Prieš kai kurias veisles nukreipti įstatymai – vis dar populiari „prevencijos“ nuo šunų atakų priemonė, aktyviai propaguojama ir mūsų  gimtinėje. Tačiau, lyginant praėjusį dešimtmetį su šiuo, galima pastebėti tendenciją, kad apkandžiojimų statistika bei požiūris į prieš tam tikras veisles nukreiptus teisės aktus keičiasi – tyrimuose dabar atidžiau vertinami socialiniai ir kt. veiksniai, išsamiai ir atidžiai ieškoma kandimo priežasčių,.

Iš esmės šunų įkandimų aukoms būdingi panašūs dalykai: vaikams didžiausia tikimybė būti įkąstiems savuose namuose ar svečiuose (ne bėginėjant po gatvę); daugiausia nukenčia vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės; dažniausiai įkandama vyriškos lyties asmenims; vaikams paprastai sužalojama veidas, kaklas ir galva; suaugusiems sukandžiojamos rankos, pirštai. (1) Tačiau skirtingose šalyse šunų agresijos epidemiologiniai veiksniai vis viena skiriasi – kaip ir požiūris į agresiją, ką daugiausia lemia skirtingi kultūriniai motyvai. (2)

2000 – 2009 m. JAV mirtimi pasibaigusių šunų atakų priežastimis laikomi atsitiktiniai ar neartimi aukų su šunimis-kaltininkais santykiai, gyvūnų nekastravimas, netinkamas aukų bendravimas su šunimis, šunų laikymas atskirai nuo žmonių (vadinasi, jie gyveno ne kaip šeimos šunys), šeimininkų polinkis piktnaudžiauti keturkojais (dažnos bausmės ir pan.) (13).

Pati jautriausia nukentėjusiųjų grupė – vaikai. Vieno tyrimo duomenimis, jie sudarė beveik 70 proc. nelaimėlių, kuriems buvo sužalotas veidas. Trečdalis jų – 2 – 5 metų amžiaus vaikai. Dauguma sužeidimų įvyko šalia esant vienam i tėvų (3). Tai labai liūdnas dalykas, kadangi šiems nelaimingiems atsitikimams buvo galima užkirsti kelią. Tas pats tyrimas nurodo ir tai, kad didžiausia tikimybė patirti įkandimą į veido sritį – vokiečių aviganių tipo atstovo dalyvavimas. Tačiau į šį faktą išties nereikia kreipti dėmesio, kadangi skirtingi tyrimai gali nurodyti labai skirtingas veisles ir iš esmės tai nesuteikia jokios naudingos informacijos apie tai, kaip būtų galima užkirsti kelią nelaimėms.

Priklausomai nuo daugybės aplinkybių, agresyviais šunimis gali būti įvardinti labai skirtingi gyvūnai, nors paprastai be pitbulterjerų jiems priskiriami rotveileriai, jau minėti vokiečių aviganiai ar dobermanai. Kaip žinia, kai kurie tyrimai kaip aršiausius keturkojus nurodo taikias ir įprastas veisles, kurios daugumos nuomone laikomos „nekandančiomis“ – ir būtent toks požiūris sukelia daug problemų. Tačiau faktas kaip blynas: ši problema nėra susijusi su veislėmis (4).  Analizuojant pacientus, kuriems dėl šunų padarytų traumų buvo atliktos plastinės veido operacijos, nustatyta, kad tarp šunų veislės ar tipo ir įkandimų nėra jokio ryšio (5).

Šuns veislė – tik vienas iš nedaugelio veiksnių, galinčių nulemti jo agresiją žmonėms. Galų gale veislės ar tipo atpažinimas – labai subjektyvus ir dažnai netikslus reikalas (6). Pvz. Vienas iš daugelio atvejų - 1995 m. Australijoje moteris mirė sukandžiota šuns. Kaip kaltininkas įvardintas pitbulterjeras, nors išties keturkojis buvo nežinomų veislių mišrūnas, o registruotas jis kaip „beveik“ Labradoro retriveris (1). Žiniasklaida – populiarus, tačiau labai nepatikimas veislių, susijusių su žmonių mirtimis, identifikavimo šaltinis (7), nors ja ir remiasi nemažai statistikos „sekėjų“. Turbūt teko girdėti apie tyrimus, kurių metu vertinta, kaip žmonės sugeba nustatyti šunų veisles remdamiesi vien išvaizda. Apsigauna net specialistai! Išties tik mažiau negu puse atvejų pavyksta nustatyti šuns veislę ar tipą remiantis išvaizda (8). Dažniausiai tiesiog „šaudoma“ pro šalį.

Remiantis tyrimu, kuris vertino 2000 – 2009 m. JAV žmonių mirtimis pasibaigusius šunų užpuolimus, veislės nustatymas buvo įmanomas tik 17,6 proc. atvejų (nors žiniasklaida veislę nurodydavo daugiau kaip trečdaliu atvejų). Tyrime teigiama ir tai, kad daugumos tokių siaubingų užpuolimų priežastys labai panašios ir jos visai nesusijusios su veisle (13).

Prieš konkrečias veisles nukreipti įstatymai – absurdiškas dalykas ir niekas nežino, kas bus „sekantis“. Netikite? Australijoje egzistuoja įstatymas, kuriuo reikalaujama greihaundus vedžioti su antsnukiais ir visada pririštus (9). Jis grindžiamas daugiausia tuo, kad greihaundas – lenktyninis, aukšto grobio draivo šuo, tad velnias žino ką jis sugalvos nusivyti kaip auką.

Amerikiečių pitbulterjerų kaip veislės susiformavimo aplinkybės ir aktyvus dalyvavimas šunų kovose XX a. pabaigoje stipriai nulėmė visuomenės nuomonę apie juos. „Smurtinis“ veislės pobūdis lėmė blogą jų reputaciją. Konkrečių teisės aktų priėmimą daugiausia lėmė stereotipai (10). Kaip paprastas žmogus įsivaizduoja kovinį šunį? „Kovinis“ kiekvieno galvoje – nevaldomas, aršus, pavojingas, linkęs pulti ir kandžiotis, pasiutęs žvėris ir t.t. Niekam neįdomu, kad koviniai šunys buvo tik dar vienas darbinių šunų tipas, veistas konkrečiam tikslui. Jų atrankoje neskatintos sargavimo savybės ar agresija žmonėms – toji atranka daugiausia lėmėsi geimo (kovingumo) išsaugojimu. Dauguma vadinamųjų „dogmenų“ žmonėms agresyviems šunims didelių sentimentų nejausdavo ir juos paprasčiausiai nušaudavo. Koviniai šunys dažnai keisdavo šeimininkus – juos perparduodavo arba „skolindavo“. Kovoms juos ne visada ruošdavo patys savininkai – dažnai jie samdydavo tos srities specialistus arba bent jau turėdavo padėjėją. Pitbulterjerai sugebėdavo greitai prisitaikyti prie naujų vietų ir žmonių.

Įdomu tai, kad priėmus prieš veisles nukreiptus įstatymus, visuomenės neigiama reakcija prieš tam tikrus šunis išaugo dar labiau. Pitbulterjerai dabar itin dažnai apibūdinami kaip sausumos rykliai, tiksinčios bombos, užtaisyti ginklai, nestabilūs padarai ir t.t. (10). Apklausų duomenimis, žmonių požiūris į agresyviomis laikomas veisles gan vienareikšmiškas – iškart išauga „agresyvumo lūkesčio“ lygis (11). Tai gali turėti (ir turi) labai liūdnų padarinių.

Vis dar nedaug analizuota, kaip išties veikia prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai. Tačiau dauguma besidomėjusių šia situacija nuodo, kad jie nepadeda mažinti šunų įkandimų skaičiaus bei jų padarytos žalos (1). Žinoma, kad Jungtinėje Karalystėje nukentėjusių, nepaisant griežtų vietinių įstatymų, tik daugėja (12). Manoma, kad Airijoje tokie teisės aktai gali prisidėti prie įkandimų dažnėjimo (17). Italijoje prieš konkrečias veisles priimti įstatymai nesukėlė jokių reikšmingų pokyčių nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje šunų užpuolimų perspektyvoje (15). Kanadoje šunų apkandžiojimų epidemiologinė situacija tarp sričių, kuriose vykdoma „veislių kontrolė“ nesiskiria nuo „gyvenančių laisviau“ (16).

Norint išspręsti problemą, reikia daugelį veiksnių apimančios prevencijos, o ne vieno gal ir paprasto, bet neveikiančios sprendimo (13). Net tingint vertinti vietinę situaciją, galima remtis kitų šalių tyrimais, kurie gan neblogai nurodo galimas įkandimų priežastis – ir daugiausia koncentruotis į jas. Priimant tokius „jautrius“ įstatymus, kurie paliečia daugybę žmonių ir netgi linkę tarpusavyje kiršinti visuomenę, reikėtų atsiriboti nuo subjektyvių emocijų ir remtis moksliniais duomenimis.

 

 

Naudota:

  1. Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs; Linda Watson
  2. Understanding dog aggression: Epidemiologic aspects: In memoriam, Rudy de Meester (1953-2012); Gina Poloa, Néstor Calderóna, Suzanne Clothierd, Rita de Casssia Maria Garciaa, Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research; Volume 10, Issue 6, November–December 2015, Pages 525–534
  3. Epidemiology and classification of dog bite injuries to the face: A prospective study of 108 patients; Gaoussou Touréa, , , Ghislain Angoulangoulia, Jean-Paul Méningaudb; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Volume 68, Issue 5, May 2015, Pages 654–658
  4. Annals of Surgery: June 2014 - Volume 259 - Issue 6 - p e87; e-Letters to the Editor; Breed-Specific Legislation Is Not the Answer; Burney, Richard E. MD
  5. Retrospective analysis of facial dog bite injuries at a Level I trauma center in the Denver metro area; Gurunluoglu, Raffi MD, PhD; Glasgow, Mark DDS; Arton, Jamie PA-C; Bronsert, Michael PhD; Journal of Trauma and Acute Care Surgery: May 2014 - Volume 76 - Issue 5 - p 1294–1300
  6. The complex issue of dog bites; David Bailey and Lucy Leicester; Veterinary Record 2014
  7. Journal of the American Veterinary Medical Association; July 1, 2014, Vol. 245, No. 1, Pages 39-41
  8. Comparison of Visual and DNA Breed Identification of Dogs and Inter-Observer Reliability; Victoria L. Voith, Rosalie Trevejo, Seana Dowling-Guyer, Colette Chadik, Amy Marder, Vanessa Johnson, Kristopher Irizarry; American Journal of Sociological Research 2013
  9. Submission to the Parliament of Victoria Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs, 2015, Greyhound Equality Society
  10. THE DEVIL‟S LAPDOG: THE HISTORY AND IMPACT OF THE AMERICAN PIT BULL TERRIER; REIDHEAD, JAYCEE LORRAINE; 2016, The University of Arizona
  11. “Type” as Central to Perceptions of Breed Differences in Behavior of Domestic Dog; Tracey Clarke; Daniel Mills and Jonathan Cooper;  Society & Animals, Volume 24, Issue 5, pages 467 – 485 Publication Year : 2016
  12. ‘Not a Plastic Surgeon’s best friend: Dog bites an increasing burden on UK Plastic Surgery services’; Dr O. Cameron, Miss S. Al-Himdani; Mr D.W. Oliver; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Available online 8 January 2017
  13. Journal of the American Veterinary Medical Association; December 15, 2013, Vol. 243, No. 12, Pages 1726-1736; Co-occurrence of potentially preventable factors in 256 dog bite–related fatalities in the United States (2000–2009); Gary J. Patronek, VMD, PhD; Jeffrey J. Sacks, MD, MPH; Karen M. Delise; Donald V. Cleary, BA; Amy R. Marder, VMD
  14. Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): Occurrence in different contexts and risk factors; Rachel A. Casey, , Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell; Applied Animal Behaviour Science; Volume 152, March 2014, Pages 52–63
  15. Italian breed-specific legislation on potentially dangerous dogs (2003): assessment of its effects in the city of Florence (Italy); Chiara Mariti, Carlo Ciceroni, Claudio Sighieri
  16. Animal control measures and their relationship to the reported incidence of dog bites in urban Canadian municipalities; Nancy M. Clarke and David Fraser; Can Vet J. 2013 Feb; 54(2): 145–149.
  17. Human hospitalisations due to dog bites in Ireland (1998–2013): Implications for current breed specific legislation; Páraic Ó Súilleabháin, The Veterinary Journal Volume 204, Issue 3, June 2015, Pages 357–359

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pagal Gamedog, 01 24, 2013

Amerikiečių pitbulterjerai (APBT) kilę iš originalių angliškų bulių pjudymui skirtų buldogų ir istoriškai buvo veisti kokiam nors darbui. Pitbulterjeras - itin atletiškas, labai universalus, meilus, šeimai tinkantis šuo. Dėl tokių savybių kaip drąsa, ryžtas, pakantumas skausmui, atkaklumas įveikiant kliūtis pitbulterjerams pasaulyje nėra lygių. Nors kažkada šie šunys naudoti kaip nacionalinis JAV drąsos simbolis ir jais labai didžiuotasi, dabar veislė iš esmės nesuprasta.

Nors pitbulterjerai istoriškai auginti kovoms su kitais šunimis, jie, priešingai paplitusiems klaidingiems įsitikinimams, nėra agresyvūs žmonėms.

Suaugę pitbulterjerai gali rodyti agresiją kitiems šunims. Į šį faktą, kartu su jėga ir ryžtu, reikėtų atsižvelgti, jei mąstote apie tokio šuns įsigijimą. Jei pitbulterjeras pasirenkamas kaip kompanionas, jis nuo mažens privalo būti tinkamai mokomas ir socializuojamas - kaip ir daugelis kitų „rimtesnių” veislių atstovų.

Nors kai kurie pitbultejerai gali būti įtarūs su svetimais, dauguma jų šeimininko negins - jie nebuvo veisti apsaugai, tad nesugeba to daryti. Jei ieškote gero apsaugos šuns, įsigykite, rotveilerį, vokiečių ar belgų aviganį, dobermaną ar, jei labai mėgstate buldogų tipą - amerikiečių buldogą.

Yra keletas šunų, šiomis dienomis vadinamų „pitbuliais”, veislių. Tai amerikiečių pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai ir Stafordšyro bulterjerai. Visos šios veislės turi bendrus protėvius, tačiau vėliau veistos pabrėžiant skirtingus požymius. Dėl šių skirtumų dabar šiemšunys laikomi skirtingomis veislėmis (ar tos pačios veislės skirtingomis atmainomis), nors prieš šimtmetį greičiausiai visi būtų vadinami vienu pavadinimu. Nė vienas požiūris iš tiesų nėra klaidingas - jis priklauso nuo to, ką laikome veisle.

Istorija

Pitbultejerų istorija gan prieštaringai vertinama net tarp veislės entuziastų, tai pasikartojantis aktyvių diskusijų objektas. Nors visiškai tiksli pitbulių kilmė nežinoma, galime patikimai atsekti jų „šaknis” bent 150 metų atgal.

XVIII - XIX amžių sandūroje bulių pjudymo sportas buvo labai populiarus Anglijoje, tad kai kuriuos šunis veisė atsižvelgdami į gebėjimą atlikti šią veiklą. To paties tipo šunis taip pat naudojo ir medžiotojai, mėsininkai bei ūkininkai (pastarieji - nepaklusnių galvijų tramdymui). Tie šunys vadinti buldogais. Istoriškai taip jau susiklostė, kad žodis „buldogas” nereiškė jokios konkrečios veislės - jis buvo taikomas senovės mastifų palikuoniams, skirtiems darbui su buliais, apibūdinti.

Buldogo galva, 1812 m.

Senų laikų buldogai labai skyrėsi nuo šiandieninių, tad jie neturėtų būti painiojami su tais mielais grotestiškais klounais, kuriuos šiandien galima sutikti parodose. Senieji darbiniai buldogai fenotipu ir dvasia buvo artimesni ne šiandieniniams anglų/prancūzų buldogams, o pitbultejerams ir/arba amerikiečių buldogams. Net šiandien kai kurie pitbulterjerų mylėtojai savo augintinius vadina „buldogais”.

Kai 1835 metais jaučių pjudymą Anglijoje uždraudė, pradėjo plisti šunų kovos. Vienas svarbių pitbulterjerų istorijos klausimų - ar tie koviniai šunys buvo specialiai šiai pramogai sukurta nauja veislė. Kai kurie autoriai, pvz. Richard Stratton, teigia, jog pitbulterjerai yra tie patys senieji bulių pjudymo šunys, iš esmės nesumaišyti su kitomis veislėmis. Šie autoriai mano, kad veislės pavadinimas - amerikiečių pitbultejeras - yra dvigubai klaidingas, kadangi iš tiesų šie šunys esą nei amerikiečių, nei terjerai. Buldoginės kilmės palaikytojai aiškina, kad populiari nuomonė, teigianti veislės kilimą iš buldogų ir terjerų hibridų, atsirado dėl retrospektyvinės painiavos su anglų bulterjerų protėviais. Bulterjerai laikomi visiškai kita veisle, jų kilmė labai gerai dokumentuota, tačiau pitbulterjerams jie niekada neprilygo kovose.

Kiti šią temą analizavę autoriai, pvz. Carl Semantic, teigia, kad pitbulterjerai iš tiesų yra bulių pjudymo šunų ir terjerų mišrūnai ir kad dabartine forma senaisiais laikais veislė neegzistavo. Esą kalbant apie pitbulterjerų protėvius terjerus nereikia įsivaizduoti šiandieninių parodinių šunų (tokių kaip Jorkšyro terjerai) - tai buvo darbiniai šunys, šiomis dienomis turbūt jau išnykę. Tiesa, kaip puikų darbinių terjerų pavyzdį verta paminėti šiandieninius jagdterjerus - greičiausiai tų laikų terjerai pasižymėjo panašiomis darbinėmis savybėmis.

Kokius nors galimus kilmės įrodymus ar paneigimus dar labiau apsunkina kovinių šunų veisėjų slaptumas. XIX a. popieriuje užrašytos genealogijos būdavo slepiamos, dar dažniau selekcininkai jas nešiodavo tiesiog galvose - bijota, kad konkurentai, išsiaiškinę paslaptis, gali pradėti jas kartoti.

Bet kuriuo atveju ne vėliau kaip XIX a. veislės atstovai įgijo visas esmines charakteristikas, dėl kurių jie vertinami ir šiandien - tai nuostabūs fiziniai gebėjimai, neprilygstamas geimas ir geras temperamentas.

Tiesioginiai pitbulterjerų protėviai buvo airių ir anglų „pituose” (duobėse, ringuose) kovoję šunys, į JAV įvežti XIX a. viduryje. JAV veislė šiek tiek nutolo nuo to, kas buvo auginta Anglijoje ir Airijoje. Amerikoje tie šunys pritaikyti ne tik kaip kovotojai, bet ir kaip benamių kiaulių ir galvijų gaudytojai, šeimos sargai, tad juos pradėta veisti kiek didesnius ir ilgesnėmis kojomis. Palyginti neseniai tas dydžio ir svorio prieaugis dar buvo palyginti mažas. Old Family atstovai iš Airijos retai sverdavo daugiau kaip 11 kg, o 7 kg neatrodė kažkas labai neįprasto. Vartant ankstyvųjų veislės atstovų nuotraukas ir aprašymus, retai galima pamatyti pitbulterjerų, sveriančių daugiau kaip 23 kg (išskyrus kelias išimtis).

1900 - 1975 m. pitbultejerų svorio prieaugis tikriausiai buvo labai nedidelis ir laipsniškas vidutinis jų svoris kasmet nerodė, kad jie praleistų darbinius gebėjimus. Dabar, kai dauguma pitbulterjerų neveisiami pagal kokybės ir tradicinio standarto reikalavimus (nes tai būtų laikoma nusikaltimu), įsitvirtino amerikietiškas požiūris „Daugiau reiškia geriau”. Ypač tai įtvirtino veisėjai, prisijungę prie veislės 1980 m. bumo orkestro. Mūsų nuomone, pastaruosius 15 metų trukęs vidutinio pitbultejerų dydžio augimas tapo žalingu fenomenu veislėje.

Vis dėlto žvelgiant į šimtmečio senumo nuotraukas matyti, kad tų laikų pitbulterjerai palyginti mažai kuo skiriasi nuo šiandieninių. Nors kaip ir bet kurioje kitoje veislėje galima pastebėti išvaizdos svyravimų, pastaraisiais dešimtmečiais akivaizdžiai matomas chronologinis tipų tęstinumas. 1860 metų šunys fenotipu identiški šiandieniniams pitbulterjerams.

XIX amžiuje šie šunys vadinti įvairiai - pitterjerai, pitbulterjerai, „Half and Half`s”, Stafordšyro koviniai šunys, „Senosios šeimos šunys (Old Family dogs - airiškas pavdainimas), jankių terjerai (Šiaurietiškas vardas), Rebel terjerai (pietietiškas vardas). Kadangi American Kennel Club (AKC) nenorėjo nieko bendro turėti su pitbulterjerais, 1898 m. Chauncey Bennet įkūrė pitbulterjerų registracijai skirtą kinologinę organizaciją United Kennel Club (UKC). Veislės pavadinime jis pridėjo žodį „Amerikos” ir atėmė „pit” - šunys pavadinti Amerikos terjerais. Į tai nelabai kas kreipė dėmesį, tad vėliau „pit” vėl grąžintas - iš pradžių jis „sėdėjo” skliausteliuose, vėliau nusistovėjo dabartinis amerikiečių pitbulterjerų pavadinimas. Visos kitos UKC veislės užregistruotos vėliau - po pitbulterjerų, o šis klubas tapo antra didžiausia kinologų organizacija JAV po AKC.

Kitas pitbulterjerus registruojantis klubas - American Dog Breeders Association (ADBA) - veikti pradėjo nuo1909 m. Guy McCord, artimo John P. Colby draugo, dėka. Lig šių dienų ADBA registruoja tik pitbulterjerus ir, kaip manoma, labiau „dera” su pitbulterjerais negu UKC. ADBA remia išvaizdos parodas, bet labiau palaiko varžybas, kuriose išbandoma šunų jėga, ištvermė, širdis. Taip pat jie leidžia ketvirtinį žurnalą, vadinamą American Pit Bull Terrier Gazette. Greičiausiai ADBA dabar - svarbiausia pitbulterjerus registruojanti organizacija, kadangi stengiasi išsaugoti pirmines veislės savybes.

1936 m. dėka filmuose su vaikais vaidinusio “Pete the Pup”, supažindinusiais platesnę auditoriją su pitbultejerais, AKC nusileido ir užregistravo veislę kaip Stafordšyro terjerus. 1972 metais vardas pakeistas į amerikiečių Stafordšyro terjerų, kad nebūtų painiavos su Stafordšyro bulterjerais.

1936 metais AKC, UKC ir ADBA pitbulterjerų versijos buvo visiškai vienodos, nes AKC originalūs pavyzdžiai kilę iš „kovinę kilmę” turinčių egzempliorių, registruotų UKC ir ADBA. Tuo metu pitbulterjerai JAV buvo mėgiami, jie laikyti idealiais naminiais gyvūnais. Jų linksmas, atlaidus temperamentas leido jiems tapti populiariais šeimų su mažais vaikais augintiniais. Net jei dauguma žmonių nesugebėdavo identifikuoti tų šunų veislės, juos tiesiog vadindavo “Pete the Pup”. Pirmojo pasaulinio karo metu propagandiniuose plakatuose pitbulterjerai simbolizuodavo neutralias, bet bebaimes JAV.

Kadangi veisimo tikslai pradėjo skirtis, nuo 1936 m. amerikiečių pitbulterjerų ir amerikiečių Stafordšyro terjerų fenotipas bei temperamentas pradėjo skirtis, nors visi tie šunys vis dar turėjo būti lengvo, draugiško charakterio. Kai kurių žmonių nuomone, po tiek skirtingo veisimo metų šie šunys turėtų būti laikomos visiškai atskiromis veislėmis, kiti mano, kad tai - skirtingos tos pačios veislės atmainos. Kaip ten bebūtų, visi sutaria, jog šių šunų kryžminimas - nepageidautinas.

Stafas gali atrodyti įspūdingesnis, baisesnis, didesnis, labiau išsipūtusiais žandikaulių raumenimis, platesne krūtine ir storesniu kaklu negu pitbulterjeras. Stafai - ne tokie, kaip „koviniai” ar sportiniai pitbulterjerai. Kadangi juos veisiant labiau orientuotasi ne į darbines savybes, o į išvaizdą, amerikiečių Stafordšyro terjerai gerokai „paaugo” - ir, atrodo, vis dar didėja.

Pitbulterjerų išvaizdos spektras daug platesnis, kadangi pagrindinis jų veisimo tikslas - ne išgauti tam tikros išvaizdos šunį, bet sukurti gyvūną, kuris laimėtų - tad išvaizda visai nesvarbi, čia dėmesys skiriamas tik funkcijoms. Keletas kovoms veistų pitbultejerų panašūs į stafus, tačiau dauguma jų lengvesni, ištvermingesni, vikresni, greitesnis ir pasižymi didesne sprogstamąja galia.

Po Antrojo pasaulinio karo, iki 1980 m. pradžios, pitbulterjerai nebuvo pernelyg populiarūs. Su veisle aktyviai dirbantys asmenys apie šiuos šunis išmanė labai smulkiai - pvz., jie galėdavo iš atminties išdeklamuoti matomo šuns genealogiją iki 6 - 8 kartos.

Pitbulterjerų bumas prasidėjo po 1980 metų. Tada jais susidomėjo įvairaus plauko žmogystos. Tie žmonės apie veislę beveik neturėjo jokių žinių, tad jiems pradėjus veisti šunis, prasidėjo ir problemos. Daugelis tų naujokų nesilaikė tradicinių veisimo tikslų, kurie buvo svarbūs seniesiems „dogmenams”. Jie pradėjo atsitiktinai kergti bet kokius šunis ir „gaminti” šuniukus kaip pelningą prekę. Kai kurie naudodavo visai priešingus atrankos kriterijus negu lig tol - netgi selektyviai atrinkinėjo žmonėms agresyvius šunis. Tikrų kovinių šunų istorijoje yra labai mažai atvejų, kad būtų paliekami gyventi ir veisiami žmonėms kandantys ar pernelyg nestabilūs šunys. Visai nekeista, jog gan greit agresyvūs pitbulterjerai išplito ir tapo lengvai prieinami masėms. Tai, drauge su žiniasklaidos polinkiu viską supaprastinti ir ieškoti pigių sensacijų, sukėlė antipitbulterjerinę isteriją, kuri tęsiasi lig šiol.

Turbūt visi gerai supranta, jog būtina vengti atsitiktinių veisėjų. Norint įsigyti pitbulterjerą, reikia rasti veisėją su gera reputacija ir turintį šunis su aiškia genealogija. Nepaisant kai kurių blogų praktikų per pastaruosius 15 metų, veislė vis dar išliko tinkama auginimui. American Canine Temperament Testing Association teigimu, 95 proc. visų pitbultrejerų išlaiko temperamento bandymus, ką galima palyginti su vidutine visų veislių norma - 77 proc.

Šiomis dienomis tiek JAV, tiek kitose šalyse dalis pitbulterjerų vis dar auginami kovoms, tačiau dauguma veislynų vis dažniau su tokiu panaudojimu kovoja. Dabar pitbulterjerai auginami kaip ištikimi, mylintys kompanionai, šeimos augintiniai. Viena iš mėgstamiausių veiklų su jais šiomis dienomis - svorio tempimo varžybos, padedančios išlaikyti savotišką konkurencijos dvasią, tik be kraujo praliejimo. Kita veikla, kuriai jie idealiai tinka - vikrumo varžybos. Kai kurie pitai treniruojami Schutzhundui, tačiau tokie šunys labiau išimtys, o ne taisyklė (jie prastai tinka apsaugai).