Riebalai  - viena svarbiausių maisto medžiagų (kartu su baltymais ir angliavandeniais) – jie yra energijos šaltinis, vidaus organų saugotojai, vitaminų nešėjai ir t.t.  Riebalai sudaryti iš riebalų rūgščių ir glicerolio. Skonio bei kvapo, struktūros, lydymosi taško ir maistingumo vertės charakteristika priklauso nuo esančių riebalų rūgščių rūšies.

Pagal juose vyraujančias riebalų rūgštis riebalai skirstomi į:

  •     Sočiuosius (vyrauja sočiosios riebalų rūgštys) –  daugiausia gyvūniniai riebalai;
  •     Nesočiuosius (vyrauja polinesočios ir/ar mononesočios riebalų rūgštys) – daugiausia augaliniai riebalai;
  •     Trans-riebalus (sudėtyje turi trans-riebalų rūgščių).

Polinesočiosios riebalų rūgštys būtinos gyvybinei organizmo veiklai. Jos skirstomos į:

  • Omega-3 (linoleno, eikozapentaeno, dokozaheksaeno ir kt.)
  • Omega-6 (linolo, arachido ir kt.)
  • Omega-9 (eruko ir kt.)

OMEGA – 6 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Omega-6 riebalų rūgštys (RR)  labai svarbios – jos nepakeičiamosios, vadinasi, organizmas negali jų pasigaminti pats. Tačiau per dideli omega-6 RR kiekiai, lyginant su omega-3 RR, gali padidinti tam tikrų ligų tikimybę. Iš esmės yra taip, kad aplinkos taršai sukėlus pirminį ląstelių uždegimą, apie pažeidimus bandant įspėti imuninę sistemą iš arachidono rūgšties (vienas Omega-3 RR „porūšių“) pradedama prostaglandinų  gamyba. Prostaglandinai – biologiškai aktyvios medžiagos. Jų funkcijos gan įvairios: saugo skrandžio gleivinę nuo “susivirškinimo”, plečia inkstų kraujagysles ir užtikrina inkstų kraujotaką, skatina gimdos susitraukimus ir t.t. Infekcinio proceso metu besigaminančius prostaglandinus sąlyginai galima pavadinti „blogais“, jie sukelia uždegimą, karščiavimą. Vėliau uždegimo fazės metu gaminami antiuždegiminiai prostaglandinai ląsteles „taiso“.

Per dideli omega-6 RR kiekiai gali paveikti omega-3 RR poveikį, kadangi šios riebalų rūgštys konkuruoja dėl tų pačių fermentų. Didelis Omega-6 kiekis (lyginant su Omega-3) gali lemti daug sveikatos problemų, pvz., uždegimus. Lėtiniai pertekliniai omega-6 eikozanoidai siejami su artritu, uždegimais ir vėžiu.

Linolio rūgštis – nepakeičiamoji RR. Jos trūkstant racione pastebimas lengvas odos pleiskanojimas, plaukų slinkimas. Turi antioksidacinį poveikį. Daug jos dygminų (74,5 proc.), nakvišų (73 proc.), saulėgrąžų (66 proc.) aliejuose.

Arachidono rūgštis: prostaglandinų ir kitų fiziologiškai aktyvių molekulių pirmtakas. Dalyvauja ląstelių signalų perdavimo sistemose, padeda smegenis apsaugoti nuo oksidacinio streso, dalyvauja ankstyvajame neurologiniame vystymesi. Po fizinio krūvio padeda atsistatyti ir augti skeleto raumenims.  Tai nėra esminė RR, tačiau jei organizme trūksta linolio rūgšties ar nesugebama (taip būna katėms) jos paversti į arachidono rūgštį, prireikia papildų. Normaliomis sąlygomis menkai tikėtina, kad ši medžiaga sukels uždegimus, tačiau sergant uždegiminėmis ligomis reikia vengti didesnių šios medžiagos kiekių.

OMEGA – 3 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Omega-3 riebalų rūgštys – nepakeičiamosios, kadangi organizmas jų sintetinti negali. Tiesa, žinduoliai turi ribotą gebėjimą iš vienos jų - ALA - sintetinti EPA ir DHA. Šis gebėjimas prastėja senstant. Omega-3 RR užtikrina tinkamą kraujo krešumą, mažina trombozių riziką, gerina imunitetą, įeina į ląstelių membranos sudėtį, turi antioksidacinį poveikį, slopina uždegimą sukeliančių medžiagų sintezę. Yra įrodymų, kad Omega-3 RR susijusios su psichikos sveikata, mažina demencijos riziką.

Nors Omega-3 RR nauda sveikatai labai didelė, ne visi dažnai minimi poveikiai sveikatai įrodyti. Kol kas trūksta įrodymų dėl šių riebalų rūgščių įtakos mažinant mirtingumą (nuo bet kokių priežasčių), nelemia jos ir vėžio rizikos (tačiau pagerina gyvenimo kokybę jau susirgus), vis dar ieškoma patikimų įrodymų apie tai, kad jos padeda užkirsti kelią širdies ir kraujagyslių ligoms (verta paminėti, kad EPR ir DHR vis tik gali pagerinti kraujotaką, padidinti fibrino - krešėjime ir randėjime dalyvaujančio junginio - paskirstymą ir sumažinti kraujospūdį).

Omega-3 RR forma labai svarbi, nes trumpesnių grandinių omega-3 RR (linoleno rūgštis) neturi to paties priešuždegiminio poveikio kaip ilgesnių grandinių omega-3 RR (AA, DHR). Raciono papildymas ilgagrandinėmis Omega-3 RR pagerina klinikinius osteoartrito rezultatus.

Pagrindinės Omega-3 sudarančios RR:

Alfa linoleno rūgštis (ALA) organizme negaminama. Dalis jos gali būti paverčiama į EPA, o ši – į DHA. Ji gausiai randama kai kuriuose augaliniuose aliejuose (sėmenų, rapsų, graikinių riešutų, kanapių, kviečių gemalų sojų) bei žaliose lapinėse daržovėse. Sėmenų aliejuje ši riebalų rūgštis sudaro 55 proc., daug jos kiviuose (63 proc.), chia sėklose (58 proc.).
Eikozapentaeno (EPA) rūgštis daugiausia randama  jūrinių žuvų taukuose, mažesniais kiekiais – kiaušiniuose ir jūros dumbliuose. EPA žmogaus organizmo gali būti sintetinama iš alfa linoleno rūgšties arba iš DHA. Ji mažina eikozanoidų kiekius.

Dokozaheksaeno (DHA) rūgštis randama beveik išimtinai tik šaltų jūrinių vandenų žuvyse (ypač didesnėse, riebesnėse – tunuose, lašišose, silkėse, skumbrėse, sardinėse) bei jų taukuose, mažais kiekiais – kiaušiniuose, jūros dumbliuose, kepenyse, gyvūnų smegenyse (žinduolių smegenyse DHR – pagrindinis struktūrinis komponentas). Lašišose, silkėse, skumbrėse, ančiuviuose ir sardinėse omega-3 RR aptinkama septynis kartus daugiau negu Omega-6 RR. Tunai Omega-3 RR turi kiek mažiau. Ne visos žuvų taukų formos lengvai virškinamos.  Gali būti, kad pranašesnė yra etilo esterio forma, ją ir pagaminti kainuoja mažiau.

DHA svarbi atminčiai, mąstymui, medžiagų apykaitos procesams, smegenų ir širdies sveikatai, ji mažina eikozanoidų kiekius. Žemi DHR lygiai yra asocijuojami su padidėjusia neuroninių ląstelių mirtimi.

Žuvų taukų užterštumas

Vartojant nevalytus žuvų taukų papildus atsiranda galimybė apsinuodyti sunkiais metalais, ypač gyvsidabriu, švinu, arsenu ar kadmiu. Mažiau valytuose žuvų taukų papilduose galima rasti ir kitų kenksmingų medžiagų. Nors visada verta atsiminti, kad žuvies vartojimo nauda didesnė už galimą riziką, nuraminimui galima paminėti faktą, kad sunkieji metalai iš tiesų selektyviai jungiasi su žuvies baltymais, o ne kaupiasi riebaluose. Prieš dešimtmetį JAV atlikus nepriklausomą tyrimą, 44 žmonių vartojimui skirti žuvų taukai praėjo teršalų standartų testus. Siekiant kuo labiau sumažinti galimo užterštumo riziką, reikia rinktis švariuose vandenyse sugautas žuvis ir išgrynintus ar nuo toksinų išvalytus papildus.

Rekomenduojamas Omega-3 ir Omega-6 RR santykis racione

Tiek omega-6, tiek omega-3 RR yra būtinos, tačiau labai svarbus jų santykis racione. Jeigu jis netinkamas, tai gali neigiamai atsiliepti medžiagų apykaitai ir uždegiminiams procesams. IAMS tyrėjas Dr Greg Reinhart rekomenduoja Omega-6 ir Omega-3 santykį 5:1 – 10:1, o nepriklausomas tyrėjas Dr. Doug Bibus 2:1 – 4:1. Dar kitos rekomendacijos siūlo 1:2 ar net 1:1 – 1:4. Geriausia, ypač jei yra kailio ar odos problemų, kad tas santykis būtų kuo mažesnis (Omega-6 RR nenaudai).  Verta paminėti, kad mums įprastame „žmogiškame“ racione Omega-6 ir Omega-3 santykis varijuoja nuo 10:1 iki 30:1.

Omega-6 ir Omega-3 santykis kai kuriuose augaliniuose aliejuose: rapsų 2:1, kanapių 3:1, sojos 7:1, alyvuogių 3 – 13:1, linų sėmenų 1:3, kukurūzų 46:1.

OMEGA-9 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Oleino rūgštis – pagrindinė alyvuogių ir makadamijos aliejų sudedamoji dalis. Ji gali būti atsakinga už kraujospūdį mažinantį alyvuogių aliejaus poveikį.
Eruko rūgštis daugiausia randama rapsų aliejuje.
Omega-9 RR nelaikoma nepakeičiamąja, nėra tokia svarbi kaip Omega-3 ar Omega-6 RR.  Kai kurios Omega-9 RR yra bendri gyvulinių riebalų ir augalinių aliejų komponentai.

DOZAVIMAS

Gyvūnams galima duoti tiek „žmogiškus“, tiek specialiai jiems gaminamus žuvų taukus. Bet kokiu atveju geriausia rinktis išvalytus papildus be jokių kitų priedų ar vitaminų.

Osteoartrito atveju veiksminga dozė - maždaug 1 g EPA/DHA 10-čiai kg kūno svorio. Geriausia naudoti vidutinio „stiprumo“ baltų žuvų ar lašišų taukus, kurių viename šaukšte yra apie 1 g EPA/DHA mišinio. Jei šuo šeriamas ėdalu, kuriame nėra žuvies, 10-čiai jo kūno kilogramų reikėtų duoti 1 šaukštą žuvų taukų (45 kcal).

Rekomenduojamos aliejaus (krilių, menkų kepenų ar lašišų) dozės sveikiems gyvūnams:

  • Labai mažiems šunims ir katėms( 0,5-6 kg) - 250 mg
  • Mažiems šunims ir katėms (7 – 13 kg) - 500 mg
  • Vidutinio dydžio šunims (14 – 22 kg) - 1000 mg
  • Dideliems šunims (23 – 35 kg) - 1500 mg
  • Labai dideliems šunims (36 kg ir daugiau) - 2000 mg

Linų sėmenų aliejaus 10-čiai kilogramų patartina duoti 2 šaukštelius (arba 1ml/1kg).

Pagal SDJ 2013 11 mėn. str. SWITHCHING TO RAW FOOD

Šėrimas žaliais mėsingais kaulais gali stebuklingai paveikti šuns sveikatą, tačiau prieš pradedant ir įveikiant baimes gali būti erzinančių smulkmenų. Juk girdėjome apie kaulais užspringusius šunis, užkimštus žarnynais ar bjaurias ant kiekvieno žalio maisto kąsnelio tykančias bakterijas. Nenorime pakenkti savo augintiniams. Be to, turime išsaugoti įvaizdį - nenorime elgtis neapgalvotai, nepaisyti papročių ir išstatyti save pajuokai. Atsipalaiduokite, nusivalykite nuo kaktos prakaitą, nusausinkite delnus. Augintinio mitybos pakeitimas – svarbiausias dalykas, kurį galite padaryti rūpindamasis jo sveikata, gyvybingumu ir ilgaamžiškumu. Laimei, dauguma šunų vis dar palytėti vidinio vilko ir mielai mėgausis sultingu kaulu. Kai kuriuos šunis, nors ir priklausomus nuo komercinių dietų, taip pat galima įtikinti.

Žali mėsiški kaulai

Darykime prielaidą, kad Jūsų šuo gana jaunas, neturi didelių/skausmingų problemų su dantim ar dantenom ir iki šiol buvo šertas komerciniu ar namie gamintu maistu. Pirmas klausimas: ar viską keisti palaipsniui, ar staiga?

Aš rekomenduoju, jei tik įmanoma, viską daryti staiga be paruošimo. Tiesiog sustabdyti seną racioną ir pradėti naują. Iš pradžių geriausia dirbti su vienu maisto tipu, kol pakeitimas bus sėkmingai baigtas. Viščiukai, vištų nugaros ar skerdenos – geras pirmasis patiekalas visų dydžių šunims. Tiesiog numeskit ėdalą ant žemės ir stebėkit, kaip augintinis jį uosto, laižo ir galų gale pradeda ėsti. Galite jausti norą pirmosiomis sesijomis būti šalia, tačiau bandykite stebėti per atstumą.

Maždaug po savaitės, jei nėra virškinimo sutrikimų, galite duoti kitų žalių mėsos kaulų ar skerdenų. Duokite savaitę prisitaikymui kiekvienam naujam maisto elementui prieš pereinant į kitą.

Ką daryti, jei šuo priklausomas nuo ankstesnio maisto, atliekų ar turite šėrimo priklausomybę? Labai dažnai 24 valandos daro labai didelį skirtumą. Svarbu atsisakyti pagundos duoti jam sauso maisto ar konservų. Kitą dieną kiek susipainiojęs ir alkanas gyvūnas bus labiau linkęs tirti keistą naują ėdalą. Jei ši strategija nepavyks, teks galvoti dar kartą.

Išrankus šuo

Kai kuriems žmonėms tam tikrų maistų produktų kvapas ar net mintis apie juos gali apversti skrandį. Maisto baimė gali paveikti ir šunis. Pavyzdžiui, šuniui, kuriam automobilyje beėdant vištieną įgėlė bitė, vėliau vien nuo vištienos kvapo gali pradėti skaudėti skrandį.

Iš esmės bloga patirtis nebūtina, kad šuo nenorėtų išbandyti naujų skonių ar tekstūrų. Išrankaus šuns raciono keitimas gali užtrukti ir pareikalauti kiek išradingumo. Kaip ir vilkai, šunys gali puikiai susidoroti su alkiu. Alkis nebūtinai turi būti pagrindinė priemonė. Riebiems šunims visas laikotarpis gali trukti ilgiau – iki kelių savaičių, tačiau paprastai labai puikiai suveikia dvi ar trys dienos be maisto. Jei šuo per valandą nesuėda vištos skerdenos, tiesiog paimkit ją ir padėkit į šaldytuvą iki kitos dienos. Trečią dieną alkanas šuo seks kiekvieną Jūsų judesį - ir bus pasirengęs eksperimentuoti.

Ar šuo mėgsta barškančius žaislus su paslėptu sausu maistu ? Gal jis mėgsta gaudyt skanius kąsnelius ar atnešti kamuolį? Erzinimas ir apgaulė taip pat gali padėti. Naudokite skanėstų indą, tačiau įmeskit ten mažų mėsos gabaliukų. Galit pjaustyti vištieną ir maišyti su šuniui pažįstamu sausu maistu, palaipsniui per kelias dienas didindami vištienos proporciją, o vėliau pakeisdami ją į didelius vištienos gabalus. Galite bandyti mėsą padengti konservais ar prigrūsti sauso maisto granulių.

Auginate mažą šunį, kurį maitinate žmonių maistu? Kartais tokiems šunims vištieną gali tekti lengvai pakepti. Po įvadinio laikotarpio mėsą kepkite vis trumpiau, kol ji liks visai žalia. Kai šuo supranta, kad žalios mėsos skonis geras, jis patiria didelį malonumą ėsdamas ją ir kaulus. Svarbu patvarumas – nepasiduokit mažam šuniui. Jam žalias maistas labai svarbu, jam reikalinga geresnė dantų priežiūra.

Kai šuo pripranta prie žalios vištienos, kitų produktų įvedimas nebebūna sudėtingas. Tačiau jei naujas elementas sulaukia pasipriešinimo, išbandykite vieną ar dvi bado dienas. Linkiu sėkmės ir paminėsiu keletą išimčių – šėrimas RAW nėra mechaninis procesas, mes turime palaikyti ryšį su gamtos realijomis. Yra šunų, kurie mieliau badaus, negu ės ką nors nenatūralaus.

Kai kurie šunys mėgaujasi žalia žuvimi, o kiti atsisako ją ėsti. Mano šunys su malonumu ėda vištų nugaras ir skerdenas. Tačiau patyriau daug nusivylimo, kai pasiūliau jiems senų vištų su visomis plunksnomis ir viduriais – šunys mielai purtė neseniai užmuštas vištas, kol įsitikino, kad jos negyvos, tačiau kategoriškai atsisakė jas ėsti. Bandžiau jas nupešti, kapoti jas, bandžiau viską ką tik galima sugalvoti, tačiau vištos taip ir liko nepaliestos. Toks tas gyvenimas su šunimis.

Likusios vištos liko gyventi ir padėjo daug kiaušinių.

Ar smulkinti maistą

Plėšydami ir draskydami maistą mėsėdžiai apsisaugo nuo periodonto ir panašių ligų. Smulkindami maistą prarasite šią valymo funkciją ir žalio maisto naudą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad susiduriame su sudėtingomis biologinėmis sistemomis, labai retai gali tekti taisykles pakeisti. Labai trumpais periodais plėšrūnai gali išgyventi be kaulų. Taigi jei gyvūnas jaunas ar serga ir negali ėsti žalių mėsingų kaulų, atsakymas paprastas – šerkit pjaustytą, maltą mėsą ar subproduktus (tačiau neilgai).

Iki 3 sav. amžiaus šuniukams nereikia kietų maisto dalių, tačiau po 6 savaičių jie jau turi aštrius dantis, kuriais galėtų plėšyti maistą. Tęsiantis perėjimo stadijai, vilkės atryja dalinai suskaidytą skrandžio turinį savo mažyliams. Tokiu būdu maistą šuniukams atryja labai nedaug naminių šunų. Jei kalė turi daug pieno ir mažą vadą, šuniukų papildomai šerti nereikia. Tačiau jei kyla abejonių, reikėtų duoti kapotos ar maltos žalios mėsos su vištienos gabaliukais. Iki 6 savaičių amžiaus šuniukams nereikia maisto draskyti ir plėšyti.

Ilgesnis reikalas su senais, bedančiais šunimis. Tačiau bedančiai ar beveik bedančiai šunys irgi sugeba į skrandį susigrūsti vištų skerdenas. Tai nauda psichikai, be to, tokie fiziniai pratimai palaiko dantenų tonusą. Jei senam gyvūnui kelias pirmas savaites prireiktų pagalbos, gali padėti malta, smulkinta mėsa ir subproduktai. Senam šuniui trumpam periodui galima sumažinti kaulų kiekį racione.

Kiek suaugusiems šunims reikia žalų mėsiškų kaulų? Yra viena reta sveikatos problema - megaezofagija, paveikianti gebėjimą pristatyti maistą į skrandį, tada jis telkiasi stemplėje. Čia išeitimi gali būti smulkintas maistas. Dar viena reta liga - prievarčio stenozė - gali trukdyti maisto patekimui iš skrandžio į plonąją žarną. Paprastai problemą išsprendžia operacija, o iki jos maistą geriausia smulkinti.

Veisimas

Tegul gamta tampa mūsų gidu. Leiskite, kad veisimosi sezono metu tinkamas maistas būtų lengvai prieinamas. Laukiniai mėsėdžiai veisiasi tada, kai daugiausia lengvai prieinamų grobio jauniklių.

Šerkite savo veisiamus gyvūnus kuo natūraliau ir jie bus optimaliai vaisingi, embrionai gerai formuosis, gimimo procesas bus nesudėtingas – kaip ir reikia pagrįstai tikėtis. Sveiki patinai turės sveiką spermą, moterys – sveikas kiaušides. Sveika gimda geriausiai tiks augančiam embrionui, stiprūs gimdos ir pilvo raumenys sudarys geriausias sąlygas lengvam gimimui.

Veisėjai praneša apie retesnius Cezario pjūvius tarp žalia mėsa šeriamų šunų (lyginant su perdirbtomis dietomis). Naujagimiai šuniukai ir kačiukai būna kiek mažesni, tačiau aktyvesni, ne tokie mieguisti. Jie energingai skatina pieno tiekimą ir gimdos susitraukimus, kas užtikrina gerą motinos savijautą. Sveika motina laižo ir valo palikuonis, taip sustiprindama ryšį ir skatindama kraujotaką, kvėpavimą, mažylių šlapinimąsi ir tuštinimąsi. Plėšrūnų motinos suvalo viską, ką palikuonys palieka. Įdomu, kad šeriant RAW tas valymas tęsiasi ilgiau. Taip šeriant vadą, nebūna blogų kvapų ar netvarkos.

3 sav. - tinkamas laikas šuniukui pradėti duoti žalio maisto gabalėlius. Geras pirmasis pasirinkimas - vištų nugaros ir skerdenos. Pirma iki 6 savaičių amžiaus mažyliai mėsą čiulpia, vėliau pradeda graužti minkštus vištos kaulus. Triušio ar žuvies skerdenos - dar vienas geras maisto šaltinis jauniems gyvūnams. Atkreipkite dėmesį, kad šuniukai labai imlūs maisto produktų įvairovei. Įveskite RAW anksti ir augintinis turės platų skonį.

Papildai

Šuningai kalei papildomai reikia geležies ir folio rūgšties. Tačiau vaikingoms plėšrūnėms nereikia jokių priedų. Tiesiog šerkite visą skerdeną ar žalius mėsingus kaulus. Tiesą sakant, vitaminų ir mineralų papildai gali padaryti žalos.

Kartais šuniukams gali tekti duoti pieno. Jei pasisekė, galite rasti įmotę, kuri priimtų ir maitintų našlaičius. Priešingu atveju būna gerų dirbtinių pieno pakaitalų, kurių galima įsigyti iš veterinarų ir naminių gyvūnėlių parduotuvių. Atsiminkit, kad plėšrūnų mamos laižo savo palikuonis, skatindamos tuštinimąsi. Po šėrimo turite imituoti motinos veiksmus, tačiau nenaudokit savo liežuvio – geriau sudrėkinta vata ar popierinis rankšluostis.

Kaip minėjau, 3 – 6 sav. amžiau šuniukams gali tekti racioną papildyti pjaustytu ar maltu maistu. Smulkiai pjaustykit vištieną, žuvį, triušieną ar liesą jautieną. Visą papildomo šėrimo laikotarpį vis tiek duokit skerdenų. Kai šuniukai jau geba mėsą plėšyti, papildomą šėrimą nutraukite.

Augantiems šuniukams reikia daug kalcio, kad būtų užtikrintas kaulų augimas. Saikingai galima duoti subproduktų ir didelių žalios mėsos gabalėlių, tačiau juose mažai. Geriausia rinktis ne vitaminus ar papildus, o ieškoti natūralių kalcio šaltinių – skerdenų, mėsingų kaulų.