Šunų boreliozę, arba Laimo ligą, sukelia erkių platinamos spiralės formos bakterijos B.burgdorferi sensu lato. Kad šunys gali sirgti Laimo liga, pirmą kartą pripažinta 1985 metais. Katės taip pat gali užsikrėsti borelioze, tačiau tai įvyksta retai. Nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad užsikrėtę šunys kelia pavojų žmonėms ar kitiems gyvūnams – išskyrus tai, kad jie gali padėti platinti ligą bakterijas perduodami neinfekuotoms erkėms.

Užsikrėtimas Laimo liga

Šunys ganėtinai dažnai būna užsikrėtę borelijomis (endeminėse teritorijose – iki 85 proc.), tačiau tik nedaugeliui jų (3 – 10 proc.) pasireiškia ligos požymiai.

Šveicarų mokslininkams ištyrus 160 Berno zenenhundų ir palyginus juos su 62 kitų didelių ilgaplaukių veislių atstovais, paaiškėjo, kad 15 proc. kontrolinės grupės ir 58 proc. Berno kalnų šunų turėjo antikūnių prieš B. burgdorferi (tai gali reikšti, kad liga jie greičiausiai buvo užsikrėtę, bet visiškai pasveiko ir nėra nešiotojai, arba kad jų organizme yra sukėlėjų, tačiau simptomai nepasireiškia). Tokie faktoriai kaip gyvenimas kaimo vietovėje ar kailio spalva (tamsiame sunkiau pastebėti erkes) negalėjo paaiškinti tokių rezultatų, tad mokslininkai mano, kad kai kurios veislės gali būti labiau linkusios į Laimo ligos infekciją. Berno zenenhundų atvejis ganėtinai unikalus, kadangi B. burdorferi infekcija dažniausiai jiems nesukelia ligos, kai užsikrėtę kitų veislių atstovai pasijunta blogai. Biologinės infekcijos priežastys ir galimi to padariniai Berno zenenhundams dar nežinomi.

Boreliozės simptomai šunims

Skirtingai nei žmonėms, gyvūnams besiplečiančios raudonos dėmės (eritema migrans) įkandimo vietoje nebūna. Dažniau serga jauni šunys. Ligos požymiai pasireiškia po infekuotos erkės įsisiurbimo praėjus 1 – 2, net iki 5 mėn.

Ūminei formai būdinga karščiavimas, apetito praradimas, šlubumas dėl sąnarių uždegimo, apatija, limfmazgių padidėjimas, bendras negalavimas. Šuo jautriai reaguoja į prisilietimą. Gali pasireikšti inkstų uždegimas, kartais – sunkus inkstų nepakankamumas. Inkstų pažeidimai dažniausiai pasitaiko Labradoro ir auksaspalviams retriveriams, Berno zenenhundams. Nuo inkstų nepakankamumo kenčiantys šunys vemia, viduriuoja, praranda apetitą, liesėja, dažnai šlapinasi, jaučia troškulį, jiems audiniuose kaupias skysčiai.

Daug Laimo liga sergančių šunų kenčia nuo pasikartojančio šlubavimo. Kitiems gali išsivystyti ūminis šlubumas, kuris trunka 3 – 4 dienas, tačiau kartojas kas kelias dienas ar savaites, šlubuojant ta pačia ar kitomis kojomis. Kai kuriems šunims gali išsivystyti širdies ar nervų sistemos ligos. Infekcija linkusi atsinaujinti (ypač jei šuo turi nusilpusį imunitetą ar kitų ligų). Kai kuriems šunims ilgalaikis sąnarių skausmas tęsiasi ne visiškai išnaikinus parazitus kraujyje.

Boreliozės gydymas

Šunys gydomi antibiotikais (tetraciklino ar penicilino grupės), kursas – bent 14 (geriausia – iki 30) dienų. Deja, net po 30 dienų trukmės antibiotikų terapijos dalis šunų išlieka infekuoti borelijoms, jiems gresia atkrytis. Kai kurie gyvūnai taip niekada ir neatsikrato borelijų.

Jei šuo kenčia nuo atrirto, jam duodama skausmą mažinančių vaistų. Steroidinių preparatų vartojimas sergant Laimo liga negalimas.

Profilaktika

Efektyviausia priemonė siekiant, kad šuo nesusirgtų Laimo liga – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti – ar neįsisiurbė jiems kokia erkė (verta atsiminti, kad boreliozė sukėlėjas į aukos kraują patenka erkei baigiantis maitintis, tai yra nuo įsisiurbimo praėjus 2 – 3 dienoms). Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai ar pudros.  JAV Laimo ligos profilaktikai naudojama vakcina, tačiau net ten ji dažnai kritikuojama kaip neveiksminga.

Nesvarbu, ar naudojate priemones nuo erkių, ar ne – grįžus iš pasivaikščiojimo atidžiai apsižiūrėti turite ne tik patys, bet ir patikrinti augintinius. Žinoma, didžiausia tikimybė erkę pasigauti yra miške ar brūzgynuose, tačiau net didmiesčių gyventojai neapsaugoti nuo šio „malonumo“, nes daug erkių slepiasi ir aukštesnėje žolėje.

Tikrindami šunį, daugiausia dėmesio skirkite jo ausims, pažastims ir papilvei. Jei nepastebėjote nieko įtartino – puiku, tačiau jei aptikote erkę, teks imtis priemonių. Jei šių aštuoniakojų pabaisų paniškai bijo visa Jūsų artimieji ir niekas nedrįs erkės traukti lauk, greičiausiai teks važiuoti pas veterinarą. Jei nesate tokie jautrūs, erkės atsikratyti galite patys. Svarbu ją ištraukti kuo greičiau – paprastai jei ji turi kokį nors užkratą, perduoda jį per pirmas 24 – 48 valandas.

Erkės traukimui naudojami pincetai ar specialūs aparačiukai (pastarieji itin palengvina šią procedūrą). Jei šuo neramus, tegul jį kas nors palaiko ir nuramina.

Pirmiausia pasistenkite erkę suimti kuo arčiau odos ir lėtai sukite prieš laikrodžio rodyklę, kol ją ištrauksite (jokiais tepalais – nei sviestu, nei aliejum nei dar kuo nors ypatingo įsisiurbimo vietos tepti negalima). Svarbiausia – jokių staigių judesių, būkite ramūs ir per stipriai nespauskite pinceto. Ištrauktą erkę geriausia būtų sunaikinti, ją galite pačirškinti žvakės, žiebtuvėlio ar dujinės viryklės liepsnoje. Po erkės ištraukimo procedūros patepkite įsisiurbimo vietą dezinfekuojančia priemone. Jei norite ištirti, ar erkė nebus kuo nors užsikrėtusi, įkurdinkite ją sandariame stiklainyje ir gabenkite į laboratoriją. Po procedūros nusiplaukite rankas ir nepamirškite pagirti šuns už kantrybę ir supratimą.

Kartais atsitinka taip, kad erkės traukimas nepavyksta – jos menką ar jau išpurtusį kūnelį laikote rankoje, o galva lieka šuns odoje. Klykti ir panikuoti neverta – kas atsitiko, tas atsitiko. Vėlgi turite porą variantų: vienas jų – lėkti pa veterinarą ir prašyti, kad jis pašalintų galvą, arba ramiai laukti, kol organizmas su pūliais pats pašalins svetimkūnį.

Išlupę erkę nepamirškite kada ji įsisegė. Jei po kurio laiko šuniui pablogės, erkės įsisiurbimo datos žinojimas gali palengvinti „įtariamųjų“ paieškas. Visada turite sunerimti, jei šuniui atsiranda niežulys ar skausmas, dingsta apetitas, jis darosi apatiškas, karščiuoja, šlubuoja ar šlapinasi su krauju.