Kas skaitė senus ir naujus keep`us ar bandė ruošti šunis, žino, kad egzistuoja labai svarbi taisyklė – negalima šuniui duoti per didelio krūvio. Daug kas prieš sezoną netgi daro „prekeep`us“, kurie būna kaip paruošiamoji dalis prieš rimtesnį kondicionavimą. Kondicionavimo laikotarpiui įsibėgėjus bei einant į pabaigą šunys patiria didelius krūvius. Tam jų organizmai būna pasiruošę. Jeigu šuns savininkas labai skuba ir bando peršokti kai kurias „pakopas“, šuniui jis gali pakenkti, o kai kuriais  atvejais jį netgi nužudyti. Geriausiu atveju jo atsigavimas užtrunka kelias savaites.

Kaip atrodo tie rimti krūviai, iki kurių šuo privalo būti tinkamai paruoštas? Štai keli pavyzdžiai:

  • Bob Stevens yra parašęs šuns ruošimą remiantis šuns maksimaliu širdies susitraukimų dažniu. Kai šuo sugeba bent 20 min. bėgti esant apie 90 proc. MSD, jis gali „pereiti“ į paskutiniąją treniruočių stadiją. Ji atrodo taip: 2 minutes šuo iš visų jėgų bėga sunkiai judančiu carpet millsu, 2 min. vedžiojamas. Taip kartojama 5 kartus. Po šių kartojimų – ilgesnė 5 min. pertrauka. Tada ciklas vėl kartojamas apie 20 min.
  • Don Mayfield šunys ciklo pabaigoje Jenny bėgdavo net iki 10 valandų.
  • Daugeliu atvejų šunys bėgtakyje bėgdavo bent valandą arba būdavo vedžiojami 4 – 5 valandas. Kai kas suderindavo abu šiuos malonumus – t.y., šuo ir daug vaikščiodavo, ir ilgai dirbdavo bėgtakyje.

Rabdomiolizė

Apie ląstelių pažeidimus, galinčius sukelti nuo nedidelio raumenų skausmo iki mirties, veterinarinėje literatūroje rašoma nedaug. Dažniausiai ši bėda pastebėta koviniams, kinkinių, coursingo šunims, lenktynių kurtams, lauko bandymų dalyviams.

Kalbant rimčiau, teks pasitelkti terminą rabdomiolizė. Tai – skersaruožių raumenų irimas, atsirandantis, kai krūvis viršija lūkesčius. Organizmas reaguoja pažeistoje vietoje padidindamas tarpląstelinio skysčio  kiekį (prasideda tinimas) – taip kenksmingos medžiagos išplaunamos iš pažeistos vietos. Kreatino kinazė ir mioglobinas išplaunami iš audinio ir keliauja krauju kol pasiekia inkstus. Be to, kartu su jais „išleidžiamas“ ir nemažas kiekis jonų (natris, kalis), kas gali sukelti širdies aritmiją.

Pasiekę inkstus, baltymai agreguojasi (sulimpa) ir užkemša inkstų kanalėlius, tad šlapimas negali tinkamai pasišalinti. Dėl šios priežasties šlapimo rūgštis kaupiasi organo viduje – inkste padidėja rūgšties koncentracija, iš agreguotų baltymų išleidžianti geležį į  aplinkinius audinius. Geležis atskiria jungtis tarp audinių ir ilgainiui, jei audinių pažeidimai dideli, sukelia ūminį inkstų funkcijos nepakankamumą. Inkstai nebegali filtruoti kraujyje susikaupusių atliekų.

Beje, grįžtant prie tinimo – nors jis skirtas kenksmingų medžiagų iš pažeistos vietos „išplovimui“, jis taip pat gali pakenkti. Dėl jos spaudimas ląstelėse gali viršyti visas ribas, tad didėjant slėgiui raumenyse, aplinkiniai audiniai spaudžiami prie kaulo ir kitų audinių. Tai veda prie dar aktyvesnės raumens mirties.

Simptomai

Rimtas susirūpinimo ženklas – jei šlapimas tampa labai tamsus, rudos, raudonos ar arbatos spalvos.

Sunki forma. Raumenys patinę, iš pradžių dėl uždegimo karšti, vėliau atvėsta. Pratimo metu šuo sunkiai lekuoja. Švelniai trinant nugaros ar pasturgalio raumenis, matosi, kad šuniui skauda. Kartais gyvūnas velka užpakalines kojas, eidamas nagais braižo žemę. Galimas kojų tremoras. Dėl skausmo šuniui sunku atsistoti ir atsigulti. Širdies ritmas nereguliarus. Dėl mioglobinurijos šlapimas raudonos spalvos. Atsiradus insktų funkcijos nepakankamumui, gaišimas per 48 valandas.

Po sunkios firmos gali prireikti 8 savaičių kol šuo vėl galės dirbti – jeigu jis išgyvens. Kai kuriais atvejais galimas nuolatinis raumenų nykimas.

Vidutiniškai sunki forma.  Šuo dirba optimaliai efektyviai, tačiau kiek prasčiau. Dėl raumenų uždegimo (miozito) sutrumpėja bėgančio šuns žingsniai. Pirmas 24 – 72 valandas jam gali skaudėti nugaros sritį. Galimas raudonas šlapimas. Kraujyje gali padaugėti baltymų, padidėti šlapimo pH. Ši forma retai baigiasi gaišimu, tačiau gali progresuoti į rimtesnę bėdą. Su terapija atsigavimas trunka 4 – 7 dienas.

Gydymas

Rabdomiolizė iš esmės gydoma skubiai hidratuojant – tam statoma lašelinė. Šitaip kenksmingos medžiagos greičiau pašalinamos iš organizmo. Į gydymą įeina ir palaikomieji dalykai kaip natrio hidrakarbonatas (soda), kūno vėsinimas, raumenų relaksantai.

Prevencija

Rabdomiolizės galima išvengti. Iš esmės tai skubančių ir nekantriųjų bėda. Norint išvengti šios problemos, patartina:

Fizinį krūvį šuniui kelti laipsniškai, o ne iškart imtis ekstremalių kūvių.

Po treniruotės leisti organizmui atsigauti – negalima sunkiai dirbti kasdien.

Dažniau nuo rabdomiolizės kenčia „savaitgalio kariai“ (tai toks reiškinys, kai 5 dienas šuo ir šeimininkas sėdi namie, o savaitgalį išlenda į lauką pasportuoti).

Duoti šuniui pakankamai skysčių prieš, per ir po pratimų.

Prižiūrėti šunį, kad tas nepersistengtų. Pitbulterjerai dažnai linkę eiti iki galo.

Stipraus krūvio metu vengti diuretikų.

Rabdomiolizė dažnesnė ten kur karštas oras, didelė drėgmė, tad jos rizika didesnė vasarą.