Apie bėgtakius girdėję turbūt visi - tai tokia begalinė juosta, kuria bėga šuo ar kokia kita būtybė. Bėgtakių būna išties labai įvairių – skirtų bėgti pavieniui ar net kinkiniams, elektrinių ir mechaninių (kurie skirstomi į „kiliminius“, labiau lavinančius jėgą, ir „lentelinius“, skirtus ištvermei), netgi povandeninių. Bėgtakio teikiamos naudos plačioji visuomenės dalis dažnai nesupranta – žmonės tai linkę sieti su kankinimais, ruošimais kovoms ar šeimininko tinginyste. Tačiau šie treniravimo aparatai naudojami jau daugiau negu šimtmetį, nors per tą laiką kiek pasikeitė.

Bėgtakis skirtas  šuns ištvermei padidinti, nors dabar jie naudojami ir reabilitacijoje, „mokant“ tinkamai judėti. Tačiau kalbame apie sveikus, darbinius šunis, tad omeny turiu pradinį tikslą – ištvermę. Jos dėka dirbdamas ilgesnį laiką šuo ne taip greitai padus. Tinkamai naudojant šis įrankis neįkainojamas, tačiau persistengus šuo gali persidirbti. Dėl to patyrę asmenys visada primena, kad bėgtakis – ne tik naudingiausias, bet ir pavojingiausias treniruoklis.

Jei bėgtakio neturit, labai neverkit – galit pasiguosti, kad daugybė aukščiausios klasės šunis treniruojančių asmenų tokio daikto neturėjo. Reikalingesnis jis turint daug šunų ar gyvenant mieste, kur nėra galimybės šuns pakankamai vedžioti pėsčiomis ar įrengti Jenny.

Kadangi judant risčia šiuo treniruokliu raumenys taip nelavinami kaip judant žeme (kojos traukiamos iš po kūno - manoma, raumenims įtakos turi tai, kad kojos judant bėgimo takeliu juda kitaip negu žeme), bėgtakis neturėtų būti pagrindinis metodas lavinant šuns ištvermę, ypač jei gyvūnas specializuojasi ištvermės varžybose kaip kinkiniai, lauko bandymai ar ganymas. Tačiau tai gali būti puiki išeitis šaltu oru ir gali treniruotėms suteikti įvairovės. Bėgtakis turi būti derinamas su kitais treniruočių būdais, tokiais kaip springpole ir vedžiojimas. Ėjimas labai naudingas ne tik šuniui, bet ir savininkui, be to, jis ne toks nuobodus.

Pradžia: tinkamas bėgtakis

Elektrinis bėgtakis

Bėgtakiai būna daugybės rūšių ir skirtingų dizainų. Bene brangiausias variantas – elektrinis bėgtakis. Galima įsigyti naudotą žmonėms skirtą aparatą (analogiško ilgio ir motoro galingumo bėgtakiai, skirti šunims, visad būna brangesni). Jei šuo noriai bėga, jis lengvai pripratinamas ir prie žmogiškojo varianto, tik reikia atidžiai įvertinti visus „taškus“, kur gyvūnui gresia rizika susižeisti, ir nuo jų apsaugoti. Elektrinio bėgtakio privalumas tas, kad bėgimo tempą parenkate pats. Tinkamas variantas butui. Svarbiausias dalykas - bėgamosios dalies ilgis, jeigu ji bus per trumpa, šuo negalės judėti "pilnu žingsniu".

Jeigu šuo lauke vedžiojamas pakankamai, daug laksto, galima rinktis „sunkesnį“ variantą – kiliminį bėgtakį carpetmill). Tai palyginti pigus, tylus įrankis, jį nesunku pasidaryti ir namie. Tinkamas variantas butui.

Dauguma lentelinių ištvermę lavinančių bėgtakių (slatmill) - standartinio modelio, aprašyto per paskutinius 75 metus, tik kai kurie su šiokiais tokiais patobulinimais. Šiame tekste daugiausia bus pasakojama apie šio tipo bėgtakius. Turi vieną minusą – nelabai panaudojami bute, kadangi yra gan triukšmingi (ypač pigesni variantai – barška kaip geras traukinys). Svarbiausias dalykas – jis turi judėti laisvai, be jokio pasipriešinimo. Normalus bėgimas neįmanomas, jei juosta juda pernelyg lengvai ar sunkiai. 14 kg šuo neturėtų sunkiai triūsti bėgdamas bet kokiu tempu. Be to, niekad nedirbusį šunį daug lengviau įtikinti bėgti naudojant lengvai besisukantį taką. Per sunkus darbas gali pakenkti inkstams, be to, šuo gali pastebėti, kad jam daug lengviau „dirbasi“ stovint, o ne judant – ir stos kaskart, kai bent trumpam paliksit jį vieną 🙂

Bėgtakio judamoji dalis turi būti 2,5 karto ilgesnė už šuns kūno ilgį. Turi būti sudaryta galimybė šunį iš bėgtakio iškelti jo nesužalojant (saugant pėdas šunį geriausia išimti iškeliant).

Tvirtinant šunį petnešos nėra geras pasirinkimas. Jeigu jis bėga 16 km/h greičiu ir staiga sugalvoja sustoti, gali susižaloti pečius. Be to, bėgant su petnešomis „iškraipomas“ žingsnis. Geriausia tvirtinti naudojantis „trijų taškų sistema - vienas viršuje, du šonuose ir su plačiu antkakliu, taip šuo negalės priartėti prie nė vieno krašto kur gali susižaloti letenas ar iššokti ir pasismaugti.

Yra tam tikrų bėda su pėdų vibracija naudojant lentinį bėgtakį – lentoms judant per ratukus, tai atsiliepia ir šuniui. Platesnės lentos sukelia mažiau vibracijos. Bene garsiausias takų gamintojas R. Lemm juos gamindavo iš 4,5 cm pločio lentelių (daugiausia – 5,7 cm). Renkantis platesnes, nelaikys diržas. Tarp lentų negali būti jokių tarpų – pirma, didėja diržo pažeidimo tikimybė, antra, gali susižaloti ir pats šuo.

Pratinimas prie bėgtakio

Užsiimant su jaunu, nepatyrusiu šunimi geriau, kai bėgtakis juda lengvai – „sunkesnis“ takas jį gali išgąsdinti. Geriausia, žinoma, padėti kuo šuniukas dar mažas. Svarbu jo neišgąsdinti – jam turi būti įdomu, jį būtina skatinti ir drąsinti. Beje, tai aktualu ir vyresniems, patyrusiems keturkojams - vieno vyruko šuo, būdamas 8 metų amžiaus ir visą gyvenimą lakstęs bėgtakiais, kartą netyčia nuo tokio nukrito. Jam prireikė mėnesio, kad vėl įsidrąsintų lipti į šį treniruoklį. Žinoma, mažas šuniukas negali daug bėgti – lipimas į bėgtakį susijęs su pirmąją patirtimi, o ne rimtu darbu. Po truputį tegul šuo pajuda ir už tai būna skatinamas.

Jei suaugęs šuo niekad nedirbo šiuo būdu, jo pasitikėjimą teks įgyti palengva. Niekad nepykit ant jo, kai tas nesupranta, ką reikia daryti. Dirbti pradėkit tik tada, kai gyvūnas pradės pasitikėti savimi. Pirmoji pamoka turi trukti ne ilgiau kaip 5 minutes. Palaipsniui kas savaitę laikas ilginamas po 5 minutes. Kai kuriais atvejais treniruotės bėgtakyje laikas trumpinamas, o šuo ilgiau juda su šeimininku, šalia dviračio.

Paprastai dauguma pitbulterjerų bėgtakį pamėgsta net be specialaus pratinimo, tačiau kai kurie šunys būna jautresni. Tokiu atveju svarbiausia neskubėti - kantrybė visada laimi prieš skubumą. Kad šuo noriai bėgtų, galite rodyti daiktą, kurį jis mėgsta. Jį reikia nuolat stebėti, glostyti ir girti. Kai šuo apsipranta, mokinkit jį reaguoti į komandas, pvz., paliepimą bėgti greitai, lėtai ar pagal plojimo tempą.

Šuns bėgtakyje niekad negalima palikti ilgiau kaip kelioms minutėms, kadangi jo veiklą stebėti labai svarbu.  Turit būti įsitikinęs, kad šuniui patinka bėgti, kad jis tam pasiruošęs visą dieną ir mielai dirbs. Darbo bėgtakyje negalima ilginti daugiau kaip 5 min. per dieną. Jei matote, kad šuniui dėl kokios nors priežasties šis užsiėmimas nepatinka, leiskite jam pailsėti, o ne verskite bėgti. Privalu vesti įrašus ir stebėti augintinio būklę, kad išvengtumėte persidirbimo požymių. Jei šuo kvėpuoja neįprastai sunkiai ar sunkiai bėga, išimkite jį iš treniruoklio.

Prieš treniruotę

Bėgtakyje treniruotis gali tik tinkamai šeriamas ir pakankamai vedžiojamas šuo. Prieš pradedant treniruotes stambesni gyvūnai turi numesti riebaliukus - į bėgtakį niekada negalima kišti šuns su antsvoriu.

Būtina paruošti ir gyvūno pėdas. Jų negalima „kietinti“ naudojant kai kuriuos tepalus. Geriau kasdien 2 sav. iš eilės padirbėti po 5 – 10 min. greitu tempu. Jeigu pėdos nebus „kondicionuotos“, ilgiau pajudėjus nuo jų nusilups oda ir darbus teks sustabdyti. Jei ant pėdų ar tarpupirščiuose atsiranda žaizdelių, jas būtina gydyti.

Niekad neleiskit šuniui dirbti prieš tai neišsituštinus. Todėl prieš bėgimą, ypač jei užsiimama rimčiau, jį reikia daug vedžioti, leisti pilnai išsituštinti – tai svarbu siekiant sumažinti apkrovą inkstams, be to, „pilnas“ gyvūnas judės lėtesniu tempu.

Kiek ilgai šuo gali bėgti?

Leiskit šuniui pačiam pasirinkti tempą ir už tai skatinkit. Siekit, kad jis dirbtų stabiliai, o ne greitėjant-lėtėjant. Jei bėgtakis naudojamas kasdien ir tik formos palaikymui, nereikia gyvūno versti sunkiai dirbti. Tiesiog leiskit jam eiti savo tempu ir greičiu be jokio masalo.

Dauguma trenerių rekomenduoja bėgimą nuo 20 min. iki 1 val. Kai kurie augintojai siūlo daugių daugiausia 12 - 14 min. trukmės stiprų sprintą; kiti teigia, kad geriausių rezultatų galima pasiekti pasirinkus lėtas beveik 3 val. trukmės treniruotes. Armitage rekomendavo dirbti 45 minutes, Colby - 20 min. (tačiau sunkesniu bėgtakiu). Kadangi šie pareiškimai negali atspindėti tam tikrų šuns ir bėgtako galimybių, kyla klausimas - koks tinkamas treniruotės laikas siekiant pasiekti idealiausią variantą. Svarbų vaidmenį vaidina juostos judėjimo lengvumas. Jei juosta juda lengvai, šuo bėgs be vargo, jei sunkiau, šuniui reikės įdėti daugiau pastangų. Ilgiau dirbti galima turint lengvai, greitai judantį bėgtakį. Jei jis sukasi sunkiau, užsiėmimai bus trumpesni.

Atkreipkite dėmesį į treniruojamą šunį. Jie būna įvairių formų ir dydžių, kai kurie tingūs, kiti judrūs, kiti dirba greitai, kiti visai nenori dirbti, dar kiti patys noriai užsiima veikla. Lengva suprasti, kad šuns ant bėgtakio negalima palikti per ilgai. Yra šunų, kurie gali bėgtakyje judėti 2 val. 45 min., yra ir šunų, kurie jau po 1 val. gali nugaišti dėl išsekimo. Žinoma, tai kraštutiniai pavyzdžiai.

Dirbant su kiliminiu bėgtakiu, kuris taip laisvai nejuda, jėgos mokymas neturėtų trukti ilgiau kaip 35 minutes dienai. Dirbant ilgiau galima nužudyti šunį. Judant lenteliniu treniruokliu, pradinis „sprogimo greitis“ bus didesnis, vėliau nusistovės ties 5 – 6 km/h, ir sveikam šuniui nekils problemų taip judant iki valandos.

Jei pasirinkote elektrinį bėgtaki, darbo juo trukmė priklausys nuo to, kokį greitį nustatėte. Paprastai manoma, kad 8 km/h greičiu šuo gali bėgti labai ilgai - tačiau, žinoma, etapus būtina ilginti po truputį.

Po darbo gyvūną pavedžiokit 15 min. kol atvės, tada 15 min. trinkit šiek tiek paglostant ar pašukuojant, dėl ko jis gerai jausis. Iškart po treniruotės neleiskit jam prigert šalto vandens - duokit truputį drungno. Jei šuo užkaito bėgdamas, padrėkinkit jo lūpas šlapiu skuduru, bet neleiskit gerti kad tas neapsivemtų.

Venkite išsekimo

Bėgimo apimtis (greitį, laiką, įkalnę) didinkite labai lėtai. Jei turite galimybę su šunimi užsiimti nenaudojant bėgtakio, visada pasinaudokite šia galimybe.

Būtina sugebėti šunį sustabdyti iki išsekimo. Galima stebėti liežuvį – jei stipriai lekuojant jis užsiriečia apačioje, užsiėmimą patartina baigti, šuns snukį nuplauti švariu vandeniu ir gyvūną pavedžioti (bei atlikti kitus potreniruotinius ritualus, jei tokių turit). Užpakalinės galūnės taip pat turi judėti laisvai, o jeigu gyvūnas jas pradeda vilkti, jam visko jau per daug.

Jei šuo greit pavargsta, darosi vangus, apatiškas, nesidomi darbu, vadinasi kažkas negerai ir greičiausiai jis persidirbo. Tada jam reikia duoti 3 - 4 dienas poilsio ir mokymus pradėti iš naujo. Dėl to būtina atidžiai stebėti dirbantį šunį - ir dar atidžiau kai treniruotės sunkėja. Bent kas 7 – 10 dienų šuniui reikia duoti pailsėti, nors daug kas leidžia ilsėtis kas 2 – 3 dienas.

Yra daugybė patarimų internete, knygose bei žurnaluose, vairiausių „keepų“, kaip geriausiai šuniui „kelti“ lygius http://www.pitbuliai.lt/pages/treniravimas/kondicionavimas.php . Dauguma jų tinka ištvermės, o ne jėgos atletams. Dėl to šuniui kuriant treniruočių grafiką geriausia atsižvelgti į konkretų atvejį ir tiesiog nepersistengti.