Stratton; Американский пит-бультерьер. Vertė Иванна, 1995.

Amerikiečių pitbultejerų nereikia mokinti mylėti kovas. Tačiau noras kovoti keičiasi įvairiuose šuns rengimo etapuose. Kai kurie vos kelių savaičių amžiaus šuniukai gali kovoti taip aršiai, kad juos reikia atskirti pleištų pagalba. Kiti būna geranoriški iki 3 metų ar net ilgiau. Keista, tačiau, atrodo, kad ryšio tarp amžiaus kada pradedama norėti kovoti ir geimo nėra.

Kitas šunų skirtumas yra jų elgesys visuomenėje. Šuo gali būti našta pasivaikščiojimuose, kai pamato kitus šunis – net už kelių kvartalų. Pitbulis paprastai neišleidžia jokio garso. Dauguma geriausių pitbulių yra geranoriški ir nekreipia dėmesio į kitus šunis kol ringe neatsistoja su jais snukis į snukį. Taigi negali būti ryšio tarp agresijos ir geimo. Patys garsiausi visų laikų šunys – Dibo, Centipede, Ceray Jeff ir White Rock nebuvo agresyvūs. Tačiau ringe jie virsdavo tikra audra – griebdavo priešą, prispausdavo prie tvoros ir laikydavo kiek tik įmanoma.

Jeigu dauguma pitbulių anksčiau ar vėliau pradeda kovoti, tai yra ir tokių, kurių neįmanoma priversti kautis. Jei kenčia kitą šunį ant savęs ir net vizgina uodegą. Kai kurie augintojai mano, kad patinams reikalinga griežtesnė atranka negu kalėms. Sukergtų patelių, kurių geimas neišbandytas, yra daugiau negu patinų.

Kitas įdomus dalykas – ar geimas susijęs su lytiniu potraukiu. Akivaizdu, kad ne, žvelgiant plačiau – ne labiau, negu skalikams, norintiems bėgti ieškoti grobio. Galbūt ši idėja gimė iš gaidžių kovų - kastruotų paukščių geimas mažėja palaipsniui senkant jų lytinių hormonų kiekiams, kas ir siejama su noru kautis. Tačiau pitbulių kastracija ar sterilizacija neturi įtakos geimui ar norui kovoti. Įdomiausia, kad tokios operacijos daromos pas veterinarus siekiant pažaboti kovinius instinktus. Gal tai veikia kitus prieš gentainius linkusius dominuoti šunis, bet ne pitbulius.

Pitmenams paprastai rūpi, kiek laiko kovinės savybės gali būti atidėtos. Vienas plačiausiai naudojamų metodų - jaunas šuo statomas paurzgauti prieš suaugusį. Jaunojo amžius turi būti 16 – 18 mėn. Vieni jų gali rodyti agresiją, kiti bando žaisti. Yra ir tokių, kurie susijaudina ir demonstruoja visus troškimo kautis požymius. Nepriklausomai nuo to kaip šunytis elgėsi, keletą dienų jokio kontakto. Po to – 5 min. kontaktas su agresyvesniu šunimi. Dar po kelių dienų šuniukas gali būti įleistas į ringą trumpai kovai, ir taip švelniai, pamažu, jis pradeda mokytis. Mokymai susideda iš trumpų seansų su skirtingais šunimis, dėl ko jaunėlis išmoksta atlaikyti kovinių taktikų įvairovę.

Treneris turi stengtis, kad iš kiekvienos kovos (rolo) šunys gautų tik teigiamas emocijas, kadangi šiame etape susiformuoja jų pasitikėjimas savimi. Dėl to negalima šuns pervarginti ir leisti prieš pernelyg stiprų priešininką. Tačiau ateis diena, kai jaunam šuniui teks laikyti sunkiausią bandymą. Tai mokymų pabaigoje daromas geimo testas. Šiame bandyme mokinys paprastai kovoja su žymiai didesniu ir žiauresniu priešininku. Tuo metu treneris analizuoja jo psichiką, geimo savybes ir kandimo jėgą. Geimo testas turi nustatyti, kiek gilios tokios savybės kaip noras kautis, ištvermė, sugebėjimas susidoroti su smūgiais, kandimas. Testas trunka apie valandą, nors apie tai yra skirtingų nuomonių. Jeigu treneriui patinka, kaip šuo elgiasi rollų metu, jis iš karto be geimo testo gali jį leisti į kovas. Galų gale juk kova – tai geimo testas.

Kovose, kaip ir futbole, tik keli procentai pitbulių tampa profesionalais. Jei šuo išbandytas geimo testu, jis pasiruošęs dalyvauti profesionalioje kovose, o prieš tai mažinamas jo svoris, bandoma rasti optimalią jo vertę kovai. Svoris mažinamas dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad nereiktų stoti prieš didesnius konkurentus. Antra – riebalų perteklius trukdo kraujotakos sistemos darbui ir blogina šilumos išsisklaidymą. Kai šuns kovinis svoris išaiškintas, augintojas jį praneša.

Kai rungtynės sutartos, prasideda išankstinis šuns ruošimas. Iš pradžių terminas kondicionavimas apimdavo tik šėrimą prieš kovas, vėliau jis išsiplėtė. Dabar jis apima viską, kas susiję su parengiamuoju laikotarpiu – maitinimas, treniruotės, krūvio didinimas, dažnumas ir t.t. Kiek yra pitbulių augintojų, tiek ir būdų kaip paruošti šunį, ir kiekvienas savo geriausius metodus ar bent kai kuriuos jų elementus stengiasi laikyti paslaptyje.

Bet koks ruošimas prasideda veterinaro apžiūra. Tiriamas kraujas ir ar nėra parazitų. Po apžiūros šuns svoris mažinamas iki kovinio ir pradedamas mokymas. Svarbiausia – neskubėti, viską daryti lėtai, kad šuo galėtų ir norėtų dirbti. Per sunkūs krūviai gali sukelti pėdų sužalojimus ir kraujuojančias pūsles. Tad jas būtina stebėti ir nuolat gydyti jei kas negerai naudojant savus receptus ar pirktus preparatus. Treniruočių pobūdis priklauso nuo konkretaus trenerio ir šuns.

Flirtpole ir bėgimo takelis – standartinis pitbulių mokymo rinkinys, nors dabar mažai kas flirpole dabar renkasi kaip sunkaus mokymo dalį. Nieko blogo, tiesiog tai išėjo iš mados. Paprastai šį požiūrį grindžia rizika sužaloti stuburą ir žala dantims, bet tai atsitinka labai retai. Bėgtakis vis dar naudojamas mokymams, bet ne taip intensyviai kaip anksčiau.

Labai populiarus Jenny, nors kai kas galvoja, kad jis gali šuniui pakenkti, tačiau daugumos nuomone tiesiog reikia mokėtis su juo elgtis. Norint turėti šį prietaisą reikia daug vietos, kadangi pagrindinis komponentas – sija, prie kurios tvirtinasi šuo - turi būti apie 3 m ilgio. Priešingoje pusėje panašaus ilgio atsvara. Be to, yra ir sija, prie kurios tvirtinasi narvas su žaislu ar jauku – kate, meškėnu ar oposumu.  Narvo gyvūnai paprastai būna pripratinti prie savo vaidmens ir jame ramiai miega. Pamanysite, kad šuo greit susivokia, jog šis siekis beviltiškas – kuo jis greičiau bėga, tuo greičiau sprunka narvas. Žinoma, net pačiam kvailiausiam šuniui anksčiau ar vėliau pasidarys aišku, kad jis negali pagauti grobio, tačiau gyvūnas jį vis tiek jaudina ir jis dirba. Bet kokiu atveju dauguma kovinių šunų taip nori dirbti, kad bėga net su tuščiu narvu. Kai kas vietoj to naudoja kailius ar plastikinius butelius – rezultatai tokie patys.

Nors yra nepasitikinčių plaukimo treniruotėmis, dalis pitbulių augintojų jas naudoja nuolat. Paprastai treneris vaikšto pirmyn atgal išilgai baseino, o šuo vandenyje stengiasi neatsilikti. Galimas ir kitas variantas – pririškit šunį su pavadėliu, leiskite į vandenį, o kitame krante pastatykite kitą šunį. Taip dirbti galima keletą valandų ar net ilgiau. Ir šiuo atveju, kaip ir su Jenny, šuo tikriausiai supras, kad priešininko nepasieks, bet jo matymas suteiks jėgų.

Dažnai mokymams naudojami Flirtpole - kažkas panašaus į kotą su masalu (oda). Laikas nuo laiko šuniui masalą leidžiama pagauti, ir tada vėl duodama vytis.

Nesvarbu koks metodas ar jų deriniai naudojami treniruotėse, po darbo šunį reikia kruopščiai nuvalyti ir pasverti. Kartais pratimai atliekami tik kartą dienoje, bet dažniau du kartus, ypač jei šuo šeriamas du kartus. Tipiška programa apima rytinį bėgiojimą ir popietinį darbą bėgtakyje. Mokymo metodai ne tokie svarbūs, kaip jų taikymo būdas. Dauguma trenerių apkrovas didina atidžiai ir palaipsniui. Linkę į mokslinius metodus pakaitomis keičia apkrovų intensyvumą – po dienos sunkaus darbo duoda lengvesnės veiklos, o tada – dar sunkiau. Pasak šios vadinamosios pakeitimo sistemos šalininkų, šuo mažiau nuvargs. Žinoma, apkrovos vis viena didėja.

Visos treniruočių sistemos šunims duoda kelias dienas poilsio. Daugelyje jų apkrovos mažinamos savaitė iki kovos, o 2 dienos iki paskirtos datos mokymai visai nutraukiami - kad šuns kūnas būtų pilnas energijos (ir raumenys – glikogeno). Svarbiausia – kruopščiai kontroliuoti maitinimą, apkrovas ir svorį. Sistema nesuveiks, jei treneris nesupras šuns, nejaus, kada reikia kažką keisti.

Labai svarbi šuns priežiūra po kovos. Tai gali būti temperatūros kontrolė (naudojant karštus ir šaltus kompresus) ir intensyvi jo priežiūra keletą dienų. Paprastai šunims nereikia intensyvaus ilgalaikio gydymo, tačiau yra naudojančių prevencijos terapiją net kai nepastebima šuns šoko požymių.

Kaip matote, pitmenai turi būti fantastiškai atsidavę savo reikalams, jie 2 – 3 mėn. turi praktiškai gyventi su šunimi ir jį stebėti. Todėl mažai tikėtina, kad toks šuo žus kovodamas.

 

Kaip turėčiau pradėti kondicionavimo programą, kad mano šuo galėtų pasiekti kuo geriausius rezultatus?

Pirmiausia turite nuspręsti, kokia veikla užsiimsite su savo šunimi. Bėgančio šuns kondicionavimas skiriasi nuo darbinio šuns kondicionavimo. Kondicionavimas greičiui pabrėžia vienus dalykus, o ištvermei - kitus. Kai nuspręsite, ką norite daryti, turėsite peržiūrėti kondicionavimo programas.

Prieš kondicionavimą turite įsitikinti, ar Jūsų šuo geros sveikatos ir būklės - ypač svarbu tinkamas svoris. Patartina, kad prieš pradedant naudotis programa Jūsų augintinį atidžiai įvertintų veterinaras. Taip pat svarbu pratimų intensyvumą ir trukmę didinti palaipsniui ir lėtai.

Kokių rūšių pratimai naudingi mano šuniui?

Yra dvi veiklos grupės, skirtos skirtingo tipo kondicionavimams. Vėlgi, viena gali pabrėžti tai, į ką kita nesiorientuos - priklausomai nuo norimų rezultatų. Jėgos kondicionavimas susijęs su raumenų skaidulomis ir padidins jėgą bei greitį. Aerobinė veikla, kita vertus, susijusi su kitokio tipo raumenų skaidulų veikla ir skatins ištvermę.

Kokie būna jėgos pratimai?

Bet kokia trumpa impulsinė veikla - tokia kaip trumpi aportai ant žemės ar vandeny. Tai pat efektyvūs trumpi bėgimai į įkalnę. Svorio tempimas ir svorio nešimas duoda gerus rezultatus, tačiau tai sunku įgyvendinti ir reikia atsargiai įvertinti, kad būtų išvengta susižalojimų.

Kokie būna ištvermės pratimai?

Bet kokia aerobinė veikla - pvz., ilgas bėgimas (paskui dviratį ar bėgtakiu). Gerinant ištvermę labai naudingas ilgų atstumų plaukimas.

Kiek pratimų ir kaip dažnai reikia?

Galite naudoti toliau pateikiamas rekomendacijas, tačiau nepamirškite, kad bet kuri programa turi būti pritaikyta Jūsų šuniui ir jo veiklai. Iš esmės ištvermės pratimai turi būti atliekami ne mažiau kaip 5 dienas savaitėje kiekvienam pratimui skiriant 30 min. Jėgos pratimai turi trukti 10 - 15 min., ir niekada negali būti daromi kasdien.

Ar prieš pratimus reikalingas „apšilimas”?

Apšilimas labai svarbus - jo dėka galima išvengti sužalojimų, ypač esant įtemptai veiklai. Prieš pratimus galima 5 minutes lengvai pabėgioti.

Jei Jūsų tikslas - optimalus našumas, kondicionavimas bus svarbu. Kartu su genetine atranka, mokymu ir mityba, kondicionavimas gali lemti laimėjimą.

Pastaba: atsiminkite, kad šuns negalima kondicionuoti per ilgai. Paprastai tai trunka 1 - 2 mėnesius iki varžybų. Tarp kondicionavimų būtini atsigavimo, ramybės periodai. Nuolat kondicionuojamas šuo “persitemps”, be to, tai pakenks jo sveikatai - riebalų trūkumas organizme neigiamai atsilieps vidaus organams.

 

Nepamirškime: šiais taikiais laikais pitbulterjerai kondicionuojami ne kovoms, o kitoms sporto rūšims, taip pat ir parodoms - tačiau tai aktualu tose šalyse, kur jie nedraudžiami. Atsižvelgiant į tikslą (šokimas, tempimas ir t.t.) patartina koreguoti ir pratimus.