The Dark Side, Richard F. Stratton,
Sporting Dog Journal 2011 05

Turbūt pastebėjot, kad visada buvau šališkas kalbant apie amerikiečių pitbulterjerus. Tačiau tai nereiškia, jog pamiršau, kad šią veislę auginti gali tik atsakingi žmonės. Ironiška, kad neatsakingų savininkų yra daug. Tai – problemos dalis. Bet tik todėl, kad egzistuoja neatsakingi savininkai, nereikia veislės visiškai uždrausti. Pitbuliai – mano mėgstamiausi šunys ir aš jiems esu gera kompanija. Daugumai apie šunis nusimanančių, mokslininkams ar dresuotojams ši veislė neretai būna viena mėgstamiausių ar net visiška favoritė.

Kitos veislės

Tai nereiškia, kad nemėgstu kitų veislių. Tačiau daugelis nustebtų sužinoję, kokie šunys man patinka. Tai tikrai ne apsaugos veislės. Taip, kažkada parašiau knygą apie rotveilerius, tačiau taip dariau dėl to, kad leidėjai maldavo. Nėra taip, kad nekęsčiau rotveilerių, tiesiog jie nėra mano mėgstamiausių veislių dešimtuke.

Mano tėvas visą gyvenimą dirbo teisėsaugoje. Kritiškai žiūriu į policijos mėgstamus žmonėms agresyvius šunis. Nesu nusiteikęs prieš jų naudojimą, tačiau čia atsiranda daug galimybių piktnaudžiauti. Iškart prisimenu vieną atvejį - savižudis norėjo nušokti nuo Coronado tilto, apimančio visą San Diego įlanką. Dėl terorizmo isterijos vidury nakties ant tilto sustojęs automobilis policijai sukėlė įtarimų. Taigi jie ant vaikino užsiundė šunį. Manau, šuo puolė vaikiną kai tas jau šoko. Nelaimėliui nepavyko numirti, jis išgyveno krytį iš maždaug 90 m aukščio, o šuo – ne. Kai vyras atsigavo, jis buvo apkaltintas sąmoningu šuns užmušimu.

Teisėsaugos institucijų požiūris į nusižudyti norėjusį žmogų buvo pasibaisėtinai abejingas. Tai taip absurdiška, kad net juokinga. Policininkai teigė, kad vyrukas atsisuko, griebė šunį ir tada šoko. Nebuvau ten, bet šiek tiek nusimanau apie šunų ir žmonių prigimtį, tad sunkiai įsivaizduoju suicidišką žmogų, stveriantį šunį tik tam, kad šis jam palaikytų kompaniją mirtiname šuolyje. Labiau tikėtina, kad šuo čiupo žmogų kai tas jau šoko ir buvo pagriebtas kartu. Tačiau tai nepasiekė prokurorų širdžių – prisiekusieji patikėjo policija ir vyras buvo paskelbtas kaltu.

Apskritai nesu pamišęs dėl apsaugos šunų, kadangi jie dažnai kanda netinkamiems žmonėms, dažniausiai vaikams ir senukams. Apie man patinkančias veisles papasakosiu kitą kartą, nors mano nuomone pitbulterjerai vis tiek lieka geriausiais. Galų gale kalbėsiu ne apie apsaugai skirtas veisles. Nors visuomenė pitbulterjerus laiko apsauginiais šunimis, manau, kad taip yra dėl veislės nesupratimo.

Apleisti šunys

Su didžiausiu susidomėjimu žiūrėjau dokumentiką apie Michael`o Vick`o šunis. Pirmiausia, kaip dažniausiai ir pasitaiko, planuota juos užmigdyti.  Tačiau dalis Vick`o pinigų skirti patikrinti,  ar tiems šunims galima rasti naujus namus. Kaip visi nustebo pamatę, kad daugumą tų šunų galima priglausti. Na, didelis siurprizas. Liurbiai juokiasi iš manęs, kai sakau, kad pitbuliai – vieni geriausių šunų (jei ne geriausi), tačiau pasirodė, kad tai tikrai tiesa.

Nustebino, kad daug tų pitbulterjerų vėliau apsigyveno namuose su kitais šunimis. Bijau, jog tai gali pakloti būsimo "blogo viešumo" pamatus. Pažiūrėjus laidą atrodo, kad tie gyvūnai mokyti kovoti ir jeigu jų nebūtų vertę, tai jie būtų geriausi kitų šunų draugai. Tai labai silpna pozicija atsižvelgiant į tai, kad Vick`o šunys kilę iš daugybės geriausių kovoms veistų pitbulterjerų atstovų. Būtų nuostabu, jei visi mūsų šunys į pjautynes įsiveltų tik užpulti kito šuns, tačiau tai nepriklauso nuo mūsų. Geri kovotojai paprastai turi tam skonį. Dėl to jie netampa priekabiais, tačiau veiklos ieško tuo pačiu būdu kaip sportininkai - krūvio.

Šunys kaip socialūs gyvūnai

Maurice Carver kartą išmąstė, kad buldogas ryšių su šunimis atsisakė už draugystę su žmonėmis. Carver buvo puikus šunininkas, tačiau čia suklydo. Šunys vystėsi kaip socialūs gyvūnai. Tai - jų sėkmės paslaptis. Žuūrėjau filmą, kur vilkai medžiojo briedžius. Jie elgėsi kaip krepšininkai - trys koordinavo auką sekinančias atakas (vaikė, tačiau negriebė), tada atsitraukė, o „lemiamą puolimą“ atliko  visai kiti vilkai.

Šia taktika siekta nuvarginti galingą žvėrį, kol jį bus galima saugiai pulti ir pargriauti.

Šunų šeimos socialinis gyvenimas vystėsi ir kitais būdais, tai viena iš priežasčių, kodėl vilkai linkę gyventi gaujomis. Jų kaukimas ir žymėjimas šlapimu - bendravimo būdas. Tai iš dalies leidžia kitiems vilkams žinoti, kad gauja užima tam tikrą teritoriją, taip pat padeda išlaikyti tarpusavio ryšį ir palikti ženklus kitiems gaujos nariams.

Negi pitbulterjerai visa tai prarado? Nemanau. Tačiau stabtelėkime minutėlei kitai ir apmąstykime veislės istoriją. Pirmiausia šie šunys naudoti grubiai medžioklei (pvz., šernų), taip pat pastverti galvijams. Ir kovoms. Tai paliko žymę jų genuose. Tik kovoje natūralus socialinis instinktas būna paslėptas. Tačiau net koviniai šunys yra socialūs. Jei jie pririšami prie grandinės, nori sužinoti, kokie šunys aplink. Jei jie pasileidžia ir nubunda kovos instinktas, jie tiesiog puola šunį, su kuriuo nesutarė anksčiau.

Galimos problemos

Nors ir tiesa, kad gero veisimo pitbulterjeras bus labai stabilus ir švelnus, net su kitais šunimis, turime nepamiršti tam tikrų dalykų. Veislės istorija ilga. Manau, pirmiausia jie veisti šiurkščioms medžioklėms (šernų). Nors yra geriausi gladiatoriai iš visų šunų, taip pat jie naudoti darbuis su galvijais.

Dalis veislės atstovų gali būti draugiški ir švelnūs su pažįstamais šunimis, tačiau greičiausiai nenuspėjamai elgsis svetimais. Štai kodėl naudinga juos visada vedžioti su pavadėliu, kaip ir reikalauja įstatymai.

Kadangi anksčiau naudoti medžioklei, daug pitbulterjerų turi stiprų grobio persekiojimo instinktą. Štai kodėl daugelis jų linkę persekioti kates, bet, skirtingai nuo kitų šunų, jas dažnai sučiumpa ir papjauna. Vėlgi, tai gan sudėtinga, kadangi kažkada turėjau kačių žudymo čempionę, tačiau mūsų katės buvo visiškai saugios. Jos net miegodavo tarp jos letenų ar šalia. Lyg būtų buvusios jos ypatingosios katės, ypatingieji draugai. Ji nejautė kitiems katinams neapykantos, tik turėjo didelę aistrą jas gaudyti. Tai buvo jos ypatinga sporto šaka. Tačiau mes buvome atsargūs. Katės laksto palaidos kaip laukiniai gyvūnai, tačiau jos vis tiek yra mylimi žmonių augintiniai ir mes nenorėjome, kad kas nors nukentėtų dėl mūsų aplaidumo.

Didesni gyvūnai taip pat nėra saugūs. Buvo toks garsus incidentas, kada vienas asmuo bandė jodinėti pitbulterjerą laikydamas už pavadėlio. Savininkas negalvojo, kad šuo yra agresyvus. Iš esmės šuo ir nepuolė žirgo agresyviai, tačiau jo medžioklės instinktas lėmė, kad ji stvėrė arkliui už nosies – taip pat, kaip jo protėviai griebdavo ūkininkų ar mėsininkų bulius. Straipsnis žirgų žurnale buvo stebėtinai supratingas, tačiau ne visai. Pitbulterjerų savininkai visada turi būti budrūs. Kai kurių mūsų šunų medžioklės instinktas labai stiprus ir tai gali lemti keistus dalykus. Tai gali būti priežastis, kodėl kai kurie pitbulterjerai puola žoliapjoves ar garvežius.

Komentaras

Pasikartosiu – stabiliai jais disponuojant pitbulterjerai bus vieni švelniausių šunų. Tačiau aš nervinuos dėl visų šunų, kuriuos įsigyja plačioji visuomenė. Tai ypač aktualu, kai žmonės nuolat kalba, kad jie visi trokšta meilės. Kai kurie veislė atstovai atliko nuostabius žygius ir gelbėjo žmonių gyvybes. Yra daug priežasčių norėti tokio šuns kaip numylėtinio – ir jis bus puiki kompanija, niekada neleidžianti kentėti iš nuobodulio. Tačiau auginant pitbulterjerus turime prisiimti papildomą atsakomybę. Tai lengva ir vertinga problema, tačiau atminkite, kad veislė irgi turi tamsiąją pusę, dėl kurios gali pakenkti kitiems gyvūnams.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

The World of the American Pit Bull Terrier; Richard F. Stratton; CHAPTER ONE; The Mongrel with the Mumps

 Atsiminkite, kad gražiausai dalykai pasaulyje yra labiausiai 
nenaudingi. Pavyzdžiui, lelijos ir povai.  
-Ruskin

Kada kas nors nesusipažinęs su veisle pirmą kartą pažvelgia į amerikiečių pitbultejerą, jam susidaro keistas įspūdis. Šiems šunims trūksta parodinių veislų vienodumo. Vieni turi dideles galvas, kiti palyginti siauras. Vieni jų maži, o didieji atrodo kaip draugiški lygiaplaukiai retriveriai. Atsitiktinis stebėtojas nepastebės to, ką šie šunys turi. Patyrusi akis atkreips dėmesį į tvirtą kūną, vikrius judesius, didelius žandikaulius net tarp siaurgalvių šunų. Visi tie šunys nuo didžiausio iki mažiausio turi žiaurumo aurą. Nepaisant to, yra žmonių, kurie netiki, kad tai - grėsmingiausi šunys.

Amerikiečių pitbulterjerų pranašumas įrodytas ne kartą. Mes manome, kad ši veislė kovoms veista šimtmečius ar net tūkstantmečius ir lyginant su kitomis veislėmis triumfuodavo nepriklausomai nuo jų dydžio. Kodėl amerikiečių pitbulterjerai turi tokį didelį pranašumą? Atsakymas ne visai aiškus, tačiau manau, kad tai turi kažką bendro su veislės paskirtimi. Akivaizdu, kad pitbultejerai yra grynesni senovės kovinių šunų palikuonys negu kitos veislės.

Žinoma, kai kuriuos žmones veislė atstums dėl savo tikslo, kadangi ji naudota kovoms su galimu mirtinu efektyvumu. Veislė skirta ne visiems. Tiesą sakant, pitbulterjero savininkas turi būti atsakingesnis negu vidutinis šuns savininkas. Viena iš pitbulterjerų problemų ta, kad jie reikalauja atsakingų savininkų, o juos dažnai renkasi neatsakingi tipai – bet ne visada. Kai kurie labai iškilūs žmonės save sieja su šiais šunimis. „Tačiau kas gali norėti tokio šuns?“ – tai dažnai daugumai mūsų užduodamas klausimas.  Galbūt stipresnis ir labiau stulbinantis dalykas yra tai, kodėl kas nors domisi šunų kovomis. Kaip mes galime paaiškinti savo interesus?

Žvelgiant iš objektyvesnės perspektyvos, pažiūrėkime į žirgų lenktynes. Dabar žinome, kad šis sportas turi daug šešėlinių problemų, tačiau neabejotina, kad jame taip pat sukasi  ir daug gerų žmonių. Protingi vyrai ir moterys apsėsti grynakraujų lenktyninių žrigų auginimu ir veisimu. Daug mano draugų iš šių žmonių yra vadovai ar sėkmingai sukasi kitose srityse. Tačiau didžiausia jų aistra – tie žirgai, o didžiausias jų džiaugsmas - kai pasiseka jų žirgams. Tačiau kodėl taip vilioja tie „sporto karaliai“? Galų gale kiti gyvūnai, kartais negrynakraujai, gali bėgti greičiau. Bet tai nesvarbu. Mes suprantame, kad susižavėjimais tokais dalykais iracionalus.

Visų pirma, kova – daug sudėtingesnė veikla su daugybe komplikacijų ir kintamųjų. Be to, šioje srityje amerikiečių pitbulterjerai karaliauja. Kiti tokio dydžio gyvūnai neturės jokių šansų. Dėl savo jėgos, virkumo ir drąsos pitbulterjerai tinka ir kitiems dalykams, ne tik kovoms. Jie protingi, meilūs ir galbūt stabiliausi iš visų šunų.

Egzistuoja daug priežasčių, darančių amerikiečių pitbulterjerus unikaliais. Leiskite išryškinti vieną bruožą kaip pavyzdį. Neproporcingai daug pitbulterjerų mėgsta laipioti medžiais. Atrodo, tam yra du paaiškinimai. Pirma, pitbulterjeras labai valingas gyvūnas, ir jei medyje yra kažkas, ko jis nori, jis ras būdą kaip ten patekti. Antra, pitbultejerai savo priekines kojas naudoja kaip svertą – kaip imtyninkas. Jų priekinės kojos kai kuriais atvejais panašios į žmonų ir gali sugriebti. Visa tai, drauge su būdingu veislės tvirtumu, leidžia daugeliui šunų lengvai laipioti medžiais.

Bet kuriuo atveju manau, jog kiekvienas turintis atvirą protą gali matyti ir daugiau žavių dalykų, kuriais pasižymi šie gyvūnai. Darbas su jais sudėtingesnis negu su žirgais, ir tai tokia savita veislė, kad vargu ar galite būti patenkinti dar kuo nors po to, kai turėjote vieną iš jų. Visa tai dar labiau stebina atsižvelgiant į tai, kad veislę gan problemiška laikyti (jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų šunų) ir kad šie šunys nelabai gerai atrodo kitų žmonių akyse.

Mano draugas profesorius Lutz, turėjęs daugybę veislių, tačiau dabar visiškai parsidavęs pitbulterjerams, juos praminė „apgaulingais mišrūnais“, kadangi jie dažnai neturi klasikinės išvaizdos. Tiesa, aš manau, kad pitbuliai gautų prizų abiejose pusėse - kai kurie yra juokingai negražūs ar net pritrenkiančiai bjaurūs, kiti būna grakštūs ar elegantiški.

Atrodo, turėtų būti normalus apibendrinimas - besižavintys pitbultejerais tuo pačiu domisi ir šunų kovomis ir dėl to jų netenkina jokia kita veislė. Tačiau ši prielaida tinka tik labai mažam procentui pitbulterjerų augintojų.  Tačiau net ir augintojai „pacifistai“ nelinkę smerkti šunų kovų, kaip tai daro plačioji visuomenė, kadangi jie pripažįsta faktą, kad leisti pitbuliams kovoti taip pat žiauru kaip leisti paukščiui skristi.

Esant nedideliam šunų kovomis besidominčių pitbultejerų pocentui, skaitytojas gali pagalvoti, kad net jei kovos npaprastai sudėtingos ir įdomios, kiekvienas interesas gali būti nuslopintas dėl ten tvyrančio žiaurumo. Tačiau šunų kova sudaro ne didesnį žiaurumo įspūdį negu maratonas ar amerikietiškas futbolas.
Bet kokiu atveju nenoriu plačiosios visuomenės skatinti žavėtis šunų kovomis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad esu didelis pitbulterjerų gerbėjas (ir daug metų praleidęs kovose), nesiruošiu veidmainiauti. Mano pagrindinis rūpestis tas, kad  kovos nėra tokios baisios, kaip jas įsivaizduoja visuomenė. Visuomenės nepasitenkinimas tik iššaukė įstatymus, kurie sukelia dar daugiau problemų.

Šio skyriaus esmė ta, kad pitbultejeras – unikali veislė. Žinoma, visų veislių augintojai taip galvoja apie savo  šunis, tačiau kalbant apie pitbulius tai tiesa. Štai kodėl žmonės – geri žmonės – vis dar išitikimi šiai veislei. Ir tikrai nėra jokios kitos veislės, turinčios tokį atsidavimą ir drąsą. Be to, nepaisant didelio atsakingumo laikant šiuos šunis, pitbulių savininak turi būti labai bendraminčiai, kadangi turi priešintis dažnai labai neigiamam  visuomenės požiūriui į jų augintinius. Čia nepadeda žinojimas, kad tie kvailai nesupanta apie ką šneka.  Tie linksmi bei liūdni gyvūnų gerovės grupių bei žiniasklaidos apdoroti žmonės šaukia, kad tas požiūris – jų mintis (humaniškos grupuotės žiniasklaidos pagalba treniruoja žmones į  pitbultejerus reaguoti neigiamai).  Bet kokiu atveju jei planuojate auginti vieną iš „geležinių šunų“, turėsite šiek tiek plieno pasitelkti ir savo makiažui.

Būkite kantrūs ir tolerantiški. Gal net šiek tiek užjaučiantys. Ne kiekvienas sugebės įvertinti gerą amerikiečių pitbultejerą ir mėgautis jo auginimu.

Pagal richard F.Stratton knygos „This is the American Pit Bull Terrier“ pirmąjį skyrių „THE AMERICAN PIT BULL TERRIER“

Civilizuokite jį kaip tik Jums patinka, darykite jį bet kokios spalvos kokios tik norite, ir jis vis tiek  bus kovotojas. —John Tantor Foote

Taip Foote sakė apie savo pitbultejerą Allegheny ir gal tai Jums padės suprasti susižavėjimą amerikiečių pitbultejerais. Kai kam ši  veislė it mįslė, kadangi jie žinomi daugybe pavadinimų – pitbuldogas, buldodas, kovinis buldogas, amerikiečių pitbuldogas, pitbulis, pitbulterjeras, pitterjeras, ir, oficialiai, amerikiečių pitbulterjeras. Tokia pavadinimų gausa kelia sumaištį visuomenėje ir daugybė rašytojų galvojo, kad šio tipo kovose naudota daugiau negu viena veislė. Tačiau čia ne tas atvejis. Kitos veislės – nuo bulterjerų iki bulmastifų,  nuo haskių ir vilkų hibridų iki akitų – buvo išbandytos, tačiau šioje veikloje taip neišplito. Nenuostabu, kad pitbulterjerai egzistuoja – kovoms veisiami gyvūnai egzistuoja daugelį šimtmečių. Jų kraujo linijos buvo griežtai saugomos ir puoselėjamos visame pasaulyje per kartų kartas nuo pat civilizacijų pakilimų iki smukimų. Nė viena šalis ir nė viena civilizacija negali reikalauti išimtinės teisės į šią narsią veislę. Jokia kita veislė negali dirbti taip kaip pitbulterjeras.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip kompanionai jie bus tiesiog mieli augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai.

Viena iš teorijų, įrodančių, kad veislė labai stabili ir maloni su žmonėmis yra ta, kad niekas neleisdavo žmonėms pavojingiems šunims išgyventi. Pagal šią teoriją, atrankinis procesas išretino vidutinius šunis ir paliko mums beveik juokingai draugiško būdo gyvūnus.

Nepaisant švelnios prigimtis, pitbulterjeras, atsižvelgiant į jo gebėjimus, yra nepranokstamas sarginis šuo. Vien jo išvaizda, tvirtas sudėjimas ir drąsa atbaidys daugumą įsilaužėlių. Dar daugiau, veislę lengvai galima išmokinti saugoti žmones ir jų turtą. Autorius turi prisipažinti, kad turi tam tikrą asmeninį nusistatymą prieš atakoms mokintus apsaugos šunis. Taip yra dėl paprastos priežasties - jie dažniau kanda moterims ir vaikams, o ne įsilaužėliams.  Tačiau reikia pripažinti, kad tinkamai apsaugos išmokytas pitbulterjeras bus pranašus ir mažiau tikėtina, kad kąs netinkamiems žmonėms. Tiesą sakant, autorius žino keletą atvejų, kai įsibrovėliai buvo sustabdyti be kandimo!

Draugas visada augino pitbultejerus kaip jo verslo sargus ir žmonos kompanionus. Veisle jis buvo patenkintas, tad niekada net nebandė ieškoti ko nors kito. Laikas nuo laiko jo šunys įrodydavo savo vertę, tačiau niekada nieko nesužalojo. Kažkaip įsibrovėliams jie perduodavo žinią, kad priversti gali padaryti neapsakomą žalą. Buvo atvejis, kai policininkas nekviestas ir iš anksto nepranešęs pateko į namus pro galines dalis. Tai įvyko vėlai naktį, pareigūnas tikrino signalizaciją – ir eidamas jos išjungti pasirinko ne tą pastatą. Deja, Josh (pitbultejeras) aptiko įsibrovėlį, nusivylė jo įgaliojimais ir 20 minučių laikė policininką nelaisvėje. Jis, nepasiydamas pareigūno uniformos, laikė jį prispaudęs prie sienos visas 20 minučių. Kiekvieną kartą pareigūnui bandant siekti ginklo ar pabėgti, šuo pridėdavo snukį prie jo pilvo ir neįtkėtinai grėsmingai urgzdavo. Čia buvo atvejis, kai įsibrovėlis buvo suvaldytas, tačiau visiškai saugus. Galima sakyti, jis buvo visai laimingas, kai pagaliau pasirodė Josho savininkas.

Kalbant apie kitus pitbulterjero privalumus, panagrinėkime ir sąskaitas veterinarams. Tie šunys tiesiog neperšaunami. Arba, kaip pasakė vienas senas draugas, „Tu negali jo nužudyti vien su plaktuku“. Jis turėjo omenyje tai, kad šiuos šunis sunku įveikti liga ar sužalojimais. Selektyvus jų veisimo procesas tęsėsi šmtmečius ir sukūrė itin atsparų, kietą gyvūną. Žinomas veterinaras Leon Whitney atkreip dėmesį į tai, kad kryžminant bulterjerus su į enteritą linkusiais bladhaundais, gaunami sveikesni palikuonys, žymiai atsparesni šiai ligai. Garsus rašytojas ir humoristas James Thurber, atsimindamas savo vaikystės augintinį pitbulterjerą, pasakojo, kaip jo šeima įsitikino, kad jis praktiškai nsunaikinamas poto, kai šuo išgyveno daugybę nelaimingų atsitikimų, kurie bet kuriai kitai veislei būtų pasibaigę mirtimi.

Tiems, kurie nemėgsta daug lojančių šunų (turbūt jie sudaro 90 proc. pasaulio gyventojų) pitbultejeras – grynas malonumas. Nebent šie šunys skatinami būti lojikais savo šeimininkų ar trenerių. Kitu atveju pitbulterjerai – vaiduokliškai tylūs. Tai nereiškia, kad veislei trūksta asmenybės. Priešingai, pitbultejerai tikri klounai ir naudoja visą galimą šuniško bendravimo gamą, tiesiog jie nelinkę daug loti.

Nors nėra susiję su spanieliais ar retriveriais, pitbultejerai – puikūs plaukikai, jei jiems sutiekiama galimybė mėgautis šia veikla. Kai buvau jaunas berniukas, eidamas prie ežero su draugais pasiimdavau seną šunį Pook. Jis mėgo iš vandens atnešti daiktus ir net pagriebdavo akmenis, dėl kurių turėdavo nardyti (kartais įtardavom jį apgaudinjant kai grįždavo su kitu akmeniu, tačiau niekad negalėjom to įrodyti). Kartais mes į ežerą mesdavom didesnius daiktus, pvz., šakas, ir jis visada jas atnšdavo. Buvom įsitikinę, kad jis atneštų ir telefono stulpą – jei tik sugalvotumėm kaip jį numesti vandenin.

Vis dėl to nors ir turi daugybę puikių savybių, pitbulterjeras neskirtas kiekvienam. Taip yra dėl jo galimybės nužudyti kitus šunis. Jis pjautynių nepradės, bet užtikrintai jas baigs. Todėl pitbulio savininkas turi būti pasiryžęs imtis visų saugumo priemonių. Žinoma, dabar dauguma miestų turi pavadėlio įstatymus, tačiau būsimas pitbulio savininkas turi žinoti apie jo gimtą norą kovoti ir būti pasirrengęs jį laikyti atsargiai nuo kitų šunų. Asmenims, kurie mėgsta gerai sudėtus, bet tuo pačiu švelnius ir meilius šunis, pitbulis bus geras augintinis.

Temperamentas – tai suma visų įgimtų ir įgytų fizinių bei psichinių ypatybių bei talentų, kurie nustato, formuoja bei reguliuoja elgesį aplinkoje, kitaip sakant, temperamento sąvoka reiškia bendrą šuns elgesį.

Tai paveldima savybė, jis negali būti išugdytas. Auklėjant ir dresuojant metu mes tik koreguojame tam tikras temperamento dalis ir tam tikrus elgsenos elementus. Šuo, kuris yra labai energingas, niekada nebus paverstas pagalvėliniu gyvūnu – galima jį išmokinti tik kažkiek kontroliuoti savo energiją. Kalbant apie temperamentą, dažnai minimi tokie žodžiai kaip dominuojantis, subalansuotas ir itin paklunus. Grynaveislių šunų temperamentą prognozuoti lengviau, negu mišrūnų. Pvz., dauguma akitų būna linkę dominuoti, o šelčiai kaip tik nuolankesni.

Esminiai pitbulterjerų temperamento bruožai:

Tikras pitbulterjeras su žmonėmis bus draugiškias, laimingas, niekad nebijos ir nesielgs droviai ar agresyviai. Šimtmečius šio tipo šunys buvo veisti, kad būtų draugiški su žmonėmis. Tai ne apsauginė veislė, tad nepažįstamiems žmonėms pitbulterjeras neturi rodyti nepasitikėjimo ar reaguoti į juos kaip grėsmės kėlėjus. Su suaugusiais ir vaikais tikras pitbulterjeras turi būti draugiškas tiek namie, tiek už namų ribų. Su naujais žmonėmi jis sveikiansi taip, lyg tai būtų senai matyti draugai. Be to, pitas negali būti pernelyg baikštus. Į svetimus žmones pitas turi žiūrėti kaip į draugus, atvirai ir vizgindamas uodegą. Paprastai pitai būna geri šeimos šunys.

Deja, nors žmonėms agresyvūs pitbulterjerai turėtų būti eutanazuojami ar bent apsaugoti nuo dauginimo, neretai jie susilaukia palikuonių. Visada prieš perkant tokį šunį reikia įvertinti jo tėvų temperamentą. Iš tiesų iš pito teisingai padaryti apsauginį – sunkus darbas. Kadangi pitbulterjeras draugiškas žmonėms, dauguma šunų nerodys jokių apsauginių savybių, leisis glostomi svetimų, nedraus ateiti į namus svetimiems žmonėms ir netgi negins šeimininko kai jį kas nors užpuls. Dauguma tų pitų, kurie mūsuose laikomi „apsauginiais“, tėra sugadinti nervingi vargšai gyvūnai. Beje, šuo negali savarankiškai saugoti šeimininko – vadas, alfa šuo saugo kitus, o ne atvirkščiai. Jei šuo jums dar nepaklūsta kai ką nors puola – jūs tikrai nesate gaujos vedlys. Nesistenkite padaryti pitbulterjero tuo, kuo būti jam nėra skirta. Jei norite apsauginio šuns, rinkitės kitą veislę, ir tarp bull veislių, kurių atstovai panašūs į pitbulterjerus, yra daug šunų, kurie žymiai labai tinkami apsauginio vaidmeniui.

Pitbulterjeras iš prigimties paklusnus, dėmesingas šeimininkui, palaiko akių kontaktą su juo.

Dauguma pitbulterjerų labai energingi. Jiems reikia ilgų pasivaikščiojimų ir pratimų. Be to, pitbulterjerai – linksmi šunys. Jis mėgsta „durniuoti“ ir linksminti šeimininką.

Tai ne apsauginė veislė ir negali rodyti agresyvaus elgesio svetimiems. Tai bull tipo terjeras – jo temperamentas negali būti nei isteriškas, nei bailus, nei agresyvus. Tie šunys daugybę metų veisti dėl tvirto charakterio, patys geriausi koviniai šunys taip pat paprastai būdavo ne isterikai, o šaltakraujai. Pitbulterjeras turi turėti stiprius nervus - susigūžiantis ar panikuojantis nuo keistų, netikėtų garsų ar neįprastų situacijų šuo turi silpnus nervus. Neįprastose situacijose pitas turi rodyti stirpius nervus ir jei keistasis šaltinis pasirodo nebaisus, turi bandyti jį ištirti.

Pitbulterjeras pasiryžęs jums noriai paklsuti, bet ne bailai ir ne nervingai. Kai kurie pitai būna dominuojantys, tačiau dauguma žmonėms nuolankūs. Pitbulterjerai pasižymi aušktu intelektu, jie be didelių pastangų greit išmoksta tiek naudingo, tiek blogo elgesio. Jų energija mokantis naujų dalykų beveik nesustabdoma.

Prigimtinė agresija kitiems gyvūnams, ypač šunims, pitbulterjerui – norma. Kitiems šunims pitbulterjeras agresiją dažniausiai pradeda rodyti maždaug metų amžiaus, tačiau kartais ta agresija „iššoka“ bet kurio pitbulterjero gyvenimo laikotarpiu. Nors pitbulterjeras agresyvus kitiems šunims, šios egresijos variklis – nebūtinai noras dominuoti. Paprastai agresija šunims varijuoja priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Kartais agresija būna nukreipta į kitus gyvūnus, pvz., kates. Prigimtinai pitbulterjeras gali turėti norą pulti ir laikyti pačiupę stambius gyvulius, tokius kaip galvijai ar arkliai. Dėl to pitbulterjerą reikia atsakingai socializuoti bei dresuoti.

Temperamento testų yra daugybė, tačiau paprastai jie būna standartizuoti, tad 100 proc. jais pasikliauti, žinoma, negalima. Tobulo testo, skirto įvertinti temperamentui, dar niekas nesukūrė. Renkantis šuniuką, su temperamento testais galima paslysti. 4 mėnesių amžiaus šuniuko reakcija gali labai skirtis nuo 3 – 4 metų amžiaus šuns reakcijos. Pitbulterjeras fiziškai ir psichiškai visiškai subręsta būdamas 3 (ar net 4) metų amžiaus. Pvz. kalės, kurios iki tol buvo draugiškos su kitais šunimis, po 1 – 3 rujos tampa agresyvesnės. Tiesa, daugiau ar mažiau tiksliai šunį įvertinti galima jam sulaukus ir 12 mėnesių amžiaus.

Vieni žinomesnių testų yra atliekami Amerikos temperamento testų asociasijos American Temperament Test Society (ATTS). Ši asociacija kasmet įvertina įvairių veislių atstovų temperamentą, o rezultatus skelbia internete. ATTS didžiausią dėmesį skiria tokiems temperamento aspektams kaip stabilumas, bailumas, agresija, draugiškumas, taip pat šuns polinkiui ginti šeimininką ar į savisaugos polinkius grėsmės akivaizdoje… Testuojant imituojamas paprastas pasivaikščiojimas, kurio metu įvyksta daugybė galimų kasdienių situacijų. Šuo patiria regėjimo, klausos bei lytėjimo stimuliavimą. Situacijos būna neutralios, draugiškos ir pavojingos.

Testuojamas šuo turi būti mažiausiai 18 mėn. amžiaus. Testas trunka 8 – 12 min. Šuo vedamas laisvu apie 2 m ilgio pavadėliu. Hendleris negali jam nieko sakyti, duoti komandų ar koreguoti. Bet kuri testo dalis laikoma neįvykdyta, jei šuo parodo neišprovokuotą agresiją, paniką be atsigavimo, stiprų vengimą. ATTS temperamento testą sudaro 10 subtestų, suskirstytų į 5 kategorijas:

Elgesys su nepažįstamaisiais. Tikslas – įvertinti šuns reakciją į svetimus žmones nepavojingose situacijose.

1 subtestas: neutralus nepažįstamasis. Svetimas žmogus prisiartina prie hendlerio, paspaudžia ranką, trumpai su juo pakalba, šunį ignoruoja. Tikslas – įvertinti šuns reakciją į pasyvią socializaciją ir jo apsauginius instinktus.

2 subtestas: draugiškas nepažįstamasis. Svetimas šuniui asmuo elgiasi draugiškai ir smagiai, yra labai draugiškas šuniui ir šeimininkui. Tikslas – įvertinti šuns aktyvius socialiniu įgūdžius.

Reakcija į klausos stimulus. Tiklas įvertinti šuns reakciją į klausos dirgikluis ir tyrinėjamąjį šuns elgesį.

3 subtestas: tylus triukšmas. Hendleris su šunimi artinasi prie pasislėpusio asistento, kuris daužo metaliniu semtuvėliu į akmenis ir padeda šį daiktą komandos kelyje. Hendleris gali paskatinti šunį ištirti semtuvėlį tik tada, kai jo paprašoma tai padaryti. Subtesto tikslas įvertinti šuns budrumą bei smalsumą.

4 subtestas: šautuvo šūvis. Hendleris sustoja pažymėtoje vietoje nugara į gerai pasislėpusį asistentą. Asistentas 3 kartus iššauna .22 kalibro stertiniu pistoletu (šūvis-pauzė-šūvis-šūvis). Tikslas įvertinti šuns reakciją į staigų triukšmą.

Reakcija į regimuosius stimulus. Tikslas įvertinti šuns reakciją į staigius regimuosius stimulus.

5 subtestas: skėčiai. Hendlers su šunimi artinasi prie asistento, sėdinčio ant kėdės ir laikančio suskliaustą skėtį, kutris laikomas paraleliai žemei 90 laipsnių kampu į besiartinančią komandą. Kai šuo nuo asistento yra už 1,5 m, šis išskleidžia skėtį. Prižiūrėtojas skėtį ištirti gali paskatinti tik tada, kai jo paprašoma tai padaryti.

Taktiliniai stimulai. Tikslas įvertinti šuns reakciją į neįprastas sąlygas.

6 subtestas – plastikai. Prižiūrėtojas ir šuo vaikšto per skaidraus plastiko juostą.

7 subtestas: viela. Tik šuo vaikšto išskleistu narvu. Šiais subtestais siekiama įvertinti šuns jautrumą neįprastiems pagrindams, gebėjimą atsigauti po neįprastų sąlygų ir įvertinti tiriamąjį šuns elgesį esant neįprastoms sąlygoms.

Savęs saugojimas/agresyvus elgesys. Tikslas yra įvertinti šuns gebėjimus atpažinti neįprastas situacijas, provokacijos ribas, įvertinti jo apsauginius instinktus, polinkį suvokti situacijos grėsmę.

8 subtestas. Grėsmės nėra. Hendleris su šunimi sustoja pažymėtoje vietoje. Keistai apsirengęs nepažįstamasis praeina už maždaug 10 m nuo komandos. Tikslas įvertinti šuns budrumą neįprastose situacijose.

9 subtestas: grasinimas. Keistai apsirengęs nepažįstamasis grasinančiais judesiais priartėja iki 3 m. Tikslas įvertinti šuns gebėjimą atpažinti, kada neįprasta situacija virsta provokacija.

10 subtestas: agresija. Keistai apsirengęs nepažįstamasis agresyviai artinasi iki 5 m atstumo nuo hendlerio. Tikslas įvertinti apsauginius šuns instinktus.

2007 metais Amerikiečių pitbulterjerai surinko 84,3 procento, o amerikiečių Stafordšyro terjerai – 83,4 procento. Bendras visų šunų vidurkis buvo 81,6 procento. Už pitus blogiau pasirodė tokios veislės, kaip šelčiai, korgiai, čihuahua, šarpėjai, levretės ir pan. 2008 metais (su 81.9% vidurkiu) rotveileriai surinko 83.0%, Stafordšyro bulterjerai - 88.0%, Stafordšyro terjerai - 83.9%, amerikiečių pitbulterjerai - 85.3%, Kaukazo aviganiai - 100.0%, Vidurio Azijos aviganiai - 90.0%, bulterjerai - 91.2%, miniatiūriniai bulterjerai - 100.0%, Kanarų dogai - 89.3%… 2010 m. vidurkis buvo 82.4%. pitbulterjerai surinko 86,0 proc., bulterjerai 90 proc., stafbuliai 89,6 proc., stafai 83,9 proc. Visos šios „blogiečių“ veislės pasirodė geriau negu vidutinis vidurkis.

iš Жалпанова Линиза knygos „Питбультерьер“

Paprastai pagrindinėmis pitbulterjerų savybėmis laikoma ištvermė ir gebėjimas kovoti, tačiau nepaisant visada kovai pasiruošusio šuns šlovės, pitbulterjeras turi subalansuotą ir netgi minkštą charakterį. Reikalas tame, kad šios veislės atranka veisimui buvo vykdoma kovose.

Iš veisimo būdavo šalinami visi šunys, kovos metu parodę psichikos nestabilumą. Šunys, dėl streso prarandantys kontrolę ir neskiriantys žmogaus nuo šuns, būdavo sunaikinami. Taip per šimtmečius susiformavo stipri šių šunų charakteristika, dėl kurios jie lyginant su kitomis veislėmis turėtų būti mažiausiai linkę pulti žmones. Tačiau jei pitbulterjeras mokomas pulti, jis gali būti pavojingas - bet kokiu atveju visi šunys, atakuojantys be priežasties, turi būti užmigdomi.

Sėkmingai organizuojant kovą reikia ne tik gero pasirengimo ir taktinių įgūdžių. Gyvūnas turi turėti gerai išvystytą intelektą. Todėl pitbulterjeras - labai protingas, gerai save kontroliuojantis šuo. Jį sunku išvesti iš savikontrolės ir versti pulti žmones.

Pitbulterjeras turi gana aukštą dirglumo ribą ir beveik neleidžia kitiems šunims išvesti jo iš pusiausvyros. Netyčia sutikus šunis gatvėje, pitbulterjeras greičiausiai nereaguos į jų lojimą ir nepuls. Tačiau ringe varžovui jis rodys nesutramdomą agresiją - tai vadinama geimu, arba kovos aistra.

Atranka nulėmė ir kitas būdingas pitbulterjerų savybes - drąsą, ištvermę, atsparumą šokui. Tai viena iš nedaugelio veislių, turinti gebėjimą kovoti kelias valandas. Kai kiti šunys didžiausią visą jėgą parodo išleidžia kovos pradžioje ir išsikvepia, pitbulterjerai geba kovoti ir toliau, nepaisydamas gautų traumų.

Amerikiečių pitbulterjeras - labai drąsus šuo, tačiau drąsa neturi būti painiojama su agresija. Priešingai, tai šaltakraujė drąsa, gebėjimas teisingai įvertinti susiklosčiusios padėties grėsmę ir tinkamai į ją reaguoti. Savikontrolė taip pat susiformavo dėl kovų, kadangi šuo turėjo savarankiškai priimti sprendimus. Pitbulterjeras gali atskirti tikrą grėsmę nuo netikros, tam nereikia specialaus mokymo.

Yra manančių, kad pitbulterjerų ištvermė yra nervų sistemos degeneracijos rezultatas, todėl šuo nejautrus skausmui. Tačiau stebėjimai rodo, kad pitbulterjerai jautrūs skausmui - jų skausmo tolerancija gali būti priskirta mokymuisi kovos metu įveikti skausmą.

Sunkesnis reikalas - pitbulterjerų užsispyrimas, tačiau jie nors ir yra agresyvūs kitiems šunims, yra draugiški su žmonėmis - iki tokio lygio, kad kovos metu šunis būdavo galima atskirti plikomis rankomis.

Kovos metu ringe be dviejų šunų dar būna trys žmonės - teisėjas ir du šunis paleidžiantys prižiūrėtojai. Kovos metu balsu jie drąsina šunis, po kovos juos atskiria. Be to, šalia ringo grūdasi susijaudinusi auditorija.

Jei šunys būtų kėlę kokį nors pavojų žmonėms, kovos paprasčiausiai nebūtų galėjusios vykti. Be to, šie šunys niekada nekąs šeimininkams, pvz. gydymo metu.

Nepaisant to, kad genetiškai šie šunys žmonėms nepavojingi, jų ugdymui reikėtų skirti daug dėmesio. Į tai žiūrėti reikia labai rimtai, nes netinkamai auginamas ir verčiamas būti agresyviu pitbulterjeras gali būti labai pavojingas. Pitbulterjerai turi ir kitų savybių - didelę jėgą lyginant su jų dydžiu, gerą sveikatą, stiprią nervų sistemą.

Be to, pitbulterjerai - patikimi, energingi, judrūs ir darbštūs šunys. Jie sutverti šeimininkui ir jo šeimai, myli vaikus. Su vaikais pitbulterjerai labai atsargūs, suvokia savo galią. Jie greit ir smagiai išmoksta vykdyti komandas.

Pitbulterjerai turi kitokią kokybę: jie greit pripranta prie naujų savininkų (pastaba: yra laikančių tai mitu, dėl šios priežasties suaugę koviniai šunys dažnai keliaudavo iš rankų į rankas. Ši tradicija dingo, tačiau šiandien pitbulterjerai vis dar lengvai apsipranta naujoje aplinkoje.

Pitbulterjerai ne kartą sėkmingai tarnavo kariuomenėje. Be to, veislė dažnai naudojama kaip terapinė priemonė ligoninėse ir slaugos namuose. Pitbulterjerai parodo puikius rezultatus svorio tempimo, paklusnumo, vikrumo varžybose, apsaugos tarnyboje, ir t.t.

Nepaisant to, žmonės, kurie neturi supratimo apie tai, kaip vyksta šunų kova, gali manyti, kad pitbulterjerai yra agresyvūs, pavojingi žmonėms, kitiems šunims, katėms ir negali tapti gerais šeimos nariais. Tačiau viskas ne taip: šunų kovos nėr grindžiamos agresija ir pykčiu vienas kitam, čia svarbu jėga ir nervų stiprumas. Pitbulterjerai ne pjaunasi, o kaunasi.

Galima daryti išvadą, kad net protingos veislės pobūdis gali pasikeisti į blogąją pusę, jei šunys nebus tinkamai auginami, su jais bus blogai elgiamasi ir pan. Daug kas priklauso nuo šeimininko, jo santykio su augintiniu. Jei tarp šuns ir žmogaus nuo pirmos dienos bus sukurti geri santykiai, jis taps ištikimu kompanionu ir prireikus gins šeimos narius.