Kad ir kaip mums tai nepatiktų, traumos – visų gyvybės formų, tarp jų ir šunų, gyvenimo dalis. Ir nors neįmanoma išvengti kiekvieno sužalojimo, tačiau dėl tinkamų prevencinių veiksmų jų tikimybė gali sumažėti net ketvirtadaliu. Toji prevencija – tinkamas kondicionavimas ir treniruotės, apšilimai, atsigavimai, tempimo pratimai, reguliari šuns sveikatos patikra bei, jei reikia, palaikomoji priežiūra kaip masažas ar lazerių terapija.

Tinkamos fizinės formos palaikymas

Ruošiant šunį varžyboms labai svarbu jį tinkamai paruošti fiziškai. Geriausios veiklos – vedžiojimas, plaukimas be specifiniai su pasirinkta sporto rūšimi susiję pratimai. Treniruojant svarbu nepersistengti – dauguma traumų įvyksta šuniui nuvargus. Tarkim, po ilgos treniruotės nesustojate ir bandote šunį išspausti „iki galo“. Daugybė sportinių šunų su „intensyviais draivais“ nerodys aiškių nuovargio ženklų, tad treneris turi sugebėti skaityti subtilius signalus.

Subalansuota, reguliari treniruočių programa, į kurią įtraukti specifiniai pratimai bei nepamirštama protingai sudėlioti veiklų grafiko – svarbiausias žingsnis į traumų prevenciją. Šuns raumenų jėga, ištvermė bei raiščių stiprumas turi būti išlavinti iki varžybų. Be to, priklausomai nuo pasirinkto sporto rūšies, kai kuriais atvejais, siekiant išvengti raumenų disbalanso, reikia nepamiršti „simetriškų“ treniruočių. Pvz., jei 1 minutę šuo flirtpole bėga į vieną pusę, tiek pat laiko turi bėgti ir priešinga kryptimi. Skirtingos kūno dalys prie kūno prisitaiko nevienodu tempu – pirmiausia raumenys, tada širdies ir kraujagyslių sistema, vėliausiai – sausgyslės bei raiščiai.

Apšilimas

Tyrimais įrodytą, kad žmonių sportininkams apšilimai prieš treniruotę naudingi. Ta pati teorija taikoma ir šunims. Apšilimo dėka padidėja širdies susitraukimų bei kvėpavimo dažnis, pakyla kraujospūdis, tad į raumenis nukeliauja daugiau deguonies ir energijos. Dėl apšilimų taip pat padidėja raumenų ir sąnarių temperatūra, kas leidžia platesnį judesių spektrą. Padidėjus raumenų skaidulų ir sąnarių „slydimui“, nerviniai impulsai keliauja greičiau, sumažėja traumų tikimybė, treniruotė būna produktyvesnė.

Tinkamas apšilimas trunka 5 – 15 min. Paprastai tai būna lengvas pasivaikščiojimas ir parisnojimas toje vietoje, kur bus treniruojamasi. Taip šuo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai prisitaiko prie naujos aplinkos. Po pradinio apšilimo galima leisti atlikti ką nors panašaus į būsimus pratimus, tik mažesnėmis apimtimis. Parengiamieji pratimai atliekami ne ilgiau kaip pusvalandis iki treniruotės – kitaip apšilimo poveikis „dings“. Šaltu oru ar ilgai gyvūnui prabuvus uždaroje erdvėje (narve) apšilimas bus ilgesnis, laipsniškesnis.

Apšilinėjant prieš varžybas, atidžiai rinkitės paviršius. Venkite slidžių dangų, ypač jei duosite šuniui šokinėti ar sukinėtis. Žiūrėkite, kad apšilimo teritorijoje nebūtų įtartinų augalų, šiukšlių, duobių. Karštą dieną patikrinkite asfalto ar šaligatvio temperatūrą, kadangi karštas pagrindas gali pažeisti šuns pėdutes.

Aktyvūs tempimo pratimai

Diskusijų apie tai, ar po apšilimo reikalingi statiniai (lėti, pastovūs, iki 30 s trukmės) pratimai, yra nemažai. Daugybė tyrimų neatskleidė jokios jų naudos žmonėms, kiti netgi įspėja apie galimą žalą. Vis dėlto bendrai priimtina, kad laipsniškas apšilimas, įtraukiantis „aktyvius“ tempimo pratimus, sumažina raumenų ir kraujagyslių plyšimo riziką.

Aktyviais tempimais vadinami pratimai, kai šuo ištempdamas kojas ir nugarą atlieka judesius, panašius ar imituojančius veiksmus, kurių prireiks darbo metu. Šių tempimų dėka šuo pats reguliuoja raumenų apkrovą – kai pasyvių tempimų metu didėja rizika juos pertempti. Dėl šios priežasties statiniai tempimai atliekami po treniruotės, kai šuo tinkamai atsigavęs – tada jų nauda didžiausia (padidėja judesių amplitudė), o žalos tikimybė – minimali, o aktyvūs tempimai – po aktyviosios apšilimo dalies, kol raumenys dar šilti.

Su šunimi žaidžiant TOW, tempiasi kirkšnių srities raumenys. Nugaros raumenis, dirbančius posūkiu metu, gerai pratampo „sausainiuko prie klubo“ pratimas. „Letenos ant kėdės“ - aktyvus nugaros, keturgalvio šlaunies, klubų srities raumenų tempimas. „Žaismingas nusilenkimas“ puikiai pratampo priekį, ypač daug dėmesio skiriant tricepsams, atlaikantiems daugiau kaip pusę šuns kūno svorio.

Kritinis atsigavimo laikotarpis

Po darbo (treniruotės, varžybų) svarbu sudaryti tinkamas sąlygas šuns atsigavimui. Iškart po krūvio jo širdis ir kvėpavimas padažnėję, jis lekuoja norėdamas atvėsinti kūną ir raumenis. Atsigavimą gerina laipsniškas intensyvumo mažinimas (maždaug per 10 – 15 min.). Pvz., galima iš risčios pereiti į greitą ėjimą ir viską užbaigti 5 min. trukmės lėtu ėjimu. Toks atsigavimo periodas padeda organizmui iš raumenų pašalinti medžiagų apykaitos atliekas – taip bus išvengta skausmo bei įtampos.

Atkreipkite dėmesį į oro temperatūrą. Jei karšta, vėsinkite šunį (galima sudrėkinti ausis ir pėdutes). Šaltu oru šunį apdenkite, kad raumenys neatvėstų per greit – tai gali sukelti mėšlungį.

Pasyvūs judesiai ir statinio tempimo pratimai

Pasyvūs judesiai ir statinis tempimas daromi iškart po atvėsimo, kai raumenys dar šilti. Jų negalima daryti kai raumenys jau „atvėsę“ - tokiu atveju tokie stambesni raumenys kaip keturgalvis, dvigalvis ar paraspinalinis gali būti skausmingi ir sustingę. Raumenys statiškai tempiami siekiant palaikyti jų ilgį ir elastingumą. Taip pat galima atlikti masažą (išilgai raumenų).

Pasyvūs judesiai imituoja normalų judesį, kiekvieną galūnę visiškai ištiestą ir sulenktą laikant 8 – 10 s. Šiuos pratimus geriausia atlikti gulinčiam šuniui, kitaip šuo jis priešintis nes bijos nestabilumo ar galimybės nukristi. Po šių pratimų galima statiškai pratempti individualias raumenų grupes.

Sveikatos tikrinimas

Kasmetiniai profilaktiniai apsilankymai pas veterinarą gali padėti aptikti ankstyvas raumenų ar kaulų problemas. Eisenos analizė, apčiuopa ir pagalbinės diagnostinės procedūros leis įsitikinti, kad šuo puikios būklės ir toliau galės varžytis.

Žinokite kada sustoti

Įvykus traumai, nebandykite jos ignoruoti ir neverskite šuns dirbti. Geriau, kad jį kuo greičiau apžiūrėtų veterinaras. Traumos gali svyruoti nuo akivaizdžių, lydimų stipraus šlubavimo, iki subtilių, kai atsisakoma atlikti kurį nors pratimą. Nedidelė trauma gali virsti didele, jei šuo bus verčiamas sportuoti. Stenkitės matyti ir suprasti, ką sako gyvūno kūnas.

Jei šuo atrodo gerai, atidžiai stebėdami jo reakciją lėtai didinkite pratimų tempą. Ieškokite bet kokių šlubumo ar judesių vengimo požymių. Jei yra bet kokių abejonių, nutraukite užsiėmimą.

Pagal “Preventing Injuries” By Debra Canapp, DVM, CCRT, CVA and Chris Zink, DVM, PhD http://www.vosm.com/upload/prevent-inj.pdf

 

Vieni juos mato kaip išsekusius, kankinamus, nemylimus, per liesus ir šaukia „pašerk šunį“, „mylimo gyvūno turi būti daug“ ar geriausiu atveju „naaa atrodo neblogai, tačiau ant šuns norėčiau matyti kiek daugiau mėsos“, kiti teigia, kad tie gyvūnai yra labai gražūs ir pasiekę pačią geriausią sportinę formą. Tiek daug diskusijų sukelia šunys, kurie pagal formą vadinama „kondicionuotais“. Gražu/negražu – individualus dalykas, bet kodėl tiek daug šunų taip atrodo?

Kiekvienas žmogus nori šuns, kuris atrodytų taip, kaip jam labiausiai patinka. Dauguma linkę palaikyti normalų augintinio kūno svorį – kad tas būtų ne nutukęs, tačiau ir ne liesas. Tai yra gerai.  Blogai – galvoti, kad šuo puikiai atrodo būdamas nutukęs ar turėdamas antsvorį. Taip pat yra žmonių, kurių nuomone, vienintelis sveikas svoris - kondicionuoto šuns svoris. Pitbulių „normaliai“ ir „darbinei“ formai apibūdinti net naudojami skirtingi terminai – chain (winter) weight, conditioned (pit) weight. „Žiemos svoris“ pasiekiamas sulaukus poilsio sezono, paprastai tada šuns forma pasiekia įprastą daugelio akiai ar net antsvorį, o sporto sezonui ar varžyboms artėjant svoris po truputį metamas, kol pasiekia „darbinį“.

Gerai kondicionuotas šuo – sveikas, geros formos, ne išsekęs ir ne liesas, energingas, blizgančiu kailiu. Jis šeriamas geru, kokybišku maistu ir gauna tikslingą krūvį. Tokia forma ir būklė pasiekiama ne per savaitę – tai ilgo darbo rezultatas.

Beje, įspūdžio sudarymui itin svarbu kaip gyvūnas nufotografuotas. Jeigu jis stovi ramiai ir yra iškvėpęs orą – neatrodys taip efektingai. Jeigu šuo įsitempęs, kur nors veržiasi, juda – iškart bus „ryškesnis“, o jei dar ir įkvėpė – ir šonkauliai labiau išlįs. Dėl to neretai gyvai pamatę įspūdingus, gal net diskusijų sukėlusius nuotraukų „herojus“, galite ir nusivilti.

Kaip apibūdinamas šuns įmitimas?

Žmonės, auginantys sportinius, geros formos, aktyvius šunis dažniau iš aplinkinių sulaukia pastabų, kad jų augintiniai per liesi. Dauguma įpratę matyti gerai įmitusius šunis, tai siejama su gyvūno laime ir gerove. Sportiniai šunys visada būna daugiau ar mažiau liesesni, negu įprasta. Per stambus šuo pavojingas pats sau ir, kol pasieks darbui tinkantį svorį, jam netgi ribojamas krūvis. Kūno masės mažinimo programa - individualus dalykas. Atsižvelgiant į nutukimo laipsnį, amžių ir sveikatą, per savaitę gyvūnui reikia sumažinti 1–3 % svorio.

Daugybė sportuojančių šunų augintojų puikiai žino savo augintinių įmitimo balus ir varžybų svorį. Tradiciškai kūno įmitimas vertinamas 5 arba 9 taškų sistemoje. Paprastai sportinių šunų savininkai palaiko šunų būklę, kad ji atitiktų 3 – 5 balus 9-balėje sistemoje. Tada šonkauliai lengvai apčiuopiami, pilvas akivaizdžiai įtrauktas ir, žiūrint iš viršaus, liemuo matomas, o slanksteliai jaučiami. Asmenys, kurių šunys dalyvauja tokiose veiklose kaip sprintas, lauko bandymai, medžioklė, sprinto kinkiniai ir – dažniausiai – Weight Pulling`as, gali palaikyti būklę, vertinamą 3 - 4 balais. Tokiu atveju matomi trumpaplaukių šunų šonkauliai, gali išlįsti ir nugaros slanksteliai ar klubikaulio sparnai, paralumbarinės duobės raumenynas tarp klubikaulio sparnų tęsiasi taip, kad slanksteliai nebūtų per daug išsikišę. Sprinto ir vidutinės trukmės aktyvumo (10 – 30 min.) reikalaujančių rungčių atstovai turi būti liesi, kad pasiektų didžiausią efektyvumą (be to, Weight Pulling`e mažesnis svoris lemia geresnį koeficientą). Ištvermės veikloje, kur greitis nėra toks svarbus, be to, atsiranda  tikimybė, kad dėl ilgos veiklos organizmas patirs nuostolius,  4 – 5 balai varžybų metu – idealus variantas.

9-balės skalės formos apibūdinimas:

1 – Išsekęs. Šonkauliai, juosmens slanksteliai, dubens kaulai, kaulų išsikišimai akivaizdžiai matomi net iš toli. Nėra pastebimų kūno riebalų. Akivaizdžiai prarasta raumenų masė.

2 - Labai liesas. Šonkauliai, juosmens slanksteliai ir dubens kaulai lengvai matomi. Neapčiuopiami riebalai. Minimalus raumenų masės praradimas.

3 - Liesas. Šonkauliai lengvai apčiuopiami, gali būti matomi. Matomos juosmens slankstelių viršūnės. Dubens kaulai ryškoki. Akivaizdžiai matomas juosmuo, pilvas įtrauktas.

4 - Mažas svoris. Šonkauliai lengvai apčiuopiami. Liemuo iš viršaus lengvai matomas. Pilvas akivaizdžiai įtrauktas.

5 - Idealus. Šonkauliai apčiuopiami, be storos riebalų dangos. Žiūrint iš viršaus, už šonkaulių matomas liemuo. Pilvas žiūrint iš šono įtrauktas.

6 – Antsvoris. Šonkauliai apčiuopiami, su nedidele riebalų danga. Juosmuo pastebimas žiūrint iš viršaus, bet nėra ryškus. Pilvo įtraukimas matomas.

7 – Per stambus. Šonkauliai per riebalus sunkiai apčiuopiami. Pastebimos riebalų sankaupos virš juosmens ir ties uodegos baze. Liemens nėra ar jis vos matomas. Pilvo įtraukimo gali nebūti.

8 - Nutukęs. Šonkauliai neapčiuopiami, kadangi yra stipriai padengti riebalais (arba apčiuopiami tik stipriai spaudžiant). Sunkios riebalų sankaupos virš juosmens ir uodegos baze. Nėra liemens. Nėra pilvo įtraukimo. Galimas akivaizdus pilvo nusileidimas.

  1. Labai nutukęs. Baisiau negu baisu.

Kondicija ir sveikata

Kondicionavimas turi daugybę privalumų. Fizinė ir psichikos gerovė, ištvermė – vos keli iš jų. Gerai kondicionuoti šunys patiria mažiau traumų, o jei susižeidžia - sužalojimai būna lengvesni. Stiprūs raumenys ir raiščiai išlaiko sąnarius ir kaulus vietose, dėl geros kraujotakos į sužeistus audinius patenka pakankamai kraujo, kas pagerina jų gijimą ir atsigavimą. Gerai kondicionuoti šunys būna geresnės nuotaikos, lengviau susidoroja su stresinėmis situacijomis.

Gyvybingumas ir aktyvumas – tiesioginis stiprios širdies požymis. Ilgoje ir spartaus tempo veikloje riebesnio šuns širdis, kad spėtų patenkinti organizmo poreikius, dirbs maksimaliu pajėgumu, toks gyvūnas greit perkais, pavargs ir susižalos. Tinkamai paliesintas šuo turės „geresnį kvėpavimą“, kadangi aktyvios veiklos metu jo širdies rimtas bus mažesnis, niekas netrukdys kraujotakos sistemos darbui, o šilumos išsisklaidymas bus geresnis negu broliuko su antsvoriu. Gerai paruoštam šuniui padidės laktato toleravimo lygis – kai priešininkai nusilps ir sulėtės, jūsiškis vėl galės „sprogti“.

Perteklinis svoris padidina kaulų ir raumenų sistemos patiriamą stresą nepriklausomai nuo veiklos. Dėl per didelio svorio sportuojantiems šunims gali atsirasti ilgalaikį sąnarių, raiščių, sausgyslių problemų. Kuo šuo sunkesnis lyginant su jo aukščiu, tuo daugiau pastangų reikia lokomocijai ir daugiau streso patiroa skeleto ir raumenų sistema (ypač priekinė kūno dalis, kuri išlaiko du trečdalius šuns svorio ir visą svorį bei gravitacijos poveikį šokinėjant, šuoliuojant ir pan.). Vienas iš būdų įvertinti raumenų – skeleto sistemos patiriamą stresą bėgant, šokinėjant ir sukantis yra šuns svorio ir aukščio santykio skaičiavimas naudojant paprastą formulę S:A. Paprastai lyginamas svoris svarais ir aukštis ties ketera coliais. Pavyzdžiui, tipiškas auksaspalvio retriverio S:A santykis yra 2,9 (70/24), o korgio patino 2,7 (30/11). Tai reiškia, kad nepaisant akivaizdžių šių veislių dydžių skirtumų, jų kaulų ir raumenų sistemos patiria panašias apkrovas. Jeigu šuns aukščio ir svorio santykis didesnis negu 4, jam pavojinga daryti daug dalykų, jis turi būti treniruojamas labai atsargiai ir šokinėti jam leidžiama tik tada, kai galimas minkštas nutūpimas. Šunis, kurių S:A santykis yra 2,5 - 4, patariama treniruoti ant neslidžių paviršių, o šuolių į aukštį mokinti taip, kad būtų sumažintas kartojamų judesių poveikis kaulams ir minkštiesiems audiniams. Ilgiausiai sportuoja šunys, kurių S:A santykis mažesnis negu 2,5. Sumažinus šuns kūno svorį (ypač jeigu jo S:A santykis „rizikos grupėje“) tik keliais pertekliniais kilogramais galima neįtikėtinai prailginti jo aktyvios veiklos trukmę.

Per didelė kūno masė pavojinga net šuniukams, ypač stambių veislių. Tokiems šuniukams duodant per daug ėdalo, kalcio ar maisto, auga klubo sąnario displazijos rizika. Antsvorio turintiems „pupiams“ negali tinkamai vystytis raumenys, atsiranda jų palaidumas, kas taip pat didina displazijos riziką. Siekiant išvengti skeleto problemų, augantis šuniukas turi būti tinkamos kūno būklės – liesokas, su lengvai čiuopiamais šonkauliais. Anksčiau manyta, kad šuniukams kenkia ir per didelis baltymų kiekis, tačiau tyrimai parodė, kad ši nuostata neteisinga. Problemas sukelia per daug kalorijų, kurias lydi antsvoris. Duodant tinkamą maisto kiekį, šuniuko augimo tempas sulėtės, kaulai ir sąnariai vystysis tolygiai.

Gan šviežio tyrimo duomenimis (tiesa, jis atliktas su žmonėmis), riebalų pertekliaus poveikis yra rimtesnis, negu buvo galima tikėtis. Paprastai žmogaus raumenyse yra apie 1,5 proc. riebalų, tačiau tarp vyresnio amžiaus asmenų tas skaičius auga iki 11 proc., o tarp nutukusių – iki 5 proc. Tai lemia raumenų silpnumą, sutrikdo našumą, sukelia audinių sąstingį – kuo daugiau riebalų raumenyse, tuo daugiau kontraktilinės raumens dalies prarandama.

Beje, svarbu ir šuns šėrimas varžybų metu ar treniruočių dienomis. Racionas gyvūnui sumažinamas likus maždaug 12 – 24 valandoms iki rungčių. Apskritai dirbantį šunį geriausia šerti, kai iki treniruotės likę 10 – 12 valandų. Jeigu jis šeriamas iki darbo likus 6 valandoms ar anksčiau, organizme neoptimizuojamas riebalų deginimas, kas prisideda prie sumažėjusios ištvermės ir energijos gamybos. Ištvermė gali net padvigubėti kai šuo dirba tuščiu skrandžiu, (lyginant su tais šunimis, kurie paėda iki treniruotės likus 4 ar mažiau valandų). Be to, yra tikimybė, kad alkanas šuo geriau reaguos į „grobį“ (jei dirbama per persekiojimo instinktą). Jei renginys trunka kelias dienas, šunį reikia šerti 30 – 60 min. po paskutinio pratimo.

Kondicionavimo pagrindai

Aktyviausiai profesionaliu šunų kondicionavimu istoriškai užsimindavo pitbulterjerų augintojai. Apie tai parašyta krūva knygų ir straipsnių. Anksčiau šunys būdavo kondicionuojami kovoms, dabar – parodoms ir varžyboms. Net tokių organizacijų kaip ADBA ar AADR organizuojamose parodose dalyvaujantys šunys turi būti tinkamos kūno būklės. ADBA standarte teigiama, kad suaugęs šuo turi būti liesas, su matomomis šonkaulių ir nugarkaulio užuominomis (tačiau klubikaulių nematyti), tvirtais ir apibrėžtais raumenimis. Kailis švarus, blizgus, nagai trumpai kirpti. Pagal AADR standartą, šuo turi būti tinkamos kūno kondicijos, proporcingo ūgio ir svorio, atletiškas, su gerai apibrėžtu liesu raumenynu. Šunis, kurie vos kartą per savaitę išleidžiami palakstyti, lengva atskirti ringuose - nors ir turi „pitbulišką“ formą, jie būna „minkšti“ ir be reikiamo raumenų tonuso.

Kondicionavimas iš esmės reiškia, kad šuo taip šeriamas ir gauna pratimų, kad jo fizinė būklė būna pike – panašiai kaip sportininko, besiruošiančio sporto sezonui. Gerai kondicionuotas šuo praranda riebalų perteklių organizme, dėl ko raumenys tampa ryškesni, „išlenda“ šonkauliai (o kartais ir sturburas). Perteklinių riebalų sudeginimas itin išryškina šonkaulius ir nugaros platųjį raumenį kuris, deja, daugiausia yra genetikos dalykas – vienų šunų storas, ryškus, kitų vos matosi. Prie šio raumens gal verta truputį stabtelėti – štai matote du energingus šunis, kurių raumenų tonusas geras, šlaunys tvirtos, krūtinė gerai išdirbta, tačiau vienas turi gražų, ryškų „šoną“, o kitas – tik mažą juostelę, per kurią smagiai sau šviečiasi tie niekšai šonkauliai... Na, yra tikimybė, kad to liesiau atrodančio gyvūno savininkas pamiršo duotų specifinių pratimų, bet greičiausiai viską nulėmė genetika.

Tinkamai subalansuota kondicionavimo programa apima jėgos (anaerobinį) lavinimą, orientuotą į priekines bei dubens galūnes ir/ar pagrindinius kūno raumenis, ištvermės (aerobines) treniruotes, propriocepciją ir balansą, pasiruošimą ir atsigavimą bei įgūdžių mokymus. Siekiant išvengti persitreniravimo, programa turi būti subalansuotos trukmės, dažnumo ir intensyvumo. Šuns kondiciją ir nuveiktus darbus būtina registruoti (žymėti užrašuose). Svarbu nepersistengti – visada geriau kiek „nedadirbęs“ šuo, negu perspaustas.

Darbinio svorio nustatymas

Kondicionuojant šunį didžiausias galvos skausmas – nustatyti sveikiausią jo svorį. Tokį, kad jis neprarastų jėgos ir ištvermės, būtų energingas ir nuotaikingas, gerai jaustųsi ilgai dirbdamas didžiausiu pajėgumu. Norint tiksliai apibrėžti darbinį svorį reikia daug patirties ir žinių. Esant kokiai nors abejonei, visada geriau klysti į sunkesnę pusę. Svoris turi mažėti dėl riebalų sudeginimo vaikštant ir sportuojant, o ne dėl išsekimo esant prastai mitybai ar blogoms gyvenimo sąlygoms. Visada labai gerai matyti, kada šuo tik mažai šeriamas, o kada su juo dirbama.

Paprastai prieš pradedant rimtas treniruotes šuo sveria 1 – 1,5 kg daugiau, negu planuojamas jo svoris. Jeigu šuo sunkesnis – jam sumažinamas maisto kiekis, kol jis pasiekia tą nedidelio „viršaus“ ribą. Tada prasideda „kondicionavimo“ procesas, kuris gali trukti 1 – 3 mėnesius. Jokiu būdu negalima svorio mažinti per greit. Būna žmonių, kurie linkę peršokti etapą nuo pirmo iki paskutinio žingsnio ir ignoruoja tarp jų esančias visas esmines priemones. Kai šuo per lengvas, jis praranda jėgą, nesijaučia taip gerai kaip anksčiau. Namie jis ne toks aktyvus, nustoja entuziastingai dirbti užsiėmimų metu. Šuo neturi būti liesas it popierius, - jo raumenys turi būti ryškūs, geru tonusu, o pats jis negali būti dehidratavęs.

Vienas iš būdų „nuspėti“ galimą darbinį svorį – tam tikros gairės, lentelės, kuriose nurodyta, kiek turėtų sverti dirbantis šuo atsižvelgiant į jo ramybės svorį. Pvz., jei normali (5 balai iš 9) šuns masė 23 kg, darbinis jo svoris gali būti 20 – 21 kg.

Ilgesnis, bet tikslesnis būdas trunka maždaug mėnesį. Šuo gauna gan nedidelį, fiksuota, bet kokybišką maisto kiekį. Jis kasdien (be išlygų) vedžiojamas po valandą, visą tą mėnesį žymimas jo svoris, dėmesingumas, jėga, nuotaika, aktyvumas, entuziazmas ir t.t. Paprastai po poros savaičių šuns pilvas tampa įtrauktas, o šonkauliai - matomi. Tuo metu jį reikia stebėti itin atidžiai. Kai jis pradeda silpti ar suprastėja jo dėmesys, nuotaika – savo mažiausią galimą svorį gyvūnas pralenkė. Tada tenka šiek tiek padidinti maisto kiekį. Praėjus trims dienoms, šuo turėtų atgauti visus išmatuojamus požymius. Jei taip – reikia vėl šiek tiek sumažinti ėdalo kiekį ir vėl stebėti, ar jis nesilpsta. Jeigu silpsta, ėdalo kiekį grąžinkite iki ribos, kada jis buvo atgavęs jėgas. Reikia pažymėti užrašuose tą šuns svorį ir pridėkite 220 g. Tai – riba, šuo niekada negalės sverti mažiau. Dabar galima eksperimentuoti su didėjančiu svoriu ir vertinti našiausią augintinio svorį. Keturkojis turėtų sverti ne daugiau kaip 1,4 kg virš mažiausio galimo svorio.

Besidomintiems plačiau:

  1. http://therealapbt.blogspot.lt/2013/01/conditioned-vs-skinny-vs-emaciated-vs.html
  2. Canine Sports Medicine and Rehabilitation, First Edition. Edited by M. Christine Zink and Janet B. Van Dyke. 2013 John Wiley & Sons, Inc. „The Role of Nutrition in Canine Performance and Rehabilitation“; Joseph J. Wakshlag
  3. Nutrition for sport and working dogs; Chandler, Marge; 21st FECAVA EuroCongress
  4. Performance Dog Nutrition. Optimize Performance with Nutrition; Dr. Jocelynn Jacobs; CHAPTER 11; Conditioning for Performance; 2005
  5. Dog Care and Training; Carina Macdonald, 2009
  6. ŠUNŲ NUTUKIMO IR ANTSVORIO ANALIZĖ (ANALYSIS OF CANINE OVERWEIGHT AND OBESITY), JUSTINA MORKŪNAITĖ
  7. H. Rahemi et al., “The effect of intramuscular fat on skeletal muscle mechanics: Implications for the elderly and obese,” J R Soc Interface, 12:20150365, 2015.
  8. CONDITIONING COUNTS; American Pit Bull Terrier Times August – September 1989
  9. Canine Sports Medicine and Rehabilitation; 2013; Edited by M. Christine Zink, DVM, PhD, Dipl ACVP, Janet B. Van Dyke, DVM; „What Is a Canine Athlete?“ by M. Christine Zink
  10. JUMPING FROM A TO Z; Chris Zink & Julie Daniels; Canine Sports Productions; 2005 m.
  11. Keeping Canine Athletes at a Healthy Weight; Published May 2014; purinaproclub.com
  12. Pamela A. Davol, 76 Mildred Avenue, Swansea, MA 02777-1620; Growing Pains: Growth-Associated Bone Disorders in the Dog; revised and updated for 2000
  13. http://www.veterinarypartner.com/Content.plx?P=A&A=19169
  14. Canine Hip Dysplasia: A Symposium Held at Western Veterinary Conference, February 1995. Skeletal Diseases of the Growing Dog: Nutritional Influences and the Role of Diet; Daniel C. Richardson; DVM Diplomate, American College of Veterinary Surgeons; Director, Advanced Research Hill's Pet Nutrition, Inc., Topeka, Kansas
  15. Evaluation of the effect of limited food consumption on radiographic evidence of osteoarthritis in dogs; ichard D. Kealy, PhD; Dennis F. Lawler, DVM; Joan M. Ballam, MS; George Lust, PhD; Daryl N. Biery, DVM, DACVR; Gail K. Smith, VMD, PhD; Sandra L. Mantz; JAVMA, Vol 217, No. 11, December 1, 2000
  16. The Book of The American Pit Bull Terrier; Richard F. Stratton;
  17. Performance Dog Nutrition. Optimize Performance with Nutrition; Dr. Jocelynn Jacobs; CHAPTER 11; Conditioning for Performance; 2005
  18. Daily Feeding Time and Frequency for the Highly ActiveDog Written by Brian Zanghi, Ph.D., Research Scientist at theNestle Research Center
  19. THE BEHAVIOURAL BIOLOGY OF DOGS, Per Jensen, IFM Biology, Linköping University, Sweden
  20. American Pulling Dogs Association - Weightpulling as Physical Therapy http://www.apdasports.com/Physical-Therapy.html
  21. http://slimdoggy.com/benefits-of-strength-training-your-dog/
  22. THE ART OF RECOVERY II; Bob Stevens; SDJ 2013 07
  23. Dog conditioning by CJ
  24. Conditioning and Retraining the Canine Athlete; M. Christine Zink, DVM, PhD, Dipl ACVP, Diplomate, American College of Veterinary Sports Medicine and Rehabilitation; Canine Sports Medicine and Rehabilitation, First Edition. Edited by M. Christine Zink and Janet B. Van Dyke. 2013 John Wiley & Sons, Inc.
  25. Goals of conditioning Scot; E. Dowd Ph.D.
  26. Пит-бультерьер; Москва; АКВАРИУМ; 2007; Обкатка и нюансы; Stratton; Американский питбультерьер. 1995.
  27. Пит-бультерьер; Москва ; АКВАРИУМ 2007; Школа; О. Гуляков (Питбуль ревю. -1999)
  28. thembulldawgs: “SKINNY” DOGS? http://thembulldawgs.tumblr.com/post/116843146366/skinny-dogs
  29. Determining the pit weight of your dog, autorius Don Carter, žurnalas ASDJ (November - December 2013)
  30. CONDITIONING COUNTS; American Pit Bull Terrier Times August – September 1989
  31. HOW TO FIND A BULLDOG'S PROPER PIT WEIGHT? Aut. Joe Hall, SDJ 2015 June

Apie bėgtakius girdėję turbūt visi - tai tokia begalinė juosta, kuria bėga šuo ar kokia kita būtybė. Bėgtakių būna išties labai įvairių – skirtų bėgti pavieniui ar net kinkiniams, elektrinių ir mechaninių (kurie skirstomi į „kiliminius“, labiau lavinančius jėgą, ir „lentelinius“, skirtus ištvermei), netgi povandeninių. Bėgtakio teikiamos naudos plačioji visuomenės dalis dažnai nesupranta – žmonės tai linkę sieti su kankinimais, ruošimais kovoms ar šeimininko tinginyste. Tačiau šie treniravimo aparatai naudojami jau daugiau negu šimtmetį, nors per tą laiką kiek pasikeitė.

Bėgtakis skirtas  šuns ištvermei padidinti, nors dabar jie naudojami ir reabilitacijoje, „mokant“ tinkamai judėti. Tačiau kalbame apie sveikus, darbinius šunis, tad omeny turiu pradinį tikslą – ištvermę. Jos dėka dirbdamas ilgesnį laiką šuo ne taip greitai padus. Tinkamai naudojant šis įrankis neįkainojamas, tačiau persistengus šuo gali persidirbti. Dėl to patyrę asmenys visada primena, kad bėgtakis – ne tik naudingiausias, bet ir pavojingiausias treniruoklis.

Jei bėgtakio neturit, labai neverkit – galit pasiguosti, kad daugybė aukščiausios klasės šunis treniruojančių asmenų tokio daikto neturėjo. Reikalingesnis jis turint daug šunų ar gyvenant mieste, kur nėra galimybės šuns pakankamai vedžioti pėsčiomis ar įrengti Jenny.

Kadangi judant risčia šiuo treniruokliu raumenys taip nelavinami kaip judant žeme (kojos traukiamos iš po kūno - manoma, raumenims įtakos turi tai, kad kojos judant bėgimo takeliu juda kitaip negu žeme), bėgtakis neturėtų būti pagrindinis metodas lavinant šuns ištvermę, ypač jei gyvūnas specializuojasi ištvermės varžybose kaip kinkiniai, lauko bandymai ar ganymas. Tačiau tai gali būti puiki išeitis šaltu oru ir gali treniruotėms suteikti įvairovės. Bėgtakis turi būti derinamas su kitais treniruočių būdais, tokiais kaip springpole ir vedžiojimas. Ėjimas labai naudingas ne tik šuniui, bet ir savininkui, be to, jis ne toks nuobodus.

Pradžia: tinkamas bėgtakis

Elektrinis bėgtakis

Bėgtakiai būna daugybės rūšių ir skirtingų dizainų. Bene brangiausias variantas – elektrinis bėgtakis. Galima įsigyti naudotą žmonėms skirtą aparatą (analogiško ilgio ir motoro galingumo bėgtakiai, skirti šunims, visad būna brangesni). Jei šuo noriai bėga, jis lengvai pripratinamas ir prie žmogiškojo varianto, tik reikia atidžiai įvertinti visus „taškus“, kur gyvūnui gresia rizika susižeisti, ir nuo jų apsaugoti. Elektrinio bėgtakio privalumas tas, kad bėgimo tempą parenkate pats. Tinkamas variantas butui. Svarbiausias dalykas - bėgamosios dalies ilgis, jeigu ji bus per trumpa, šuo negalės judėti "pilnu žingsniu".

Jeigu šuo lauke vedžiojamas pakankamai, daug laksto, galima rinktis „sunkesnį“ variantą – kiliminį bėgtakį carpetmill). Tai palyginti pigus, tylus įrankis, jį nesunku pasidaryti ir namie. Tinkamas variantas butui.

Dauguma lentelinių ištvermę lavinančių bėgtakių (slatmill) - standartinio modelio, aprašyto per paskutinius 75 metus, tik kai kurie su šiokiais tokiais patobulinimais. Šiame tekste daugiausia bus pasakojama apie šio tipo bėgtakius. Turi vieną minusą – nelabai panaudojami bute, kadangi yra gan triukšmingi (ypač pigesni variantai – barška kaip geras traukinys). Svarbiausias dalykas – jis turi judėti laisvai, be jokio pasipriešinimo. Normalus bėgimas neįmanomas, jei juosta juda pernelyg lengvai ar sunkiai. 14 kg šuo neturėtų sunkiai triūsti bėgdamas bet kokiu tempu. Be to, niekad nedirbusį šunį daug lengviau įtikinti bėgti naudojant lengvai besisukantį taką. Per sunkus darbas gali pakenkti inkstams, be to, šuo gali pastebėti, kad jam daug lengviau „dirbasi“ stovint, o ne judant – ir stos kaskart, kai bent trumpam paliksit jį vieną 🙂

Bėgtakio judamoji dalis turi būti 2,5 karto ilgesnė už šuns kūno ilgį. Turi būti sudaryta galimybė šunį iš bėgtakio iškelti jo nesužalojant (saugant pėdas šunį geriausia išimti iškeliant).

Tvirtinant šunį petnešos nėra geras pasirinkimas. Jeigu jis bėga 16 km/h greičiu ir staiga sugalvoja sustoti, gali susižaloti pečius. Be to, bėgant su petnešomis „iškraipomas“ žingsnis. Geriausia tvirtinti naudojantis „trijų taškų sistema - vienas viršuje, du šonuose ir su plačiu antkakliu, taip šuo negalės priartėti prie nė vieno krašto kur gali susižaloti letenas ar iššokti ir pasismaugti.

Yra tam tikrų bėda su pėdų vibracija naudojant lentinį bėgtakį – lentoms judant per ratukus, tai atsiliepia ir šuniui. Platesnės lentos sukelia mažiau vibracijos. Bene garsiausias takų gamintojas R. Lemm juos gamindavo iš 4,5 cm pločio lentelių (daugiausia – 5,7 cm). Renkantis platesnes, nelaikys diržas. Tarp lentų negali būti jokių tarpų – pirma, didėja diržo pažeidimo tikimybė, antra, gali susižaloti ir pats šuo.

Pratinimas prie bėgtakio

Užsiimant su jaunu, nepatyrusiu šunimi geriau, kai bėgtakis juda lengvai – „sunkesnis“ takas jį gali išgąsdinti. Geriausia, žinoma, padėti kuo šuniukas dar mažas. Svarbu jo neišgąsdinti – jam turi būti įdomu, jį būtina skatinti ir drąsinti. Beje, tai aktualu ir vyresniems, patyrusiems keturkojams - vieno vyruko šuo, būdamas 8 metų amžiaus ir visą gyvenimą lakstęs bėgtakiais, kartą netyčia nuo tokio nukrito. Jam prireikė mėnesio, kad vėl įsidrąsintų lipti į šį treniruoklį. Žinoma, mažas šuniukas negali daug bėgti – lipimas į bėgtakį susijęs su pirmąją patirtimi, o ne rimtu darbu. Po truputį tegul šuo pajuda ir už tai būna skatinamas.

Jei suaugęs šuo niekad nedirbo šiuo būdu, jo pasitikėjimą teks įgyti palengva. Niekad nepykit ant jo, kai tas nesupranta, ką reikia daryti. Dirbti pradėkit tik tada, kai gyvūnas pradės pasitikėti savimi. Pirmoji pamoka turi trukti ne ilgiau kaip 5 minutes. Palaipsniui kas savaitę laikas ilginamas po 5 minutes. Kai kuriais atvejais treniruotės bėgtakyje laikas trumpinamas, o šuo ilgiau juda su šeimininku, šalia dviračio.

Paprastai dauguma pitbulterjerų bėgtakį pamėgsta net be specialaus pratinimo, tačiau kai kurie šunys būna jautresni. Tokiu atveju svarbiausia neskubėti - kantrybė visada laimi prieš skubumą. Kad šuo noriai bėgtų, galite rodyti daiktą, kurį jis mėgsta. Jį reikia nuolat stebėti, glostyti ir girti. Kai šuo apsipranta, mokinkit jį reaguoti į komandas, pvz., paliepimą bėgti greitai, lėtai ar pagal plojimo tempą.

Šuns bėgtakyje niekad negalima palikti ilgiau kaip kelioms minutėms, kadangi jo veiklą stebėti labai svarbu.  Turit būti įsitikinęs, kad šuniui patinka bėgti, kad jis tam pasiruošęs visą dieną ir mielai dirbs. Darbo bėgtakyje negalima ilginti daugiau kaip 5 min. per dieną. Jei matote, kad šuniui dėl kokios nors priežasties šis užsiėmimas nepatinka, leiskite jam pailsėti, o ne verskite bėgti. Privalu vesti įrašus ir stebėti augintinio būklę, kad išvengtumėte persidirbimo požymių. Jei šuo kvėpuoja neįprastai sunkiai ar sunkiai bėga, išimkite jį iš treniruoklio.

Prieš treniruotę

Bėgtakyje treniruotis gali tik tinkamai šeriamas ir pakankamai vedžiojamas šuo. Prieš pradedant treniruotes stambesni gyvūnai turi numesti riebaliukus - į bėgtakį niekada negalima kišti šuns su antsvoriu.

Būtina paruošti ir gyvūno pėdas. Jų negalima „kietinti“ naudojant kai kuriuos tepalus. Geriau kasdien 2 sav. iš eilės padirbėti po 5 – 10 min. greitu tempu. Jeigu pėdos nebus „kondicionuotos“, ilgiau pajudėjus nuo jų nusilups oda ir darbus teks sustabdyti. Jei ant pėdų ar tarpupirščiuose atsiranda žaizdelių, jas būtina gydyti.

Niekad neleiskit šuniui dirbti prieš tai neišsituštinus. Todėl prieš bėgimą, ypač jei užsiimama rimčiau, jį reikia daug vedžioti, leisti pilnai išsituštinti – tai svarbu siekiant sumažinti apkrovą inkstams, be to, „pilnas“ gyvūnas judės lėtesniu tempu.

Kiek ilgai šuo gali bėgti?

Leiskit šuniui pačiam pasirinkti tempą ir už tai skatinkit. Siekit, kad jis dirbtų stabiliai, o ne greitėjant-lėtėjant. Jei bėgtakis naudojamas kasdien ir tik formos palaikymui, nereikia gyvūno versti sunkiai dirbti. Tiesiog leiskit jam eiti savo tempu ir greičiu be jokio masalo.

Dauguma trenerių rekomenduoja bėgimą nuo 20 min. iki 1 val. Kai kurie augintojai siūlo daugių daugiausia 12 - 14 min. trukmės stiprų sprintą; kiti teigia, kad geriausių rezultatų galima pasiekti pasirinkus lėtas beveik 3 val. trukmės treniruotes. Armitage rekomendavo dirbti 45 minutes, Colby - 20 min. (tačiau sunkesniu bėgtakiu). Kadangi šie pareiškimai negali atspindėti tam tikrų šuns ir bėgtako galimybių, kyla klausimas - koks tinkamas treniruotės laikas siekiant pasiekti idealiausią variantą. Svarbų vaidmenį vaidina juostos judėjimo lengvumas. Jei juosta juda lengvai, šuo bėgs be vargo, jei sunkiau, šuniui reikės įdėti daugiau pastangų. Ilgiau dirbti galima turint lengvai, greitai judantį bėgtakį. Jei jis sukasi sunkiau, užsiėmimai bus trumpesni.

Atkreipkite dėmesį į treniruojamą šunį. Jie būna įvairių formų ir dydžių, kai kurie tingūs, kiti judrūs, kiti dirba greitai, kiti visai nenori dirbti, dar kiti patys noriai užsiima veikla. Lengva suprasti, kad šuns ant bėgtakio negalima palikti per ilgai. Yra šunų, kurie gali bėgtakyje judėti 2 val. 45 min., yra ir šunų, kurie jau po 1 val. gali nugaišti dėl išsekimo. Žinoma, tai kraštutiniai pavyzdžiai.

Dirbant su kiliminiu bėgtakiu, kuris taip laisvai nejuda, jėgos mokymas neturėtų trukti ilgiau kaip 35 minutes dienai. Dirbant ilgiau galima nužudyti šunį. Judant lenteliniu treniruokliu, pradinis „sprogimo greitis“ bus didesnis, vėliau nusistovės ties 5 – 6 km/h, ir sveikam šuniui nekils problemų taip judant iki valandos.

Jei pasirinkote elektrinį bėgtaki, darbo juo trukmė priklausys nuo to, kokį greitį nustatėte. Paprastai manoma, kad 8 km/h greičiu šuo gali bėgti labai ilgai - tačiau, žinoma, etapus būtina ilginti po truputį.

Po darbo gyvūną pavedžiokit 15 min. kol atvės, tada 15 min. trinkit šiek tiek paglostant ar pašukuojant, dėl ko jis gerai jausis. Iškart po treniruotės neleiskit jam prigert šalto vandens - duokit truputį drungno. Jei šuo užkaito bėgdamas, padrėkinkit jo lūpas šlapiu skuduru, bet neleiskit gerti kad tas neapsivemtų.

Venkite išsekimo

Bėgimo apimtis (greitį, laiką, įkalnę) didinkite labai lėtai. Jei turite galimybę su šunimi užsiimti nenaudojant bėgtakio, visada pasinaudokite šia galimybe.

Būtina sugebėti šunį sustabdyti iki išsekimo. Galima stebėti liežuvį – jei stipriai lekuojant jis užsiriečia apačioje, užsiėmimą patartina baigti, šuns snukį nuplauti švariu vandeniu ir gyvūną pavedžioti (bei atlikti kitus potreniruotinius ritualus, jei tokių turit). Užpakalinės galūnės taip pat turi judėti laisvai, o jeigu gyvūnas jas pradeda vilkti, jam visko jau per daug.

Jei šuo greit pavargsta, darosi vangus, apatiškas, nesidomi darbu, vadinasi kažkas negerai ir greičiausiai jis persidirbo. Tada jam reikia duoti 3 - 4 dienas poilsio ir mokymus pradėti iš naujo. Dėl to būtina atidžiai stebėti dirbantį šunį - ir dar atidžiau kai treniruotės sunkėja. Bent kas 7 – 10 dienų šuniui reikia duoti pailsėti, nors daug kas leidžia ilsėtis kas 2 – 3 dienas.

Yra daugybė patarimų internete, knygose bei žurnaluose, vairiausių „keepų“, kaip geriausiai šuniui „kelti“ lygius http://www.pitbuliai.lt/pages/treniravimas/kondicionavimas.php . Dauguma jų tinka ištvermės, o ne jėgos atletams. Dėl to šuniui kuriant treniruočių grafiką geriausia atsižvelgti į konkretų atvejį ir tiesiog nepersistengti.

Kaip turėčiau pradėti kondicionavimo programą, kad mano šuo galėtų pasiekti kuo geriausius rezultatus?

Pirmiausia turite nuspręsti, kokia veikla užsiimsite su savo šunimi. Bėgančio šuns kondicionavimas skiriasi nuo darbinio šuns kondicionavimo. Kondicionavimas greičiui pabrėžia vienus dalykus, o ištvermei - kitus. Kai nuspręsite, ką norite daryti, turėsite peržiūrėti kondicionavimo programas.

Prieš kondicionavimą turite įsitikinti, ar Jūsų šuo geros sveikatos ir būklės - ypač svarbu tinkamas svoris. Patartina, kad prieš pradedant naudotis programa Jūsų augintinį atidžiai įvertintų veterinaras. Taip pat svarbu pratimų intensyvumą ir trukmę didinti palaipsniui ir lėtai.

Kokių rūšių pratimai naudingi mano šuniui?

Yra dvi veiklos grupės, skirtos skirtingo tipo kondicionavimams. Vėlgi, viena gali pabrėžti tai, į ką kita nesiorientuos - priklausomai nuo norimų rezultatų. Jėgos kondicionavimas susijęs su raumenų skaidulomis ir padidins jėgą bei greitį. Aerobinė veikla, kita vertus, susijusi su kitokio tipo raumenų skaidulų veikla ir skatins ištvermę.

Kokie būna jėgos pratimai?

Bet kokia trumpa impulsinė veikla - tokia kaip trumpi aportai ant žemės ar vandeny. Tai pat efektyvūs trumpi bėgimai į įkalnę. Svorio tempimas ir svorio nešimas duoda gerus rezultatus, tačiau tai sunku įgyvendinti ir reikia atsargiai įvertinti, kad būtų išvengta susižalojimų.

Kokie būna ištvermės pratimai?

Bet kokia aerobinė veikla - pvz., ilgas bėgimas (paskui dviratį ar bėgtakiu). Gerinant ištvermę labai naudingas ilgų atstumų plaukimas.

Kiek pratimų ir kaip dažnai reikia?

Galite naudoti toliau pateikiamas rekomendacijas, tačiau nepamirškite, kad bet kuri programa turi būti pritaikyta Jūsų šuniui ir jo veiklai. Iš esmės ištvermės pratimai turi būti atliekami ne mažiau kaip 5 dienas savaitėje kiekvienam pratimui skiriant 30 min. Jėgos pratimai turi trukti 10 - 15 min., ir niekada negali būti daromi kasdien.

Ar prieš pratimus reikalingas „apšilimas”?

Apšilimas labai svarbus - jo dėka galima išvengti sužalojimų, ypač esant įtemptai veiklai. Prieš pratimus galima 5 minutes lengvai pabėgioti.

Jei Jūsų tikslas - optimalus našumas, kondicionavimas bus svarbu. Kartu su genetine atranka, mokymu ir mityba, kondicionavimas gali lemti laimėjimą.

Pastaba: atsiminkite, kad šuns negalima kondicionuoti per ilgai. Paprastai tai trunka 1 - 2 mėnesius iki varžybų. Tarp kondicionavimų būtini atsigavimo, ramybės periodai. Nuolat kondicionuojamas šuo “persitemps”, be to, tai pakenks jo sveikatai - riebalų trūkumas organizme neigiamai atsilieps vidaus organams.

 

Nepamirškime: šiais taikiais laikais pitbulterjerai kondicionuojami ne kovoms, o kitoms sporto rūšims, taip pat ir parodoms - tačiau tai aktualu tose šalyse, kur jie nedraudžiami. Atsižvelgiant į tikslą (šokimas, tempimas ir t.t.) patartina koreguoti ir pratimus.

Kiekvienas šuns savininkas turėtų padėti savo augintiniams pasiekti didžiausią jo galimybių potencialą. Cituojant garsųjį vokiečių aviganių veislės kūrėją Max von Stephanitz, „veisėjas gali padėti gero ir naudingo šuns pamatus, tačiau treneris turi pasirūpinti kiek galima geresniu tų fizinių ir protinių pamatų vystymu“.

Pernelyg dažnai mačiau šeimininkus, kurie patys „pastatydavo“ savo šunis į nepalankią padėtį. Vienas iš mane stebinančių dalykų – amerikiečių pitbulterjerų gebėjimas įveikti visus sunkumus. Tačiau faktas, kad ši veislė yra labai tvirta ir lanksti, nesuteikia teisės būti tingiems ir tikėtis, kad šunys įveiks šeimininkų klaidas.

Prieštaringų patarimų yra visur. Kiekvienas Jūsų paklaustas žmogus turės savo patarimus apie tai, kaip daryti vienus ar kitus dalykus, ir Jums bus įdomu, ar jie supranta apie ką kalba. Kodėl vienas ekspertas siūlo vieną dalyką, o kitas – visai priešingą? Interneto dėka mus pasiekia daugiau informacijos, tačiau tuo pačiu mes tampame dar labiau supainioti negu bet kada anksčiau. Tai ne dėl informacijos trūkumo – tai dėl žmonių, kuriems jos reikia ir kurie ją taiko. Mano manymu sėkmingas šuns auginimas nėra raketų mokslas. Yra labai paprasti, laiko patikrinti įpročiai, kurie padės Jums ugdyti amerikiečių pitbulterjerą.

Socializacija. Tinkama socializacija labai svarbi jūsų šuns vystymuisi. Socializuotas šuo bus patikimas bet kuriuo metu. Kuo anksčiau pradėsite augintinį socializuoti, tuo geriau. Socializacija neturėtų sustoti ir šuniui pasiekus tam tikrą amžių. Ji turėtų tęstis visą gyvenimą.

Laikykite šunį kaip olimpinį atletą. Jei tikitės iš šuns olimpinių rezultatų, tai ir auginkite jį kaip olimpietį. Jis turėtų gyventi švariose patalpose, gauti daug gyvenamojo ploto, o ne didžiąją dienos dalį leisti uždarytas narve, voljere ar pririštas prie trumpos grandinės. Atletiškiems šunims reikia ilgų grandinių, didelių voljerų ir pan.

Suteikite šunims dėmesio. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip kiekvienas šuo veikia. Kaip jie juda, kokie jų įpročiai ir t.t. Šunys negali kalbėti, tačiau jų veiksmai pasakys viską, ką turėtumėme žinoti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Maitinkite subalansuota RAW dieta. RAW pasirinkimas buvo geriausias dalykas, kurį kada nors padariau. Rezultatai stulbinantys. Dabar aš tiksliai žinau, ką mano šunys ėda. Aš nepasitikiu stipriai perdirbtų, priedų ir konservantų kupinų šunų pašarų etiketėmis. Šunų maitinimas sausu ėdalu tolygus žmonių maitinimuisi greitu maistu. Šėrimas RAW užima daugiau laiko, bet mano šunys to verti.

Pratimai. Šunys klesti gaudami krūvį. Judėjimas ne tik gyvybiškai svarbus fizinei šuns sveikatai, jis taip pat reikalingas jo protinei bei emocinei gerovei. Tinkamai sportuojantis šuo laimingesnis, mažiau kenčia nuo nerimo ir geriau pailsi negu krūvio negaunantis šuo.

Tinkamas poilsis. Norint pasiekti geriausią genetinį potencialą, šuo turi pakankamai miegoti. Miegas padeda atsigauti šuns kūnui ir papildyti resursus. Tai duoda šviežią, protiškai ir fiziškai pailsėjusį šunį, kuris pasiruošęs pilnai atsiduoti treniruotėms. Aplinka, kurioje kuo mažiau streso ir kurioje šuo jaučiasi saugus, gyvybiškai svarbi tinkam poilsiui. Pasistenkite, kad jūsų šuo tai gautų nuolat.

Jei šiame sąraše aprašyti dalykai taps įpročiu, Jūs ir Jūsų šuo būsite pasiruošę sėkmei. Nesistenkite apsunkinti situacijos. Mažiau nerimaukite apie papildų miltelius ir daugiau galvokite apie esminius dalykus. Pagrindai yra svarbesni.

Raumenys - aktyvioji judamojo aparato dalis. Jų yra kelis tipai: skersaruožiai, lygieji ir širdies skersaruožiai. Su judėjimu susiję būtent valingai susitraukiantys (tam reikalingas iš CNS ateinantis nervinis impulsas - veikimo potencialas) skersaruožiai raumenys, lygieji (susitraukiantys nevalingai) dalyvauja „vidinėse” funkcijose, tokiose kaip virškinimas. Širdies raumenys skersaruožiai, tačiau plaka nevalingai.

Raumenų ląstelės (dar vadinamos raumenų skaidulomis, miocitais) didžiausios organizme, jos (vienoje ląstelėje) turi kelis branduolius. Vienoje raumeninėje skaiduloje yra nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių raumeninių gijų (miofibrilių), susidedančių iš aktino ir miozino siūlelių (miofilamentų).

Vienos raumeninės skaidulos ilgis mažesnis už viso raumens ilgį. Treniruočių metu didinamas ne raumeninių skaidulų skaičius, o jų masė ir jėga. Skaidulų didėjimo metu kamieninės ląstelės raumeniniame audinyje dauginasi, suauga su jau esančia skaidula ir taip didėja ląstelinė apimtis.

Raumens skaidulos susitraukimo jėga priklauso nuo jos ilgio, susitraukimo greičio ir aktyvinimo dydžio. Pagrindiniai raumenų susitraukimo tipai yra izometrinis (jėga atsiranda, raumens ilgis nekinta) ir dinaminis (jėga įgyjama kintant raumens ilgiui).

Raumeninės griaučių skaidulos skirstomos į kelis tipus:

I -raudonos, lėtai oksiduojasi, lėtai susitraukia, atsparios nuovargiui, jų daug kaklo raumenyse, atsakingos už taisyklingos laikysenos išlaikymą;

IIA - raudonos, greitai oksiduojasi, greitai susitraukia, atsparios nuovargiui, žmonių organizmuose gan retos;

IIB (IIx - priklausomai nuo gyvūno rūšies) - baltos, glikolitinės, labai neatsparios nuovargiui, atsakingos už smulkius ir judėjimo juedsius;

II C tipas - „beprotiškas skaidulų tipas” - susidaro, kai satelitinės ląstelės (smulkios vienabranduolės ląstelės, griaučių raumenų audinyje orientuotos išilgai raumenų skaidulų) jungiasi su II tipo skaidulomis; jos reikalauja deguonies kaip kuro, naudingos ištvermės sporte.

Treniravimo metu svarbu nepersistengti, kadangi pratimų apimtims ir intensyvumui viršijant galimybes, atsiranda pertreniravimas. Jei treniruočių metu pernelyg apkraunama nervų sistema, kortizolio (streso hormono) lygis kur laiką būna padidėjęs. Pertreniruojant raumenyse mikrotraumos atsiranda greičiau negu organizmas gali jas išgydyti, o aminorūgštys suvartojamos greičiau, negu jų gaunama su maistu. Kūnui pradeda trūkti energijos, sustoja raumeninio audinio augimas. Organizmas daugiau laiko būna katabolinėj, o ne anabolinėj (būtinų organizmui medžiagų sintezės) būsenoj.

Šunų raumenų ypatybės

Šunų protėviai buvo dingo dydžio, o jų skeletas subręsdavo apie 10 mėn. Šiandien mažų veislių skeletai susiformuoja per kelis mėnesius, o didelių veislių tai trunka iki 16 - 18 mėnesių. Nors selektyvus veisimas pakeitė daugelio veislių išvaizdą, visi šunys išlaikė pagrindinius protėvių bruožus. Šunys sudėti taip, kad turėtų galimybę kuo greičiau bėgti pirmyn ir šokti - kiek to reikia persekiojant ir įveikiant auką. Užpakalinės šunų galūnės tvirtos ir gan nejudrios, o priekinės lankstesnės, tik raumenimis pritvirtintos prie liemens. Jiems trūksta raktikaulio, dėl ko bėgant ar šokinėjant galimas didesnis žingsnio ilgis. Šuns raumenys turi mažai sausgyslių, dėl ko net šuniui stovint vyrauja aktyvi raumenų veikla.

Tyrimų, padedančių aptikti šunų raumenų ypatumus, lyginant su kitomis rūšimis, gan nedaug, be to, dauguma skirtumų gan nedideli. Lyginant judančių šunų, arklių ir žmonių raumenų buferinės talpos ir karnozino (padeda sumažinti nuovargį atliekant didelio intensyvumo fizinį darbą) kiekį, didžiausiais rodikliais pasidžiaugti galėjo arklys, prasčiausi rodikliai priklausė žmonių atstovui. Anzerino (nuovargį mažinantis antioksidantas) rasta tik šuns raumenyse.

Lyginant su katėmis, šunų raumenų masės vienetas pasižymi didesne sukcinato oksidazės veikla, suvartoja daugiau deguonies, pasižymi didesniu kraujo srautu. Didesnis maksimalus deguonies suvartojimo ir sukcinato oksidazės buvimas šunų raumenyse patvirtina nuomonę, kad tuo labiau pasižymi lėtai susitraukiančios nuovargiui atsparios skaidulos. Nuovargiui atsparios greit susitraukiančios skaidulos sudaro iki 50 proc. kačių raumenų.

Šuns organizme raumeninės skaidulos paprastai skiriamos į I, IIa, IIDog (būdinga tik šunims) ir IIC tipus. Šunų raumenyse aptinkami du pagrindiniai II tipo skaidulų tipai, abu pasižymi oksidacinėmis-glikolitinėmis savybėmis, tačiau skiraisi jų miozino sunkiųjų grandinių struktūra.

Dominuojant greitosioms skaiduloms, raumenys linkę į „sprogstamą” darbą, lėtosioms - į ištvermės. Visi šunų skeleto skaidulų tipai pasižymi gana aukšta audinių sukcinato dehidrogenazės (SDH, tik mitochondrijose aptinkamas fermentas, vidinės membranos baltymas) veikla, reikšmingi skirtumai egzistuoja tokia tvarka IA>I>IIX. IIX tipo skaidulos - aukščiausia veikla, I tipo - tarpinė, hibridiniai pluoštai sudaro trečdalį skelto raumenų. Daugiausia I tipo skaidulų šunų organizmuose aptinkama giliuosiuose dilbio ir šlaunų raumenyse, jie padeda priešintis sunkiui („antigravitaciniai raumenys”) šuniui stovint. Paviršiniai raumenys turi daugiau II tipo skaidulų.

Daugumos mėsėdžių ir primatų žandikaulius „uždarantys” raumenys turi sunkiomis miozino grandinėmis pasižyminčius II M (II kramtymo) tipo skaidulas. Suaugusio žmogaus žandikaulio raumenyse IIM miozino nėra, jų II tipo skaidulų skersmuo mažesnis negu I, išskyrus tam tikrus funkcijos padidėjimo ar hiptertrofijos atvejus.

Šuns galva

Šuns kaukolė susideda iš kiaušo ir snukio kaulų, sudarančių kaukolės ertmę, kurioje yra galvos smegenys. Nuo akiduobių lanku atsikiša skruostikauliai, sudarantys pagrindą galingų kramtomųjų raumenų prisitvirtinimui. Prie kaukolės sąnariu tvirtinasi apatinis žandikaulis, kurio judesius užtikrina kramtomieji raumenys. Kaukolėje daug smulkių porinių kaulų. Kol gyvūnas jaunas, tuos kaulus skiria kremzlės, o kai augimas sustoja, jos sukaulėja.

Dvi šunų apatinio žandikaulio pusės niekada nesuauga, tai leidžia tam tikrą žandikaulio judėjimą, dėl ko sumažinama jo lūžimo tikimybė. Galima teigti, kad šunų apatinis žandikaulis turi tris sąnarius - du smilkininius ir vieną simfizės, tokią simfizę dar turi ir atrajojantys galvijai. Tiriant žandikaulių mechaniką paprastai dėmesys skiriamas tik smilkininiams sąnariams. Simfizės - ypatingas jungiamasis audinys, turintis kraujotaką ir nervų, kurios plokšteles drauge „suriša” stiprūs kryžminiai raiščiai. Šuns smilkininio sąnario diskas tvirtai pritvirtintas medialinėj kaukolės daly ir žandikaulio krumplio šone. Smilkinio sąnarys veikia kaip raištis, stabdantis šoninį judėjimą tam, kad gyvūno dantys galėtų atlikti pjovimo funkciją. Žandikauliui judant į šonus, tarpas tapt užpakalinių simfizės galų plokštelių platėja, priekinis tuo pačiu siaurėja. Kryžminiai raiškiai kontroliuoja šį judėjimą ir stabilizuoja simfizinio sąnario tiesioginį šoninį poslinkį iš simfizinių plokštelių.

Tiriant šunų, kačių, hienų šeimų ir kai kurių išnykusių rūšių (kaip Canis dirus) atstovų lenkiamąjį viršutinių dantų stiprumą, nustatytą, kad kačių ir hienų atstovų iltys santykinai stipresnės negu šunų. Katės ir hienos kanda stipriau negu šunys, kadangi didesnė tikimybė, kad jų dantys žudymo metu kontaktuos su kaulais.

Lyginant su žmonėmis, šunys turi didesnius m.digastricus - dvipilvius raumenis, traukiančius apatinį žandikaulį žemyn. Šunims reikia didelės jėgos uždarant nasrus, tad smilkininio sąnario sujungimo taškas yra dantų lygyje. Šunų kramtomieji raumenys pasižymi unikaliu skaidulų tipu ir lyginant su galūnių raumenimis turi skirtingas kontraktilinių baltymų (miozino ir aktino) izoformas. Be to, plėšrieji turi didelius smilkininius raumenis (m. temporalis), kurie užveria žandikaulius (tokių šunų kaip pitbulterjerai jie išvystyti itin gerai). Tiesa, pitbulterjerai neturi galingiausių nasrų, remiantis šykščiais tyrimais, už juos stipriau kanda rotveileriai, mastifai ir vokiečių aviganiai.

Kalbant apie pitbulterjerų „užsirakinantį žandikaulį”, yra nemažai painiavos. Joks normalus šuo, kad ir kokios veislės jis bebūtų, neturi fiziologinio „užsirakinimo” mechanizmo dantų ar žandikaulių struktūrose. Kartais dėl retai apsitaikančių chirurgiškai ištaisomų žandikaulių anomalijų šuns nasrai gali „užsirakinti” uždaroje padėtyje, tada bandymas išsižioti šuniui sukelia skausmą, apie tai daugiau paskaityti galima čia - tačiau tai išimtis, sveikatos problema, o ne kam nors būdinga savybė. Pitbulterjerų tipo šunys kartais gali atsisakyti ką nors paleisti (tai paveldėta iš protėvių buldogų, kurie turėdavo įsikibti į jaučio snukį ir laikytis).

Žandikaulių raumenis stiprinti itin padeda springpole („kabykla”), universalus ir lengvai pagaminamas daiktas, tuo pačiu pritaikomas ir kaklo srities bei daugybės kitų raumenų grupių treniravimui. Naudos duoda ir kramtomieji žaislai, jų tarpe pirmauja kong`ai (kai kurie augintojai į kondicionavimo treniruotes įtraukia ir šio žaislo graužimą). Kai kas naudoja sunkias grandines ar antkaklius su svoriais, tačiau jie - vis dar diskutuotinas dalykas, o šunų tyrimų šiuo klausimu nėra (daugiausia - tik diskusijos forumuose). Yra nuomonių, kad ant kaklo dedamos sunkios grandinės žaloja šuns slankstelius, gali sukelti kaklo ir nugaros sričių sužalojimus, padidinti artrito tikimybę. Ypač pavojinga juos dėti jaunam šuniui - tai gali nulemti skausmus suaugus. Nuo papildomų svorių tikrai turėtų susilaikyti stambių šunų augintojai, be to, prieš bet kokias treniruotes būtina nuodugniai įvertinti šuns sveikatą, į ką įeina kraujo (parodantys kepenų bei inkstų veiklą) ir judamojo aparato tyrimai.

Žandikaulių raumenis stiprina ir RAW/BARF mityba - šunys gauna natūralią mėsą bei kaulų mėsoje, dėl ko jų nasrai nuolat treniruojami šėrimo metu. Įrodyta, jog laukiniams šuninių atstovams nuo mažens kramtant kietus dalykus, jų kaukolės kaulai trumpėja ir storėja, taip sudarydami sąlygas jiems užaugus prasimaitinti įvairesniu maistu. Etologė S. LaCroix su kolegomis tyrė grupę nelaisvėje augusių kojotų. Netrukus po to, kai gyvūnai buvo atjunkyti, mokslininkai padalino juos į dvi grupes - vieni dažnai gaudavo pagraužti avių ar karvių šlaunikaulių, o kiti maitinti tik minkštu maistu, panašiu į šunims skirtus konservus. Kojotams sulaukus 18 mėnesių amžiaus, tyrėjai palygino abiejų grupių gebėjimus ryti skanėstus, pagamintus iš odos ir jaučių kulkšnių. Nuo mažens kaulus kramtę kojotai suėdė odos skanėstus tris kartus greičiau ir „švariau”, o jaučio kulnis - 1,5 karto greičiau, negu kojotai, kurie niekad neturėjo prieigos prie kaulų (be to, pastarieji nesugenėjo nukramtyti kaulų galų, kas „užvėrė” vartus į čiulpų pasiekimą). Nuo mažens kaulų gavusių kojotų snukio kaulai buvo trumpesni ir platesni, taip pat jie turėjo didesnius kramtomuosius raumenis ir ryškesnį sagitalinį gūbrį, kaulinę keterą kaukolės viršuje, kur tvirtinasi raumenys.

Galūnės

Pitbulterjerų šlaunys turi būti plačios, dėl ko galimas didelis jėgos suteikiančių šlaunies ir dvigalvių raumenų paviršius. Šlaunikaulis trumpesnis už blauzdikaulį, tai yra, kelio sąnarys turi būti viršutiniame užpakalinės kojos trečdalyje. Trumpas šlaunikaulis ir ilgas blauzdikaulis taip pat reiškia, kad kelio sąnarys bus gerai išlenktas, kas veda prie gero kulno. Kai kovodamas šuo stumiamas atgal, jis turi remtis elastingais ir gerai išlenktais kulnais, tai leidžia kontroliuoti priešininko judėjimą. Kovoms veistų veislių „galiniai kampai” palyginti nedideli, kadangi jiems nereikia daug lakstyti risčia - jie turi išsilaikyti neapvirtę.

Šunys turi pridėtinius pirštus ant priekinių ir kartais užpakalinių galūnių. Kadangi pridėtiniai pirštai neturi kontakto su žeme, jų nagai niekad nenusidėvi ir reikia juos kirpti. Tačiau tai nėra negyvi priedai - jie gali būti naudojami sugriebiant kaulus ar kitus daiktus, kai šunys stveria juos letenomis. Tiesa, kai kurių šunų tie pirštai prie kojų prisitvirtinę tik oda, tada jie neturi didelės reikšmės. Tiems šunims, kurių pridėtiniai pirštai liečiasi su žeme, jų pašalinimas kartais lemia šiokį tokį greičio ir gebėjimo staiga pakeisti kryptį judant praradimą.

Skirtingiems tikslams veistų veislių atstovų greičiui ir ekonomiškumui keliami reikalavimai skiriasi, tad funkcinės savybės užkerta kelią kelių skirtingų savybių vystymui. Gan įdomus tyrimas atliktas su greihaundais ir pitbulterjerais, kurie nuo seno veisti skirtingiems tikslams. Paaiškėjo, kad greihaundai nuo pitbulterjerų skiriasi palyginti maža raumenų mase distalinėse galūnių dalyse, silpnesniais raumenimis priekinėse galūnėse (lyginant su galinėmis) ir geresniu sausgyslių elastingumu čiurnų sąnariuose. Gyvūnų, besispecializuojančių kovose, distalinės galūnės suteikia daugiau jėgos, judrumo, balanso bei galimybę manipuliuoti oponentu. Koviniams šunims „greihaundiškos” ilgos tamprios sausgyslės trukdytų artimoje fizinėje kovoje. Kovoms skirtų gyvūnų priekinių galūnių jėga gali būti net didesnė už galinių kojų, nes priekinėmis galūnėmis manipuliuojama varžovu, tai būtina manevringumui.

Keturgalvį, nugaros ir pilvo raumenis bei priekines galūnes, taip gerinant šių kūno dalių mobilumą, stiprinti padeda tempimo pratimai. Kaip ir žmonių sporto atveju, šie pratimai padeda apšilti prieš aktyvią veiklą. Priekinių galūnių mobilumą geriantis tempimo pratimas - paimti šuns alkūnę viena ranka ir riešą kita, koją kelti priekin ir viršun, nedarant per daug spaudimo, tik kol pajusite pasipriešinimą. Daryti tai 15 - 30 sekundžių, pratimą kartoti du kartus. Kas turi didelį guminį kamuolį, gali šunį ant „įtvirtinti” taip, kad šis gulėtų ant jo kojomis neliesdamas žemės, o tada judinti jį su kamuoliu pirmyn-atgal, rodant skanėstus ar žaislą, kurį gyvūnas bandytų pasiekti dirbdamas priekinėmis galūnėmis.

Jėgą ir ištvermę gerina aerobiniai pratimai - plaukimas, ėjimas, bėgimas, numesto žaislo atnešimas. Prieš pradedant kitus pratimus, šia veikla reikėtų užsiimti bent 15 - 20 minučių, esant rimtam treniruočių ciklui, ėmimas ar bėgimas gali užimti bent valandą, kai kas tam naudoja bėgtakius. Pradėti reikėtų nedideliu tempu. Ėjimas ir aportavimas itin tinka šunims su antsvoriu, kadangi per didelę masę neretai lydi ir ortopedinės problemos. Taip pat, jei yra galimybė, reikia stengtis, kad šuo plaukiotų.

Užpakalinės dalies raumenis sutvirtinti galima paėmus šunį už priekių letenų ir su juo vaikštant (laikant šuns priekines galūnes stabilizuojamas dubuo), tik neskatinkite šuns to daryti be pagalbos. Taip pat vedžiokite jį kalvomis, idealu, jei jų nuolydis 30 - 45 laipsniai. Tinka ir ėjimas smėliu ar vandeniu. Ėjimas vandeniu gana sunkus, pradėti reikia nuo didesnio gylio. Kai vandens lygis ties kulnais, šuo eidamas naudoja 91 proc. savo masės, kai ties klubų - 38 proc. Taip pat judrumą, greitį gerina flirtpole („meškerė”).

Nugara ir krūtinė

Stuburas sudarytas iš 7 kaklo, 13 krūtinės, 7 juosmens, 3 kryžiaus (kurie suaugę tarpusavyje ir sudaro kryžiaus kaulą) ir 20-23 uodegos slankstelių. Pirmasis kaklo slankstelis vadinamas atlantu, antrasis epistrofėjumi (ašiniu). Šie du slanksteliai užtikrina galvos judrumą. Prie krūtinės slankstelių tvirtinasi šonkauliai, sudarantys krūtinės ląstą. Krūtinės raumenys kontroliuoja krūtinės ląstos kvėpavimo veiksmus, o priekinių galūnių laikysena turi įtakos įkvėpimui prieš iškvėpimą.

Visi šunų atstovai turi raiščių jungtį prie slankstelio dalies, vadinamos spinous process jų pirmame krūtinės slankstelyje, jungiančią prie ašies (axis) galo (antro kaklo slankstelio) , kas laiko galvą be aktyvaus raumenų darbo. Šio raiščio funkcija - analoginė kaip kanopinių sprando raiščio. Šis raištis leidžia šunims laikyti galvą bėgant didelius atstumus, sekant kvapo pėdsaku, ir neišeikvoti daug energijos.

Geras būdas sutvirtinti viršutinę kūno dalį - svorių tempimas, jis formuoja šuns krūtinę ir pečius. Taip pat gerai veikia universalieji springpole, plaukimas, bėgimas ir ėjimas… Kai kurie šunys turi natūraliai geriau išvystytą platųjį nugaros raumenį (Latissimus dorsi), su kitais tenka sunkiai dirbti. Šios srities raumenų vystyme naudinga ėjimas, lengvo svorio tempimas, flirtpole, springpole, aporto mėtymas nuo kalniuko (lipimas aukštyn tvirtina ir krūtinę).

Besidomintiems plačiau:

  Respiratory action of the canine deep pectoral muscles. Criner GJ , Muza SR , Kelsen SG . Respir Physiol. 1994 Sep;98(1):43-51. Department of Medicine, Temple University School of Medicine, Philadelphia.

        Muscle buffering capacity and dipeptide content in the Thoroughbred horse, Greyhound dog and man; RC Harris , DJ Marlin, M Dunnett , DH Snow , E Hultman ; Department of Comparative Physiology, The Animal Health Trust, Newmarket, UK; Received 19 February 1990

        No classical type IIB fibres in dog skeletal muscle; DH Snow , R. Billeter , F. Mascarello , E. Carpene , A. Rowlerson , E. Jenny

        Physiological characteristics of skeletal muscles of dogs and cats; LC Maxwell, JK Barclay , DE Mohrman , JA Faulkner

        Lactate accumulation in fully aerobic, working, dog gracilis muscle; RJ Connett , TE Gayeski , CR Honig CR Honig

        Skeletal muscle fibre types in the dog. R Latorre , F Gil , JM Vázquez , F Moreno , F Mascarello , and G Ramirez

        New insights into skeletal muscle fibre types in the dog with particular focus towards hybrid myosin phenotypes. Acevedo LM , Rivero JL .

        Skeletal Muscle Function and Fibre Types: the Relationship Between Occlusal Function and the Phenotype of Jaw-closing Muscles in Human; James J. Sciote ,Terence J. Morris; © 2000 British Orthodontic Society

        Scapino, RP (1965), The third joint of the canine jaw; Journal of Morphology Volume 116 , Issue 1 , pages 23-50 , January 1965; Chicago, Illinois University of Illinois, Department of Oral Anatomy, College of Dentistry

        Canine tooth strength and killing behaviour in large carnivores; B. Van Valkenburgh, CB Ruff

        Expression of fiber type specific proteins during ontogeny of canine temporalis muscle; Dr. G. Diane Shelton DVM, PhD 1 , Dr. George H. Cardinet III DVM, Dr. Everett Bandman PhD; Article first published online: 13 OCT 2004; DOI: 10.1002/mus.880110207

        Carrie Arnold 2010 07 29 d. straipsnis „Tough Food Makes Coyotes Better Biters” puslapyje sciencemag.org

        Functional trade-offs in the limb muscles of dogs selected for running vs. Fighting; BM Pasi, BM Pasi, DR Carrier DR Carrier Article first published online: 10 FEB 2003; Journal of Evolutionary Volume 16 , Issue 2 , pages 324-332 , March 2003

        Distribution of fiber types in locomotory muscles of dogs; RB Armstrong , CW Saubert IV, HJ Seeherman, CR Taylor ; American Journal of Anatomy; Volume 163 , Issue 1 , pages 87-98 , January 1982

        By Debbie Gross Saunders, MSPT, OCS, CCRP

Lipimas siena - dar viena populiarėjanti šunų sporto šaka. Rimtos treniruotės pradedamos visiškai susiformavus šuns skeleto-raumenų sistemai, „užsidarius“ kaulų augimo plokštelėms - maždaug 18 mėn. (stambesniems šunims gali tekti palaukti ir ilgiau). Naudinga įvertinti augintinio sąnarių būklę. Jaunesniam šuniui geriausia "kelti" norą pelei, duoti užsiiminėti springpole arba treniruoti be didelių aukščių - kad gyvūnas suprastų, kas čia per užsiėmimas ir išmoktų techniką.

Labai gerai, jei šuo brendimo laikotarpiu praeis paklusnumo kursus. Taip Jums abiems bus lengviau susikalbėti. Be to, būtina socializacija - kitaip pvz.varžybų metu jis nervinsis, bijos garsų, minios, arba pyks ant kitų šunų, dalyvių.

Šunys sienon lipa viliojami įvairiais daiktais, tačiau optimaliausias variantas - palyginti nebrangi ir ilgalaikė (jei kokybiška) džiutinė pelė, taip pat tinkanti springpole ir kitoms treniruotėms. Dauguma šunų mėgsta tas peles - į jas smagu ir patogu kąsti. Jei šuo pele nesidomi, tenka būti "griežtesniems" - namie paslėpti visus žaislus, su augintiniu nežaisti. Užsiėmimai ir smagybės - tik lauke, ir būtent naudojant pelę. Taip pat pelę galima ištepti kuo nors skaniu ar tiesiog pakviesti kitą, "patyrusį" šunį, kurį stebėdamas "vangusis" augintinis pradės pavydėti ir taip pat užsimanys pažaisti. Iš pradžių darbas su pele tegul būna trumpas ir pasibaigia anksčiau negu šuniui atsibos. Taip laikui bėgant pelė taps žaislu Nr.1.

Kuo didesnis aukštis, tuo didesnė ir traumų tikimybė (būtent su Wall Climbing susijusios traumos tirtos nebuvo, tačiau panašių tyrimų būta Agility, Flyball ir Schutzhundo srityse - ten netgi ne tokius didelius aukščius įveikiantys šunys kenčia nuo lėtinių ir ūmių traumų, dažniausiai priekinių galūnių ir nugaros srityse; „sienos“ atveju esant nesėkmingiems nusileidimams dar padidėja ir rizika susižaloti galines kojas ar uodegą).

Prieš laipiojimo treniruotes būtina sutvirtinti šuns kūną. Tai padaryti padės ilgi pasivaikščiojimai, svorio tempimas (sunkusis ir ištvermės), bėgimas, plaukimas, flirtpole, springpole, per savaitę būtina suteikti bent 2 poilsio dienas. Dėl įvairiapusiškų treniruočių šuns kūnas bus tvirtesnis, tai sumažins traumų tikimybę. Jokiu būdu didesnių aukščių neduokite įveikinėti nesportavusiam, nutukusiam šuniui – tokiam didelė rimtos traumos rizika. Be to, siekiant sumažinti traumų tikimybę, prieš treniruotes būtinas apšilimas, po jų - „atvėsimas“, masažas.

Lipimo siena - daugiau ar mažiau status paviršius, padengtas neslidžia medžiaga (kilimas, guma ir pan.). Pirmiems bandymams paprastai naudojama pasvirusi siena ar platesnis medžio kamienas. Daiktas, į kurį lipdamas šuo įsikąs, turi būti patikimai pritvirtintas - kitu atveju sugriebęs „grobį“ laimingas gyvūnas trenksis žemėn... žaislą įsikibusį šunį su virve turėsite nuleisti pats. Taip pat gyvūną teks gaudyti nesėkimingų lipimų atvejais. Kadangi gyvūną sunku paleidinėti, gaudyti ir saugoti nuo susižalojimo, geriausia, kai šiose treniruotėse dalyvauja bent pora žmonių.

Vietoj sienos dažnas treniruotėms renkasi medžius. Geriau rinktis turinčius platesnį kamieną - dirbant ant siauresnių ir ypač turinčių gruoblėtesnę žievę, kyla tikimybė, kad nesėkmės atveju šuo šliauš žemyn apsikabinęs kamieną ir apsibrozdins vidines kojų puses, krūtinės - pilvo sritį, lytinius organus, nusilauš nagus.

Treniruotėse geriausia rinktis optimalų variantą – aukštį, kurį šuo dažniausiai pasiekia be jokių problemų. Taip galėsite ieškoti geriausių sprendimų ir tobulinti techniką, tarpusavio „susikalbėjimą“, ieškoti atstumo, iš kurio geriausia šunį paleisti.

Treniruočių režimas individualus, priklauso nuo šuns, savininko ir aplinkybių - vieni po kelis kartus dienoje šunį veda maždaug pusvalandžiui, kiekvienas vedimas skirtas apšilimui ir kokiai nors rungčiai (toks variantas ypač aktualus vasarą, kai lauke karšta), kiti visą veiklą "sujungia" į vieną ir iš karto lauke užtrunka iki 2 - 3 valandų. Nepatyrusiam šuniui užtenka sesijų po 5 min. - kad neatsibostų ir nepervargtų. Vėliau laikas gali būti ilginamas.

Roges, vagonus, vežimėlius  su kroviniais ar žmonėmis šunys tempė šimtmečius. Mažų miestelių šunų savininkai greičiausiai girdavosi, kiek daug jų šunys geba pavilkti. Matyt nuo to svorio tempimas ir prasidėjo – besilažinant, kieno šuo daugiau patemps. Kažkas panašaus į šiandienines varžybas pirmiausia pasirodė Šiaurės Kanados ir Aliaskos aukso kasyklose. Oficialiai šis sportas vyksta nuo 1970 m.

Svorio tempimas – viena populiariausių šunų sporto šakų. Tokių varžybų žiūrėjimas – tikra intriga žiūrovams, tačiau tai ir sunkus, tikslingas šuns mokymas, darbas ieškant tinkamos apkrovos, mitybos derinimas ir t.t. Svarbu ne tik fizinė jėga - šuo turi būti kontroliuojamas ir socializuotas, gerai jaustis varžybų aplinkoje.

Negalima šuns priverti tempti. Tai - jo noras. Pavojingas, grubus elgesys su gyvūnu, dalyviais ar organizatoriais varžybose gresia diskvalifikacija. Bet kuris į pjautynes įsivėlęs šuo diskvalifikuojamas – nesvarbu, kas dėl to kaltas. Diskvalifikacijos priežastimi gali tapti netgi šunų įžeidinėjimas.

Svarbiausia svorio tempimo taisyklė – jis turi būti įdomus ir šuniui, ir šeimininkui. Pagrindinis  tikslas –  ne laimėti ar pavilkti kuo diodesnį krovinį, o smagiai praleisti laiką su augintiniu.

Trumpai apie rungtį

Tempimo rūšių yra įvairių, kai kurie šeimininkai šunis moko dirbti su visomis, tačiau paprastai kuriai nors teikia pirmenybę. Šuo kinkomas į roges ar vežimėlį, prižiūrėtojas (savininkas ar treneris) duoda komandą (paprastai šalia šuns būna tik vienas žmogus). Krovinys 60 s velkamas 1,5 – 6 m (dažniausiai – 5 m). Šuns tuo metu liesti negalima, hendleris privalo laikytis tam tikro atstumo. Daugelyje varžybų jaukas (maistas, skanėstai, žaislai) nenaudojamas, o šiurkštus elgesys su gyvūnu griežtai draudžiamas. Kai kuriose varžybose netgi neleidžiama šalia būti šeimos nariams, giminaičiams ar draugams. Taip pat draudžiama viskas, kas šuniui gali kelti grėsmę. Gera šuns priežiūra ir pagarba – būtina tempimo varžybų sąlyga.

Jei tampa aišku, kad šuniui parinktas svoris per sunkus, jam padedama. Jis neturi žinoti pralaimėjimo jausmo.

Kas gali tempti svorius

Varžybose dalyvauti gali grynaveisliai šunys ir mišrūnai, nesvarbu kokio jie dydžio ir lyties – tik turi būti sveiki, neagresyvūs bei atitikti amžiaus reikalavimus. Vienos organizacijos leidžia varžytis bet kokių veislių šunims ir mišrūnams, kitose reikalaujama, kad mišrūnai būtų kastruoti, dar kitos leidžiasi dalyvauti tik jose registruotiems tam tikrų veislių šunims.  Rujojančios kalės dalyvauti negali, kadangi blaško kitus šunis. Agresyvūs šunys diskvalifikuojami.

Dažnai skiriamos 6 skirtingos svorio klasės, kurių atstovų svoris skiriasi nuo 15 iki 55 (ar daugiau) kg. Pasvėrus šunį, jei kažkiek yra „po kablelio“, visada rašoma mažesnėn pusėn (jei šuo sveria 30,9 kg – jo svoris žymimas kaip 30 kg).

Šiam sportui tinka ne tik dideli ir galingi šunys. Dalyvauti gali ir mažųjų veislių šuneliai. JAV dažniausiai varžosi malamutai, haskiai, rotveileriai ir pitbulterjerai, rečiau pasitaiko biglių, kokerspanielių ir mastifų, kartais varžybose „sušmėžuoja“ ir koks nors itin „dekoratyvus“ ar netikėtas šunelis (kaip pvz. Kinų plikasis, seteris, buldogas...). Mažesni šunys lyginant su jų mase patempia didesnį svorį negu didieji (dėl to kai kur skirstant į kategorijas priklausomai nuo šuns dydžio skiraisi ir tam tikram titului būtinas koeficientas), o terjerai tai daro itin gerai. Pagal ABWPA (American Bulldog Weight Pulling Association) normatyvus, kad gautų I laipsnio diplomą, amerikiečių buldogas turi patraukti 12 kartų sunkesnį už jį patį svorį, II laipsnio - 18 kartų, III laipsnio –23 kartus.

Nauda

Nuo pat šio sporto atsiradimo būta nemažai prieštaravimų. Kai kurie žmonės mano, kad šunys verčiami tempti, kad ši veikla – kankinimas ir gyvūno žalojimas. Iš tiesų kovojama su bet kokiomis piktnaudžiavimo užuomazgomis šiame sporte. Be to, šunys nedaro to, ko nenori.

Nuolat su svoriais dirbantiems šunims susiformuoja gražus raumenų reljefas, dėl to ši veikla itin tinka toms veislėms, kurių atstovams parodose pageidautina turėti gerai išvystytus raumenis. Be to, tempimo metu šuo gali tikslingai ir taikiai panaudoti susikaupusią energiją. Tempimas padeda vystyti jėgą, ištvermę, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, raiščius.

Gali pasirodyti, kad svorio tempimas apsiriboja tik fizinės jėgos demonstravimu, tačiau taip nėra. Šiam sportui reikia sukurti sąlygas protiniam šuns vystymuisi – šuo turi gebėti sutelkti dėmesį ir pabaigti pradėtą užduotį. Geriausi rezultatai pasiekiami su šunimis, kurių psichika stabili.

Įranga weight pulling`ui

Įranga gan paprasta – specialūs pakinktai ir svoris.  Pakinktai (petnešos) turi būti specialiai skirti sunkių svorių tempimui – jie saugo gyvūną nuo traumų ir leidžia greičiau „auginti“ rezultatą. Paprastam rogių tempimui skirtos petnešos netinka, kaip ir vedžiojimui skirtos „kasdienės“, kur sagtis būna nugaros viduryje. Netinkamas inventoriaus naudojimas veda į traumas – dažniausiai tada nukenčia šuns nugara, klubai ar kryžkaulio sritis. Pakinktai turi būti pasiūti būtent tam šuniui, kitaip jis negalės visiškai „atsiskleisti“. Jei šuo priprato prie vienų pakinktų, varžybose nepatartina naudoti kitų - jam bus sunkiau susidoroti su svoriu, reikės laiko, kad prisitaikytų prie apkrovų „iš naujo kampo“.

Varžybose šunys tempia roges, vagonus ant bėgių ar vežimėlį. Treniruočių metu dirbama ir su padangomis, grandinėmis ir t.t. Skiriasi ir paviršiai – gali būti natūralus (žolė, žemė), dirbtinis (kilimas ant betono). Tempimas niekad neatliekamas ant betono ar panašaus paviršiaus, nes tai žalinga šuns nagams ir pėdoms.

Šuniuko paruošimas

Neverta labai jaunų šunų versti tempti didelių svorių. Yra daugybė nuomonių dėl mokymo amžiaus – tačiau paprastai sutariama, jog iki 16 - 18 mėn. šunys tampyti gali tik lengvus svorius. Per pusę metų svoriai lengvai „užkeliami“, o  su 2 metų amžiaus pilnai fiziškai išsivysčiusiais gyvūnais dirbama rimčiau.

Dirbantieji su jaunesniais kaip 10 mėn. gyvūnėliais patenka į rimtų debatų grupę. Kai kurie savininkai mažylius pradeda mokinti jaunesnius kaip 6 – 8 savaičių amžiaus, tačiau dauguma išlaukia, kol sueina bent 4 – 6 mėnesiai. Treneriai dažniausiai rekomenduoja parengiamąsias treniruotes pradėti nuo 6 mėn.

Dėl amžiaus taip aktyviai diskutuojama todėl, kad pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių šuniukų kaulai dar lankstūs, sausgyslės tamprios, raumenys tik vystosi, o ir protelis dar nesubrendęs. Didžiausia rizika pažeisti sąnarius – iki 6 mėn. amžiaus. Stambesniems šunims reikia dar daugiau laiko, kol susiformuoja kaulai ir sąnariai.

Visa esmė – augimo plokštelėse (plotai abiejuose kaulo galuose, kur ląstelių dalijimosi dėka kaulai auga). Ten nėra kalcio, tad tos vietos minkštesnės, jautrios pažeidimams. Tokią vietą pažeidus, sutrinka viso kaulo augimas, ko pasekmė gali būti per trumpos (kaulas neauga) ar netinkamai išsivysčiusios galūnės. Net jei bus tik vienas incidentas, pažeidęs augimo plokštelę, pasikartojantys stresai šioje srityje lems ne visai normalų kaulų formavimąsi. Laikui bėgant tai sukels problemų ir su raiščiais, sausgyslėmis ir raumenimis. Augimo plokštelės visiškai sukietėja, kai šunelis sulaukia maždaug 18 mėn. amžiaus.

Daug nerimo kelia ir displazija. Šunų klubo sąnario displazija nėra paprastas genetinis susirgimas. Veisiant du neištirtus šunis rizikuojama jų palikuonis pasmerkti kančioms, tačiau yra ir kitų rizikos veiksnių. Labiausiai kritinis laikotarpis displazijai atsirasti yra nuo gimimo iki 60 dienų. Net polinkį displazijai turintis šuniukas gali išvengti šios bėdos, jei jo sąnariai pirmus gyvenimo mėnesius patirs kuo mažiau streso. Dar vienas iš klubo sąnario displaziją iššaukti galinčių aplinkos veiksnių – pernelyg daug fizinių pratimų etape, kai klubai sparčiai auga (ypač 4 – 6 mėn. amžiaus). Žinoma, vien pakinktų uždėjimas žalos nepadarys, tačiau didesnis svoris neturėtų būti skiriamas jaunesniam kaip 16 mėn. amžiaus gyvūnui. Pitbulterjerai veisti tam, kad darbą tęstų net jausdami skausmą, taigi net faktas, kad šuo neparodo diskomforto požymių, dar nereiškia, kad jam neskauda.

Beje, per mažai judantys šuniukai dažniau kenčia nuo nutukimo, taip pat turi problemų su raumenų išsivystymu. Jei šuniuko vaikystė prabėgo ribojant jo veiklas, suaugęs jis gali būti labiau linkęs į traumas. Verta paminėti, jog moksliniai tyrimai vis dar nesuteikia galutinio atsakymo apie fizinio krūvio normas šuniukams. Sutariama, kad kol griežtų taisyklių nėra, į viską verta žiūrėti sveiku protu ir būti atsargiems.

Supažindinimo su pakinktais amžiaus, kaip galima suprasti, įvarius – jis daugiausia priklauso nuo trenerio požiūrio. Pradiniu laikotarpiu gyvūnas susipažįsta su „inventoriumi“ ir mokomas reaguoti į komandą. Tempti nieko nereikia – tiesiog pavaikštoma su pakinktais, mokoma ramiai išlaukti, kol jie bus uždėti ir nuimti. Jei svoris ir dedamas, tai tik ypatingai lengvas, kad nebūtų jokio tempimo įsiręžus. Jauno šuns ruošimas – ne fizinis, o psichologinis.

Taigi, pirmomis dienomis šuniukui uždedami pakinktai ir su juo žaidžiama. Taip jis supras, kad petnešos lygu žaidimams ir smagybėms. Tokie „uždėjimo periodai“ turi tęstis po 15 – 30 min. Ši įžanginė dalis trunka 5 – 10 dienų. Nepatartina šuniuko palikti vieno su pakinktais – jus gali juos graužti.

Vedžiokite šunelį ramiose vietose ir girkite, kai jis juda pirmyn. Visada ėjimui pirmyn naudokite tą pačią komandą, judėkite šuniuko priekyje, o ne šone. Duokit komandą – jei šuo reaguoja, skatinkit. Leiskit jam nutolti, tada pakvieskit, vėl skatinkit. Komandos nekeiskite, kad šuo nepradėtų painiotis. Kai šuo pirmyn juda kartu, girkite jį ir kartokite komandą. Po kiekvieno sustojimo vėl galite pradėti judėti su komanda. Niekad neviliokite šuns maisto dubenėliu ar žaislu. Jūsų dėmesys – štai kas turi būti atlygis, o ne masalas.

Kai šuo į komandą reaguoja džiugiai ir entuziastingai, galite uždėti truputėlį svorio. Geras laikas tam – prieš šėrimą. Atminkit: maistas ne masalas, jis - atlygis.  Pirmasis svoris – ne per daug triukšmingas (vėliau teks parinkti ir kokį nors triukšmingesnį objektą, pvz., tuščią butelį su akmenukais ar raktų ryšulį – kiti išvis pradeda nuo jų). Šuo – su pavadėliu. Tiesiog vedžiokit jį ir leiskit priprast prie tempimo garsų. Jei šuo bijo butelio ar puola jį, mažinkite triukšmo šaltinį ir toliau judėkite. Nueikite 6 – 10 m, pagirkite. Niekad nepykite ant šuns.  Po treniruotės praėjus 15 min. augintinį pašerkite, tačiau nešerkite iškart po pratimų. Be pavadėlio tempti mokoma 10 – 20 dienų, taip pat tuo metu „įtvirtinama“ startinė pozicija.

Vėliau treniruojamasi 3 – 4 kartus savaitėje, tačiau vėl – tai „darbas su galva“, o ne fizinė veikla. Didelis svoris nenaudojamas. Jei šunelis nedrąsus, reikia visai lengvo objekto – pvz., šakelės, kad pasipriešinimas būtų vos vos sukuriamas.

Kai šuneliui sueina 6 – 8 mėn., pridedamos ištvermės treniruotės (lengvas svoris lygiu paviršiumi – nuo 800 m).

Suaugusio šuns treniruotės

Apie svorio tempimą dažnai galvojama, kad tai primityvus sportas, kuriam pakanka minimalaus mokymo, maksimalios jėgos ir šuns pagyrimo. Tikima, kad jei su šunimi bus daug vaikščiojama, jis gaus pakankamai fizinės veiklos, atrodys įspūdingai ir tuo pačiu patemps sunkią platformą. Deja, stiprus nemokytas šuo netemps net tuščio vežimėlio. Šia veikla reikia dirbti nuolat, tačiau nepersistengti – būtina sunkaus tempimo treniruotes derinti su aerobiniais  užsiėmimais bei poilsiu.

Prieš treniruotes įsitikinkite, kad šuo sveikas. Apsilankykite pas veterinarą, patikrinkite jo klubų ir alkūnių sąnarius bei širdies būklę.

Niekad neleiskite šuniui dirbti ant cemento, plytelių ar asfalto. Visada – žolė, purvas ar kilimas.

Dauguma linkę labai skubėti ir pradeda principu „daugiau yra geriau“ – apie tinkamą svorio parinkimą nebūna nė kalbos. Treniruočių metu velkamas svoris turi augti palaipsniui, šuns negalima versti dirbti su kroviniu, su kuriuo jis  negali susidoroti. Nedideli pakeitimai daromi tada, kai aiškiai matyti, jog svoris jau per mažas. Per daug „užkėlus“ svorį šuo atsisakys dirbti. Jei norėsite visko iškart ir greit, šunį tik sugadinsite ir niekada neturėsite gero tempėjo.

Pirmiausia viskas prasideda nuo petnešų uždėjimo. Jokio svorio – tik petnešos. Tada – plastikinis butelis. Po jo – automobilio padanga ar tuščios rogės.  Svarbu neskubėti, svoris didinamas lėtai, kai šuo labai gerai jaučiasi su esamu. Iš pradžių šuniui tenka priprasti vien prie fakto, kad jam judant kažkas šliaužia iš paskos ir skleidžia garsus.

Pirmiausia lengvą svorį suaugęs šuo turi tempti 30 – 40 žingsnių. Palaipsniui atstumas ilginamas. Kai šuo gali po 20 – 30 m dirbti su savo svoriu ir yra pakankamai fiziškai sutvirtėjęs, galima pradėti trumpesnius (6 – 9 m), bet sunkesnius pratimus.  Tada šuo darbuojasi su 1.5 savo svorio. Po to – dar rimtesni svoriai.

Jei svorio nepakanka, daugelis tai bando kompensuoti didindami atstumą, kas iš esmės irgi nėra gerai. Žinoma, ištvermė būtina, nes varžybų metu kartais tenka atlikti iki 15 bandymų, tačiau svorio tempimo treniruočių ištvermės darbas nepakeis (ištvermės darbui tempiamas svoris nesiekia šuns masės). Geriau padaryti 2 – 4 bandymus su ne tokiu dideliu svoriu, negu valandą vaikyti šunį. Aerobiniam ištvermės darbui geriausia bėgtakiai, plaukimas, flirtpole, bėgimas šalia dviračio.

Per savaitę rekomenduojamos 1 – 3 sunkių svorių tempimo treniruotės. Būna, kad seansui užtenka 15 – 20 min., tačiau kartais treniruotė užtrunka ir daugiau kaip valandą.

Sunkiausia dalis – pajudinti krovinį, po to atsiranda inercija ir viskas einasi lengviau. Kartais pasibaigus inercijai ir kroviniui sustojus, šuniui gali pritrūkti atkaklumo judėti priekin. Taip atsitinka, kai šuo mokomas su vežimėliu, kurį sunku pajudinti iš vietos ar su pernelyg lengvu ilgą atstumą tempiamu svoriu... priežastys įvairios. Kai šuo dirba su daiktais, kurie nejuda iš inercijos, jis pripranta nuolat įveikti proceso metu nemažėjantį pasipriešinimą, nuolatinė apkrova jaučiama nuo pradžios iki pabaigos. Su taip apmokytu šunimi lengviau dalyvauti varžybose.

Dieną po treniruotės geriausia šuniui leisti ilsėtis, kitaip lėtės pažanga ir augs traumų tikimybė. Be to, į savaitės „darbo planą“ įtraukite ir aerobines ištvermės treniruotes. Treniruotes rengti reikia pagal tam tikrą grafiką, jį susikurti teks patiems, atsižvelgiant į individualius šuns poreikius. Pirmiausia nustatomas maksimalus svoris, kurį šuo gali patempti, tada dirbama su kiek lengvesniais svoriais, keičiamais pagal tam tikrą sistemą. Po 3 sav. – 2 mėn. tikrinamas naujas maksimalus svoris.

Vienas iš savaitinio darbo pavyzdžių (nors dauguma po sunkaus weight pulling`o duoda poilsio dieną; tada sunkaus svorio treniruotės daromos 1 – 2 kartus, likęs „darbinis“ savaitės laikas skiriamas aerobinėms treniruotėms):

  1. areobinis darbas
  2. sunkus svoris
  3. aerobinis darbas
  4. sunkus svoris
  5. aerobinis darbas
  6. sunkus svoris
  7. poilsis

Ištvermės tempimas sudaro 1.5 – 3 km. Ištvermės pratimų metu velkamas svoris priklausomai nuo trenerių skiriasi, rekomenduojamas įvairus – nuo  25 iki 70 proc. šuns kūno masės.

Psichologija Weight Pulling`e

Sėkmė šiame sporte galima tik su tvirtais nervais – kai kurie šunys netgi bijo platformos. Pamokų metu šuo turi išmokti nereaguoti į trikdžius, triukšmą, taip pat reikalingas paklusnumas, geras kontaktas su šeimininku. Šuo turi išmokti mėgti svorio tempimą. Efektyviausia, jei jis svorį tempia po komandos („Pirmyn“, „Pull“ ir tt.t.). Jis turi būti ramus ir susitelkęs.

Šunį mokinti reikia apdovanojant pagyrimais ir dėmesiu. Pats tempimas, noras įtikti šeimininkui turi būti esminė varomoji jėga. Masalu viliojami (per grobio instinktą) gyvūnai per greit perdega, daug energijos „ištaško“ šokinėdami, lodami ir nervindamiesi, kai kurie pernelyg „užsidraivinę“ susijaudinę net grybšteli šeimininkams, pradeda reaguoti į teisėją ar žiūrovus. Pripratintas už skanėstus ar žaislus tempti šuo nedirbs, kai jų nematys. Daugelyje organizacijų varžybų metu draudžiama naudoti bet kokius žaislus ar skanėstus ir kitus jaudrinančius dalykus - šunys skatinami šauksmais, komandomis, dainomis, šokiais ir t.t.

Ilgai dirbant su šunimi, jį lengviau „jausti“ ir žinoti, kada, pvz., leisti jam praleisti vieną tempimą duodant pailsėti. Supratimas atsiranda kartu dirbant įvairiapusiškai, o ne tik pumpuojant raumenis. Geriausia, jei su šunimi dirbantis asmuo išmano šių gyvūnų psichologiją.

Svarbiausias dalykas treniruojant šunį – jo motyvacija. Šunį skatinti reikia ne atlikus darbą, o viso darbo metu. Teigiamas skatinimas visada turi laimėti prieš neigiamą poveikį. Šeimininko įsakymas turi būti svarbesnis negu kiti šuns norai – kitaip jis dirbs neilgai.  Kartais pavargęs šuo nebereaguoja į jokius įtikinėjimus, nors dar turi galimybę patempti svorį.

Beje, treniruočių metu šuo turi +- žinoti, kada bus finišas. Kitu atveju „nežinomybė“ sukels didelį psichologinį stresą.

Svarbiausia – mokinkite šunį smagiai ir niekad neleiskite jam žinoti, kad jis gali pralaimėti. Tai yra, niekad nedėkite tokio svorio, kokio jis negalėtų patempti. Jei šuniui pernelyg sunku – tegul kas nors svorį pastumia. Šuo niekada negali žinoti, kad gali pralaimėti. Niekada nepraraskite savitvardos, su šunimi būkite kantrūs ir sąžiningi.

Būna, kad šuo ruošiamas baimės pagalba. Yra šunį mokančių griežtu antkakliu ir pavadžiu. Duodama komanda, truktelima – ir šuo tempia. Jei šuo atsisako eiti – vėl truktelima. Šis treniruočių būdas nepopuliarus. Jei šuo visiškai nenori tempti svorio ir tas jam nepatinka, tiesiog užsimikite kita veikla.

Jei manote, kad šuo, keletą mėnesių kieme ar miškelyje patampęs svorį, tinka varžyboms – klystate. Prieš šimtus žmonių, šunų ir krūvą dirgiklių viskas eisis kitaip. Gera socializacija būtina – ypač jei šuo jaunas. Lankykitės parkuose, viešose vietose, pratinkit šunį prie įvairių paviršių, garsų.

Kalbant apie treniruotes viešoje vietoje, turite žinoti, kad su tokia veikla nesusidūrę žmonės greičiausiai manys, kad augintinį kankinate , o gal net bandys jį išgelbėti. Tie patys žmones, beje, dažnai būna už tai, kad šuns vieta – prie būdos. Turite būti kantrus ir nekreipti dėmesio į neigiamas reakcijas.

Mityba

Be treniruočių, šuniui reikia tinkamos, subalansuotos mitybos. Ką rinktis – sausą ėdalą ar mėsą (RAW/BARF), kiekvieno asmeninis reikalas. Kalbant apie papildus, dažniausiai naudojamos aminorūgštys, prieinamos bet kuriose sporto prekių parduotuvėje. Patartina racioną papildyti papildais sąnariams.

Kitas geras užsiėmimas šuniui yra taip vadinama kabykla (anglų k. - springpole), kai daugiausia dirba šuns žandikaulio, kaklo, nugaros raumenys.

Prieš pradėdami tokio pobūdžio užsiėmimus, pasikonsultuokite su veterinaru. Jei turite galimybę, padarykite displazijos tyrimus – tokie užsiėmimai veikia šuns sąnarių sistemą. Jei šuo sveria daug, tuo labiau, jei turi antsvorio, reikalingas atidus stebėjimas. Taip pat nevertėtų persistengti, jei šuo yra jaunas. Pradėkite ne jaunesnio kaip 4 mėnesių amžiaus. Nepasiekus vienerių metų ribos, nederėtų įrenginio kabinti aukštai – bent dvi šuns kojos turėtų likti ant žemės. Taip pat įrenginį kabinkite žemai, jei šuo yra didelis ar senyvas. Jauni, smulkesnio sudėjimo šunys gali drąsiai žaisti didesniame aukštyje. Visgi įrenginio pakabinimo aukštis priklauso ir nuo šuns noro, užsivedimo. Kai kuriem patinka jausti pagrindą po kojomis, kai kurie, priešingai, - tikri šokliai ir skraiduoliai. Noras dirbti daugiausia priklauso nuo paveldėjimo ir kažkiek nuo dresūros, sudominimo. Žandikaulių stiprumas ar silpnumas tam jokios įtakos nedaro.

Kabyklą galima įsigyti – internete yra prekiautojų tinklalapių, bet visai nesunkiai galima pasigaminti ir patiems. Kabyklos pagrindą sudaro trys dalys – stiprus tvirtinimas, tampri dalis ir įsikandimui tinkantis žaislas. Tamprioji dalis reikalinga tam, kad šuniui sudarytų pasipriešinimą, šitaip palaikydama susidomėjimą ir norą "kovoti" su nematomu konkurentu. Nrmažai kabyklų pavyzdžių galima rasti internete naudojant paieškos žodį "springpole".

Kabyklą galima tvirtinti gana įvairiose vietose, tai daugiausia priklauso nuo jūsų galimybių. Tai gali būti medis, namo sija arba galite pasidaryti specialų tvirtinimą ant sienos ar ant žemės. Būtina įsitikinti, kad tvirtinimo detalės yra patikimos ir atlaikys nuolatinė apkrovą (apkrovą reikėtų skaičiuoti ne pagal šuns svorį, nes jų jėga viršyja jų pačių svorį kelis kartus).

Tvirtinimui prie kabinimo vietos galite naudoti tvirtą grandinę, karabiną (pvz. naudojamą alpinizmui). Taip pat galima naudoti ir tvirtą antkaklį, bet įsitikinkite, ar sagtis patikima.

Tamprumui dažniausiai naudojama spyruoklė. Viena iš labiausiai tinkančių yra tvirta, trumpa garažo durų spyruoklė. Visgi reikėtų rimtai pasvarstyti, ar rinktis spyruoklę, ar kokį nors jos pakaitalą. Kai šuo įsiaudrinęs dirba, jis gali šoktelėti žymiai aukščiau, negu jūs tikėjotės, ir netycia dantimis sugriebti už spyruoklės. Kad išvengtumėte tokios problemos, jūs turite kelias išeitis. Arba pasirūpinkite, kad spyruoklė būtų tikrai aukštai, pvz, panaudokite labai ilgą tvirtą virvę, arba spyruoklę apdengite tvirtu gaubtu, arba naudokite kokį nors pakaitalą. Labai puikiai tinka dviračio rato kamera, be to, tai tikrai nebrangu. Pasirinkus pastarąjį variantą, nereiks nerimauti dėl galimų nelaimių, tik nepamirškite išimti metalinių dalių! Pigiausias variantas - lanksti, bet pakankamai tvirta šaka. Per ją pakankama permesti virvę su žaislu ir šuo gali pradėti treniruotis.

Jei jūsų šuo nemažai sveria arba yra labai aršus tampytojas, reikėtų rinktis tvirtą spyruoklę, o jei pasirinkote dviračio kamerą, tai geriau naudokite dvi vienu metu.

Paskutinioji kabyklos dalis leis jums pasitelkti visą savo turimą fantaziją. Čia galimos įvairios variacijos. Galima prie spyruoklės/kameros pritvirtinti storą, tvirtą virvę, o prie jos galo – žaislą. Tai gali būti ir šuns pamėgtas pliušinis žaisliukas, dresūrai naudojama pelė arba speciali šunims skirta suvytų siūlų virvė. Jei kabykla bus neaukštai, galite virvės nenaudoti – užteks ir žaislo.

Kartais šunys pradžioje nenoriai žaidžia su kabykla ar iš viso nerodo susidomėjimo. Neretai jie žaidžia tik tada, jei šeimininkas laiko bent dalį kabyklos. Tokiu atveju reikia šiek tiek kantrybės, pamažu stengtis trumpiau ir rečiau laikyti ranką prie kabyklos, žodžiu skatinant ir giriant šunį jam rodant susidomėjimą. Kai kuriais atvejais padeda skanumynų panaudojimas susidomėjimui. Jei šuo susidomės šia veikla, turėsite labai puikų būdą maloniai nuvarginti augintinį.

Labai puikus būdas žaisti su šuniu tuo pačiu vystant jo grobio instinktą ir leidžiant jam atsikratyti susikaupusia energija yra žaidimas su taip vadinama meškere (anglų k. - flirtpole). Šį įrankį labai paprasta pasigaminti pačiam.

Prieš pradėdami tokio pobūdžio užsiėmimus, pasikonsultuokite su veterinaru, jei turite galimybę, padarykite displazijos tyrimus, kadangi tokie užsiėmimai veikia šuns sąnarių sistemą. Jei šuo sveria daug, tuo labiau, jei turi antsvorio, reikalingas atidus stebėjimas. Taip pat nevertėtų persistengti, jei šuo yra jaunas. Pradėkite kai šuo yra ne jaunesnio kaip 4 mėnesių amžiaus. Jei šuo dar neturi vienerių metų, žaislo nekelkite aukščiau pečių lygio, nes šokinėdamas ir sukinėdamasis šuo gali užsigauti, be to, tai gali neigiamai paveikti sąnarius. Taip pat reikėtų vadovautis tokiomis pačiomis instrukcijomis, jei šuo yra senyvas arba turi antsvorio, yra stambaus sudėjimo. Apskritai stenkitės nekelti žaislo labai aukštai, nes aukšti šokinėjimai gali sukelti skausmingas traumas. Iš esmės meškerė yra panaši į kabyklą (springpole), tik tiek, kad jos mes niekur netvirtiname.

Pitbulterjeras ir flirtpole

Prieš pradedant užsiėmimą šiuo įrankiu patartina padaryti trumpą apšilimą - pasivaikščiojimą lengvu žingsniu, trumpą pasilakstymą ristele ar pan. Pats užsiėmimas su meškere neturėtų trukti ilgiau nei 15-20 min, kad šuo nepervargtų, neperkaistų ir neprarastų susidomėjimo žaislu. Auksinė bet kokio žaidimo taisyklė yra, kad žaidimą reikia nutraukti, kol dar šuo susidomėjęs ir noriai žaidžia. Po užsiėmimo taip pat derėtų trumpa lengva mankštelė, kaip ir prieš jį.

Žaidimo su meškere pavyzdžius galima rasti internete, paieškai geriausia naudoti anglų k. pavadinimą flirtpole - lengvai rasite tiek nuotraukų, tiek vaizdo įrašų.

Pasigaminti meškerę yra tikrai paprasta, be to, medžiagos neturėtų daug kainuoti. Meškerės pagrindą sudaro trys dalys: tvirtas, pageidautina lankstus, kotas, tvirta virvė ir žaislas.  Vienas iš paprasčiausių variantų – ilgas botagas, nes jis pakankamai lankstus ir tvirtas. Prie jo tereikia pritvirtinti žaislą ir turėsite puikų šuns treniruočių ir žaidimų įrankį.

Pats paprasčiausias variantas - žirgų prekių parduotuvėje nusipirkti botagą ir prie jo pritvirtinti žaislą. Laikiną flirpole galima sumeistrauti ir gamtoje, radus pakankamo ilgio šaką, prie kurios tereikia pritvirtinti virvutę su žaislu.

Pirmajai daliai galima naudoti gana įvairius daiktus. Vienas iš pavyzdžių – maždaug 1,5 - 3 cm skersmens, 1,5 - 2 metrų ilgio PVC vamzdis. Taip pat galima panaudoti šluotkotį. Jei jis medinis, būtų gerai pragręžti jame skylę, kad būtų galima perverti virę. Jei pasirinksite šiuolaikinį tuščiavidurį šluotkotį, viskas bus paprasčiau, kaip ir su PVC vamzdžiu. Tereikia per vamzdį perverti virvę, užtvirtinti ją abiejuose galuose. Patartina abu galus apklijuoti tvirta lipnia juosta, kad aštresni kraštai nepažeistų rankų odos.

Antrajai daliai pakanka statybinių ar ūkinių prekių parduotuvėse randamos maždaug 1 cm skersmens virvės. Virvės reikia maždaug dukart tiek, kokio ilgio yra kartis ar vamzdis.

Trečiajai daliai iš esmės tiks bet koks tvirtesnis lngvai pritvirtinamas žaislas. Gana ilgam užtenka daug kur randamas iš siūlų suvyta trumpa virvė, be to, ją gana lengva pririšti. Tvirtinimui paprastai pakanka virve pririšti žaislą patvariu mazgu (internete galima rasti įvairių variantų).