The Dark Side, Richard F. Stratton,
Sporting Dog Journal 2011 05

Turbūt pastebėjot, kad visada buvau šališkas kalbant apie amerikiečių pitbulterjerus. Tačiau tai nereiškia, jog pamiršau, kad šią veislę auginti gali tik atsakingi žmonės. Ironiška, kad neatsakingų savininkų yra daug. Tai – problemos dalis. Bet tik todėl, kad egzistuoja neatsakingi savininkai, nereikia veislės visiškai uždrausti. Pitbuliai – mano mėgstamiausi šunys ir aš jiems esu gera kompanija. Daugumai apie šunis nusimanančių, mokslininkams ar dresuotojams ši veislė neretai būna viena mėgstamiausių ar net visiška favoritė.

Kitos veislės

Tai nereiškia, kad nemėgstu kitų veislių. Tačiau daugelis nustebtų sužinoję, kokie šunys man patinka. Tai tikrai ne apsaugos veislės. Taip, kažkada parašiau knygą apie rotveilerius, tačiau taip dariau dėl to, kad leidėjai maldavo. Nėra taip, kad nekęsčiau rotveilerių, tiesiog jie nėra mano mėgstamiausių veislių dešimtuke.

Mano tėvas visą gyvenimą dirbo teisėsaugoje. Kritiškai žiūriu į policijos mėgstamus žmonėms agresyvius šunis. Nesu nusiteikęs prieš jų naudojimą, tačiau čia atsiranda daug galimybių piktnaudžiauti. Iškart prisimenu vieną atvejį - savižudis norėjo nušokti nuo Coronado tilto, apimančio visą San Diego įlanką. Dėl terorizmo isterijos vidury nakties ant tilto sustojęs automobilis policijai sukėlė įtarimų. Taigi jie ant vaikino užsiundė šunį. Manau, šuo puolė vaikiną kai tas jau šoko. Nelaimėliui nepavyko numirti, jis išgyveno krytį iš maždaug 90 m aukščio, o šuo – ne. Kai vyras atsigavo, jis buvo apkaltintas sąmoningu šuns užmušimu.

Teisėsaugos institucijų požiūris į nusižudyti norėjusį žmogų buvo pasibaisėtinai abejingas. Tai taip absurdiška, kad net juokinga. Policininkai teigė, kad vyrukas atsisuko, griebė šunį ir tada šoko. Nebuvau ten, bet šiek tiek nusimanau apie šunų ir žmonių prigimtį, tad sunkiai įsivaizduoju suicidišką žmogų, stveriantį šunį tik tam, kad šis jam palaikytų kompaniją mirtiname šuolyje. Labiau tikėtina, kad šuo čiupo žmogų kai tas jau šoko ir buvo pagriebtas kartu. Tačiau tai nepasiekė prokurorų širdžių – prisiekusieji patikėjo policija ir vyras buvo paskelbtas kaltu.

Apskritai nesu pamišęs dėl apsaugos šunų, kadangi jie dažnai kanda netinkamiems žmonėms, dažniausiai vaikams ir senukams. Apie man patinkančias veisles papasakosiu kitą kartą, nors mano nuomone pitbulterjerai vis tiek lieka geriausiais. Galų gale kalbėsiu ne apie apsaugai skirtas veisles. Nors visuomenė pitbulterjerus laiko apsauginiais šunimis, manau, kad taip yra dėl veislės nesupratimo.

Apleisti šunys

Su didžiausiu susidomėjimu žiūrėjau dokumentiką apie Michael`o Vick`o šunis. Pirmiausia, kaip dažniausiai ir pasitaiko, planuota juos užmigdyti.  Tačiau dalis Vick`o pinigų skirti patikrinti,  ar tiems šunims galima rasti naujus namus. Kaip visi nustebo pamatę, kad daugumą tų šunų galima priglausti. Na, didelis siurprizas. Liurbiai juokiasi iš manęs, kai sakau, kad pitbuliai – vieni geriausių šunų (jei ne geriausi), tačiau pasirodė, kad tai tikrai tiesa.

Nustebino, kad daug tų pitbulterjerų vėliau apsigyveno namuose su kitais šunimis. Bijau, jog tai gali pakloti būsimo "blogo viešumo" pamatus. Pažiūrėjus laidą atrodo, kad tie gyvūnai mokyti kovoti ir jeigu jų nebūtų vertę, tai jie būtų geriausi kitų šunų draugai. Tai labai silpna pozicija atsižvelgiant į tai, kad Vick`o šunys kilę iš daugybės geriausių kovoms veistų pitbulterjerų atstovų. Būtų nuostabu, jei visi mūsų šunys į pjautynes įsiveltų tik užpulti kito šuns, tačiau tai nepriklauso nuo mūsų. Geri kovotojai paprastai turi tam skonį. Dėl to jie netampa priekabiais, tačiau veiklos ieško tuo pačiu būdu kaip sportininkai - krūvio.

Šunys kaip socialūs gyvūnai

Maurice Carver kartą išmąstė, kad buldogas ryšių su šunimis atsisakė už draugystę su žmonėmis. Carver buvo puikus šunininkas, tačiau čia suklydo. Šunys vystėsi kaip socialūs gyvūnai. Tai - jų sėkmės paslaptis. Žuūrėjau filmą, kur vilkai medžiojo briedžius. Jie elgėsi kaip krepšininkai - trys koordinavo auką sekinančias atakas (vaikė, tačiau negriebė), tada atsitraukė, o „lemiamą puolimą“ atliko  visai kiti vilkai.

Šia taktika siekta nuvarginti galingą žvėrį, kol jį bus galima saugiai pulti ir pargriauti.

Šunų šeimos socialinis gyvenimas vystėsi ir kitais būdais, tai viena iš priežasčių, kodėl vilkai linkę gyventi gaujomis. Jų kaukimas ir žymėjimas šlapimu - bendravimo būdas. Tai iš dalies leidžia kitiems vilkams žinoti, kad gauja užima tam tikrą teritoriją, taip pat padeda išlaikyti tarpusavio ryšį ir palikti ženklus kitiems gaujos nariams.

Negi pitbulterjerai visa tai prarado? Nemanau. Tačiau stabtelėkime minutėlei kitai ir apmąstykime veislės istoriją. Pirmiausia šie šunys naudoti grubiai medžioklei (pvz., šernų), taip pat pastverti galvijams. Ir kovoms. Tai paliko žymę jų genuose. Tik kovoje natūralus socialinis instinktas būna paslėptas. Tačiau net koviniai šunys yra socialūs. Jei jie pririšami prie grandinės, nori sužinoti, kokie šunys aplink. Jei jie pasileidžia ir nubunda kovos instinktas, jie tiesiog puola šunį, su kuriuo nesutarė anksčiau.

Galimos problemos

Nors ir tiesa, kad gero veisimo pitbulterjeras bus labai stabilus ir švelnus, net su kitais šunimis, turime nepamiršti tam tikrų dalykų. Veislės istorija ilga. Manau, pirmiausia jie veisti šiurkščioms medžioklėms (šernų). Nors yra geriausi gladiatoriai iš visų šunų, taip pat jie naudoti darbuis su galvijais.

Dalis veislės atstovų gali būti draugiški ir švelnūs su pažįstamais šunimis, tačiau greičiausiai nenuspėjamai elgsis svetimais. Štai kodėl naudinga juos visada vedžioti su pavadėliu, kaip ir reikalauja įstatymai.

Kadangi anksčiau naudoti medžioklei, daug pitbulterjerų turi stiprų grobio persekiojimo instinktą. Štai kodėl daugelis jų linkę persekioti kates, bet, skirtingai nuo kitų šunų, jas dažnai sučiumpa ir papjauna. Vėlgi, tai gan sudėtinga, kadangi kažkada turėjau kačių žudymo čempionę, tačiau mūsų katės buvo visiškai saugios. Jos net miegodavo tarp jos letenų ar šalia. Lyg būtų buvusios jos ypatingosios katės, ypatingieji draugai. Ji nejautė kitiems katinams neapykantos, tik turėjo didelę aistrą jas gaudyti. Tai buvo jos ypatinga sporto šaka. Tačiau mes buvome atsargūs. Katės laksto palaidos kaip laukiniai gyvūnai, tačiau jos vis tiek yra mylimi žmonių augintiniai ir mes nenorėjome, kad kas nors nukentėtų dėl mūsų aplaidumo.

Didesni gyvūnai taip pat nėra saugūs. Buvo toks garsus incidentas, kada vienas asmuo bandė jodinėti pitbulterjerą laikydamas už pavadėlio. Savininkas negalvojo, kad šuo yra agresyvus. Iš esmės šuo ir nepuolė žirgo agresyviai, tačiau jo medžioklės instinktas lėmė, kad ji stvėrė arkliui už nosies – taip pat, kaip jo protėviai griebdavo ūkininkų ar mėsininkų bulius. Straipsnis žirgų žurnale buvo stebėtinai supratingas, tačiau ne visai. Pitbulterjerų savininkai visada turi būti budrūs. Kai kurių mūsų šunų medžioklės instinktas labai stiprus ir tai gali lemti keistus dalykus. Tai gali būti priežastis, kodėl kai kurie pitbulterjerai puola žoliapjoves ar garvežius.

Komentaras

Pasikartosiu – stabiliai jais disponuojant pitbulterjerai bus vieni švelniausių šunų. Tačiau aš nervinuos dėl visų šunų, kuriuos įsigyja plačioji visuomenė. Tai ypač aktualu, kai žmonės nuolat kalba, kad jie visi trokšta meilės. Kai kurie veislė atstovai atliko nuostabius žygius ir gelbėjo žmonių gyvybes. Yra daug priežasčių norėti tokio šuns kaip numylėtinio – ir jis bus puiki kompanija, niekada neleidžianti kentėti iš nuobodulio. Tačiau auginant pitbulterjerus turime prisiimti papildomą atsakomybę. Tai lengva ir vertinga problema, tačiau atminkite, kad veislė irgi turi tamsiąją pusę, dėl kurios gali pakenkti kitiems gyvūnams.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

The World of the American Pit Bull Terrier; Richard F. Stratton; CHAPTER ONE; The Mongrel with the Mumps

 Atsiminkite, kad gražiausai dalykai pasaulyje yra labiausiai 
nenaudingi. Pavyzdžiui, lelijos ir povai.  
-Ruskin

Kada kas nors nesusipažinęs su veisle pirmą kartą pažvelgia į amerikiečių pitbultejerą, jam susidaro keistas įspūdis. Šiems šunims trūksta parodinių veislų vienodumo. Vieni turi dideles galvas, kiti palyginti siauras. Vieni jų maži, o didieji atrodo kaip draugiški lygiaplaukiai retriveriai. Atsitiktinis stebėtojas nepastebės to, ką šie šunys turi. Patyrusi akis atkreips dėmesį į tvirtą kūną, vikrius judesius, didelius žandikaulius net tarp siaurgalvių šunų. Visi tie šunys nuo didžiausio iki mažiausio turi žiaurumo aurą. Nepaisant to, yra žmonių, kurie netiki, kad tai - grėsmingiausi šunys.

Amerikiečių pitbulterjerų pranašumas įrodytas ne kartą. Mes manome, kad ši veislė kovoms veista šimtmečius ar net tūkstantmečius ir lyginant su kitomis veislėmis triumfuodavo nepriklausomai nuo jų dydžio. Kodėl amerikiečių pitbulterjerai turi tokį didelį pranašumą? Atsakymas ne visai aiškus, tačiau manau, kad tai turi kažką bendro su veislės paskirtimi. Akivaizdu, kad pitbultejerai yra grynesni senovės kovinių šunų palikuonys negu kitos veislės.

Žinoma, kai kuriuos žmones veislė atstums dėl savo tikslo, kadangi ji naudota kovoms su galimu mirtinu efektyvumu. Veislė skirta ne visiems. Tiesą sakant, pitbulterjero savininkas turi būti atsakingesnis negu vidutinis šuns savininkas. Viena iš pitbulterjerų problemų ta, kad jie reikalauja atsakingų savininkų, o juos dažnai renkasi neatsakingi tipai – bet ne visada. Kai kurie labai iškilūs žmonės save sieja su šiais šunimis. „Tačiau kas gali norėti tokio šuns?“ – tai dažnai daugumai mūsų užduodamas klausimas.  Galbūt stipresnis ir labiau stulbinantis dalykas yra tai, kodėl kas nors domisi šunų kovomis. Kaip mes galime paaiškinti savo interesus?

Žvelgiant iš objektyvesnės perspektyvos, pažiūrėkime į žirgų lenktynes. Dabar žinome, kad šis sportas turi daug šešėlinių problemų, tačiau neabejotina, kad jame taip pat sukasi  ir daug gerų žmonių. Protingi vyrai ir moterys apsėsti grynakraujų lenktyninių žrigų auginimu ir veisimu. Daug mano draugų iš šių žmonių yra vadovai ar sėkmingai sukasi kitose srityse. Tačiau didžiausia jų aistra – tie žirgai, o didžiausias jų džiaugsmas - kai pasiseka jų žirgams. Tačiau kodėl taip vilioja tie „sporto karaliai“? Galų gale kiti gyvūnai, kartais negrynakraujai, gali bėgti greičiau. Bet tai nesvarbu. Mes suprantame, kad susižavėjimais tokais dalykais iracionalus.

Visų pirma, kova – daug sudėtingesnė veikla su daugybe komplikacijų ir kintamųjų. Be to, šioje srityje amerikiečių pitbulterjerai karaliauja. Kiti tokio dydžio gyvūnai neturės jokių šansų. Dėl savo jėgos, virkumo ir drąsos pitbulterjerai tinka ir kitiems dalykams, ne tik kovoms. Jie protingi, meilūs ir galbūt stabiliausi iš visų šunų.

Egzistuoja daug priežasčių, darančių amerikiečių pitbulterjerus unikaliais. Leiskite išryškinti vieną bruožą kaip pavyzdį. Neproporcingai daug pitbulterjerų mėgsta laipioti medžiais. Atrodo, tam yra du paaiškinimai. Pirma, pitbulterjeras labai valingas gyvūnas, ir jei medyje yra kažkas, ko jis nori, jis ras būdą kaip ten patekti. Antra, pitbultejerai savo priekines kojas naudoja kaip svertą – kaip imtyninkas. Jų priekinės kojos kai kuriais atvejais panašios į žmonų ir gali sugriebti. Visa tai, drauge su būdingu veislės tvirtumu, leidžia daugeliui šunų lengvai laipioti medžiais.

Bet kuriuo atveju manau, jog kiekvienas turintis atvirą protą gali matyti ir daugiau žavių dalykų, kuriais pasižymi šie gyvūnai. Darbas su jais sudėtingesnis negu su žirgais, ir tai tokia savita veislė, kad vargu ar galite būti patenkinti dar kuo nors po to, kai turėjote vieną iš jų. Visa tai dar labiau stebina atsižvelgiant į tai, kad veislę gan problemiška laikyti (jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų šunų) ir kad šie šunys nelabai gerai atrodo kitų žmonių akyse.

Mano draugas profesorius Lutz, turėjęs daugybę veislių, tačiau dabar visiškai parsidavęs pitbulterjerams, juos praminė „apgaulingais mišrūnais“, kadangi jie dažnai neturi klasikinės išvaizdos. Tiesa, aš manau, kad pitbuliai gautų prizų abiejose pusėse - kai kurie yra juokingai negražūs ar net pritrenkiančiai bjaurūs, kiti būna grakštūs ar elegantiški.

Atrodo, turėtų būti normalus apibendrinimas - besižavintys pitbultejerais tuo pačiu domisi ir šunų kovomis ir dėl to jų netenkina jokia kita veislė. Tačiau ši prielaida tinka tik labai mažam procentui pitbulterjerų augintojų.  Tačiau net ir augintojai „pacifistai“ nelinkę smerkti šunų kovų, kaip tai daro plačioji visuomenė, kadangi jie pripažįsta faktą, kad leisti pitbuliams kovoti taip pat žiauru kaip leisti paukščiui skristi.

Esant nedideliam šunų kovomis besidominčių pitbultejerų pocentui, skaitytojas gali pagalvoti, kad net jei kovos npaprastai sudėtingos ir įdomios, kiekvienas interesas gali būti nuslopintas dėl ten tvyrančio žiaurumo. Tačiau šunų kova sudaro ne didesnį žiaurumo įspūdį negu maratonas ar amerikietiškas futbolas.
Bet kokiu atveju nenoriu plačiosios visuomenės skatinti žavėtis šunų kovomis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad esu didelis pitbulterjerų gerbėjas (ir daug metų praleidęs kovose), nesiruošiu veidmainiauti. Mano pagrindinis rūpestis tas, kad  kovos nėra tokios baisios, kaip jas įsivaizduoja visuomenė. Visuomenės nepasitenkinimas tik iššaukė įstatymus, kurie sukelia dar daugiau problemų.

Šio skyriaus esmė ta, kad pitbultejeras – unikali veislė. Žinoma, visų veislių augintojai taip galvoja apie savo  šunis, tačiau kalbant apie pitbulius tai tiesa. Štai kodėl žmonės – geri žmonės – vis dar išitikimi šiai veislei. Ir tikrai nėra jokios kitos veislės, turinčios tokį atsidavimą ir drąsą. Be to, nepaisant didelio atsakingumo laikant šiuos šunis, pitbulių savininak turi būti labai bendraminčiai, kadangi turi priešintis dažnai labai neigiamam  visuomenės požiūriui į jų augintinius. Čia nepadeda žinojimas, kad tie kvailai nesupanta apie ką šneka.  Tie linksmi bei liūdni gyvūnų gerovės grupių bei žiniasklaidos apdoroti žmonės šaukia, kad tas požiūris – jų mintis (humaniškos grupuotės žiniasklaidos pagalba treniruoja žmones į  pitbultejerus reaguoti neigiamai).  Bet kokiu atveju jei planuojate auginti vieną iš „geležinių šunų“, turėsite šiek tiek plieno pasitelkti ir savo makiažui.

Būkite kantrūs ir tolerantiški. Gal net šiek tiek užjaučiantys. Ne kiekvienas sugebės įvertinti gerą amerikiečių pitbultejerą ir mėgautis jo auginimu.

Pagal richard F.Stratton knygos „This is the American Pit Bull Terrier“ pirmąjį skyrių „THE AMERICAN PIT BULL TERRIER“

Civilizuokite jį kaip tik Jums patinka, darykite jį bet kokios spalvos kokios tik norite, ir jis vis tiek  bus kovotojas. —John Tantor Foote

Taip Foote sakė apie savo pitbultejerą Allegheny ir gal tai Jums padės suprasti susižavėjimą amerikiečių pitbultejerais. Kai kam ši  veislė it mįslė, kadangi jie žinomi daugybe pavadinimų – pitbuldogas, buldodas, kovinis buldogas, amerikiečių pitbuldogas, pitbulis, pitbulterjeras, pitterjeras, ir, oficialiai, amerikiečių pitbulterjeras. Tokia pavadinimų gausa kelia sumaištį visuomenėje ir daugybė rašytojų galvojo, kad šio tipo kovose naudota daugiau negu viena veislė. Tačiau čia ne tas atvejis. Kitos veislės – nuo bulterjerų iki bulmastifų,  nuo haskių ir vilkų hibridų iki akitų – buvo išbandytos, tačiau šioje veikloje taip neišplito. Nenuostabu, kad pitbulterjerai egzistuoja – kovoms veisiami gyvūnai egzistuoja daugelį šimtmečių. Jų kraujo linijos buvo griežtai saugomos ir puoselėjamos visame pasaulyje per kartų kartas nuo pat civilizacijų pakilimų iki smukimų. Nė viena šalis ir nė viena civilizacija negali reikalauti išimtinės teisės į šią narsią veislę. Jokia kita veislė negali dirbti taip kaip pitbulterjeras.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip kompanionai jie bus tiesiog mieli augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai.

Viena iš teorijų, įrodančių, kad veislė labai stabili ir maloni su žmonėmis yra ta, kad niekas neleisdavo žmonėms pavojingiems šunims išgyventi. Pagal šią teoriją, atrankinis procesas išretino vidutinius šunis ir paliko mums beveik juokingai draugiško būdo gyvūnus.

Nepaisant švelnios prigimtis, pitbulterjeras, atsižvelgiant į jo gebėjimus, yra nepranokstamas sarginis šuo. Vien jo išvaizda, tvirtas sudėjimas ir drąsa atbaidys daugumą įsilaužėlių. Dar daugiau, veislę lengvai galima išmokinti saugoti žmones ir jų turtą. Autorius turi prisipažinti, kad turi tam tikrą asmeninį nusistatymą prieš atakoms mokintus apsaugos šunis. Taip yra dėl paprastos priežasties - jie dažniau kanda moterims ir vaikams, o ne įsilaužėliams.  Tačiau reikia pripažinti, kad tinkamai apsaugos išmokytas pitbulterjeras bus pranašus ir mažiau tikėtina, kad kąs netinkamiems žmonėms. Tiesą sakant, autorius žino keletą atvejų, kai įsibrovėliai buvo sustabdyti be kandimo!

Draugas visada augino pitbultejerus kaip jo verslo sargus ir žmonos kompanionus. Veisle jis buvo patenkintas, tad niekada net nebandė ieškoti ko nors kito. Laikas nuo laiko jo šunys įrodydavo savo vertę, tačiau niekada nieko nesužalojo. Kažkaip įsibrovėliams jie perduodavo žinią, kad priversti gali padaryti neapsakomą žalą. Buvo atvejis, kai policininkas nekviestas ir iš anksto nepranešęs pateko į namus pro galines dalis. Tai įvyko vėlai naktį, pareigūnas tikrino signalizaciją – ir eidamas jos išjungti pasirinko ne tą pastatą. Deja, Josh (pitbultejeras) aptiko įsibrovėlį, nusivylė jo įgaliojimais ir 20 minučių laikė policininką nelaisvėje. Jis, nepasiydamas pareigūno uniformos, laikė jį prispaudęs prie sienos visas 20 minučių. Kiekvieną kartą pareigūnui bandant siekti ginklo ar pabėgti, šuo pridėdavo snukį prie jo pilvo ir neįtkėtinai grėsmingai urgzdavo. Čia buvo atvejis, kai įsibrovėlis buvo suvaldytas, tačiau visiškai saugus. Galima sakyti, jis buvo visai laimingas, kai pagaliau pasirodė Josho savininkas.

Kalbant apie kitus pitbulterjero privalumus, panagrinėkime ir sąskaitas veterinarams. Tie šunys tiesiog neperšaunami. Arba, kaip pasakė vienas senas draugas, „Tu negali jo nužudyti vien su plaktuku“. Jis turėjo omenyje tai, kad šiuos šunis sunku įveikti liga ar sužalojimais. Selektyvus jų veisimo procesas tęsėsi šmtmečius ir sukūrė itin atsparų, kietą gyvūną. Žinomas veterinaras Leon Whitney atkreip dėmesį į tai, kad kryžminant bulterjerus su į enteritą linkusiais bladhaundais, gaunami sveikesni palikuonys, žymiai atsparesni šiai ligai. Garsus rašytojas ir humoristas James Thurber, atsimindamas savo vaikystės augintinį pitbulterjerą, pasakojo, kaip jo šeima įsitikino, kad jis praktiškai nsunaikinamas poto, kai šuo išgyveno daugybę nelaimingų atsitikimų, kurie bet kuriai kitai veislei būtų pasibaigę mirtimi.

Tiems, kurie nemėgsta daug lojančių šunų (turbūt jie sudaro 90 proc. pasaulio gyventojų) pitbultejeras – grynas malonumas. Nebent šie šunys skatinami būti lojikais savo šeimininkų ar trenerių. Kitu atveju pitbulterjerai – vaiduokliškai tylūs. Tai nereiškia, kad veislei trūksta asmenybės. Priešingai, pitbultejerai tikri klounai ir naudoja visą galimą šuniško bendravimo gamą, tiesiog jie nelinkę daug loti.

Nors nėra susiję su spanieliais ar retriveriais, pitbultejerai – puikūs plaukikai, jei jiems sutiekiama galimybė mėgautis šia veikla. Kai buvau jaunas berniukas, eidamas prie ežero su draugais pasiimdavau seną šunį Pook. Jis mėgo iš vandens atnešti daiktus ir net pagriebdavo akmenis, dėl kurių turėdavo nardyti (kartais įtardavom jį apgaudinjant kai grįždavo su kitu akmeniu, tačiau niekad negalėjom to įrodyti). Kartais mes į ežerą mesdavom didesnius daiktus, pvz., šakas, ir jis visada jas atnšdavo. Buvom įsitikinę, kad jis atneštų ir telefono stulpą – jei tik sugalvotumėm kaip jį numesti vandenin.

Vis dėl to nors ir turi daugybę puikių savybių, pitbulterjeras neskirtas kiekvienam. Taip yra dėl jo galimybės nužudyti kitus šunis. Jis pjautynių nepradės, bet užtikrintai jas baigs. Todėl pitbulio savininkas turi būti pasiryžęs imtis visų saugumo priemonių. Žinoma, dabar dauguma miestų turi pavadėlio įstatymus, tačiau būsimas pitbulio savininkas turi žinoti apie jo gimtą norą kovoti ir būti pasirrengęs jį laikyti atsargiai nuo kitų šunų. Asmenims, kurie mėgsta gerai sudėtus, bet tuo pačiu švelnius ir meilius šunis, pitbulis bus geras augintinis.

Richard F.Stratton.

Gerai įvertinti pitbulterjerų charakterį ir vertę galite tik įgiję pakankamai patirties ir su kitų veislių šunimis. Šitos patirties aš gavau, kai su žmona nupirkome šuniuką mūsų anūkei. Mergaitei buvo tik 5 metai. Aš buvau prieš pitbulterjero dovanojimą, bet žinojau, kad anūkė mylėjo į mano šunis panašius gyvūnus. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad pitbulterjeras – ne augintinis mažai mergaitei. Ieškojome šuniuko, kuris nekeltų jokių problemų augimo metu. Jis turėjo būti geras, švelnus ir atlaidus mūsų mergaitei. Ir dar - nenorėjau jokių konfliktų su savo dukra.

Po ilgų svarstymų anūkei išrinkome škotų terjerą. Žinoma, niekas negali spręsti apie šunų veislę kaip visumą iš vieno egzemplioriaus, bet škotis buvo tikra katastrofa. Laikyti jį name buvo labai sudėtinga ir net pavojinga, be to, jis įkando anūkei. Baisu pagalvoti, kokią žalą šeimai padarytų pitbulterjeras, jei turėtų tokį bjaurų charakterį. Įvairių sunkumų auginant škotį buvo tiek daug, kad pasidarė aišku: jis nėra toks protingas ir supratingas, kaip dauguma mano matytų pitbulterjerų. Šiuo atveju esu pasiruošęs apibendrinti ir kalbu ne tik apie anūkės šunelį.

Pirmiausia, manau, nesu objektyvus šiuo klausimu, tačiau kiekviena patirtis su kitomis veislėmis tik sustiprina mano nuomonę apie pitbulterjerus. Tačiau daug pitbulterjerų savininkų, kurie pažįsta ir mėgsta pitbulterjerus kaip ir aš, teigia, kad egzistuoja natūralios problemos, kurias sunku pašalinti. Mes visi dirbame siekdami jas įveikti.

Žinoma, atsižvelgiant į šuns geimo vystymą, skirtingi augintojai labiausiai vertins tuos šunis, kuriems geriausiai sekasi kovoje, ir manau, kad tai teisinga. Ilgalaikė mano pažintis su pitbuliais parodė, kad geriausi šuniukai gaunami iš kovojančių šunų. Todėl spaudos pranešimai apie „ekspertų“ siūlymus eutanazuoti iš kovinių veislynų konfiskuotus šunis man visada išspaudžia sarkastišką šypseną.

Esu įsitikinęs, kad sprendžiant veislės formavimosi klausimą būtina lyginti ne tik šunų geimą bei kovinius gebėjimus. Jei šunys šiais pagrindiniais parametrais maždaug lygūs, atrenkant geriausius atstovus reikia apsvarstyti ir kitus kriterijus.

Mano nuomone, agresija žmonėms – vienas svarbiausių nepageidaujamų veislės bruožų. Dauguma pitmenų laikosi to paties požiūrio ir juo remiasi parinkdami šunis veisimui. Problema atsirado tada, kai neatsakingi jauni šiandieniniai pogrindžio augintojai nusprendė, kad tas požymis yra pageidautinas. Galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje atsirado tiek problemų su pitbuliais – daug kaip niekada anksčiau. Ši nerimą kelianti tendencija pastebima visose pasaulio šalyse, įskaitant beveik visą Europą. Dėl to daugėja valstybių, kuriose pitbulterjerai draudžiami. Dėl šios priežasties žmonėms agresyvių šunų kaip reproduktorių naudojimui pritariu tik tada, jei toks šuo yra vienintelis iš savo linijos (nepasižyminčios agresija žmonėms) ir yra būtinybė jo genus išsaugoti veislėje.

Kita problema – bailumas. Paradoksas tas, kad bailūs pitbuliai pasitaiko dažnai. Yra rimtų argumentų prieš šio šuns charakterio bruožo egzistavimą. Kai kurie pitbulterjerai yra tokie bailūs, kad visiškai atsisako dirbti nepažįstamoje aplinkoje. Patikėkite, kai kurie iš tiesų labai gerai sporto pasaulyje žinomi pitbuliai buvo bailiai.

Mano nuomone, toks bailus šuo veisime turėtų būti naudojamas tik tada, jei yra labai reikalingas egzempliorius, įrodęs tai kovoje ir turi nepriekaištingus bailumu nepasižyminčius protėvius.

Iš šio šunų tipo geriausiai žinau Bob Wallace`s Searcy Jeff (vienas iš Old Family Red Nose atstovų, einantis tiesiogiai nuo Lightnerio šunų; darbinis svoris – 17,690 kg). Dėl šito šuns Wallace atidavė viską, ir įdėjo didelis pastangas, kad gautų tokį šunį. Jeff buvo vienintelis savo rūšyje. Jis galėjo nugalėti bet kokį priešininką. Jis taip įtikinamai įveikė du labai gerus šunis, kad buvo neįmanoma rasti jam kito varžovo. Tuo metu Bob Wallace šį šunį už milžinišką sumą nusipirko iš žmogaus, kuris nebuvo suinteresuotas jo veisimu. Vienas garsiausių Bob pasakojimų - kaip jis laimėjo draugystę ir Jeff išlindo iš savo būdos, kad būtų paglostytas. Iki tada būdoje būdavo galima matyti tik porą degančių geltonų akių. Išlupti šunį iš ten būdavo manoma tik tempiant su visa grandine.

Taip atsitikdavo kiekvieną kartą, prie būdos prisiartinus nepažįstamajam. Tačiau jeigu kas nors leisdavo sau pajuokauti apie Jeff bailumą, Bob tiesiog išsišiepdavo ir pasiūlydavo linksmuoliui atvykti į kovą. Įdomu pažymėti tai, kad labai nedaug Jeff palikuonių, o iš viso Bob veislyne jų buvo apie 50, paveldėjo protėvio bailumą. Tačiau širdyje Bob visada atsirasdavo vietos šunims, kurie parodydavo baimę, arba būdavo „intravertai“, kaip jis pats juos vadindavo.

Ne visi nepageidaujami pitbulterjerų bruožai priklauso nuo elgesio tipo. Kai kurios savybės nustatomos remiantis genetika. Viena jų – polinkis į odos problemas. Tokie atvejai reti ir aš per visą šunų auginimo laiką regėjau jų mažai. Galite būti tikri - nė vienas mano šuo net negalėjo svajoti būti veisiamas, jei turėjo panašių problemų. Tačiau nesu tikras dėl kitų veisėjų. Kartą į mane kreipėsi vyras, teigdamas, kad įsigijo šuniuką iš garsaus selekcininko ir tas šuniukas turėjo odos problemų. Jis už gyvūną sumokėjo apie 1000 dolerių, todėl pateikė veisėjui pretenzijas dėl šuniuko sveikatos. Veisėjas atsakė, kad visi jo pirkėjai rūpinosi tik geimu bei kovomis ir niekam tokios kvailystės kaip oda neįdomios.

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje veisėjas turi būti laikomas visiškai atsakingu. Ten buvo toks sunkus niežų atvejis, kad netgi kilo abejonės, ar šuniukas sulauks pilnametystės. Žinoma, geras veisėjas pirkėją apie tokią situaciją privalo įspėti.

Manau, kad tobulindami veislę, taip pat turime atsižvelgt į šunų gyvenimą. Jei laikote du šunis, kurie turi lygiateisį geimą ir maždaug tokias pat galimybes, atlikite mokslinius tyrimus – patikrinkite pirmųjų trijų kartų genealogiją. Veisimui pasirinktie tą šunį, kurio protėviai sveikiausi bei ilgaamžiškiausi.

Viena iš savybių, kuri labai svarbi man – intelektas. Bet intelektas nėra beprasmis. Mano patirtis rodo, kad protingesni šunys kovoje turi pranašumą. Dbl (dvigubas) Gr Ch Tornado (10XW) buvo ne tik kandidatė į visų laikų geriausius kovotojus, ji tuo pačiu buvo protingiausias šuo.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų, įskaitant Big Jimmy Booth (deja, jis kergtas tik tris kartus).

Kaip jau minėjau, dabar ši nuostabi veislė – mūsų rankose. Ji gimė dėl daugybės žmonių pastangų. Į mano minėtas šunų savybes veisėjai privalo atsižvelgti, jei juos tikrai domina veislės tobulinimas ir išsaugojimas. Va tada tikras pitbulterjeras bus sveikas, subalansuotas šuo ir, žinoma, talentingas kovotojas.

Temperamentas – tai suma visų įgimtų ir įgytų fizinių bei psichinių ypatybių bei talentų, kurie nustato, formuoja bei reguliuoja elgesį aplinkoje, kitaip sakant, temperamento sąvoka reiškia bendrą šuns elgesį.

Tai paveldima savybė, jis negali būti išugdytas. Auklėjant ir dresuojant metu mes tik koreguojame tam tikras temperamento dalis ir tam tikrus elgsenos elementus. Šuo, kuris yra labai energingas, niekada nebus paverstas pagalvėliniu gyvūnu – galima jį išmokinti tik kažkiek kontroliuoti savo energiją. Kalbant apie temperamentą, dažnai minimi tokie žodžiai kaip dominuojantis, subalansuotas ir itin paklunus. Grynaveislių šunų temperamentą prognozuoti lengviau, negu mišrūnų. Pvz., dauguma akitų būna linkę dominuoti, o šelčiai kaip tik nuolankesni.

Esminiai pitbulterjerų temperamento bruožai:

Tikras pitbulterjeras su žmonėmis bus draugiškias, laimingas, niekad nebijos ir nesielgs droviai ar agresyviai. Šimtmečius šio tipo šunys buvo veisti, kad būtų draugiški su žmonėmis. Tai ne apsauginė veislė, tad nepažįstamiems žmonėms pitbulterjeras neturi rodyti nepasitikėjimo ar reaguoti į juos kaip grėsmės kėlėjus. Su suaugusiais ir vaikais tikras pitbulterjeras turi būti draugiškas tiek namie, tiek už namų ribų. Su naujais žmonėmi jis sveikiansi taip, lyg tai būtų senai matyti draugai. Be to, pitas negali būti pernelyg baikštus. Į svetimus žmones pitas turi žiūrėti kaip į draugus, atvirai ir vizgindamas uodegą. Paprastai pitai būna geri šeimos šunys.

Deja, nors žmonėms agresyvūs pitbulterjerai turėtų būti eutanazuojami ar bent apsaugoti nuo dauginimo, neretai jie susilaukia palikuonių. Visada prieš perkant tokį šunį reikia įvertinti jo tėvų temperamentą. Iš tiesų iš pito teisingai padaryti apsauginį – sunkus darbas. Kadangi pitbulterjeras draugiškas žmonėms, dauguma šunų nerodys jokių apsauginių savybių, leisis glostomi svetimų, nedraus ateiti į namus svetimiems žmonėms ir netgi negins šeimininko kai jį kas nors užpuls. Dauguma tų pitų, kurie mūsuose laikomi „apsauginiais“, tėra sugadinti nervingi vargšai gyvūnai. Beje, šuo negali savarankiškai saugoti šeimininko – vadas, alfa šuo saugo kitus, o ne atvirkščiai. Jei šuo jums dar nepaklūsta kai ką nors puola – jūs tikrai nesate gaujos vedlys. Nesistenkite padaryti pitbulterjero tuo, kuo būti jam nėra skirta. Jei norite apsauginio šuns, rinkitės kitą veislę, ir tarp bull veislių, kurių atstovai panašūs į pitbulterjerus, yra daug šunų, kurie žymiai labai tinkami apsauginio vaidmeniui.

Pitbulterjeras iš prigimties paklusnus, dėmesingas šeimininkui, palaiko akių kontaktą su juo.

Dauguma pitbulterjerų labai energingi. Jiems reikia ilgų pasivaikščiojimų ir pratimų. Be to, pitbulterjerai – linksmi šunys. Jis mėgsta „durniuoti“ ir linksminti šeimininką.

Tai ne apsauginė veislė ir negali rodyti agresyvaus elgesio svetimiems. Tai bull tipo terjeras – jo temperamentas negali būti nei isteriškas, nei bailus, nei agresyvus. Tie šunys daugybę metų veisti dėl tvirto charakterio, patys geriausi koviniai šunys taip pat paprastai būdavo ne isterikai, o šaltakraujai. Pitbulterjeras turi turėti stiprius nervus - susigūžiantis ar panikuojantis nuo keistų, netikėtų garsų ar neįprastų situacijų šuo turi silpnus nervus. Neįprastose situacijose pitas turi rodyti stirpius nervus ir jei keistasis šaltinis pasirodo nebaisus, turi bandyti jį ištirti.

Pitbulterjeras pasiryžęs jums noriai paklsuti, bet ne bailai ir ne nervingai. Kai kurie pitai būna dominuojantys, tačiau dauguma žmonėms nuolankūs. Pitbulterjerai pasižymi aušktu intelektu, jie be didelių pastangų greit išmoksta tiek naudingo, tiek blogo elgesio. Jų energija mokantis naujų dalykų beveik nesustabdoma.

Prigimtinė agresija kitiems gyvūnams, ypač šunims, pitbulterjerui – norma. Kitiems šunims pitbulterjeras agresiją dažniausiai pradeda rodyti maždaug metų amžiaus, tačiau kartais ta agresija „iššoka“ bet kurio pitbulterjero gyvenimo laikotarpiu. Nors pitbulterjeras agresyvus kitiems šunims, šios egresijos variklis – nebūtinai noras dominuoti. Paprastai agresija šunims varijuoja priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Kartais agresija būna nukreipta į kitus gyvūnus, pvz., kates. Prigimtinai pitbulterjeras gali turėti norą pulti ir laikyti pačiupę stambius gyvulius, tokius kaip galvijai ar arkliai. Dėl to pitbulterjerą reikia atsakingai socializuoti bei dresuoti.

Temperamento testų yra daugybė, tačiau paprastai jie būna standartizuoti, tad 100 proc. jais pasikliauti, žinoma, negalima. Tobulo testo, skirto įvertinti temperamentui, dar niekas nesukūrė. Renkantis šuniuką, su temperamento testais galima paslysti. 4 mėnesių amžiaus šuniuko reakcija gali labai skirtis nuo 3 – 4 metų amžiaus šuns reakcijos. Pitbulterjeras fiziškai ir psichiškai visiškai subręsta būdamas 3 (ar net 4) metų amžiaus. Pvz. kalės, kurios iki tol buvo draugiškos su kitais šunimis, po 1 – 3 rujos tampa agresyvesnės. Tiesa, daugiau ar mažiau tiksliai šunį įvertinti galima jam sulaukus ir 12 mėnesių amžiaus.

Vieni žinomesnių testų yra atliekami Amerikos temperamento testų asociasijos American Temperament Test Society (ATTS). Ši asociacija kasmet įvertina įvairių veislių atstovų temperamentą, o rezultatus skelbia internete. ATTS didžiausią dėmesį skiria tokiems temperamento aspektams kaip stabilumas, bailumas, agresija, draugiškumas, taip pat šuns polinkiui ginti šeimininką ar į savisaugos polinkius grėsmės akivaizdoje… Testuojant imituojamas paprastas pasivaikščiojimas, kurio metu įvyksta daugybė galimų kasdienių situacijų. Šuo patiria regėjimo, klausos bei lytėjimo stimuliavimą. Situacijos būna neutralios, draugiškos ir pavojingos.

Testuojamas šuo turi būti mažiausiai 18 mėn. amžiaus. Testas trunka 8 – 12 min. Šuo vedamas laisvu apie 2 m ilgio pavadėliu. Hendleris negali jam nieko sakyti, duoti komandų ar koreguoti. Bet kuri testo dalis laikoma neįvykdyta, jei šuo parodo neišprovokuotą agresiją, paniką be atsigavimo, stiprų vengimą. ATTS temperamento testą sudaro 10 subtestų, suskirstytų į 5 kategorijas:

Elgesys su nepažįstamaisiais. Tikslas – įvertinti šuns reakciją į svetimus žmones nepavojingose situacijose.

1 subtestas: neutralus nepažįstamasis. Svetimas žmogus prisiartina prie hendlerio, paspaudžia ranką, trumpai su juo pakalba, šunį ignoruoja. Tikslas – įvertinti šuns reakciją į pasyvią socializaciją ir jo apsauginius instinktus.

2 subtestas: draugiškas nepažįstamasis. Svetimas šuniui asmuo elgiasi draugiškai ir smagiai, yra labai draugiškas šuniui ir šeimininkui. Tikslas – įvertinti šuns aktyvius socialiniu įgūdžius.

Reakcija į klausos stimulus. Tiklas įvertinti šuns reakciją į klausos dirgikluis ir tyrinėjamąjį šuns elgesį.

3 subtestas: tylus triukšmas. Hendleris su šunimi artinasi prie pasislėpusio asistento, kuris daužo metaliniu semtuvėliu į akmenis ir padeda šį daiktą komandos kelyje. Hendleris gali paskatinti šunį ištirti semtuvėlį tik tada, kai jo paprašoma tai padaryti. Subtesto tikslas įvertinti šuns budrumą bei smalsumą.

4 subtestas: šautuvo šūvis. Hendleris sustoja pažymėtoje vietoje nugara į gerai pasislėpusį asistentą. Asistentas 3 kartus iššauna .22 kalibro stertiniu pistoletu (šūvis-pauzė-šūvis-šūvis). Tikslas įvertinti šuns reakciją į staigų triukšmą.

Reakcija į regimuosius stimulus. Tikslas įvertinti šuns reakciją į staigius regimuosius stimulus.

5 subtestas: skėčiai. Hendlers su šunimi artinasi prie asistento, sėdinčio ant kėdės ir laikančio suskliaustą skėtį, kutris laikomas paraleliai žemei 90 laipsnių kampu į besiartinančią komandą. Kai šuo nuo asistento yra už 1,5 m, šis išskleidžia skėtį. Prižiūrėtojas skėtį ištirti gali paskatinti tik tada, kai jo paprašoma tai padaryti.

Taktiliniai stimulai. Tikslas įvertinti šuns reakciją į neįprastas sąlygas.

6 subtestas – plastikai. Prižiūrėtojas ir šuo vaikšto per skaidraus plastiko juostą.

7 subtestas: viela. Tik šuo vaikšto išskleistu narvu. Šiais subtestais siekiama įvertinti šuns jautrumą neįprastiems pagrindams, gebėjimą atsigauti po neįprastų sąlygų ir įvertinti tiriamąjį šuns elgesį esant neįprastoms sąlygoms.

Savęs saugojimas/agresyvus elgesys. Tikslas yra įvertinti šuns gebėjimus atpažinti neįprastas situacijas, provokacijos ribas, įvertinti jo apsauginius instinktus, polinkį suvokti situacijos grėsmę.

8 subtestas. Grėsmės nėra. Hendleris su šunimi sustoja pažymėtoje vietoje. Keistai apsirengęs nepažįstamasis praeina už maždaug 10 m nuo komandos. Tikslas įvertinti šuns budrumą neįprastose situacijose.

9 subtestas: grasinimas. Keistai apsirengęs nepažįstamasis grasinančiais judesiais priartėja iki 3 m. Tikslas įvertinti šuns gebėjimą atpažinti, kada neįprasta situacija virsta provokacija.

10 subtestas: agresija. Keistai apsirengęs nepažįstamasis agresyviai artinasi iki 5 m atstumo nuo hendlerio. Tikslas įvertinti apsauginius šuns instinktus.

2007 metais Amerikiečių pitbulterjerai surinko 84,3 procento, o amerikiečių Stafordšyro terjerai – 83,4 procento. Bendras visų šunų vidurkis buvo 81,6 procento. Už pitus blogiau pasirodė tokios veislės, kaip šelčiai, korgiai, čihuahua, šarpėjai, levretės ir pan. 2008 metais (su 81.9% vidurkiu) rotveileriai surinko 83.0%, Stafordšyro bulterjerai - 88.0%, Stafordšyro terjerai - 83.9%, amerikiečių pitbulterjerai - 85.3%, Kaukazo aviganiai - 100.0%, Vidurio Azijos aviganiai - 90.0%, bulterjerai - 91.2%, miniatiūriniai bulterjerai - 100.0%, Kanarų dogai - 89.3%… 2010 m. vidurkis buvo 82.4%. pitbulterjerai surinko 86,0 proc., bulterjerai 90 proc., stafbuliai 89,6 proc., stafai 83,9 proc. Visos šios „blogiečių“ veislės pasirodė geriau negu vidutinis vidurkis.

Pit Bulls are NOT security systems!

They are NOT your weapons!

Get security cameras and a frickin system, NOT a **** innocent dog!”

Istorija

Pitbulterjerų tipo šunims paprastai priskiriami amerikiečių pitbulterjerai (pitbuliai), amerikiečių Stafordšyro terjerai (stafai), Stafordšyro bulterjerai (stafbuliai), neretai ir bulterjerai, taip pat kiek „mistiškos“ veislės kaip airių Stafordšyro bulterjerai ar kai kurie daugelio organizacijų nepatvirtinti gyvūnai, tokie kaip Amerikos bully. Lietuvoje dalis šių šunų įrašyti į Agresyvių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, amerikiečių pitbulterjerus draudžiama į mūsų valstybės teritoriją įvežti, juos auginti, veisti bei pardavinėti.

Anksčiau tokių „parodinių“ šunų veislių, kokios egzistuoja dabar, nebuvo. Šunis vadindavo atsižvelgiant į tai, kam jie būdavo naudojami. Vieni šunys buvo aviganiai, kiti – bandų sargai, treti – skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai naudoti praktiniais sumetimais – pagauti ir laikyti bulių (tai dar ir dabar kai kur praktikuojama Šiaurės bei Pietų Amerikoje, yra keletas tam skirtų, tačiau FCI nepripažįstamų veislių). Vėliau prasidėjo pjudymai – šunys kovodavo su buliais ir kitais stambiais gyvūnais. Netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Kovos buvo itin populiarios, kol valdžia, aišku, jas uždraudė. Tada prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šunų kovos tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima. Tokiam „sportui“ buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Kryžminimo vaisiai“ bull and terrier veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose. Daugelis naujakurių, keliavusių į Ameriką, pasiimdavo ir augintinius, nemaža jų dalis buvo tokie kovoms skirti gyvūnai. Iš Anglijoje likusių šunų išsivystė Stafordšyro bulterjerai ir bulterjerai (dar kai kas užsimena apie mitinius airių Stafordšyro bulterjerus), iš iškeliavusių Amerikon – amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai. Į šiuos kraštus atgabenti buldogai „pavirto“ amerikiečių buldogais, taip pat yra daugybė buldogų atmainų, nepripažįstamų didesnių kinologų klubų ir auginamų daugiausia ūkiuose darbiniais tikslais.

Kovinis šuo – ar jis kovojo su buliais, ar su kitais šunimis, turėjo pasižymėti keliomis savybėmis. Aišku, svarbu buvo gera fizinė forma, jėga, ištvermė, judrumas, azartas ir pakantumas skausmui. Taip pat – draugiškas požiūris į žmogų. Įsivaizduokite senovinę buliaus ir buldogo kovą: bulius užkabina buldogą ir švysteli jį oran, o aplink sustoję įsiaudrinę žiūrovai bando tą šunį, kad jis neištikštų žemėn, pagauti. Galų gale šunys dažnai būdavo sužalojami ir jiems prireikdavo rimto gydymo. Tačiau tiek „gaudytojai“, tiek šunis gydantieji likdavo sveiki. Pradėjus šunis pjudyti tarpusavyje, ringe be jų sukiodavosi keli žmonės – teisėjas, hendleriai… o aplink patį ringą stūgaudavo žmonių minia. Nevalia pamiršti ir to, kad prieš kovą šunys būdavo sveriami bei nuplaunami (o šunį plaudavo priešininko atstovas). Po kovos nugalėtojai dažnai stveriami iš ringo ir bučiuojami ar glaudžiami. Kartais kovą tekdavo nutraukti. Daugelio kitų veislių savininkai pripažins, kad bandymai išskirti besipešančius šunis dažnai baigiasi tuo, kad šuo kanda savo šeimininkui. Etologijoje yra toks terminas „agresijos nukreipimas kita linkme“. Besipjaunantis šuo šeimininko įsikišimą priima kaip teisės į laisvę apribojimą. Nors kai kurie apkandžiojimus vertina kaip atsitiktinumą, dauguma atvejų - tai sąmoninga agresija prieš bandymą įsikišti. Sunku patikėti, kad šunis, parodžiusius agresiją žmogaus atžvilgiu, naikino, tačiau akivaizdu, kad stengiantis išlaikyti veisėjo prestižą (kas lemia didesnius pinigus), tokių šunų neveisdavo. Kovų pasaulyje šuo, puolantis teisėjus ar žiūrovus, nebuvo labai pageidaujamas.

Kuo aiškiausiai matyti, kad šių šunų protėviai nebuvo skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams – tam darbui naudotos kitos veislės. Jie buvo skirti kovai su didesniais gyvūnais ir šunimis, rečiau – medžioklei ar kaip ūkių šunys, padedantys sugauti ir laikyti gyvulius, taip pat kaip kompanionai. Vėliau iš pitbulterjerų išsivystė amerikiečių Stafordšyro terjerai, kurie nuo pat jų užregistravimo AKC neturėjo nieko bendro su kovomis.

Pitbulterjerų tipo šunų savybės

Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Pitbulterjero pritaikymas didelis, tačiau pirmiausia tai – sportinis šuo.

Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs. Tolerancija skausmui leidžia jiems puikiai sutarti su vaikais. Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu.

Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys – „geriečiai“. Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. Tikėjimas, kad Labradoro retriveriai nesikandžioja, yra geriausias būdas būti apkandžiotam Labradoro retriverio.

Kovinių šunų praeitis paliko savo žymę pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo nesiaiškinęs puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi. Kad ir kaip skaudu apie tai rašyti, bet tokie šunys turi būti humaniškai sunaikinti.

Pitbulterjerų tipo šunis būtina tinkamai išauklėti. Be to, šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims – ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Negalima pamiršti, kad ši veislė daug metų naudota šunų kovoms, tad pitbulterjeras, net jei anksčiau (ypač būdamas jaunas) su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta. Be to, net kovoms naudoti pitbulterjerai tarp kitų šunų gali valdytis. Pitbuliai nebuvo veisiami tam, kad jie būtų agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Jei šuo turėjo tik fizinę jėgą, jis negalėjo amžinai maudytis pergalės spinduliuose. Jis privalėjo būti ir strategas. Kitaip tariant, nugalėdavo ne stipriausias, o protingiausias.

Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro – tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui kartais būdavo atrenkamas net kovą pralaimėjęs, tačiau stiprų geimą turintintis šuo. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip terapija, svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas… „Pitmenai“ geimą įvertina ringe testuodami šunis. Tačiau yra ir kitokių būdų, padedančių įvertinti pitbulterjerų (bei kitų veislių) geimą. Pavyzdžiui, dideliu geimu pasižymintis svorio tempikas niekada nesustos – tad šeimininkas pats turi nuspręsti, kad apkrova jau per didelė ir metas liautis. Paieškos ir gelbėjimo tarnybų šunys po šiukšles gali raustis valandų valandas. Nenuilstantis borderkolis valandų valandas gano bandą. Tai – geimo apraiškos, tik gal kartais skirtingai vadinamos.

Pitbulterjerų tipo šunų apsauginės savybės

Paplitusi klaidinga nuomonė, kad pitbulterjerų tipo šunys yra geri sargai ir apsauginiai. Žinoma, tinkamai socializuotas ir dresuotas, gero specialisto ruoštas pitbulterjeras gali būti puikus ir grėsmingas apsauginis. Tačiau neverta „apsaugos“ šuns daryti iš bet kokio tam netinkamo gyvūno. Dauguma žmonių neturi nė menkiausio supratimo, kaip ruošti šunį apsaugai. Aš, beje irgi – tad tokių šunų neauginu ir tam jų nedresuoju. Mes gyvename visuomenėje, kuriose į agresyvius šunis vis dažniau žiūrima kreivai, jie pridaro daugybę problemų ir sunkumų, tampa našta tiek aplinkiniams, tiek savininkams. Norint apsaugoti save ar savo turtą, veiksmingesnės yra modernios priemonės - signalizacija ir pan. Bet kokiu atveju nebūtų malonu, jei prie jūsų prisilietusį asmenį užpultų jūsų šuo ar netgi jei paskerstų į namus įsilaužusį vagį. Pagalvokite, ar tikrai norite atsibudę ryte rasti laimingą Reksą, begraužiantį vagies galūnę.

Žmonės klaidingai galvoja, kad apsaugos šuo juos apgins bet kokiu atveju. Šuo nėra automatas, kurį kada nori įjungi, kada nori – išjungi. Tai gyva būtybė, jis reikalauja patyrusio prižiūrėtojo, socializacijos ir tinkamo mokymo. Geras apsaugos šuo turi būti atitinkamai dresuojamas – tai sunkus darbas ir netgi prabanga, tačiau net po tinkamo paruošimo tikimybė, jog būsite apgintas šuns ar kad jis apsaugos jūsų turtą, geriausiu atveju sieks 50/50. Bet kokiu atveju iki šuns-sargybinio paruošimo reikia atlikti kelis parengiamuosius darbus. Pirmiausia – nuo mažens gyvūną socializuoti. Tada mokinti paklusnumo – dresuoti jį. Apskritai pitbulterjerų tipo atstovai dėl didelio noro įtikti žinomi kaip itin klusnūs šunys – jei su jais tinkamai elgiamasi. Be to, šuo turi būti tinkamai augintas – tai yra, namie būtinos taisyklės (kad jis netaptų alfa šunimi). O va tada reikia rasti gerą mokytoją, kuris padės šunį paruošti apsaugos darbui.

Kalbant apie sargavimą, dauguma šunų daugiau ar mažiau prižiūri savo teritoriją ir praneša apie įsibrovėlius. Lojantis šuo, nesvarbu kokio dydžio ar veislės, gali atbaidyti pašalinius asmenis. Naudos duoda ir baisus daugelį gąsdinantis „pitbulio“ snukis – net jeigu tas šuo tik džiugiai „šypsosi“. Tačiau daugelio įsivaizduojami standartiniai veiksmai (tokie kaip lojimas, agresyvus draskymasis ir, žinoma, gąsdinanti išvaizda) nėra apsauga.

Labai dažnai pitbulterjerų tipo atstovai, nusprendus, kad agresija šunims tolygi agresijai žmogui, „ženklinami“ kaip sarginiai ir apsaugos šunys, kas neprotingai ir kvailai sudaro sąlygas nekontroliuojama agresija pasižyminčių gyvūnų plitimui. Pitbulterjerų tipo šunys nebuvo veisiami kaip sarginiai ar apsaugos šunys. Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių pitbulterjerų protėviai šimtmečius auginti taip, kad jų atstovai būtų draugiški su žmonėmis. Jų selekcija nevykdyta atrenkant žmonėms agresyvius šunis. Istoriškai jei kovinis šuo žmonėms rodydavo agresiją, jis būdavo brokuojamas/užmušamas. Netgi genetinis šių šunų pagrindas netinkamas formuoti apsauginį šunį. Pitbulterjerų atrankoje niekada nebuvo „testavimo“ ar panašių atrankos būdų, padedančių išrinkti šunis, pasižyminčius apsauginėmis savybėmis. Dėl gynybinių gebėjimų veistos kitos veislės. Tai amerikiečių buldogai, boseronai, bokseriai, šnauceriai, rotveileriai, olandų, belgų ar vokiečių aviganiai ir t.t… Mary Harwelik, „The Real Pit Bull“ įkūrėja ir direktorė sako, kad jei pitbulterjeras agresyvus žmogui – vadinasi, kažkas negerai su jo temperamentu.

Galite atsiversti bet kurį bet kurios organizacijos pripažintą šių veislių atstovų standartą. Visuose bus pažymima, kad agresija žmogui negalima.

Ko reikalauja standartai

Amerikiečių Stafordšyro terjerai, FCI: Visi šunys su aiškiai išreikštomis fizinėmis arba psichinėmis anomalijomis diskvalifikuojami

Amerikiečių pitbulterjerai

UKC: Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. (…) Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. (…) DISKVALIFIKACIJA: (…) Piktumas arba ekstremalus bailumas.

ADBA:  Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka. (…) Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams. Švelnus su artimaisiais. Trūkumai: drovus ar baikštus. (…) Diskvalifikacija: agresija žmogui (…)

AADR:   AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. (…) AADR veisimas skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą. AADR neremia ir netoleruoja bet kokios įstatymus pažeidžiančios veiklos. (…) Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. (…) Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitiki savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę.

Stafordšyro bulterjerai,  FCI: Elgesys ir Temperamentas: tradiciškai nesutramdoma drąsa ir atkaklumas. Labai protingas ir meilus, ypač su vaikais. Drąsus, bebaimis ir visiškai patikimas. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.

Bulterjerai,  FCI:  Nors užsispyręs, ypač geras su žmonėmis. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.

Pitbulterjerų tipo šunys labai malonūs, meilūs, lengvai dresuojami, tačiau reikalauja daug dėmesio ir bendravimo. Jie myli žmones ir neturėtų būti „prievartaujami“ - naudojami apsaugai, bauginimams ar savo „kietumo“ demonstravimui. Bull tipo terjerai pernelyg „minkšti“ kaip apsaugos šunys ir pernelyg draugiški su žmonėmis. Tikras pitbulis ar stafas, į namus atėjus svečiui, pasitiks jį itin džiaugsmingai. Užsienyje šių veislių šunys dažnai vagiami. Atkreipkite dėmesį, kad JAV jie kenčia piktnaudžiavimus. Ten savininkai perspėjami, kad nepaliktų savo pitbulterjero be priežiūros – kadangi vėliau tasai gali būti rastas nukankintas kur nors užmiestyje.

Dauguma žmonių nusivilia savo pitbulterjerais, kuomet įsigyja „žudiką“, o jų augintiniai svetimiems tik vizgina uodegas ir laižo atėjūnus. Aišku, imamasi „tradicinių“ auklėjimo priemonių ir iš mielo, bendrauti norinčio gyvūnėlio „pagaminamas“ nervingas „monstras“. Pitbulterjeras netinka nepatyrusiems savininkams kaip pirmas šuo ar trokštantiems „kieto“ įvaizdžio. Didžiausia šių šunų problema – banditėliai (ar jaunuoliai, galvojantys, kad tokie yra), juos laikantys statuso simboliu ir auklėjantys elgtis žiauriai. Naudos nepridėjo ir prieš veisles nukreipti įstatymai – jie tik dar labiau išplatino „pitbulio“ kaip pavojingo ir baisaus šuns įvaizdį. Dabar dauginami neaiškios psichikos gyvūnai, nevedama jų kilmės knyga, galų gale beveik visi šunys, kuriuos „treningai“ vadina pitbuliais, tėra paprasčiausi mišrūnai - dauguma tų „pitbulistų“ tikro amerikiečių pitbulterjero akyse nėra matę. Pitbulterjerų tipo šunys neskirti pjudyti žmonėms, besiardantis šuo, pirmiausia, pats nebūna laimingas, antra, jis būna iš ties pavojingas, nes daro ne tai, ką turėtų. Stiprus pitbulio sukandimas ir geimas gali lemti, kad jis su auka „eis iki galo“ – dėl to ir atsitinka tragedijos. Šuo, kuriam leidžiama agresyviai elgtis, mano, kad toks elgesys tinkamas ir priimtinas (ypač jei už tai paskatinama) – tad negalima kaltinti paties gyvūno, kad jis nederamai elgiasi. Agresyvaus elgesio mokintas, tinkamai nesocializuotas pitbulterjeras dažnai neskiria priešų nuo draugų, o kartais gali pulti ir šeimos narius. Įsigyjant tokios veislių šuniuką, reikia rinktis veisėją, kuris poruoja ne tik sveikus ir tinkamo standarto, bet ir gero temperamento, neagresyvius šunis. Selekcininkas, kuris giriasi, kad veisia „turinčius apsauginių savybių“ ar „skirtus apsaugai“ pitbulterjerų tipo šunis, yra niekam tikęs ir pasaulin paleidžia gaują galimai pavojingų šunų.

Pasak A. Popovo, pitbulterjerų jautri, greit sudirginama nervų sistema, jie aktyviai reaguoja į juos supančią aplinką. Šiems šunims reikalingos nervų sistemos iškrovos. Kai šeimininkas šuniui rodo kaip tą iškrovą gauti (pvz., pereiti į puolimą), tai tampa įpročiu, kurio praktiškai neįmanoma atsikratyti. Kol šuniukas mažas, jį galima kontroliuoti, o bręsdamas klausimus jis pradeda spręsti ir pats.

Pitbulterjero energija turi būti „nutekinama“ tinkama linkme. Pitbulterjeras negali rodyti agresijos žmogui ir jokiu būdu neturi būti skatinamas pulti praeivius. Jei pitbulterjero socializacija su kitais žmonėmis bus nepakankama (kai šuo ilgai laikomas uždarytas) ar nepavykusi, jis žmonių bijos ir dėl to taip pat gali juos pulti. Tai nėra kontroliuojama agresija ir tuo labiau apsauga. Net posakis „mano šuo apgynė mane nuo užpuoliko“ nereiškia, kad pitbulterjeras - geras apsaugos šuo. Pitbulterjerų tipo šunys ir taip turi itin blogą reputaciją.

Negalima pamiršti, kad dėl panašių savybių kaip pitbulterjerai (tik skirta pjauti ne kitus šunis, o gyvūnus) auginta daugybė veislių. Turbūt nedaug kas norėtų pamatyti takso, vipeto, vilkogaudžio, fokshaundo, biglio, Džeko Rasleo terjero, greihaundo ar kito panašaus šuns sudorotą auką, tačiau šių veislių atstovai nelaikomi kraugeriais ir neauginami kaip apsaugos šunys. Daugelis tų šunų išprotėtų pamatę auką (pvz., koks kunhaundas meškėną), tačiau jie neryja mažų vaikų ir praktiškai nėra naudojami apsaugai – nors tam tikrose situacijose juos reikia atidžiau prižiūrėti dėl stipraus grobio vaikymosi instinkto. Agresija žmogui ir agresija gyvūnams – nesusiję dalykai.

Nuomonės

Grisha Stewart:

Yra daug veislių, priskiriamų „pitbulterjerų tipui“, tačiau tai – ne tikra pitbulterjerų veislė. Arčiausiai šio tipo yra amerikiečių pitbulterjerai, tačiau žmonės į šią kategoriją dažnai įtraukia ir kitas veisles. AKC pitbulterjerų neregistruoja, tačiau ši organizacija turi amerikiečių Stafordšyro terjerus, kurie taip pat priklauso pitbulterjerų tipui. Jų tinkamas temperamentas - draugiškas, tolerantiškas ir entuziastingas. Jie turėtų būti ištikimi ir „saugantys šeimą nuo grėsmių, tačiau tai daro dauguma šunų.

Aš specializuojuosi agresijoje ir baimėje ir tarp pitbulterjerų tikrai nematau jokios į žmones nukreiptos agresijos. Iš tiesų, atsižvelgiant į temperamento testavimus, jie išlaiko draugiškumo žmonėms testą panašiai kaip ir auksaspalviai retriveriai (http://atts.org/statistics.html).

Mokinti apsaugos visuomet reikia labai atsargiai, naudojant metodus, kurie skatina šuns pasitikėjimą, o ne baimes. Bet koks metodas, kuris remiasi baime, gali sukurti nestabilų šunį. Įsivaizduokite, kad jus mokė ką nors daryti naudodami pavojaus grėsmę, o ne galimybę gauti atlygį. Koks ramus ar kontroliuojamas galite būti?

Aš stebėjau Royal Air Force pasirodymą Crufts (britų šunų paroda) metu. Jie parodė, kad šunys gali saugoti lodami, kąsdami jeigu to reikia ir pan. Šuo visa tai daro už tokius malonius dalykus kaip teniso kamuoliukas. Tie šunys kontroliuoja savo emocijas, o ne kovoja dėl savo gyvybės, yra daug labiau nuspėjami ir saugesni, o tuo pačiu ir labai efektyvūs policijos šunys visame pasaulyje. .

Svarbiausia mokant apsaugos šunį yra saugumas ir efektyvumas, ir jei jūs nežinote ką darote, eikvojate savo laiką ir galbūt kuriate tiksinčią laiko bombą. „Pagaminti“ bailų ar nesocializuotą gyvūną yra paprasta – bet kuris idiotas gali tai padaryti. Mokant šunį tik kandimo pagal komandą yra sunki dalis. Pernelyg paprasta turėti „apsaugai dresuotą šunį“, kuris nėra saugus vaikams ar svečiams namuose. Tikras apsaugos šuo turi žinoti, kada kandimas nėra tinkamas, ir sugebėti save kontroliuoti. Šunys būna itin stabilūs, jei dresuoti naudojant teigiamo skatinimo metodais.

Geras dalykas kalbant apie šunis yra tas, kad jums nereikia jų mokinti apsaugos, jei norite apsaugoti savo namus vidury nakties. Dauguma šunų, jei pajunta, jog esate pavojuje, tai daro automatiškai.

Dauguma žmonių dresuoja savo šunis apsaugai, bet retai išmoko juos nesielgti agresyviai. Aš mokau žmones, kaip dresuoti šunis nebūti agresyviais. Aš mokau žmones, kaip mokinti šunis pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių, kad jie būtų geri šeimos nariai ir neagresyvūs netinkamomis formomis. Aš dirbu su bet kokiomis veislėmis – taip, net su pitbulterjerais. Aš būsiu Lietuvoje rugpjūčio mėnesio seminare apie šunų elgesio korekcijas, metodą, kurį aš sukūriau norint šunis reabilituoti ir išvengti agresijos bei baimės. Informacija apie tai yra čia.

Ugnė:

Kodėl pitbulių tipo šunys netinka apsaugai? Rinktis galima iš dviejų variantų:

  1. Mistiškojo: šie šunys tokie kraugeriški ir agresyvūs, jog net nemirktelėję sužiaumos visus potencialius grėsmės kėlėjus. Ir savo sergstimą objektą - desertui.
  2. Realaus: šie šunys tesiog netinka apsaugai dėl savo individualių savybių. Tokių, kaip draugiškumas kiekvienam prašalaičiui bei poreikis bendrauti su žmogumi.

Mano turėti, auklėti ar globoti pitbuliai ar jų mišrūnai (o pagal paplitusią nuomonę, jei pitbulis monstras, tai mišrūnas - monstras kvadratu, t.y. visiškai neprognozuojama ir nenuspėjama pabaisa) svetimiems žmonėms demonstravo beribį draugiškumą - šunį galėjai ramiai atvežti pas veterinarą, palikti vieną ir nesukti galvos. Man nesant bet koks svetimas žmogus galėjo ateiti į namus, o panorėjęs - ir pavedžioti šunį.

Tiesa, kalbant apie šios veislės šunis yra vienas BET: jie bet kokia kaina stengiasi įtikti šeimininkui. Iliustruoti šią savybę galima kad ir tokiu pavyzdžiu: vaikščiodama su šuniu juokais pabaksnojau į iš žemęs kyšančią medžio šaknį ir liepiau aportuoti… Šuo neatsitraukė tol, kol neišrovė medžio, tarp kitko, jau gerokai paaugusio. Tad vertėtų gerai pagalvoti, prieš bandant ruošti tokį šunį apsaugai - jei įtikinsit, jį, kad kiekveno praeivio dešinė ranka gali būti pavojinga, šuo tiesiog pasistengs kiekvienam praeinančiam ją nukąsti. O tokios masės šuniui tai visai reali užduotis. Ar jus tikrai pradžiugintų su tuo susiję teisinės problemos ir baudžiamoji atsakomybė? Spręsti jums patiems.

Kad daugelis žmonių tokių šunų privengia, pasakoti turbūt nereikia. Kaip ir priminti to fakto, jog gyvūnas visada suvokia, kad jo bijoma. Ir neretai reaguoja su didesne ar mažesne agresija. Šiuo atžvilgiu mano pitai ar jų kraujo turintys šunys mane stebindavo - su iš baimės įsitempusiu žmogum jie elgdavosi lyg ir sulėtintai, atsargiau, netgi žaisliuko nebandydav o įkišti į ranką, bet padėdavo ant žemės, šalia žmogaus.

Kai kurie šunys linkę lyderiauti. Aklas lupimas šiuo atveju nepadės ir, viso labo, iššauks agresiją, nuolaidžiavimas - tik sustiprins šuns polinkį į vienvaldystę. Bet netgi iš pažiūros visiškai „sugadintus” ir pedagogiškai apleistus atvejus galima perauklėti. Iš prieglaudos parsigabenau įsibaiminusią ir agresyvią, linkusią lyderiauti bei nevengiančią pakaukšėti dantimis stafordšyrę. Sprendžiant iš randų, ankstesni šeimininkai ją auklėjo beisbolo lazdos pagalba. Nesėkmingai - „beisbolke” taip ir nepavyko įkalti nei kokios nors padoresnės komandos, nei gražaus elgesio pagrindų. Kad ir tokių, kad lipant ant stalo maisto ieškoti negalima. Auklėjamasis procesas truko apie metu. Rezultatas - geriausia visų draugė, kuri myli vaikus ir bendrauja su jais labai atsargiai, įvertindama savo masę neišgriauna iš koto net vos vaikščioti pradėjusio pyplio; gerbia kates, neskuba peštis su kitais šunim, puikiai žino namų taisykles ir stengiasi joms nenusižengti. Taigi, sugadinto šuns „perauklėjimo” laikotarpis ne kažin ką skyrėsi nuo to, kuris reikalingas užsiauginti ir išsiauklėti jauną šuniuką „nuo nulio”.

S. Mulokaitė:

Galiu pasakyti tik tiek, kad tokio nervų sistemos tipo šunų (nervinga, dirgli, dominuojanti, nepasitikinti savimi) kaip mano kalė negalima mokinti kąsti naudojant gynybinę agresiją/reakciją ir ugdant nesaugumo jausmą. Jos slenksčiai buvo labai žemi, įsiaudrinimas begalinis, į ramybės būseną nepašalinus agresijos objekto grįžti būdavo neįmanoma, buvo pavojus, kad atsiras nukreipiamoji agresija ne tik daiktams - šalia stovėti būdavo nesaugu. Ji tvardydavosi ir valdydavosi, kai kandimas būdavo motyvuotas tik žaidimu, grobiu, tačiau užteko nuvažiuoti pas botago meistrą, kuris ją išprovokavo gintis („atvanojo” pririšęs) ir viskas negrįžtamai išėjo iš vėžių.

Tarnybinis šuo nuo kovinio skiriasi agresijos tipu, pitbulterjeras turi neįtikėtiną socialinę agresiją, jis „žudo” ne figūranto rankovę, jis žudo patį žmogų (išbandyta, figūrantui paleidus rankovę - atidavus ją kaip grobį, kaip daroma su tarnybiniais šunimis leidžiant jiems pasijausti nugalėtojais, mano kalė spjovė tą neskanų daiktą ir ėjo „damušti” kas ten juda). Pitbulterjerui labai svarbu pasitikėti žmogumi, jis pavojingas tada, kai jaučiasi nesaugus.

J. Valančius:

Dešimt - penkiolika metų atgal Kaune ruošti šunį - sargą buvo populiaru. Ruošimas apsaugai tada būdavo atliekamas iššaukiant šuns savigynos agresiją. Tokiems šunims, kurių tarpe buvo ir pitų tipo šunų, mišrūnų, persimaišius su kitais koviniais, sarginiais pitais, socialių įgūdžių tikrai nepadaugėjo. Atsirado bailių šunų, kurie gyveno įtemptą gyvenimą, puldavo kiekvieną praeivį ir agresyviai reaguodavo į mažiausią krepštelėjimą. Šie šunys taip greitai neišnyko, skelbimų puslapiai vis dar mirga nuo pranešimų „ieškom kalytės gražiam stafukui” arba „parduodami nedokumentiniai stafai”.

Nesikartosiu apie veislinius pitus, stafus. Tai meilumo ir paklusnumo įsikūnijimas. Ir tai visai kiti šunys, nei tie, kurie agresyviai puola savo šeimininkus. Bet praktika daug kartų parodė, jog net dokumentiniams pitu tipo šunims reikia sportiško, aktyvaus gyvenimo ir, jei jie tokio gyvenimo negauna, savo užsispyrimą, arba taip vadinamą geimą, gali nukreipti netinkamai. Elgesio problemų konsultacijoje išgirdęs suaugusio stafo urzgimą ant šeimininko ar ant kito šuns dažniausiai nebegaliu padėti.

Manau, jog šiandien šuns ruošimas apsaugai apskritai yra netinkama veikla. Nebent sportinis - IPO variantas, turint tikslą - fiziškai iškrauti šunį. Mokinti pradėti reiktų tik šuniui subrendus, išlavinus grobio instinktą, ir tik žaidimo forma.

A. Popovas:

Remiantis istoriniais šaltiniais, galima teigti, kad dauguma veisėjų kategoriškai pasisakydavo prieš šių šunų ruošimą apsaugai. Ir mūsų laikais daugelis šią veislę mylinčių veisėjų laikosi tokios pat nuomonės. Iš prigimties geranoriški šunys, skiepijant jiems agresiją žmogui, gali tapti tikrai pavojingi visuomenei. Ne tik šeimininkui, bet ir kitiems žmonėms. Jų azartas, milžiniška sukandimo jėga, pergalės siekis tampa iš butelio išleistu Džinu. Visa tai gali būti nukreipta prieš žmogų. Kartais šeimininkas, nutaręs savo šunyje skatinti agresiją, būna morališkai nepasiruošęs permainoms, vykstančioms augintinio elgesyje. Jei kovinius šunis dresuoja nesusipažinęs su jų charakterio ypatumais dresuotojas, be to, nesugebantis visiškai valdyti šuns - iki bėdos tik vienas žingsnis. Atgal kelio dažniausiai nėra. Laimei, iššaukti pyktį žmogui pasiseka ne kiekvienam koviniam šuniui. Bet tie, kurie to išmoksta, tampa deguto šaukštu medaus statinėje.

Laura, veislyno „Dueto“ savininkė:

Amerikiečių Stafordšyro terjeras - tai energingas, žaismingas, atletiškas, drąsus, turintis puikų humoro jausmą, tačiau švelnus, inteligentiškas ir atsargus šuo. Jis puikiai jaučia nuotaikas ir sugeba greitai prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Lengvai dresuojamas, beprotiškai mylintis žmones, dėl šeimininko padarys viską, kad tik jam įtiktų. Stafas pernelyg pasitiki savimi, kad be reikalo lotų, jį labai sunku išvesti iš pusiausvyros. Stafai atiduoda tiek pat ir dar daugiau, negu į juos įdedi - jei šunį mylėsi, tinkamai auklėsi ir prižiūrėsi, jis atsakys tuo pačiu. Manau, kad kiekvienas, artimiau susipažinęs su amerikiečių Stafordšyro terjerais, neliks abejingas, kadangi net didžiausius skeptikus pavergia begalinis jų atsidavimas ir meilė žmogui.

Amerikiečių Stafordšyro terjerai (kaip ir kiti bull tipo terjerai) yra labiausiai nesuprasta veislė pasaulyje. Žmonės juose regi agresiją, kovas ir žudymus, tačiau beveik niekas nesigilina, kas už to slypi. Visų pirma, amerikiečių Stafordšyro terjerai nuo pat savo kaip veislės atsiradimo pradžios nebuvo skirti kovoms, jie buvo ir yra kryptingai veisiami kaip šunys - kompanionai. Tarp šių terjerų pasitaiko ir agresyvių kitiems gyvūnams individų, todėl nuo mažens šuniuką būtina socializuoti ir tinkamai auklėti, jokiu būdu neskatinti agresijos. Dauguma šių šunų per daug myli žmones, kad galima būtų juos išmokinti apsaugos, be to, tai nėra sarginiai, tarnybiniai šuo, jų paskirtis - būti geriausiais žmonių draugais.

Aš manau, kad visi draudimai ir stereotipai daro meškos paslaugą, žmonės apie šiuos šunis susidaro neigiamą nuomonę, o ne pati geriausia visuomenės dalis - priešingai, nori žvėries, tokio, kaip per TV rodo, kad galėtų dangstyti savo kompleksus. Blogiausia, kad į tokių žmonių rankas patenka mišrūnai, dažnai tik iš apkirptų ausų panašūs į amerikiečių Stafordšyro terjerus, o kenčia atsakingi tikrų šios veislės atstovų augintojai. Todėl šių šunų savininkams labai svarbu parodyti visuomenei, kad stafai yra ramūs, išauklėti ir protingi. Turime iš visų jėgų stengtis, kad pakeistume požiūrį į amerikiečių Stafordšyro terjerus, nes vienas blogas šių šunų atspindys žiniasklaidoje sunaikina metų metus formuotą gerą įvaizdį.

Ramunė, veislyno „Angelo siela“ savininkė:

Dažnam paaugliui atrodo, kad įsigijus stąfą visi draugai pavydės, o jei dar išmokins šunį pulti, bus išvis kietas. Tas „treninginių” stereotipas, kad amerikiečių Stafordšyro terjeras skirtas „pasirodyti” prieš kitus, yra juokingas. Jei šeimininkai idiotai, ko galima norėti iš bejėgio meilės laukiančio šunelio, kai jis težino tai, kad bus pagirtas jei ką nors puls. Kuo tas mažas padarėlis nusikalto, jei jį įsigijo žmogus, bijantis kitų žmonių, viešumos bei pats savęs ir dėl to iš šuns bandantis padaryti baisų žvėrį. Šuo nekaltas, jei augdamas matė vien girtus žmones, jei jį mokė komandos „fas” (pulk) ir girdavo už šios komandos vykdymą. Toks šuo turėjo vienintelį pasirinkimą, kurio dėka gali pelnyti bent lašą dėmesio - puldinėti kitus žmones ir gyvūnus.

Mano manymu, kiekvienas šuo gali būti agresyvus, jei jo šeimininkas nėra protingas. Nebūtina lyginti vien stafų, pitų ar kitų didesnių šunų - užtenka bet kokio kad ir mažo šuns, kuris taip pat puikiai gali draskytis ir puldinėti aplinkinius. Šuo elgsis taip, kaip jį išmokė šeimininkas, jis neturi pasirinkimo.

Sunku įtikinėti žmones, kai jie jau susidarę apie šiuos šunis nuomonę, sunku įrodyti, kad stafas - ne monstras, o nuoširdus ir geras šuo, galintis net gyvybę paaukoti bent už lašelį šeimininko meilės, už truputėlį žaidimų, netgi už švelnesnį žvilgsnį… Tik realus teigiamų pavyzdžių demonstravimas gali bent šiek tiek apie juos pakeisti nuomonę. Aš stengiuosi savo šunį vestis į viešas vietas, kad žmonės pamatytų, jog tai ne „grobuonis”. Mano stafai gali nebent negyvai užlaižyti arba užvizginti uodega.

Montis:

Iš prigimties stafai žmogui agresijos neturi. Žmogų apginti galėtų nebent specialiai tam dresuotas šuo (youtube.com galima pamatyti pavyzdžių, kaip stafai dirba apsauginių darbą). Agresyvūs žmogui stafai, kuriuos teko matyti, nėra tikri apsaugos šunys - jie puola kiekvieną priartinusįjį. Tačiau tai nėra gynimas - apsaugos šuo turi pulti kai iškyla grėsmė, o ne tada, kai kas nors sveikinasi su šeimininku bei bando prasilenkti laiptinėje ar siaurame take.

Ilma:

Turėjau ir aš kažkada pitą. Nuostabus šuo buvo, bet… įsigijau aš jį jau suaugusį, tad nežinau kur buvo auginimo klaidos, kur genai. Pas mane jis pateko būdamas trijų metų, užmigdytas - keturių. Nežinau kaip gyveno iki to laiko, kai aš jį paėmiau, ir nežinau, kodėl jį atidavė buvę šeimininkai. Įtariu, kad jau buvo parodęs kokią nors agresiją ir jie išsigando. Gal tiesiog buvo gaila užmigdyt, neišdrįso prasitart apie problemas. Bet kokiu atveju to jau nesužinosim ir agresijos priežastys lieka neaiškios.

Pirmą dieną bandė švelniai dominuoti, bet neleidau ir viskas susitvarkė. Klausė manęs puikiai, vedžiojau ir problemų neturėjau, nebuvo niekada kovojęs tai ir su šunimis normaliai elgėsi, patinų nemėgo, bet tik savo dydžio arba didesnių, smulkmės ir kalių neliesdavo. Prieš mane urgztelėjęs net nebuvo, galėjau iš ėdančio bet ką paimt, galėjau nuo padangos atitraukt (jis jas labai mėgdavo tampyt, labiau už visa kita).

Tačiau jis saugojo. Iš pradžių man neatrodė tai blogai, tuo labiau, kad tai darė lyg ir protingai ir buvo valdomas. Saugojo butą, be mano leidimo niekas negalėdavo įeit. Kai įleisdavau žmogų, tada nebesaugodavo, tada eidavo kąsniukų iš svečio kaulyti. Gatvėje mane saugodavo nuo girtų diedų arba priekabių bernų, vieną yra patiesęs ant žolės (gerai, kad visada vedžiodavau su antsnukiu).

Bet vieną dieną neaišku kas jam pasisuko, nei iš šio nei iš to puolė mane. Gerai, kad buvau tarpdury ir spėjau užtrenkt duris, atsitrenkė jis dantimis į jas, o ne į mane. Dvi dienas jis buvo uždarytas virtuvėj, bandžiau per duris jį kalbint, o jis net nebandė nurimt. Visi savi tapo svetimi. Jis ardėsi, kai tik kas prisiartindavo, urgzdamas šokdavo ant durų. Deja, rizikuot nebegalėjau, išsikviečiau šungaudžius ir veterinarą. Užmigdė mano pitą. Siaubingai gaila šuns buvo, bet nebebuvo kitos išeities. Jei jis būtų puolęs mano vyrą, o ne mane, aš tą būčiau supratusi, nes vyro neklausydavo, nelabai jį gerbė. Manęs klausydavo normaliai, o vyrą tampydavo ir jo komandų nevykdydavo, tokiu atveju viską būčiau nurašius dominavimui. Tačiau jis puolė mane ir nuo tos akimirkos nebepripažino nė vieno žmogaus, ardėsi jis uždarytas iki pat to laiko, kai šungaudžiai užmetė ant jo tinklą pro durų plyšį ir veterinaras suleido nuodus.

Kai vėliau jau po užmigdymo mintimis grįždavau į tą laiką, bandžiau suprasti kas buvo padaryta ne taip, kodėl taip nutiko, tai užkliūdavo tik tas, kad jis saugodavo, tai buvo vienintelis netipiškas elgesys veislei. Pitas neturi saugot, tai neapsauginis šuo.

Mantas:

Manau, kad pitbulterjerai nelabai skirti sargybai. Jie per dideli tyleniai, lyginant su kitomis specialiai tam veistomis šunų veislėmis (dobermanais, rotveileriais, Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganiais). Pitbulterjeras yra kompanijos šuo, visiškai atsidavę savo šeimininkui - su tuo turėtų sutikti dauguma laikančių šiuos šunis ar pažįstantys juos laikančius. Manasis būtent toks - gina tik mane, svetimos teritorijos nesaugo, žmonėms agresijos nerodo, ko nepasakyčiau apie šunis - retas kuris tinka į draugus. Kol kas geresnio, universalesnio šuns man nėra. Nuo 1998 m. laikau tokius šunis ir esu patenkintas, net neįsivaizduoju, kad galėčiau auginti kitos veislės atstovą.

Paulė:

Mano nuomone, stafų ar pitbulių kaip apsaugos šunų naudoti nereikėtų. Kai kurie šunys, kaip ir mano, gali turėti kažkokį sargumą, dažniausiai minimalų, kuris pasireiškia jei naktį name kas subraška, arba itin rimtais atvejais. Jei reikia rimtesnės apsaugos, baisu dėl savo ar namų saugumo, geriau lankyti savigynos kursus, nevaikščioti pavojingose vietose, įsirengti namie signalizaciją, o ne visur naudoti šunį. Žinant, kad šių veislių protėviai turėjo kovoti su žvėrimis ir draugiškai elgtis su žmonėmis, atrodo neteisinga ir neatsakinga eiti prieš jų prigimtį.

Gaila, bet apie ketinimus iš stafo padaryti apsaugos šunį tenka išgirsti gan dažnai, ir juos išgirdus visad apima pyktis. Atsakingi veisėjai bei augintojai stengiasi, dirba vardan veislės, kad tik būtų pamirštas tas “kovinių” vardas, o tie neatsakingi „pacanai” visą įdirbį gali sugriauti per vieną dieną. Nusiperka va toks žmogelis “stafą” ar “pitą”, o gal šių dviejų veislių ar net neaišku ko mišrūną, nukerpa ausis ir džiaugiasi “veislės atstovu”… Ir kartais, gal dėl netikusių genų, o gal dėl blogo auklėjimo, atsitinka taip, kad tas jo šunelis užpuola jį patį ar kokį kitą žmogų… Vėl straipsniai spaudoje ir internete, reportažai, laidos, draudimai, vėl visi veislės atstovai regimi lyg žmogėdros, o kas lieka atsakingiems augintojams? Sėdėti ir tylėti klausant ne pačių gražiausių replikų apie savo šunis, ir visai nesvarbu, kad to žmogaus šuo nėra nieko padaręs.

Jei labai norisi apsauginio šuns, reikia rinktis veislę, kuri tam išveista ir su kuria lengva dirbti šia kryptimi. Be abejo, reikėtų įsigyti kilmingą gyvūną, prieš tai ganėtinai pasidomėjus jo gimine, o ir visų apsaugos elementų reikėtų mokytis tik pas patyrusį dresuotoją, nes nemokšiškai mokinant šunį pulti, galima jį sugadinti.

Mano šuo nėra ir nebus mokinamas apsaugos ar panašių dalykų, nes jaučiuosi atsakinga ne tik už savo šunis, bet ir už kitus veislės atstovus. Jokiu būdu nenorėčiau būti žmogus, kurio stafas užpuolė kitą žmogų ar šunį. Nors mūsų augintiniai puikuojasi “agresyvių veislių sąraše”, tai dar nereiškia, kad ir turim juos tokiais daryt - kur kas smagiau būtų jų ten nebematyti. Jei norime ir toliau auginti šių veislių šunis - nesugadinkim visko. Šie šunys turėjo būti draugiški su žmonėmis - lai taip ir lieka.

SolnuskaFC:

Amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai ir kitos panašios veislės, daugelio vadinamos „agresyviomis”, tinka auginti toli gražu ne kiekvienam. Tai mes matome iš konkrečių pavyzdžių, kai tvirtoko charakterio šuniukai patenka į netinkamas rankas, dėl ko jiems „užkabinamos” netinkamos etiketės - teigiama, kad jie nenuspėjami, nepatikimi, agresyvūs, puola aplinkinius žmones ar net savo šeimininkus. Visa tai dėl netinkamos dresūros, socializacijos nebuvimo, agresijos skatinimo, kitaip sakant - dėl žmonių klaidų, kurios apjuodina šiuos šunis. Tokie šunys netinkami apsaugai, tai ne tam išveistos veislės, jų nereikia mokyti būti sargais ar asmens sargybiniais. Rimtai bėdai ištikus, matydami ir jausdami pavojų, turbūt didžioji dalis šunų gintų šeimininką, to papildomai mokyti ir skatinti nereikia.

Tinkamose rankose jie - visiškai stabilūs, patikimi, nuspėjami, prognozuojami, meilūs, 100% atsidavę savo šeimininkui, reikalaujantys beprotiškai daug dėmesio, meilės ir laiko šunys. Norėtųsi, kad žmonės, prieš įsigydami tokio tipo šunis, plačiau pasidomėtų veislėmis, jų atsiradimu, charakteriu, tinkama dresūra, socializavimu, pabendrautų su žmonėmis, auginančiais tokius šuniukus, bei veisėjais (ne daugintojais), ir, žinoma, jau turėtų patirties šunų auginime. Šiuo atveju labai tinkamas posakis, kad nėra agresyvių, piktų šunų - yra tik pikti, agresyvūs šeimininkai ir netinkama dresūra.