DNR tyrimai rodo, kad šunų organizmai evoliucijos eigoje prisitaikė virškinti krakmolą. Naujausio tyrimo išvadoje teigiama, kad šunys gali ėsti įvairesnį maistą, negu jų protėviai vilkai. Panašūs genetiniai žmonių pokyčiai palaiko idėją, kad šunų ir mūsų evoliucijos istorija panaši.

Šunys išsivystė iš vilkų daugiau kaip prieš 11 000 metų kažkur Eurazijoje – tačiau kada ir kaip vis dar diskutuojama. Perėjimas iš vilkų gaujos prie žmonių šeimos šunims suteikė galimybę ne tik gyventi drauge su žmonėmis. Erik Axelsson su kolegomis iš Upsalos Universiteto siekdami išsiaiškinti prijaukinimui svarbius genus palygino šunų ir vilkų DNR.

Genetinis kodas yra dvigubos, spirale susisukusios molekulės, vadinamos DNR, pavidalo. Molekules sudaro nukleotidai, dažnai trumpinami raidėmis – A, C, G ir T. Nukleotidų seka užrašyti nurodymai, kaip turi vystytis organizmas, kad jo savybės tiksliai atitiktų jo rūšies savybes. Tam tikri DNR segmentai, „nešantys“ paveldimąją informaciją, vadinami genais. Nuo jų priklauso organizmo paveldimos fizinės savybės. Vieną konkrečią savybę gali lemti keli skirtingi genai. Skirtumus toje pačioje rūšyje nulemia nežymūs DNR skirtumai. Gali skirtis pavieniai nukleotidai – tai vadinama vieno nukleotido polimorfizmu (VNP). Šie skirtumai yra DNR kopijavimo klaidos. Dauguma tokių klaidų yra nereikšmingos ir nepastebimos, tačiau tam tikruose genuose šie nukleotidų skirtumai nulemia matomus bruožus.

Mokslininkai ištyrė 12 vilkų iš viso pasaulio ir 60 šunų (14 veislių) DNR sekas. Dėmesį jie sutelkė į vieno nukleotido polimorfizmus. Tyrėjai ignoravo regionus su daug VNP ir dėmesį skyrė ten, kur jų buvo mažai ar visai nebuvo. Dauguma šunų turi tokius pačius VNP.

Analizė atlikta 36 DNR regionuose, 122 genuose, kurie galėjo prisidėti prie šuns evoliucijos. 19 šių regionų pasirodė svarbūs smegenų veiklai, 8 susiję su nervų sistemos vystymusi (kas turi prasmės atsižvelgiant į šunų elgsenos pokyčius tampant geriausiais žmogaus draugais). Labiausiai nustebino genai, susiję su krakmolo virškinimu. Paaiškėjo, kad šunys turi 4 – 30 genų, koduojančių amilazę (baltymą, padedantį skaidyti krakmolą žarnyne) kopijų. Vilkai turi tik du egzempliorius, po vieną kiekvienoje chromosomoje, dėl to galima teigti, kad šie šunų genai 28 kartus aktyvesni negu vilkų. Daugiau kopijų reiškia daugiau baltymų.

Tyrimai mėgintuvėlyje įrodė, kad šunys penkis kartus geriau negu vilkai virškina pagrindinę žemės ūkio grūdinių kultūrų kaip kviečiai ar ryžiai sudedamąją dalį – krakmolą. Panašūs skirtumai aptikti ir tarp žmonių – istoriškai valgantys daugiau angliavandenių (pvz., japonai) turi daugiau amilazę koduojančio geno kopijų, negu žmonės, kurių mityboje krakmolo nedaug (Afrikos Mbuti gentis). Žmonės taip pat prisitaikė prie dramatiškų pokyčių, kuriuos sukėlė žemės ūkio atsiradimas.

Šunys ir vilkai turi tiek pat maltazę (kitas angliavandenių virškinimui svarbus fermentas) koduojančių genų MGAM, tačiau šunų maltazės versijos ilgesnės. Tokie ilgesni baltymai pastebimi ir tarp žolėdžių, pvz., triušių, ir visaėdžių, kaip lemūrai ar žiurkės, bet ne kitų žinduolių – taigi ilgis svarbus mintantiems augalais. Dėl to šunų maltazė efektyvesnė negu vilkų.

Tai patvirtina mintį, kad vilkai pradėjo bendrauti su žmonėmis, kai šie tapo sėslūs ir ėmė vystyti žemės ūkį. Atliekos, kuriose nebuvo daug mėsos, tapo pagrindiniu maisto šaltiniu. Pranašumą įgijo tie šunų protėviai, kurie efektyviau virškino angliavandenius.

Šis su šunų mityba susijęs atradimas labai stebinantis ir įdomus, tačiau prijaukinime dalyvavo ir daugiau genų. Tęsiant tyrimus ir toliau lyginant šunų ir vilkų genus, galima dar daugiau išsiaiškinti apie šių gyvūnų genetinius skirtumus.

HOW TO STORE DOG FOOD? By Esteban Marron

Dažnai į tinkamą sauso ar šaldyto ėdalo laikymą nekreipiama dėmesio, nors tai labai svarbu. Beprasmiška pirkti aukščiausios kokybės ėdalą ir jį sugadinti ar net paversti nesveiku dėl netinkamo laikymo. Šviežias ekonominės klasės ėdalas gali būti kokybišksesnis už puikiausią superpremium atstovą, kuris mėnesių mėnesius dulkėjo lentynose, o po to pradarytas savaites voliojosi garažo kampe.

Sausi pašarai

Ar laikytumėt iš pakuotės išimtą duoną virtuvėj ar garaže 39 dienas? Greičiausiai ne. 39 dienos – trukmė, per kurią suvartojamas tipiškas šunų ėdalo maišas. Tai labai ilgas laikas, lydimas prastų laikymo sąlygų, riebalų oksidacijos, maisto medžiagų nykimo, užsikrėtimo pelėsiais, erkėmis ar kitais maisto teršalais. Vienas iš trijų šunų gaišta juo vėžio, ir bent dalinai tai gali lemti netinkamos pašarų laikymo sąlygos.

Sausas ėdalas dažniausiai galioja vienerius metus. Tai reiškia, kad jis bus „geras“ vienerius metus nuo pagaminimo. Dauguma pašarų turi užrašą „Geriausias iki“ (“Best if used by”) ant pakuotės. Šis užrašas galioja tik neatidarytiems maišams.

Jei maišas sveikas, be jokių skylių, įbrėžimų, ten nepasiekia deguonis, galintis migruoti į maistą ir per metus padaryti labai didelę oksidaciją, maisto medžiagų skaidymąsi ar mikrobų augimo problemas. Bet kai tik maišą praveriate, deguois, drėgmė, šviesa, pelėsiai, maisto erkės ir kiti potencialūs teršalai patenka į maišą.

Riebalų oksidacija. Siekdami išvengti oksidacijos, šunų ėdalų gamintojai naudoja antioksidantus (kartais - vitaminą E ar kitus natūralius produktus). Atidarius maišą (arba jeigu jis nėra tobulai apsaugotas nuo deguonies patekimo vidun) su laiku dėl nuolatinio deguonies poveikio antioksidantai oksiduojasi ir riebalai, pradedant nuo labiausiai pažeidžiamų omega-3 RR, apkarsta. Dažnas oksiduotų riebalų naudojimas gali sukelti vėžį ir prisidėti prie daugybės lėtinių sveikatos problemų.

Maisto medžiagų nykimas. Maisto mitybinė vertė praėjus 39 dienom nuo pakuotės atidarymo bus žymiai menkesnė, negu tik pravėrus maišą. Vitaminai tam ypač jautrūs. Ilgalaikis atidaryto ėdalo laikymas kambario temperatūros patalpoje naikina vitaminą A, tiaminą, daugumą folatų formų, kai kurias B6 (piridoksino) formas, vitaminą C ir pantoteno rūgštį.

Pelėsiai ir mikotoksinai. Sausam maistui iš aplinkos oro sugėrus drėgmę, gamintojų naudotos antimikrobinės medžiagos tampa neveiksmingos. Laikant ėdalą atidarytą šiltoje ir (ypač) drėgnoje patalpoje, į jį gali „įsimesti“ pelėsis. Kai kurie pelėsių altiekų produktai (mikotoksinai) siejami su ilgalaikėmis vėžio ir kitų sveikstos problemų priežastimis. Šunys ypač jautrūs šiems toksinams. Ėdalas gali užsiteršti Aspergillus flavus, gaminančiu aflatoksiną B1 – labiausiai paplitusį žinomą natūralų kanceroganą. Žmonės negali plika akimi pamatyti pelėsių, o dauguma šunų napejunta ir jų skonio. Mikotoksinai keturkojį dažniausiai žudo lėtai, sukėldami ilgalaikius įvairių organų sutrikimus.

Kiti teršalai. Vabalai, maisto erkės, pelės ir kiti padrai mėgsta „sausiaką“ . Naujausi tyrimai parodė, kad alergiški šunys itin dažnai reaguoja į erkes, kurios noriai užkrečia grūdus (ypač naudojamus pigiems sausams ėdalams gaminti).

Patarimai, kaip galima sausą ėdalą išlaikyti kuo ilgiau kokybišką:

Laikykite ėdalą originalioje pakuotėje, net jei ir turite hermertišką konteinerį. Perpilant maistą visos granulės susisileičia su oru ir tai didina oksidacijos potencialą.

Pirkite mažus neseniai pagaminto ėdalo maišelius. Ieškokite užrašų „geriausias iki“ - jei jų nematote, kreipkitės į tiekėją.

Atidarius ėdalą planuokite jį sušerti per 7 dienas.

Laikykite ėdalą sausai. Jeigu jis atrodo drėgnas – išmeskite.

Didelius maišus laikykite šaldiklyje.

Maistui pakeitus spalvą jį išmeskite.

Jei maisto kvapas aštrus ar primena dažų – išmeskite jį.

Jei šuo atsisako ėsti maistą, nors anksčiau noriai jį lapnodavo, išmeskite jį.

Nepirkite pašarų pažeistomis pakuotėmis.

RAW

Jei šeriate komerciškai paruoštais RAW pašarais, svarbu pirkti neseniai sušaldytus produktus. Net jei visi šaltiniai yra ekologiški, puikiai subalansuoti, „vyresnis“ kaip 4 mėn, amžiaus porduktas nebus kokybiškas (pagal JAV taisykles).

Ieškokite kuo šviežesnės mėsos. Šaldymas – geriausias būdas ją išsaugoti, tačiau net prie -15 laipsnių temperatūros maistinės medžiagos po truputį nyksta, o riebalai oksiduojasi. Sveikos šaldytos mėsos „šmotas“ šaldiklyje puikiai išbus vienerius metus. Tačiau komerciškai paruošta malta mėsa galioja daug trumpiau. Pagal JAV įstatymus, užšaldyta tokia mėsa laikosi vos 3 – 4 mėnesius.

JAV naudojama lentelė, rodanti, kiek laiko maistas būna geriausias šaldant jį 18 laipsnių temperatūroje.

Mėsa, gabalas: 4 – 12 mėn.

Mėsa, pjaustyta: 4 – 12 mėn.

Malta mėsa: 3 – 4 mėn.

Vistiena, gabalas: 12 mėn.

Vistiena dalimis: 9 mėn.

Vistiena, vidaus organai: 3 – 4 mėn.

Malant mėsą naikinimos apsauginės ląstelių sienelės ir, riebalų ląstelės, skaidomos maistinės medžiagos, dėl ko jos tampa jautresnės oksidacinių agentų poveikiui (įskaitant oksidacijos procesą spartinančius geležį ir varį, kurie „paleidžiami“ iš suardytų ląstelių). Užšaldžius maltą mėsą, oksidacija ir maisto medžiagų nykimas nesustoja, nebent jis būtų supakuotos sandariose metalo ar stiklo pakuotėse. Riebalai lėtai karsta, vitaminai ir antoksidantai nyksta.

Maisto medžiagoms papildomą poveikį daro ledo kristalų augimas. Užšaldžius žalią mėsą, joje esantis vanduo virsta ledo kristalais. Jie auga net esant pastoviai -18 laipsnių temperatūrai. Kuo ilgiau mėsa stovi šaldiklyje, tuo didesni išauga ledo kristalai, tad didėja ir tikimybė, kad jie suardys ląstelių sieneles.

Būdas, kuriuo gaminama nemažai komercinių RAW ar BARF ėdalų – maltos mėsos ir daržovių bei kitų priedų maišymas. Tai gali paspartinti maistinių medžiagų irimą ir sutrumpinti produkto galiojimo laiką. Maltose daržovėse daug vandens. Jas užšaldžius susidaro ledo kristalai, naikinantys maistines medžiagas. Beje, malti žuvies produktai iš visų gyvūninės kilmės produktų laikosi trumpiausiai.

Geriausias būdas įsitikinti, kad perkate kokybiškus porduktus – ieškoti datos iki kada jie galioja ir pirkti tuos, kurie pagaminti mažiau negu prieš 3 mėn. Dauguma RAW gmaintojų produktams suteikia 12 mėn. galiojimo trukmę. Jei negalite nustatyti, kada produktas pagamintas, informacijos apie šviežumą teiraukitės pas gamintoją.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Kreatinas – natūralus laukinių gyvūnų mitybos elementas. Šis junginys didina ATP gamybą, kas raumenims leidžia ilgiau dirbti. Užtikrintas kreatino tiekimas į raumenų susitraukimo (kontraktilines) vietas labai svarbu treniruojantis. Įrodyta, kad maistiniai kreatino papildai turi teigiamą poveikį trumpalaikiams maksimalaus krūvio pratimams ir ilgalaikėms nepertraukiamoms treniruotėms su ribotomis medžiagų apykaitos pastangomis, todėl kreatinas gali būti naudingas darbiniams ir sportiniams šunims. Be sportinių rezultatų pagerinimo, kreatinas padeda sergant nervų bei raumenų ligomis, staziniu širdies nepakankamumu, bipoliniu sutrikimu ar depresija.

Kreatinas daugiausia kaupiamas raumenų ir nervų audiniuose. 95 proc. organizmo kreatino saugoma skeleto raumenyse, likusi dalis – galvos smegenyse, širdyje ir sėklidėse. Organizme kreatinas skyla ir tampa kreatininu, kuris pašalinamas su šlapimu (daugiausia čia dirba inkstai).

Šunų organizmas kreatino gauna dviem būdais. Pirmas – suėdus baltymų organizmas kreatiną gaminasi iš aminorūgščių arginino ir glicino. Kitas būdas – kreatinas gaunamas su baltymingu maistu. Mėsa šeriami šunys jo gauna nuolat.

Jau 1832 metais prancūzų mokslininkai pastebėjo, kad laukinių lapių raumenų audiniuose kreatino apie 10 kartų daugiau negu laikomų narvuose. Nusprendus, jog lapės ėsdavo gan panašų maistą, priimta išvada, kad fizinis aktyvumas organizme kaupia kreatiną. Laukiniai gyvūnai, kurie yra priversti nuolat judėti kad išliktų, savo organizmuose turi daugiau kreatino.

Remiantis tyrimais, atrodo, visi šunys gali vienu užėjimu gali suryti kelis kilogramus šviežios mėsos. Kadangi raumenys – pagrindinė kreatino saugykla, galima teigti, kad nudobę auką ar radę maitos vilkai gausiai papildo kreatino atsargas. Įdomu tai, kad pirmas didelis tyrimas apie kreatino įtaką šunims atliktas 1920 m. JAV. Tada mokslininkai nustatė, jog racioną papildant kreatinu, pastebimas staigus baltymų/azoto išsaugojimas.

Vienas svarbiausių skirtumų tarp laukinių ir naminių gyvūnų mėsos – kreatino kiekis. Akivaizdu, kad mėsa – ne tik baltymų transporto priemonė. Skirtingai negu mėsoje (ar tuo labiau laukinių gyvūnų mėsoje), komerciniuose pašaruose kreatino yra labai mažai. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl pastaruoju metu daugėja pranešimų, kad raciono papildymas mėsa (ar komercinės dietos pakeitimas į „natūralią“) gali būti naudinga šunų sveikatai.

Mokslas dar tik pradeda suprasti, kodėl mėsa šunims tokia svarbi. Viena iš moderniuose produktuose prarastų medžiagų, tačiau vis dar esanti mėsoje, yra kreatinas. Gauti kreatino šunims nėra nauja – kaip tik atvirkščiai, naujovė jiems kreatino negauti.  Atsiradus šiuolaikiniams pašarams, kreatino vartojimas praktiškai sustojo.

Tyrimų su žmonėmis duomenimis, didinant raumenų kreatino koncentraciją raciono papildymas ilgalaikėmis mažomis kreatino dozėmis buvo toks veiksmingas kaip ir trumpalaikiai papildai didesnėmis dozėmis. Po tyrimų su šunimis jau žinoma, kad kreatinas vienodai gerai absorbuojamas į plazmą tiek iš šviežios mėsos, tiek iš sintetinių papildų, tačiau kol kas nežinoma, kuris šėrimo režimas tinkamiausias siekiant padidinti kreatino koncentraciją raumenyse.

Tyrimų duomenimis, duodant kreatino papildų šunims, raumenų kreatino koncentracijos padidėjimas maksimaliai išauga per 14 d. ir, kad šis poveikis būtų pasiektas, kreatino užtenka gauti 0,38 mmol Kr/kg kūno svorio – tai atitinka eksperimentų su žmonėmis rezultatus. Tiriant šunis pastebėtas ir nedidelis teigiamas poveikis duodant daugiau kaip 0,38 mmol/kg ilgiau kaip 14 d., nors žmonių tyrimų metu toks davimas turėdavo ryškesnį poveikį ir greičiau negu per 14 d. nuo režimo pradžios.

Populiariausios „papildinės“ kreatino vartojimo formos – kreatino monohidratas ar mikronizuotas kreatinas (pastarasis grynesnis, lengviau absorbuojamas, nesukelia vidurių pūtimo). Dirbantiems vipetams kreatinas duodamas taip:  5 dienas 2g/d. po 1 g; 5 dienas 1 g/d.; 5 dienas 0,6 g/d.; 9 savaites 0,4 g; tuščios 3 sav.

Prieštaraujantys kreatino davimui teigia, kad dalis šunų nesuvokia savo ribų. Tokie šunys „eis iki galo“ net tada, kai bus išsekę. Kreatino davimas neleidžia jiems suprasti, kada metas sustoti. Taip atsiranda rizikinga pertreniravimo tikimybė.

Pranešama apie šalutinius kreatino poveikius, nors dalis jų moksliškai neįrodyti. Populiariausi -  raumenų spazmai, skrandžio veiklos sutrikimas, dehidratacija, laikinas vėmimas ar viduriavimas. Dėl kreatino raumenys vandenį „grobia“ iš kitų kūno dalių, tad šio papildo gaunantis šuo visada turi turėti ką gerti. Daugiausia diskusijų kyla dėl kreatino įtakos kepenų, širdies ir inkstų veiklai – nors tyrimai neigiamą poveikį kol kas paneigia. Tyrimų duomenimis, saugus kreatino kiekis žmogui - 5 – 20 g per dieną.

Feeding the Canine Athlete for Optimal Performance ,Robert L. Gillette; Sports Medicine Veterinary Services. Šis straipsnis 1999 09 22 buvo pristatyta 8-tame metiniame ACSMA simpoziume Kanzase

Jei gyvūną auginate tik kaip kompanioną,  jo kūnas patirs minimalų stresą. Kai atsiranda sportiniai poreikiai, gyvūno organizmas turi ištverti augantį fizinį krūvį. Tam tikro lygio energijos reikia palaikyti homeostazei, o papildoma energija naudojama fizinės veiklos metu. Projektuojant tam tinkančią mitybos programą reikia apibrėžti veiklos sritį ir šuns atliekamos veiklos lygį. Nustačius veiklos reikalavimus, formuojamos raciono sudedamosios dalys. Spręsti papildomam energijos poreikiui įvairioje veikloje gali būti naudojami papildai. Profesionalu ir kompetentingas požiūris į mitybą gali pagerinti našumą ir sumažinti problemas, galinčias lemti prastus rezultatus.

Veiklos rūšis ir lygis

Organizmui reikia energijos palaikyti homeostazei ir papildomos energijos fizinės veiklos metu. Pagrindinis energijos poreikis (pagrindinė medžiagų apykaita PMA) apibrėžiamas kaip energijos kiekis, naudojamas saikingai aktyviems suaugusiems šunims natūralios temperatūros aplinkoje (60 kcal/kg 23 kg sveriančiam šuniui). Kai kūnas atlieka didesnį darbą, atsiranda didesnis nei įprasta kasdienės energijos poreikis. Fizinę veiklą galima suskirstyti į dvi kategorijas: jėgos/galios ir ištvermės. Jėgos veikla trunka mažiau kaip 2 minutes, atliekama maksimaliu ar supermaksimaliu intensyvumu. Kai kuri veikla būna tarpinė, kada 2 – 4 minutes atliekama įvairaus intensyvumo pratimai. Ištvermės veikla paprastai trunka ilgiau kaip 4 min. ir atliekama <90 proc. maksimalios aerobinės veiklos (VO2 max)intensyvumu. Manoma, kad medžioklinis šuo per vieną valandą sunaudoja 1,1xPMA, visą medžioklės dieną 1,4-1,5xPMA, kinkinių šuo visą dieną tempdamas roges 2-4xPMA.

Kūnas naudoja tris sistemas, organizmui suteikiančias energijos. Veiklos tipas nustato, kurios iš sistemų bus naudojamos. Tiesioginis energijos šaltinis yra fermento sistema. Jis suteikia energijos pirmoms 5 – 20 s. Ši sistema naudoja ląstelės ATP, kreatino fosfatą CP ir ADP miokinazės reakciją energiją teikti padidėjus organizmo veiklai. Glikolitinė energija energijos suteikia nuo 5 – 20 s iki 2 min. Energija gaunama iš anaerobinio gliukozės skilimo. Tai sudėtingesnė energijos gamybos forma, kurioje dalyvauja keli fermentai ir yra daugiau žingsnių. Trečiasis energijos šaltinis – oksidacinis metabolizmas. Jis prasideda praėjus maždaug 2 min. nuo pratimų pradžios. Tai pati sudėtingiausia energetikos sistema. Ji gali naudoti įvairius substratus ir yra efektyviausia energijos sistema. Jėgos/galios veikla labai priklauso nuo vieno fermento ir glikolitinės energijos sistemų, ištvermės veikla remiasi oksidacinėmis energijos sistemomis.
Mitybos komponentai

Organizmas naudoja tris energijos šaltinius – angliavandenius, baltymus ir riebalus. Virškinami angliavandeniai yra cukrus ir krakmolas. Celiuliozė, pektinas virškinami minimaliai. Paprastieji cukrūs, vadinami monosacharidais, yra gliukozė, fruktozė ir galaktozė. Šie angliavandeniai yra paprasčiausios formos ir jų nereikia skaidyti, kad būtų pasisavinti žarnyne. Disacharidai yra sacharozė, maltozė ir laktozė – junginiai, sudaryti iš dviejų paprastų angliavandenių. Krakmolai yra sudėtingi angliavandeniai polisacharidai, kurių ilgas grandines sudaro paprasti angliavandeniai. Disacharidų ir polisacharidų, kad jie būtų absorbuoti žarnyne, skaidymui reikalingi fermentai. Angliavandeniai energijos turi 3,5 kcal/g.

Baltymai - tiek energijos, tiek aminorūgščių šaltinis. Aukštos kokybės gyvulinės kilmės baltymų virškinamumas, aminorūgščių balansas ir skoninės savybės labai aukšti. Fizinė veikla baltymų poreikį padidina. Kartais dėl pratimų įvyksta audinių sutrikdymai ar pažeidimai, tad jiems reikia rekonstrukcijos ir remonto, dėl ko taip pat gali padidėti baltymų poreikis. Šis poreikis patenkinamas su maistu gavus daugiau baltymų. Jų energijos išeiga – 3,5 kcal/g.

Riebalai naudojami energijai ir kaip vandens šaltinis medžiagų apykaitoje. Jie gerai virškinami, labai skanūs, turi daug energijos – 8,5 kcal/g. Taip pat jie svarbūs riebaluose tirpių vitaminų D, E ir K absorbcijai. Riebalai – metabolinio vandens šaltinis. Iš 100 g riebalų pagaminama 107 g vandens, iš tokio pat kiekio baltymų -  40 g vandens, angliavandenių – 55 g. Tinkamas riebalų rūgščių santykis gali padėti sumažinti uždegimo mediatorių šuns odoje, plazmoje ir neutrofiluose kiekį. Omega 6:omega 3 optimalus santykis 5:01 – 10:01.

Vitaminai ir mineralai taip pat labai svarbūs sportuojantiems šunims. Kai kurie svarbūs vitaminai yra A, D, E, K ir B-kompleksas (ypač tiaminas, niacinas ir ciankobolaminas – B1, B3 ir B12). Vitaminas A svarbus raiščių ir sausgyslių sveikatai. Vitaminas D padeda palaikyti kalcio ir fosforo pusiausvyrą. Vitaminas E - antioksidantas. Jis išlaiko ląstelių membranų stabilumą, kas labai svarbus šunims, kurių darbas susijęs su uosle (tai narkotikų ieškotojai, paieškos ir gelbėjimo šunys). Vitaminas K palaiko tinkamą kraujo kondiciją. Tiaminas padeda sumažinti su konkurencija ir veikla susijusį stresą. Niacinas padeda angliavandenių apykaitoje, jis būtinas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Ciankobalaminas svarbus baltymų sintezei ir raudonųjų kraujo kūnelių, hemoglobino gamybai. Daugumą vitaminų poreikių patenkina kokybiškas racionas, bet tam tikrose situacijose papildų gali būti naudinga duoti papildomai.

Mitybos programos dizainas

Sprinteriai naudoja vieno fermento ir glikolitinę energijos sistemas. Jų veiklos trukmė netrunka pakankamai ilgai, kad energijos jie gautų iš oksidacinės sistemos. Jų bazinė mityba turėtų būti sudaryta iš daug angliavandenių ir baltymų. Angliavandenių šaltinių  gali būti papildomai pridedama prie tradicinio baltymingos pašaro. Jei darbe būna daug pasikartojančių įsibėgimų ar kitų veiklų, tam tikru momentu organizmas gali pradėti naudoti oksidacinės sistemos energiją. Tokiais atvejais geresnis racionas, kuriame angliavandeniai, baltymai ir riebalai subalansuoti. Riebalų kiekio padidinimas teiks energijos tolesniu veiklos laiku.

Ištvermės sportininkai labiau priklausomi nuo oksidacinės energijos sistemos. Šiems sportininkams naudingesnis daugiau riebalų turintis racionas. Kai kūnas degina riebalus kaip energijos šaltinį, tai lėtina raumenų glikogeno išeikvojimą ir  tuo pačiu žalingą nuovargio poveikį. Taip pat buvo įrodyta, kad deginant riebalus medžiagų apykaita būna „šaltesnė“ (lyginant su baltymų naudojimu). Sumažinus kūno temperatūrą padidėja darbinė šuns ištvermė. Tai ypač pasakytina apie darbą šiltoje aplinkoje.

Svarbi pastaba – reikia 4 – 6 savaičių, kad organizmas pasinaudotų visais raciono pakeitimais. Tai ypač aktualu duodant daugiau riebalų. Pvz., medžiokliniams šunims riebalų reikia duoti iki medžioklės sezono pradžios likus 4 – 6 sav., be to, kondicionavimo ir mokymo programa turi prasidėti tuo pačiu metu.

Papildai su vitaminais ir mineralais gali padidinti našumą. Papildų davimo laikas - labai svarbus, veiklai įtaką darantis veiksnys. Siekiant padidinti efektyvumą, paprasti angliavandeniai, tinkami baltymai, kombinuojami su taikytinais vitaminais ir mineralais, gali būti skiriami kelis kartus.

Santrauka

Veterinarijos gydytojas turėtų aptarti šeimininko lūkesčius ir tiksliai numatyti, kokie reikalavimai keliami šuniui. Kai veikla nustatoma, sudaroma tinkama mitybos programa.