Prieš kai kurias veisles nukreipti įstatymai – vis dar populiari „prevencijos“ nuo šunų atakų priemonė, aktyviai propaguojama ir mūsų  gimtinėje. Tačiau, lyginant praėjusį dešimtmetį su šiuo, galima pastebėti tendenciją, kad apkandžiojimų statistika bei požiūris į prieš tam tikras veisles nukreiptus teisės aktus keičiasi – tyrimuose dabar atidžiau vertinami socialiniai ir kt. veiksniai, išsamiai ir atidžiai ieškoma kandimo priežasčių,.

Iš esmės šunų įkandimų aukoms būdingi panašūs dalykai: vaikams didžiausia tikimybė būti įkąstiems savuose namuose ar svečiuose (ne bėginėjant po gatvę); daugiausia nukenčia vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės; dažniausiai įkandama vyriškos lyties asmenims; vaikams paprastai sužalojama veidas, kaklas ir galva; suaugusiems sukandžiojamos rankos, pirštai. (1) Tačiau skirtingose šalyse šunų agresijos epidemiologiniai veiksniai vis viena skiriasi – kaip ir požiūris į agresiją, ką daugiausia lemia skirtingi kultūriniai motyvai. (2)

2000 – 2009 m. JAV mirtimi pasibaigusių šunų atakų priežastimis laikomi atsitiktiniai ar neartimi aukų su šunimis-kaltininkais santykiai, gyvūnų nekastravimas, netinkamas aukų bendravimas su šunimis, šunų laikymas atskirai nuo žmonių (vadinasi, jie gyveno ne kaip šeimos šunys), šeimininkų polinkis piktnaudžiauti keturkojais (dažnos bausmės ir pan.) (13).

Pati jautriausia nukentėjusiųjų grupė – vaikai. Vieno tyrimo duomenimis, jie sudarė beveik 70 proc. nelaimėlių, kuriems buvo sužalotas veidas. Trečdalis jų – 2 – 5 metų amžiaus vaikai. Dauguma sužeidimų įvyko šalia esant vienam i tėvų (3). Tai labai liūdnas dalykas, kadangi šiems nelaimingiems atsitikimams buvo galima užkirsti kelią. Tas pats tyrimas nurodo ir tai, kad didžiausia tikimybė patirti įkandimą į veido sritį – vokiečių aviganių tipo atstovo dalyvavimas. Tačiau į šį faktą išties nereikia kreipti dėmesio, kadangi skirtingi tyrimai gali nurodyti labai skirtingas veisles ir iš esmės tai nesuteikia jokios naudingos informacijos apie tai, kaip būtų galima užkirsti kelią nelaimėms.

Priklausomai nuo daugybės aplinkybių, agresyviais šunimis gali būti įvardinti labai skirtingi gyvūnai, nors paprastai be pitbulterjerų jiems priskiriami rotveileriai, jau minėti vokiečių aviganiai ar dobermanai. Kaip žinia, kai kurie tyrimai kaip aršiausius keturkojus nurodo taikias ir įprastas veisles, kurios daugumos nuomone laikomos „nekandančiomis“ – ir būtent toks požiūris sukelia daug problemų. Tačiau faktas kaip blynas: ši problema nėra susijusi su veislėmis (4).  Analizuojant pacientus, kuriems dėl šunų padarytų traumų buvo atliktos plastinės veido operacijos, nustatyta, kad tarp šunų veislės ar tipo ir įkandimų nėra jokio ryšio (5).

Šuns veislė – tik vienas iš nedaugelio veiksnių, galinčių nulemti jo agresiją žmonėms. Galų gale veislės ar tipo atpažinimas – labai subjektyvus ir dažnai netikslus reikalas (6). Pvz. Vienas iš daugelio atvejų - 1995 m. Australijoje moteris mirė sukandžiota šuns. Kaip kaltininkas įvardintas pitbulterjeras, nors išties keturkojis buvo nežinomų veislių mišrūnas, o registruotas jis kaip „beveik“ Labradoro retriveris (1). Žiniasklaida – populiarus, tačiau labai nepatikimas veislių, susijusių su žmonių mirtimis, identifikavimo šaltinis (7), nors ja ir remiasi nemažai statistikos „sekėjų“. Turbūt teko girdėti apie tyrimus, kurių metu vertinta, kaip žmonės sugeba nustatyti šunų veisles remdamiesi vien išvaizda. Apsigauna net specialistai! Išties tik mažiau negu puse atvejų pavyksta nustatyti šuns veislę ar tipą remiantis išvaizda (8). Dažniausiai tiesiog „šaudoma“ pro šalį.

Remiantis tyrimu, kuris vertino 2000 – 2009 m. JAV žmonių mirtimis pasibaigusius šunų užpuolimus, veislės nustatymas buvo įmanomas tik 17,6 proc. atvejų (nors žiniasklaida veislę nurodydavo daugiau kaip trečdaliu atvejų). Tyrime teigiama ir tai, kad daugumos tokių siaubingų užpuolimų priežastys labai panašios ir jos visai nesusijusios su veisle (13).

Prieš konkrečias veisles nukreipti įstatymai – absurdiškas dalykas ir niekas nežino, kas bus „sekantis“. Netikite? Australijoje egzistuoja įstatymas, kuriuo reikalaujama greihaundus vedžioti su antsnukiais ir visada pririštus (9). Jis grindžiamas daugiausia tuo, kad greihaundas – lenktyninis, aukšto grobio draivo šuo, tad velnias žino ką jis sugalvos nusivyti kaip auką.

Amerikiečių pitbulterjerų kaip veislės susiformavimo aplinkybės ir aktyvus dalyvavimas šunų kovose XX a. pabaigoje stipriai nulėmė visuomenės nuomonę apie juos. „Smurtinis“ veislės pobūdis lėmė blogą jų reputaciją. Konkrečių teisės aktų priėmimą daugiausia lėmė stereotipai (10). Kaip paprastas žmogus įsivaizduoja kovinį šunį? „Kovinis“ kiekvieno galvoje – nevaldomas, aršus, pavojingas, linkęs pulti ir kandžiotis, pasiutęs žvėris ir t.t. Niekam neįdomu, kad koviniai šunys buvo tik dar vienas darbinių šunų tipas, veistas konkrečiam tikslui. Jų atrankoje neskatintos sargavimo savybės ar agresija žmonėms – toji atranka daugiausia lėmėsi geimo (kovingumo) išsaugojimu. Dauguma vadinamųjų „dogmenų“ žmonėms agresyviems šunims didelių sentimentų nejausdavo ir juos paprasčiausiai nušaudavo. Koviniai šunys dažnai keisdavo šeimininkus – juos perparduodavo arba „skolindavo“. Kovoms juos ne visada ruošdavo patys savininkai – dažnai jie samdydavo tos srities specialistus arba bent jau turėdavo padėjėją. Pitbulterjerai sugebėdavo greitai prisitaikyti prie naujų vietų ir žmonių.

Įdomu tai, kad priėmus prieš veisles nukreiptus įstatymus, visuomenės neigiama reakcija prieš tam tikrus šunis išaugo dar labiau. Pitbulterjerai dabar itin dažnai apibūdinami kaip sausumos rykliai, tiksinčios bombos, užtaisyti ginklai, nestabilūs padarai ir t.t. (10). Apklausų duomenimis, žmonių požiūris į agresyviomis laikomas veisles gan vienareikšmiškas – iškart išauga „agresyvumo lūkesčio“ lygis (11). Tai gali turėti (ir turi) labai liūdnų padarinių.

Vis dar nedaug analizuota, kaip išties veikia prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai. Tačiau dauguma besidomėjusių šia situacija nuodo, kad jie nepadeda mažinti šunų įkandimų skaičiaus bei jų padarytos žalos (1). Žinoma, kad Jungtinėje Karalystėje nukentėjusių, nepaisant griežtų vietinių įstatymų, tik daugėja (12). Manoma, kad Airijoje tokie teisės aktai gali prisidėti prie įkandimų dažnėjimo (17). Italijoje prieš konkrečias veisles priimti įstatymai nesukėlė jokių reikšmingų pokyčių nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje šunų užpuolimų perspektyvoje (15). Kanadoje šunų apkandžiojimų epidemiologinė situacija tarp sričių, kuriose vykdoma „veislių kontrolė“ nesiskiria nuo „gyvenančių laisviau“ (16).

Norint išspręsti problemą, reikia daugelį veiksnių apimančios prevencijos, o ne vieno gal ir paprasto, bet neveikiančios sprendimo (13). Net tingint vertinti vietinę situaciją, galima remtis kitų šalių tyrimais, kurie gan neblogai nurodo galimas įkandimų priežastis – ir daugiausia koncentruotis į jas. Priimant tokius „jautrius“ įstatymus, kurie paliečia daugybę žmonių ir netgi linkę tarpusavyje kiršinti visuomenę, reikėtų atsiriboti nuo subjektyvių emocijų ir remtis moksliniais duomenimis.

 

 

Naudota:

  1. Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs; Linda Watson
  2. Understanding dog aggression: Epidemiologic aspects: In memoriam, Rudy de Meester (1953-2012); Gina Poloa, Néstor Calderóna, Suzanne Clothierd, Rita de Casssia Maria Garciaa, Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research; Volume 10, Issue 6, November–December 2015, Pages 525–534
  3. Epidemiology and classification of dog bite injuries to the face: A prospective study of 108 patients; Gaoussou Touréa, , , Ghislain Angoulangoulia, Jean-Paul Méningaudb; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Volume 68, Issue 5, May 2015, Pages 654–658
  4. Annals of Surgery: June 2014 - Volume 259 - Issue 6 - p e87; e-Letters to the Editor; Breed-Specific Legislation Is Not the Answer; Burney, Richard E. MD
  5. Retrospective analysis of facial dog bite injuries at a Level I trauma center in the Denver metro area; Gurunluoglu, Raffi MD, PhD; Glasgow, Mark DDS; Arton, Jamie PA-C; Bronsert, Michael PhD; Journal of Trauma and Acute Care Surgery: May 2014 - Volume 76 - Issue 5 - p 1294–1300
  6. The complex issue of dog bites; David Bailey and Lucy Leicester; Veterinary Record 2014
  7. Journal of the American Veterinary Medical Association; July 1, 2014, Vol. 245, No. 1, Pages 39-41
  8. Comparison of Visual and DNA Breed Identification of Dogs and Inter-Observer Reliability; Victoria L. Voith, Rosalie Trevejo, Seana Dowling-Guyer, Colette Chadik, Amy Marder, Vanessa Johnson, Kristopher Irizarry; American Journal of Sociological Research 2013
  9. Submission to the Parliament of Victoria Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs, 2015, Greyhound Equality Society
  10. THE DEVIL‟S LAPDOG: THE HISTORY AND IMPACT OF THE AMERICAN PIT BULL TERRIER; REIDHEAD, JAYCEE LORRAINE; 2016, The University of Arizona
  11. “Type” as Central to Perceptions of Breed Differences in Behavior of Domestic Dog; Tracey Clarke; Daniel Mills and Jonathan Cooper;  Society & Animals, Volume 24, Issue 5, pages 467 – 485 Publication Year : 2016
  12. ‘Not a Plastic Surgeon’s best friend: Dog bites an increasing burden on UK Plastic Surgery services’; Dr O. Cameron, Miss S. Al-Himdani; Mr D.W. Oliver; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Available online 8 January 2017
  13. Journal of the American Veterinary Medical Association; December 15, 2013, Vol. 243, No. 12, Pages 1726-1736; Co-occurrence of potentially preventable factors in 256 dog bite–related fatalities in the United States (2000–2009); Gary J. Patronek, VMD, PhD; Jeffrey J. Sacks, MD, MPH; Karen M. Delise; Donald V. Cleary, BA; Amy R. Marder, VMD
  14. Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): Occurrence in different contexts and risk factors; Rachel A. Casey, , Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell; Applied Animal Behaviour Science; Volume 152, March 2014, Pages 52–63
  15. Italian breed-specific legislation on potentially dangerous dogs (2003): assessment of its effects in the city of Florence (Italy); Chiara Mariti, Carlo Ciceroni, Claudio Sighieri
  16. Animal control measures and their relationship to the reported incidence of dog bites in urban Canadian municipalities; Nancy M. Clarke and David Fraser; Can Vet J. 2013 Feb; 54(2): 145–149.
  17. Human hospitalisations due to dog bites in Ireland (1998–2013): Implications for current breed specific legislation; Páraic Ó Súilleabháin, The Veterinary Journal Volume 204, Issue 3, June 2015, Pages 357–359