Terminas priekis apibūdina ryšį tarp mentės, žasto, krūtinės priekio (krūtinkaulio) ir su jais susijusių minkštųjų audinių. Pagrindiniai kaulai jungiami vadinamaisiais kampais.

Mentė turi sklandžiai įsilieti į krūtinės ląstą. Jie niekada neturėtų būti aukščiausias šuns taškas. Mentės aukščiausias taškas turi gulėti išilgai šonkaulių, kiek žemiau negu stuburas.

Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas. Ties ketera - šiokia tokia arka.

UKC parodose daugėja šunų storais trumpais kaklais, taip pat atsiranda puikiai tokius šunis vertinančių teisėjų. Nerimą kelia ir per ploni kaklai, kurie, nors ne tokie populiarūs, taip pat nėra “teisingi”. Trumpas kresnas storas kaklas visada bus– trūkumas. Kaklas turi būti ilgesnis už šuns kaukolę ir tokios formos, kad eitų kūgiu nuo pečių link galvos. Bull tipo kaklas nėra nei optimalus, nei vidutiniškas, nei funkcionalus.

Vertinant kaklo ilgį, reikia brėžti liniją nuo apatinio žandikaulio link nugaros taip, kad ji būtų lygiagreti su žeme. Jei šuns kaklas tinkamo ilgio, linija eis virš nugaros. Jei linija nusiles – kaklas per trumpas.

Kaklas pamažu platėja nuo kaukolės ir gražiai susilieja su pečiais. Oda ant jo stora, be pagurklio.

Kaklas negali būti trumpas, storas, plonas ar silpnas, trūkumu laikomas ir “avies” (įgaubtas) kaklas. ADBA standartas reikalauja, kad kaklas būtų ilgas ir prie kaukolės pagrindo labai raumeningas.

Mentė nėra pritvirtinta prie jokio kaulo viršuje, tačiau ji su keturiais raumenimis jungiasi prie stuburo bent keliose vietose. Kuo tvirčiau jungiasi, tuo tvirtesnis priekis, todėl palaidos mentės – struktūros bėda.

Atkreipkite dėmesį, kad šio bėgančio šuns visa masė ir jėga sutelkta į vieną vietą – čiurną ir pėdą. Štai kodėl taip svarbu veisti darbinius šunis tvirtomis, tiesiomis čiurnomis ir storomis, stipriomis pėdomis. Selekcininkai, „gaminantys“ šunis silpnomis čiurnomis ir plokščiomis pėdomis, stumia gyvūnus į nepalankią padėtį. Jie galės dirbti, tačiau padidės traumų rizika.

Mentės ilgos, plačios, raumeningos, nuožulnios. Žastas maždaug vienodo ilgio su mente, jie jungiasi stačiu kampu. Daugėja šunų su per trumpais žastais. Dėl to šuns viršutinė linija judesio metu priekyje atrodo aukštesnė. Žinoma, šioje situacijoje įmanomi ir taisyklingi judesiai, tačiau tai vis tiek rimta problema.

Priekinės galūnės stiprios ir raumeningos. Alkūnės arti kūno. Žiūrint iš priekio, priekinės kojos laikomos vidutiniškai nutolusios viena nuo kitos, statmenos į žemę. Kai kojos tokioje pozicijoje, matomos visos alkūnių problemos., kurios negali būti pasuktos išorėn ar vidun.

Čiurnos trumpos, galingos, tiesios ir lanksčios. Žiūrint iš šono, jos beveik statmenos.

Atkreipkite dėmesį, kad beveik statmenos, trumpos ir lanksčios gali egzistuoti vienu metu ir turi atitikti lankstumo bei vidutiniškumo poreikį. Optimalaus ilgio lanksčios čiurnos reikalingos darbiniui šuniui. Tiesa, trumpos lanksčios čiurnos taip pat yra neblogas dalykas. Čiurnos negali būti nuožulnios ar kreivos, priekinės galūnės - išlinkusios, kojos pasuktos išorėn ar vidun.

Idealus pitbulterjeras juda sklandžiai, galingai ir laiko galvą ištiestą maždaug 45 laipsnių kampu su kūnu, o uodegą – lygiagrečiai su žeme ar šiek tiek pakeltą (45 laipsniai su žeme). Tobulus judesius lemia idealiai subalansuoti priekis ir galas. Užpakalinės pėdos turi leistis tiksliai ton vieton, kurioje ką tik buvo priekinės.

 

Auksinė pitbulterjerų standarto taisyklė sako: saikas ir optimalumas. Nieko negali būti per daug. Jei pažiūrėję į šunį sakot „oho kokie dideli raumenys“ ar „oho kokia didelė galva“, tai jis nėra gerai sudėtas. Optimalus pitbulis – gražus buldogo ir terjero savybių derinys.

Čia daugiausia dėmesio skirsime centrinės kūno dalies standartui. Organizmo funkcionalumą lemia daugybė pagrindinių struktūros aspektų. Reikia suprasti, kad kūno struktūra turi tikti darbui, kuriam šuo buvo sukurtas. Pitbulterjeras turi būti vidutinio dydžio ir formos šuo, kuriame viskas optimizuota.

Krūtinė

Krūtinė turi būti gili, gerai užpildyta, saikingai plati su pakankamai vietos širdžiai ir plaučiams, tačiau niekada negali būti platesnė už gylį.

Krūtinės forma lemia daug. Pitbulterjeras turi būti stabilus ir judrus. Taigi per siauras liemuo nesuteiks stabilumo, o statinės formos krūtinės ląsta atims judrumą. Negili krūtinės ląsta neleis orui veiksmingai judėti . Statinės formos krūtinė tik prideda papildomo svorio ir neturi jokios funkcinės naudos.

Krūtinės gylio ir pločio santykis turi būti optimalus. Atkreipkite dėmesį, kad krūtinė pilnai užpildyta ir tęsiasi iki alkūnių. Platumas suteikia didesnę bazę siekiant stabilumo. Labai siaura krūtinė leistų lengvai „važiuoti“ į šoną grumtynių metu (pvz., kai šuo stumiamas pečiais), o pernelyg plati blogintų manevringumą ir judrumą, kurie reikalingi greitam padėties pakeitimui. Šoniniai judesiai ir stabilumas turi būti optimizuoti ir sukurti tobulą vaizdą.

Šonkauliai užapvalinti ties stuburu, plokštėja (siaurėja) link kūno apačios užsibaigdami ties alkūnėmis.

Iš esmės yra trys krūtinių formos:  statinės formos (labai netinka gyvūnui, kuris turi būti vidutiniškai judrus ir stabilus), vidutiniškai apvali ir gili. Štai ir turime du ekstremalius taškus – viename gale anglų buldogai su statinės formos krūtinėmis, kitame – kurtai su labai giliomis ir siauromis krūtinėmis.

Iš esmės krūtinė -  vienas svarbesnių dalykų pitbulterjerų išvaizdoje, kurį UKC ir AKC labai apleido, kadangi veisėjai ieškojo buldoginės išvaizdos atstovų. Nuotraukoje su krūtinėmis matote įprastinius UKC parodų dalyvius. Kairėje yra graži vidutinė krūtinė su gerai išlenktais šonkauliais, viduryje – dažnai UKC/AKC parodose sutinkama statinės formos krūtinė, o dešinėje – perspaustas statinės formos atvejis. Tokia ekstremali forma dažnai pastebima tarp senųjų anglų buldogų ir bulldoggues.

Gerai išlenkti šonkauliai, siaurėjantys link krūtinės apačios, lemia šoninių judesių vikrumą ir efektyvų kvėpavimą. Krūtinės gylis svarbus gebėjimui efektyviai pernešti deguonį į raumenis. Jei krūtinė siaura, su kiekvienu įkvėpimu vidun pateks mažiau oro. Proto ribose plati krūtinė suteiks daugiau tūrio, dėl ko plaučius pasieks daugiau deguonies. Gilesnė krūtinė suteikia daugiau ploto plaučiams. Svarbu atsiminti, kad tą tūrį duoda krūtinės gylis, o ne plotis. Galvokite apie plaučius kaip apie dumples, jie plečiasi krūtine žemyn, o ne į šonus. Jei krūtinė nebus pakankamai gili, šuo praras gebėjimą veiksmingai panaudoti deguonį. Šunims, kurie labai priklauso nuo raumenų jėgos ir ištvermės, tai viena bjauresnių problemų, kurią iš veisimo programos būtina eliminuoti.

Jei dirbančio šuns raumenys negaus pakankamai deguonies, raumenis gali ištikti hipoksija.  Dėl to atrinkdami plačiakrūtinius šunis veisėjai dramatiškai prastina darbinio tipo pitbulterjerus. Tai viena labiausiai niokojančių transformacijų, kurią galima pastebėti šioje veislėje.

Reikia gerai išugdyti akį, kad pavyktų atskirti gerai išvystytą krūtinę nuo per gilios ar per plačios. Štai kodėl pitbulterjerai turi turėti „pakankama apvalias krūtines“, besitęsiančias iki alkūnių.

Nugara

Nugara stipri ir tvirta. Jos raumenys turi būti pakankamai judrūs ir pakankamai tvirti. Ji – svarbus šuns aspektas. Silpna nugara rodo prastą sandarą ir blogą raumenyną. Paprastai tai sukelia struktūrinis silpnumas, stuburas ar prasti raumenys.

Viršutinė linija (TOPLINE) leidžiasi nuo keteros iki plačios, raumeningos, lygios nugaros.  Labai graži viršutinė linija turi būti šiek tiek nuolaidi nuo keteros link galinės šuns dalies. Daugėja per trumpų gyvūnų, turinčių plačius raumenis, tačiau praradusius judrumą ir lankstumą.

Vertinant viršutinę liniją visada turime atsižvelgti į tai, kaip šuo sudėtas. Geras hendleris mokės paslėpti rimtas bėdas, o blogas gali parodyti problemas, kurių išties nėra. Atsiminkit, kad yra skirtumas tarp viršutinės ir nugaros linijų. Uodega – natūralus viršutinės linijos tęsinys. Nugaros linija turi būti viename lygyje su ketera, nugara ir juosmeniu.

Juosmuo, strėnos

Juosmuo trumpas, raumeningas ir šiek tiek išlenktas kryžkaulio viršuje, tačiau siauresnis negu krūtinės ląsta su vidutiniškai įtrauktu pilvu. Pilvas labai svarbus sportuojančiam šuniui, jis priklauso nuo kondicionavimo. Strėnos šiek tiek nuožulnios.

Juosmuo matuojamas nuo paskutinio šonkaulio. Atstumas nuo paskutinio šonkaulio iki dubens turėtų būti daug trumpesnis negu atstumas nuo paskutinio šonkaulio iki peties.

Trumpas juosmuo prastina šuns gebėjimą judėti į šonus. Per ilgas juosmuo sukels atramos nugaroje trūkumą, atims stabilumą.

Proporcijos

Standartas reikalauja, kad priekinė koja matuojant nuo alkūnės iki žemės būtų to paties ilgio kaip nuo alkūnės iki peties viršaus.

Dabar veskite liniją per šuns kūną ties krūtinkauliu. Tai – tas atsikišęs dalykas šuns krūtinės priekyje, kaulo galiukas, prie kurio tvirtinasi šonkauliai. Jis lengvai apčiuopiamas pirštais. Gero krūtinkaulio paviršius leidžia tinkamai prisijungti raumenims, jungiantiems žastą su krūtinės ląsta, o per mažas jis lemia labai laisvus judesius. Pusė šuns kūno turi būti po išvesta linija, pusė – virš jos. Jei vertinamas šuniukas, jis turi būti 8 sav. amžiaus arba teks palaukti kol jam bus 12 mėn. Žinoma, rimtos ydos matysis bet kuriame amžiuje.

Pieškite linijas tiesiai per priekinės kojos vidurį ir nuo šuns sėdmenų taško (sėdimojo gumburo) statmenai į žemę. Taisyklingai sudėto šuns galva ir kaklas bus prieš priekinės kojos liniją. Gale linija lies šuns pirštus arba bus truputį prieš juos.

Ilgis ir aukštis

ADBA standartas reikalauja kvadratinio kūno, nors daug kur, ypač UKC, manoma, kad kūnas turi būti tik vos ilgesnis už ūgį, o kalės gali turėti ilgesnius kūnus negu patinai (joms reikia daugiau „vietos“ šuniukams išnešioti). Aišku, kyla klausimas „kaip vertinti aukštį ir ilgį?“. Kvadratinis šuo su puikiais kampais ir geromis kojomis judėdamas ringe kratysis į šonus. Stafams, kurie buvo iš esmės aprašyti kaip kvadratiniai šunys, kampai sumažinti dėl lygios eisenos ringe.

Geriausias taškas aukščiui matuoti – aukščiausias mentės taškas keteroje. Ilgiui geriausia rinktis tašką kur žastas susitinka mentę iki dubens kaulo pabaigos taško (o ne sėdmens ar kryžiaus). Statmenos žalios linijos yra vienodo ilgio, tad matyti, kad patelė kiek ilgesnė negu jos ūgis („šiek tiek“ reiškia, kad šuo neturi būti traukinys).

Kodėl kampai svarbūs

Galiniai kampai derinami su aukščiu ir ilgiu. UKC pitbulterjerai, tiek patinai, tiek kalės, apibūdinami kaip šiek tiek ilgesni už aukštį. Šis standartas kilo iš universalaus darbinio tipo ir toks reikalavimas atsirado dėl logiškų priežasčių. Jei veisimui bus parinktas šuo su gan trumpa nugara, kartu bus atrinkta daugybė kitų bruožų, kaip kad galiniai kampai. Atrenkant trumpanugarius gyvūnus ir tuo pačiu siekiant tinkamų judesių reikia, kad gyvūnas turėtų kiek mažesnius kampus, negu tas, kurio ilgis kiek didesnis už aukštį. Tarp visų darbinių veislių kaip pitbuliai kampų trūkumas ir kvadratinis kūnas sukelia tinkamos mechanikos, sukimo momento, galo svertų trūkumą, dėl ko prarandami judrumas, lankstumas ir manevringumas. Žinoma, kvadratiniai šunys gali būti judrūs, tačiau mes kalbame santykiniais dydžiais ir labiau apie bendrą universalumą.

„Kampų trūkumas“ paprastai būdingas pitbuliams su trumpesniu blauzdikauliu (lyginant su šlaunikaulio ilgiu). Pitbulterjero blauzdikaulis turėtų būti kiek ilgesnis už šlaunikaulį. Tai dramatiškai padidina galinės dalies svertus. Per maži kampai taip pat tipiškai lydimi trumpesnių raumenų, kurie prasčiau tvirtinasi prie kaulų. Prasti kampai, trumpos sausgyslės kuriant bendrą jėgą reikalauja didesnės santykinės raumenų jėgos. Taigi šuniui su blogais kampais teks labiau treniruoti raumenis, kad būtų išgauta ta pati jėga kaip šuns su tinkamais kampais ir optimaliais kūno svertais.

Ilgas blauzdikaulis (lyginant su šlaunikauliu) verčiamas kaip „geras kelio sąnario kampas“, kuris savo ruožtu struktūriškai veda prie „gero kulnies sąnario“, kas, jei šuo truputį ilgesnis už aukštį, veda prie su nugaros ilgiu susijusių subalansuotų galinių kampų.

Grįžtant prie nugaros ilgio ir kampų, yra svarbi priežastis, kodėl ilgesnis šuo bus universalesnis. Pavyzdžiui, gal kada stebėjot „gerai kampuotą“ šunį, žaidžiantį su kitu panašaus svorio šunimi, turinčiu tiesesnius kulnis. Kai šuo su „kampų trūkumu“  stumiamas atgal, jis labai mažai kontroliuoja ir šoka, o jei stumiamas į šoną, tada sukasi 180 laipsnių kampu. Sukimosi metu žaidimų draugas metasi ant jo pečių ir kaklo. Kvadratiniui šuniui šis momentas dar nepalankesnis, nes nugaros ilgio trūkumas neleidžia jam sukiotis ir manevruoti. Šuo priverstas griūti ant nugaros arba suktis ta pačia kryptimi kaip ir jo į pečius ir kaklą kimbantis žaidimų draugas. Jei šunys imsis ilgai, greičiau pavargs šuo prastais kampais.

Svertas – mechanizmas, naudojamas jėgai pakeisti. Svertas pusiausviras yra tada, kai jį veikiančios jėgos atvirkščiai proporcingos jų pečiams. Jėgos petys – trumpiausias atstumas nuo jėgos veikimo taško, iki atramos, statmenas pačiai jėgai. Reikia, kad jėga veiktų labai ilgą petį, o trumpąjį priversti veikti krovinį.

Jei blauzdikaulis, lyginant su šlaunikauliu, būna per trumpas, svertas tampa ydingas, priklausomas nuo raumenų jėgos.  Tai lemia funkcinį ištvermės sumažėjimą. Kai kliaujamasi vien raumenų jėga, o ne sverto optimizavimu, raumenys greičiau nuvargsta ir jiems reikia daugiau energijos atsargų. Šuo, turintis truputį per daug kampuotus kelio ir kulnų sąnarius, “veiks“ geriau  negu tas, kuis turi kiek per mažus kampus.

Šiandieniniuose parodų ringuose matome per daug kvadratinių šunų su per mažais kelio ir kulno sąnarių kampais bei prastai prisitvirtinusiais raumenimis.

Įsivaizduokite liniją, kertančią žemę nuo sėdimojo gumburo (tolimiausio dubenkaulio taško). Jei šuo truputį ilgesnis už aukštį ir yra su tinkamais kampais, įsivaizduojama linija kirs užpakalinės kojos pėdą arba bus iki 2,5 cm prieš ją. Logiška, kad jei šuo bus per daug kampuotas ar kvadratinis, ta linija nuo pėdos nutols.