Pete Sparks gimė 1901 m. vasario 21 d., mirė 1994 m. birželio 17 d. Apie šį vyrą greičiausiai girdėjo nedaug kas – tačiau P. Sparks buvo aukščiausio lygio veisėjas, specializavęsis Colby linijose (gyvenimo pabaigoje – ir Lee Candyman veisimo šunyse). Be to, jis, turėdamas rašytojo gyslelę, leido vieną pirmųjų pogrindžio žurnalų apie šunų kovas. Šį šunininką apibūdindavo kaip labai skrupulingą, protingą bei, žinoma, savaip unikalų žmogų. Jis paliko didelį indėlį pitbulterjerų pasaulyje.

Garsiausias P. Sparks šuo - „Hunky“, 1956 metais po 2 valandų 17 minučių kovos nugalėjęs tuo metu garsų "Willie Lingo" iš Kubos. Dauguma P.Sparks šunų „sueina“ į Colby genealogijas, kadangi šiuo veisėju jis, atrodo, labiausiai pasitikėjo.

Pete Spraks augino ne tik pitbulterjerus. Kadangi šių šunų vagystės buvo gan populiarios, reikėdavo juos saugančių šunų. Tam pitbulterjerų savininkai rinkdavosi dideles, apsaugines veisles – rotveilerius, bandogus.

P.Sparks turėjo Swinfordo bandogą Toro, gautą tiesiai iš šios veislės kūrėjo. Swinfordo šunis kūrė keli „pitbulistai“ - Martin Lieberman, Jack Kelly ir John Swinford, kaip veisimo pagrindą naudodami dirbančius šunis (t.y. jiems nerūpėjo išvaizda). Kartais tuos bandogus taip pat naudodavo šunų kovoms. Šiomis dienomis kai kurie bandogų veisėjai naudoja tą pačią atrankos sistemą. Kaip ir daugumos kitų Swinfordo bandogų, Toro genetinį pagrindą sudarė anglų mastifai ir kovinių linijų pitbulterjerai. 1972 m. J.Kelly žurnale „Sporting Dog Journal“ parašė straipsnį apie šiuos bandogus, o vienas jų puikavosi viršelio nuotraukoje.

OLD PETE SPARKS SAYS...

Pitbultejeras visų pirma yra šuo ir, antra, jis - kovinis šuo. Laikyk jį riebų, sveiką ir duok jam skanukų kol jis sulauks 18 – 24 mėn. amžiaus. Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl kai kurie žmonės „pamiršta“ šunį kol tas suauga, o tada tikisi, kad tas taps pasaulinio lygio sportininku.

Ei Pete! Ką galite pasakyti asmeniui, kuris nori nusipirkti kovinį pitbulterjerą (gal net ypatingą „ace“ palikuonį)? Man nerūpi jo kaina, aš tiesiog nežinau koks tas pitbulterjerų pasaulis JAV.

Tai nėra lengva. Pirmiausia, aš nerekomenduočiau bėgti ir pirkti palikuonių tokio šuns, kuris laimėjo keletą kovų, tačiau neparodė meistriškumo darbuodamasis savo „daikčiuku“. Vienas iš sudėtingiausių dalykų pradedantiesiems yra išsiaiškinti, kad rungtynių laimėjimas neturi nieko bendro su gerų šunų gaminimu!

Aš tikrai nepradėsiu aiškinti, kad kaina nesvarbu. Galbūt perskaitėt krūvą žurnalų su ataskaitomis, tačiau, po velnių, aš mačiau teisėtus čempionus. Aš neveisiu „kojotų“. Kodėl? Todėl, kad jie užsiima pjautynėmis. Pavyzdžiui, atsimenu „čempioną“ (gana garsios vados šunį), parduotą žmogui kitoje šalies dalyje. Tie berniukai norėjo jį kergti. Jis turėjo gabumų ir gerą snukį, kai jį testavo su 4,5 kg sunkesniu šunimi. Jis gali įsikabinti 15kai minučių. Jis buvo „kovinis“ todėl, kad ėjo lengviausiu keliu ir nugalėjo kitus, prastesnius šunis, taip surinkdamas titulą. Tačiau toks šuo kergimui? Tik ne mano kieme! Grubus pjudymas vis tiek tėra pjudymas, tik kiek sunkesnis už geimo testą.

Niekada to nepamirškite. Rungtynių nugalėtoją ataskaitoje stengiasi aprašyti taip gerai, kaip tik įmanoma. Tada jo šuniukus galima parduoti brangiau.

Jūs galite atlikti „namų darbus“, kas reiškia mokslinius sąžiningų veisėjų tyrimus. Aš garantuoju, kad sukčiai tik ir laukia tokio vaikino kaip Jūs skambučio. Jeigu norite įsigyti geriausią kovinio šuns variantą, turite pirkti suaugusį išbandytą šunį, o tada naudoti jį veisimo programoje.

Ar galima jį palikti namuose 10-čiai valandų be priežiūros? Koks Jūsų nuomone geriausias būdas jį laikyti, ar tiesiog galėčiau jį paleisti bėgioti laisvai.

Galima palikti šunį vieną 10-čiai valandų, tačiau tik tada, jei jis gerai izoliuotas. Niekada nepaleiskite pitbulio be tinkamos priežiūros. Nebent jums tikrai patinka problemos. Dauguma bėdų tarp žmonių ir šunų atsitinka tada, kai šunys bėgioja neprižiūrimi. Visi šunys yra plėšrūnai ir gali patekti į bėdą, jei bus palikti likimo valiai.

Kitas klausimas gali iššaukti įdomią diskusiją. Kai ieškote gero patino veisimui, ar šuo, kuris kovojo, pralaimėjo, tačiau vis tiek ėjo į skrečą, bus patrauklesnis negu nugalėtojas.  Akivaizdu, kad varžybas laimėjęs šuo turėjo daugiau gebėjimų, tačiau jei pralošęs šuo neturėjo galimybės laimėti, bet vis tiek atsisakė liautis, tai gali rodyti, kad jo geimas geresnis negu priešininko ir jis geresnis kandidatas veisimui. Nesupraskite manęs neteisingai, aš nesu už pralaimėjusiųjų pasiteisinimus ir tai nereiškia, kad laimėjusysis turi prastesnį geimą, tačiau man tiesiog įdomu, ką žmonės galvoja šia tema.

Aš visada sakiau, kad mieliau veisiu gerą 3 valandas tempiantį nevykėlį, negu vieną iš tų neaiškių 30-ties minučių čempionų. Kodėl? Kadangi dauguma jų turi nesudėtingus ėjimus ir viską meta, kai pirmą kartą susiduria su tikru buldogu. Pjudymas yra pjudymas - ir nesvarbu, kaip sunkiai šuo kanda ar koks protingas ir talentingas jis yra. Jeigu jis neturi geimo – jis nebus naudojamas mano veisimo programoje.

Būtent geimas mūsų buldogus atskiria nuo visų kitų veislių. Turime veislių, kurių atstovai stipriau kanda, yra judresni ar greitesni, turi didesnius dantis, storesnį kailį ir t.t. Tačiau dėl nė vienos šių priežasčių jie nebus geresni už buldogą – tai buldogas turi geimą, ne jie. Kiti šunys gali kąsti labai stipriai ar sužaloti apgaulingais judesiais ir nagų greičiu, bet jis vis tiek eis. Kiti šunys gali jį aplenkti – tačiau jis vysis, kol juos sugaus. Taigi kas bus, jei mes visus veisim dėl stipraus sukandimo ir prarasim geimą? Kuo tada mūsų šunys bus geresni už rotveilerius ar Rodezijos ridžbekus?