Richard F.Stratton.

Gerai įvertinti pitbulterjerų charakterį ir vertę galite tik įgiję pakankamai patirties ir su kitų veislių šunimis. Šitos patirties aš gavau, kai su žmona nupirkome šuniuką mūsų anūkei. Mergaitei buvo tik 5 metai. Aš buvau prieš pitbulterjero dovanojimą, bet žinojau, kad anūkė mylėjo į mano šunis panašius gyvūnus. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad pitbulterjeras – ne augintinis mažai mergaitei. Ieškojome šuniuko, kuris nekeltų jokių problemų augimo metu. Jis turėjo būti geras, švelnus ir atlaidus mūsų mergaitei. Ir dar - nenorėjau jokių konfliktų su savo dukra.

Po ilgų svarstymų anūkei išrinkome škotų terjerą. Žinoma, niekas negali spręsti apie šunų veislę kaip visumą iš vieno egzemplioriaus, bet škotis buvo tikra katastrofa. Laikyti jį name buvo labai sudėtinga ir net pavojinga, be to, jis įkando anūkei. Baisu pagalvoti, kokią žalą šeimai padarytų pitbulterjeras, jei turėtų tokį bjaurų charakterį. Įvairių sunkumų auginant škotį buvo tiek daug, kad pasidarė aišku: jis nėra toks protingas ir supratingas, kaip dauguma mano matytų pitbulterjerų. Šiuo atveju esu pasiruošęs apibendrinti ir kalbu ne tik apie anūkės šunelį.

Pirmiausia, manau, nesu objektyvus šiuo klausimu, tačiau kiekviena patirtis su kitomis veislėmis tik sustiprina mano nuomonę apie pitbulterjerus. Tačiau daug pitbulterjerų savininkų, kurie pažįsta ir mėgsta pitbulterjerus kaip ir aš, teigia, kad egzistuoja natūralios problemos, kurias sunku pašalinti. Mes visi dirbame siekdami jas įveikti.

Žinoma, atsižvelgiant į šuns geimo vystymą, skirtingi augintojai labiausiai vertins tuos šunis, kuriems geriausiai sekasi kovoje, ir manau, kad tai teisinga. Ilgalaikė mano pažintis su pitbuliais parodė, kad geriausi šuniukai gaunami iš kovojančių šunų. Todėl spaudos pranešimai apie „ekspertų“ siūlymus eutanazuoti iš kovinių veislynų konfiskuotus šunis man visada išspaudžia sarkastišką šypseną.

Esu įsitikinęs, kad sprendžiant veislės formavimosi klausimą būtina lyginti ne tik šunų geimą bei kovinius gebėjimus. Jei šunys šiais pagrindiniais parametrais maždaug lygūs, atrenkant geriausius atstovus reikia apsvarstyti ir kitus kriterijus.

Mano nuomone, agresija žmonėms – vienas svarbiausių nepageidaujamų veislės bruožų. Dauguma pitmenų laikosi to paties požiūrio ir juo remiasi parinkdami šunis veisimui. Problema atsirado tada, kai neatsakingi jauni šiandieniniai pogrindžio augintojai nusprendė, kad tas požymis yra pageidautinas. Galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje atsirado tiek problemų su pitbuliais – daug kaip niekada anksčiau. Ši nerimą kelianti tendencija pastebima visose pasaulio šalyse, įskaitant beveik visą Europą. Dėl to daugėja valstybių, kuriose pitbulterjerai draudžiami. Dėl šios priežasties žmonėms agresyvių šunų kaip reproduktorių naudojimui pritariu tik tada, jei toks šuo yra vienintelis iš savo linijos (nepasižyminčios agresija žmonėms) ir yra būtinybė jo genus išsaugoti veislėje.

Kita problema – bailumas. Paradoksas tas, kad bailūs pitbuliai pasitaiko dažnai. Yra rimtų argumentų prieš šio šuns charakterio bruožo egzistavimą. Kai kurie pitbulterjerai yra tokie bailūs, kad visiškai atsisako dirbti nepažįstamoje aplinkoje. Patikėkite, kai kurie iš tiesų labai gerai sporto pasaulyje žinomi pitbuliai buvo bailiai.

Mano nuomone, toks bailus šuo veisime turėtų būti naudojamas tik tada, jei yra labai reikalingas egzempliorius, įrodęs tai kovoje ir turi nepriekaištingus bailumu nepasižyminčius protėvius.

Iš šio šunų tipo geriausiai žinau Bob Wallace`s Searcy Jeff (vienas iš Old Family Red Nose atstovų, einantis tiesiogiai nuo Lightnerio šunų; darbinis svoris – 17,690 kg). Dėl šito šuns Wallace atidavė viską, ir įdėjo didelis pastangas, kad gautų tokį šunį. Jeff buvo vienintelis savo rūšyje. Jis galėjo nugalėti bet kokį priešininką. Jis taip įtikinamai įveikė du labai gerus šunis, kad buvo neįmanoma rasti jam kito varžovo. Tuo metu Bob Wallace šį šunį už milžinišką sumą nusipirko iš žmogaus, kuris nebuvo suinteresuotas jo veisimu. Vienas garsiausių Bob pasakojimų - kaip jis laimėjo draugystę ir Jeff išlindo iš savo būdos, kad būtų paglostytas. Iki tada būdoje būdavo galima matyti tik porą degančių geltonų akių. Išlupti šunį iš ten būdavo manoma tik tempiant su visa grandine.

Taip atsitikdavo kiekvieną kartą, prie būdos prisiartinus nepažįstamajam. Tačiau jeigu kas nors leisdavo sau pajuokauti apie Jeff bailumą, Bob tiesiog išsišiepdavo ir pasiūlydavo linksmuoliui atvykti į kovą. Įdomu pažymėti tai, kad labai nedaug Jeff palikuonių, o iš viso Bob veislyne jų buvo apie 50, paveldėjo protėvio bailumą. Tačiau širdyje Bob visada atsirasdavo vietos šunims, kurie parodydavo baimę, arba būdavo „intravertai“, kaip jis pats juos vadindavo.

Ne visi nepageidaujami pitbulterjerų bruožai priklauso nuo elgesio tipo. Kai kurios savybės nustatomos remiantis genetika. Viena jų – polinkis į odos problemas. Tokie atvejai reti ir aš per visą šunų auginimo laiką regėjau jų mažai. Galite būti tikri - nė vienas mano šuo net negalėjo svajoti būti veisiamas, jei turėjo panašių problemų. Tačiau nesu tikras dėl kitų veisėjų. Kartą į mane kreipėsi vyras, teigdamas, kad įsigijo šuniuką iš garsaus selekcininko ir tas šuniukas turėjo odos problemų. Jis už gyvūną sumokėjo apie 1000 dolerių, todėl pateikė veisėjui pretenzijas dėl šuniuko sveikatos. Veisėjas atsakė, kad visi jo pirkėjai rūpinosi tik geimu bei kovomis ir niekam tokios kvailystės kaip oda neįdomios.

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje veisėjas turi būti laikomas visiškai atsakingu. Ten buvo toks sunkus niežų atvejis, kad netgi kilo abejonės, ar šuniukas sulauks pilnametystės. Žinoma, geras veisėjas pirkėją apie tokią situaciją privalo įspėti.

Manau, kad tobulindami veislę, taip pat turime atsižvelgt į šunų gyvenimą. Jei laikote du šunis, kurie turi lygiateisį geimą ir maždaug tokias pat galimybes, atlikite mokslinius tyrimus – patikrinkite pirmųjų trijų kartų genealogiją. Veisimui pasirinktie tą šunį, kurio protėviai sveikiausi bei ilgaamžiškiausi.

Viena iš savybių, kuri labai svarbi man – intelektas. Bet intelektas nėra beprasmis. Mano patirtis rodo, kad protingesni šunys kovoje turi pranašumą. Dbl (dvigubas) Gr Ch Tornado (10XW) buvo ne tik kandidatė į visų laikų geriausius kovotojus, ji tuo pačiu buvo protingiausias šuo.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų, įskaitant Big Jimmy Booth (deja, jis kergtas tik tris kartus).

Kaip jau minėjau, dabar ši nuostabi veislė – mūsų rankose. Ji gimė dėl daugybės žmonių pastangų. Į mano minėtas šunų savybes veisėjai privalo atsižvelgti, jei juos tikrai domina veislės tobulinimas ir išsaugojimas. Va tada tikras pitbulterjeras bus sveikas, subalansuotas šuo ir, žinoma, talentingas kovotojas.