pagal "Fantasy and Reality" (Richard F.Stratton, vasario mėn. Sporting Dog Journal) 

Šiame pasaulyje daug vietos fantazijoms – juk istorijos be mažų pagražinimų būtų pernelyg nuobodžios. Policininkai televizijoje įdomesni už tikrus, kadangi vos viename epizode matome daug daugiau įvykių, negu iš tiesų patiria realus pareigūnas. Tas pats galioja seklių laidoms. Tai daugiau įrašų naršytojai ir asmenys, ieškantys informacijos kitaip negu rodoma filmuose.

Korėjos karo metu tarnaudamas 11-joje Airbone divizijoje (dabar neaktyvi) įgijau šiek tiek žvalgybinio darbo patirties. Tačiau šnipų šou man vis tiek smagu stebėti, net jei tai gryna fantazija.

Labai ciniškas HL Mencken kartą pastebėjo, jog reikia leisti žmogui fantazuoti apie tokius dalykus kaip kad antai jo žmona graži ar vaikai protingi. Sutinku su tuo, tačiau manau, kad dažnai svarbu ir orientuotis realybėje. Daug klaidų pastebime kalbant apie šunis ar mūsų veislę. Kaip daugybės knygų apie šią labai populiarią veislę rašytojas jaučiu tam tikrą poreikį papasakoti tiesą apie kai kuriuos dalykus.

Laikykitės atokiau nuo kovinių linijų

Neprieštarauju, kad kitos veislės būtų veisiamos dėl grožio, tačiau dėl to kyla problemų. Štai pažvelkit į Neapolio mastinus. Mačiau kaip jie pasikeitė per vieną – du dešimtmečius. Labai mažai domiuosi šia veisle, tad buvau tik atsitiktinis stebėtojas. Tačiau veislė pasidarė kraupi. Turiu pasakyti, kad tai dėsninga visiems „šou šunis“ - nenoriu, jog kas pagalvotų mane kalbant kokius nors negatyvius dalykus apie kitas veisles. Vienas iš tokio nuveisimo paaiškinimų – norint, jog veislės atstovai būtų geri sarginiai šunys, pageidaujama, kad jie ir atrodytų baisiai. Gal ir taip, tačiau įtariu, kad tokią išvaizdą lydi gausybė sveikatos problemų. Šie šunys palyginti neseniai atrodė visiškai kitaip, nors ir teigiama, kad tai sena veislė.

Kažkada mastinai taip pat naudoti kovoms. Žinoma, šiuo klausimu jie niekad nepriartėjo prie amerikiečių pitbulterjerų, tačiau tikrai atrodė geriau, kai buvo veisiami darbui. Tačiau grįžkime atgal į mūsų veisles.

Amerikiečių Stafodšyro terjerai

Savo knygose rašiau, kad tai iš esmės kita veislė. Vis dar manau, kad ši mano pozicija galioja - selektyvus veisimas metams bėgant sukūrė didelį skirtumą. Situacija gan sudėtinga, kadangi kai kurie veisėjai tuos pačius šunis registruoja ir AKC, ir kitose organizacijose, dėl ko kai kurie šunys techniškai būna stafai. Corvino buvo vienas iš tokių selekcininkų pavyzdžių - jo šunys būdavo su dvigubomis registracijomis. Štai 8xw 1xl Going Light Barney's tėvas Booger buvo registruotas kaip stafas, tačiau buvo grynas Corvino šuo.

Stafai kilę iš tų pačių kraujo linijų kaip ir mūsų šunys. Atrankinės selekcijos procesas kisti ėmė apie 1936 m., kai veislę oficialiai pripažino AKC. Tarp parodų šunų liaudies egzistuoja savita politika, kurion net buvo įtrauktas veislės pavadinimas. Bulterjeras AKC jau buvo registruotas, šie šunys žinoti kaip baltieji kavalieriai ar šunys gladiatoriai. Ne visi buvo patenkinti šia registracija. UKC ir ADBA mūsų veislė buvo žinoma amerikiečių pitbulterjerų vardu.

Įdomu tai, kad XX a. pradžioje keli veislės atstovai AKC buvo registruoti kaip pitbultejerai, o ne amerikiečių Stafodšyro terjerai. Aš nežinojau apie šį faktą, tačiau Louis B. Colby man pasakė, kad jo tėvas ir keli kiti mylėtojai registravo šunis tokiu pavadinimu.

Kai parodinė anglų veislės versija – Stafordšyro bulterjerai – 1971 m. buvo priimti į AKC, stafų žmonės galėjo rinktis originalų pavadinimą – amerikiečių pitbultejeras – tačiau galimybe nepasinaudojo. Matyt priprato prie kažkada priverstinai pasiūlyto varianto.

Buldogai

Skaitę mano knygas greičiausiai pamena, kad spėju mūsų veislę esant tipiškiausiu senojo buldogo pavyzdžiu. Tai įrodymų, kurių nesivarginsiu čia kartoti, turinti teorija. Tačiau štai klausimas: kaip atsirado parodiniai buldogai? Kartais mūsų veislės mylėtojai parodinius buldogus vadina anglų buldogais, o ne tiesiog buldogais, taip atskirdami juos nuo mūsų veislės, kuri tarp mūsiškių visada vadinta buldogų vardu. Kada tarp šių dviejų veislių atsirado toks stulbinantis skirtumas? Norėčiau pasakyti, kad šiuo atveju įrodoma selektyvaus veisimo galia. Jau daugiau kaip šimtmetį parodų buldogai veisiami dėl keistos į žmones panašios išvaizdos - ir štai turime rezultatą.

Tai gan painu, kadangi bet kokiu atveju turime du buldogus. Abu naudojami kuriant kitas veisles. "Įstumta" nosis ar brachicefalinė išvaizda lengvai pasiekiamos selektyvaus veisimo pagalba, tad nereikia spėlioti, kas panaudota kuriant mopsus ar kitas panašias veisles (ne tokias senas kaip buldogai). Viskas ko reikia - tik tam tikro bruožo pasirinkimas, o transformacija trunka vos kelias kartas.

Kadangi šou buldogai atrodo baisiai, gyvena trumpai ir paprastai sunkiai šuniuojasi, kai kurie žmonės nori uždrausti juos veisti. Nesiruošiu būti  advokatu. Tačiau tų buldogų žmonės kažkodėl trokšta kalbėti apie jų ryžtą ir drąsą, kas akivaizdžiai nukelia į laikus kai tie šunys buvo arčiau mūsų veislės.

Bulterjerai

Mintis, kad ši veislė buvo plačiai naudojama kovoms, turi gan tvirtą fantazijų pagrindą. Anksčiau, kol dar nebuvau paslėpęs savo telefono numerio, sulaukdavau gausybės skambučių iš įvairiausių žmonių. Vienas bulterjerų augintojas man įsiminė. Tas vyrukas teigė, kad bulterjerai - vis dar gladiatorių karaliai ir kad kovinių šunų augintojai sėkmingai juos laikė. Kai pasakiau savo mokslinę nuomonę, bulterjeristas beveik užspringo savo paties juoku. Fantazija nėra blogai, jei tik nepamirštat, kad tai viso labo fantazija. Deja, tie užmaršumo atvejai pernelyg dažni.

Turiu tam tikrą palankumą „baltiesiems kavalieriams“, tačiau jie neįeina į mano mėgstamiausių veislių dešimtuką. Manau, bulterjerų augintojai padarė klaidą įlieję šiems šunims spalvų - balti jie atrodė geriau.

Kad galėjau išsamiai tyrinėti XIX a. literatūrą apie šunis – daugiausia pulkininko Wilbur Barnes nuopelnas. Jis turėjo didelę kolekciją ir leido man ją žiūrinėti. Keletą kartų mes įdomiai kalbėjomės aiškindamiesi įvairiausius aspektus, nors abu sutarėm, kad visa tai įtartina.

Pitbulterjerai

Prieš keletą dešimtmečių Dog Fancy užsakė mano straipsnį apie įvairias pitbulterjerų veisles. Tame straipsnyje paaiškinau, kad terminas „pitbulis“ apima kelias veisles, įskaitant bulterjerus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pranešama apie tiek daug pitbulterjerų užpuolimų. Kita priežastis ta, kad bet kuri ataka tapdavo labiau probleminė ten įsimaišius pitbuliui.

Nors nenorėjau straipsnyje naudoti termino „pitbulis“, turiu prisipažinti, kad mes jį vis dar vartojame kalbėdami apie šiuos šunis su kitais žmonėmis. Tie „kiti žmonės“ nenaudoja mūsų taikomos sąvokos „buldogas“, o „amerikiečių pitbulterjerą“ ilgai trunka ištarti. Žmonės gan dažnai sako „pitbulis“ kalbėdami apie mūsų veislę, tačiau jie vis dar susipainioję, tad pitbulio vardas plačiai taikomas ir kitoms veislėms, įskaitant bulterjerus.


Mėlyni šunys ir bully

Manęs teiravosi, kodėl tiek daug žmonių mėlynus pitbulterjerus smerkia kaip pradedančiųjų kaprizą. Iš esmės taip ir yra. Šiandieniniai mėlyni šunys dažnai turi polinkį į agresiją žmonėms, ko mes tikrai nenorime. Viena iš šitos bėdos priežasčių – naujokai, galvojantys, kad šie šunys turi būti agresyvūs ar tiesiog kietai atrodyti.

Kalbant visiškai sąžiningai, turiu pasakyti, kad mėlynų šunų garbinimas turi mažą pagrindą. Kaip kažkada susiformavo Old Family Red Nose linija, taip vienu metu būta ir mėlynų geromis savybėmis pasižymėjusių šunų. Tačiau jie buvo labiau atsitiktiniai atvejai ir nevirto atskira linija, kurios pakankamai šunų augintų įtakingi veisėjai kaip kad atsitiko su OFRN. Jokia mėlynųjų linija nesusiformavo ir nesulaukė šių dienų. Beje, Howard Heinzl man buvo paminėjęs, jog sutiko žmogų, auginusių gerų mėlynų šunų. Viena iš priežasčių kodėl jis man tai papasakojo ta, kad to žmogaus pavardė buvo Stratton.

Bully taip pat atskirti nuo daugybės geimui veisiamų šunų, kadangi jie keliauja panašia kryptimi kaip Neapolio mastinai – labai stipriai keičiasi jų išvaizda. Atrodo, dauguma jų turi labai prastą ištvermę. Labai nerimauju, kad jie nebūtų maišomi su kovoms veisiamomis linijomis.

Išvada

Fantazijoms pasauly yra pakankamai vietos. Tai puikūs pasakojimai ir daugeliu atvejų smagūs, tačiau kyla pavojus, kad dėl jų prarasime ryšį su realybe. Privalome visas atžvilgiais (mokslo, užsienio politikos ir vidaus politikos, jau nekalbant apie asmeninius santykius) orientuotis realybėje.

Visada ieškome tikro amerikiečių pitbulterjero. Mano nuomone, geriausią iš visų galimų šunų gausime, jei įsigysime kovoms veistą pitbulterjerą. Tokiu būdu turėsime protingiausią, sveikiausią ir universaliausią šunį – galbūt geresnį už bet kurią kitą veislę (žinoma, esu šališkas). Mes gauname realius dalykus, o ne fantazijas.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

2011 m. kovo 14-tąją Louis B. Colby pasiekė gyvenimo etapą, kurio nedaugelis iš mūsų kada nors sulauks. Tą dieną jam suėjo 90 metų! Nemanau, kad pasaulyje bent vienas žmogus, girdėjęs apie buldogus, nežino apie Louis B. Colby ar Colby šeimą. Louis Colby, kaip ir jo tėvas, paskyrė savo gyvenimą amerikiečių pitbulterjerų išsaugojimui ir selekcijai. Jis išveisė daug puikių šunų, tačiau vienas įtakingiausių yra Colby`s Dime, daugelio linijų pagrindas ir šuo, kurį galima rasti beveik visose dabartinėse genealogijose. Dime galbūt vienas geriausių Colby kergtų patinų per pastaruosius 50 metų. 50-taisiais Dime tapo per 100 palikuonių, kurių daugelis laikomi Ace, tėvu. Louis B. Colby ir visa jo dinastija – veislės garbė. Siunčiame nuoširdžiausius linkėjimus sulaukti dar daugiau gimtadienių!

Kur ir kada gimėte?

Gimiau Newburyport, Mass, JAV 1921 metais.

Kada pradėjote su šunimis?

Dabar esu 89 metų amžiaus, o su šiais šunimis praleidau  visą gyvenimą. John P.Colby, mano tėvas, gimė 1875 m. ir su linija pradėjo dirbti 1889 m.

Kas paskatino paskirti gyvenimą pitbulterjerams ir kas ateity rūpinsis Colby šeimos tradicija?

Kaip ir sakiau. Gimiau tarp šių šunų ir niekada nebuvo nė akimirkos be jų, išskyrus laiką kai tarnavau kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metu. Turiu sūnų Johną, prieš daug metų persikėlusį į Teksasą ir ten turintį mūsų veislyną. Taip pat yra du sūnūs, Scott ir Bruce, ir anūkas Peter, visi čia Naujoje Anglijoje. Jie taip pat myli šiuos šunis ir jais rūpinasi. Esu tikras, kad kažkas jais užsiims ir kai manęs nebebus.

Daug žmonių kalba, kad norėtų pradėti savo liniją. Kiek metų turi praeiti, kad būtų galima ją vadinti sava?

Norėdami pradėti savo liniją turite turėti daug šunų ir šiandieninėmis kainomis daug pinigų jiems išlaikyti. Negaliu tiksliai to apskaičiuoti. Septynios pedigree kartos – didelis pasiekimas bet kuriam registre. Gal užtektų, jei visi jose esantys šunys būtų veisiami iš tos pačios grupės. Galima lengviau pasakyti, kas nesukuria linijos: 3 pedigree kartos ar tik pora šunų.

Kiek šunų daugiausia turėjot savo kieme vienu metu?

Buvo keturiasdešimt kažkiek, tačiau negaliu prisiminti tikslaus skaičiaus... Bet teko turėti 66 šuniukus vienu metu. Turėjau perkelti kovinius gaidžius į tvartą, kad galėčiau naudoti jų gardus šuniukų laikymui ir kentėjau pragare kol juos pardaviau. Tai buvo dar prieš internetą.

Kaip manote, koks buvo visų laikų įtakingiausias šuo?

Leiskite išvardinti kelis... neteisinga išskirti tik vieną. Iš Colby šunų Pincher, gimęs 1896 metas, Colby`s Dime (1949 m.). Dime buvo geriausias šuo, kokį kada nors išveisiau ir auginau. Žmonės vis dar nori jo kraujo. Du iš žymiausių šunų per paskutinius 40 metų yra Garrett`s Jeep (veistas iš Crenshawl ir Bass Tramp RedBoy). Jei peržiūrėsit jų Pedigree, abu - Jeep ir RedBoy - turi 7/16 Colby kraujo.

Kokie mėgstamiausi Jūsų prisiminimai su šia veisle?

Kai buvau berniukas, visada būdavo malonu, kada kokia nors įžymybė aplankydavo tėvą apžiūrėti ar įsigyti šuniukų. Tarp tokių buvo Prekybos sekretorius William Whiting (kai Coolidge buvo prezidentas), Jack Johnson, buvęs pasaulio sunkiasvorių čempionas... Kai išveisiau Dime, tapau labiausiai žinomas. Tai buvo 8 metai po mano tėvo mirties, tad nejojau ant jo garbės šleifo.

Gavau asmeninį šunį kai buvau 11 metų amžiaus 1932 metais, niekada jos nepamiršiu. Vis dar ant stalo turiu savo nuotrauką su ja.

Kai gimiau, jau turėjom šimtus vadų, tačiau visada gaunu didelį smūgį kai tikrinu kiekvieną naują dėl lyčių, spalvos ir t.t.

Kokių savybių ieškote šunyje?

Geriausi bruožai – geimas, tad temperamentas, struktūra.

Kokių charakteristikų Jūsų tėvas ieškodavo savo veisimo programai?

Gyvenom 50 km į šiaurę nuo Bostono. Mano tėvas vykdavo į Bostoną 4 dienoms savaitėje tikrinti imigrantų su šunimis (anglų ir airių), kad gal kokį parsigabentų su savimi. Jį domino geimas, struktūra, temperamentas. Iš esmės tai tos pačios savybės, kurias lobiu laikom ir šiandien. Taip pat jis dažnai sakydavo, kad geriausi šunys taip pat turi gerą formą (galva, kūnas, uodega, kailis ir t.t.). Netikusius šunis lengvai galit atpažinti pagal ilgą, šiurkštų kailį, blogas nukabusias ausis, ar uodegą kaip Šetlando ponio.

Ar manote, kad senieji veisėjai buvo geresni už dabartinius?

Tiek veisėjai, tiek šunys anksčiau buvo geresni.

Kas Jūsų nuomone buvo geriausias selekcininkas?

Floyd Boudreaux ir Howard Heinzl.

Kas Jūsų dienomis buvo kiečiausi?

Tokie šunininkai kaip Earl Tudor, Ham Morris ar George Armitage...

Ar manote, kad problemos, kurias šiomis dienomis su veisle patiria žmonės, atsirado dėl nepagarbos veislei ir atsakingų augintojų trūkumo?

Taip. Nors vis dar yra patikimų veisėjų, aš jų nevardysiu bijodamas ką nors praleisti. Tie, kurie šunis naudoja kaip statuso simbolį, per mažai rūpinasi temperamentu ir forma.

Kur Jūsų nuomone krypsta šunų kokybė?

Tai sunkus klausimas. Daug žmonių šiuos šunis įsigyja dėl netinkamų priežasčių, pvz., dėl statuso, ir veisia dėl netinkamų savybių, tokių kaip didelės galvos ir kūnai, egzotiškos spalvos kaip mėlyna ar marmurinė ir neatsižvelgia į reikiamus ypatumus. Tačiau dienos, kai visuomenė juos priims, grįš. Viskas turi turėti gerą pagrindą – ar tai namai, ar vedybos, ar šunų veislė. Laimei, dar likę daug veisėjų, puoselėjančių tradicines amerikiečių pitbulterjerų savybes. Veislė jau apie 100 metų laikosi nepaisant žiniasklaidos ir miestų, besistengiančių ją uždrausti.

Ką galite pasakyti jaunam pradedančiajam?

Šunys yra įdomūs ir galite gauti visas geriausias veislės savybes – geimą, disponavimą, struktūrą - viename šunyje, tad siekite geriausio. Neįmanoma padaryti gero šuns iš netikusio, tačiau geram šuniui galite padėti su mankšta, mityba, gera sveikata ir apsauga nuo parazitų. Išlaikykite geriausias sakybes.

Žvelgiant atgal, kokie Jūsų kaip selekcininko sprendimai buvo geri, kokie blogi? Ką pakeistumėt, jei galėtumėt?

Dar vienas sudėtingas klausimas. Teko laimė nuo gimimo gyventi su šiais šunimis. Nieko nesigailiu. Persikėlimas iš senosios sodybos čia, į miesto pakraštį, buvo vienas geriausių sprendimų, kadangi turim erdvės ir nebijom kaimynų nerimo.

Kai viskas pasakyta ir padaryta, kaip norėtumėte būti prisimenamas?

Kaip šunininkas. Auginau lenktyninius balandžius ir žinau, kad yra geresnių balandininkų negu aš. Lenktyniavau ir turėjau lenktyninių žirgų, tačiau kiti raiteliai buvo geresni už mane. Turėjau kovinių gaidžių, tačiau buvo geresnių jų augintojų. Tad tiesiog esu šunininkas.