JAV „pit bull“ reiškia ne veislę, o tipą. Tam tipui priklauso amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai, Stafordšyro bulterjerai, priklausomai nuo valstijos veislių gama gali skirtis, o kartais šuniui užtenka turėti kokį nors panašų bruožą ir jis jau bus pitbulių tipo atstovas – kas domisi, žino, kad toji masė (kartais daugybė skirtingų veislių) statistikoje paprasčiausiai vadinami pitbulterjerais… Taigi, jei į visus tuos šunis žiūrėsime kaip į tą pačią veislę, tik skirtingas jos atmainas (yra ir tokių požiūrių), skirtumų ieškoti neverta. Aš pati, žinoma, juos visus skirstau į atskiras veisles, vien dėl to, kad patys pitai ir stafai atsiskyrė daugiau kaip prieš 70 metų.

Šunų veislių sąvoką plačiai naudoti imta 1800ųjų pabaigoje, kai pradėta organizuoti jų parodas. Iš pradžių šunys skirstyti į tipus – retriveriai, pointeriai, spanieliai, greihaundai, aviganiai, gyvulių šunys, skalikai, mastifai ir buldogai, taip pat keletas „žaislinių“ ar „pet“ tipo šunų… Kai parodos išpopuliarėjo, šunis ėmė veisti taip, kad jie atitiktų griežtus raštu parengtus standartus, kuriuose aprašyta žmonių nuomonė apie tai, kaip jie turi atrodyti. Galų gale šunų tipus pradėjo skirstyti į veisles. Nustojus veisti dėl darbinių savybių ir persiorientavus į išvaizdą, daug veislių kaip darbinės tapo visiškai nebefunkcionalios. Dauguma bull tipo terjerų augintojų savo šunis stengėsi nuo tokių parodų laikyti kuo toliau ir ilgą laiką jiems neblogai sekėsi. Ir dabar daugelio tikrai darbui auginamų šunų savininkai sako, kad grožio parodos pridaro problemų veislei, tad jie arba visai atsiriboja nuo visokių FCI, arba apsilanko tik tiek, kad surinktų veisimui būtinus minimalius įvertinimus.

1936 metais AKC pitbulterjerus pripažino – pavadino juos Stafordšyro terjerais ir perspėjo, kad apie bet kokias pjautynes teks pamiršti (dėl to ir pavadinimą pitbulterjeras, labai jau akivaizdžiai susijusį su kovomis, teko pakeisti). Veislės standartas sudarytas remiantis grynaveislio pitbulterjero Colby`s Primo aprašu.

1972, kad būtų išvengta painiavos su angliškaisiais sfatbuliais, veislė pervadinta amerikiečių Stafordšyro terjerų vardu.

AKC užregistruotus pitbulterjerus, tapusius Stafordšyro terjerais, imti veisti ir auginti ne kovoms ar sportui, o parodoms ir kaip numylėtinius. Parodiniai gyvūnai veisiami, kad atitiktų išvaizdos standartus (tad būna vienodesnės išvaizdos), o darbinės savybės paprastai visai paliekamos užmarštyje. Dalis tų šunų iš seno įpratimo buvo registruojami ir kaip stafai, ir kaip pitai (pvz., UKC), dalis pitbulterjerų augintojų ranka numojo į parodas ir toliau šunis augino kovoms, sportui ir pan. Susidarė labai įdomi padėtis, kadangi UKC tik visai neseniai uždraudė "maišyti" linijas.

Galima sakyti, kad ta pati veislė – pitbulterjeras – 1930 metais buvo padalinta į dvi dalis, kurias daugiau kaip 70 metų veisė skirtingiems tikslams. Va čia ir kyla klausimas, ar tos dvi „dalys“ – tik du tos pačios veislės tipai, ar jau dvi atskiros veislės. Žvelgiant į AKC/FCI stafą ir ADBA/AADR pitbulterjerą, aiškiai matyti, kad juos galima vadinti skirtingomis veislėmis, nes skirtumai gana akivaizdūs.

Dalis UKC pitbulterjerų yra savotiški tarpiniai variantai dėl to, kad jie būna arba pitai, arba stafai, arba stafų/pitų mišrūnai. Tačiau šioje vietoje žibalo į ugnį gali įpilti kai kurių kitų veislių pavyzdžiai. Egzistuoja didelis skirtumas tarp gyvūnų, kurie net tam pačiam kinologų klube registruoti tuo pačiu pavadinimu, tačiau vieni veisiami darbui, kiti - parodoms.

Ar geriau veislinis parodinis šuo, ar ne - pasirinkimo reikalas. Daugeliui žmonių žymiai geriau ir patogiau auginti parodinį ar pet gyvūną – darbiniai šunys standartiniam vartotojui su vidutiniais reikalavimais gali pridaryti pernelyg daug problemų.

Gerai, jei turime grynaveislius amstaffą ir pitą – tada galime juos sugretinti ir drąsiai lyginti tuos skirtumus. Aišku, lyginant didelį kiekį tokių šunų, atsiras neatitikimų. Pvz., gali pasitaikyti red nose stafas (taip, tikimybė visada yra) ar pitas stafiškesne galva. Bet vis viena – mes turėsime kokį nors kilmės įrodymą ir žinosime, apie ką kalbama. Blogiau, jei šuo neturi kilmę įrodančių dokumentų ar išvis nežinome, kas šuns tėvai – tada, norint bent dalinai nuspėti, kas ten per padaras, reikia ieškoti požymių ir veislę spėti iš tų požymių gausos (taip sakant, „dėlioti pliusiukus“), yra šiokia tokia rizika nepataikyti. Net ekspertai žiūrėdami į šunį ne visada gali atskirti, ar tai pitbulterjeras, ar stafas – kartais žiūri į šunį, matai, kad jis lyg ir pitas, bet regi jame ir kažkokių stafiškų bruožų.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į veislių standartus:

Lygindami standartus, patys galite rasti neatitikimų ir panašumų. Aš paminėsiu kai kuriuos bendresnius ir dažniau pasitaikančius skirtumus (bet kuriuo atveju jie nieko 100 proc. negarantuoja).

Amerikiečių stafordšyro terjeras: JCh Moonlight Budulis S Almaznogo Ostrova (Moony)

Stafas kaulingesnis, tvirtesnio sudėjimo, kresnesnis, stambesnis, sunkesnis, turi labiau išreikštą priekinę kūno dalį, pabrėžtas priekines kojas, platesnę ir gilesnę krūtinę, negu pitbulterjeras (nors pitų standartas ir reikalauja pakankamai užpildytos krūtinės, nemažai jų vis viena yra siaurokos arba nepakankamai gilios). Daug dešimtmečių Stafordšyro terjerai veisti „ringo judėsenai“ – kad vizualiai šuo idealiai judėtų, todėl ir turime tuos, lyginant su pitbulterjeru, „perdėtus“ pečius ir galvą. Pitbulterjeras lengvesnis, liesesnis, jo raumenynas ne toks masyvus, labiau pabrėžtos užpakalinės kojos. Virš juosmens pitas turi nedidelę arką, kuri jam suteikia tam tikrą energingesnį, smarkesnio tipo šuns, įvaizdį. AKC standarte minimas stafo kryžiaus nuolydis neturėtų būti painiojamas su ta „pitbuliška“ arka. Pitbulterjerų tarpe didesnė išvaizdos tipų bei spalvų įvairovė.

Amerikiečių pitbultejeras

Pitbulterjeras gali sverti 13 (dažniau nuo 18) – 27 kg, stafas - 20 – 35 kg. Negrynakraujai pitbulterjerai paprastai būna kiek didesni už tikruosius, „parėjusius“ iš kovinių linijų. Tie „ne tokie tikri“ pitai veisiami ne dėl kokių nors savybių, o tiesiog todėl, kad yra pitai. Paprastai daugiausia problemų ir sukelia tokie neaiškaus veisimo šunys, nors dauguma jų irgi būna pakankamai stabilūs ir mieli. Deja, nelabai kas su jais atsakingai dirba, sėdi prie jų veisimo ir panašiai. Šie gyvūnėliai dažnai (kaip ir negrynakraujai amstaffai) atsiduria prieglaudose.

Daugelis pitbulterjerus sieja su raudona nosim, taip pat marmurine (merle) spalva. Stafas negali būti ne tik red nose, bet ir juodos su įrudžiu, kepenų spalvos ar turėti daugiau kaip 80 proc. baltos – šių šunų išvaizdoje pigmentacijai skiriamas didesnis dėmesys, tad kaip vieną iš skirtumų galima paminėti ir akių apvadus – stafą tamsiai apvestomis akimis pamatysite žymiai dažniau, negu pitbulterjerą.

Stafo galva atrodo „stipresnė“, jo skruostų raumenys ryškesni. UKC pito galva mažesnė, labiau plytos formos, plokščia kaukole. Kai kur užsimenama ir apie antakių lankų, kaukolės kaktinės dalies formos skirtumus. Amerikiečių Stafordšyro terjerų akys apvalesnės, pitbulterjerų dažniau migdolo formos.

Amerikiečių Stafordšyro terjeras

Anksčiau parodiniai stafai dažnai turėdavo kirptas ausis – tai suteikdavo jų išvaizdai gražumo, gal dar elegancijos, tam tikrų bruožų pabrėžimo ir, aišku, piktesnę išvaizdą. Pitbulterjerams ausys taip pat dažnai karpomos, ypač jei jie UKC kilmės.  ADBA/AADR tipo pitams, darbiniams bei koviniams šunims ausys trumpinamos daug rečiau.

Daugeliui paprastų „vartotojų“ šunų būdų skirtumas nelabai aktualus. Dauguma pitų gali būti agresyvesni kitiems šunims. Pitui dažnai būdingas ir stipresnis geimas, nes ji ilgiau veistas dėl šios savybės – koviniai šunys buvo auginami jėgai, ištvermei, greičiui ir tam jau minėtam geimui. Stafai, veisiami vien parodoms, prarado daug ką, dėl ko buvo auginti pitbulterjerai – tačiau buvo stiprintos jų socialinės, nervų sistemos stabilumo savybės. Pitbulterjeras greitesnės reakcijos, jis labiau bekompromisis. Stafas kiek socialesnis, ne toks drovus. Palyginus su pitais, tarp stafų dažniau pasitaiko "nuobodžių" šunų - tai yra, nelabai besidominčių žaidimais ar kita aktyvia veikla. Veterinarų teigimu, pitbulterjerai rečiau patiria traumas aktyvios veiklos metu.

pagal "Fantasy and Reality" (Richard F.Stratton, vasario mėn. Sporting Dog Journal) 

Šiame pasaulyje daug vietos fantazijoms – juk istorijos be mažų pagražinimų būtų pernelyg nuobodžios. Policininkai televizijoje įdomesni už tikrus, kadangi vos viename epizode matome daug daugiau įvykių, negu iš tiesų patiria realus pareigūnas. Tas pats galioja seklių laidoms. Tai daugiau įrašų naršytojai ir asmenys, ieškantys informacijos kitaip negu rodoma filmuose.

Korėjos karo metu tarnaudamas 11-joje Airbone divizijoje (dabar neaktyvi) įgijau šiek tiek žvalgybinio darbo patirties. Tačiau šnipų šou man vis tiek smagu stebėti, net jei tai gryna fantazija.

Labai ciniškas HL Mencken kartą pastebėjo, jog reikia leisti žmogui fantazuoti apie tokius dalykus kaip kad antai jo žmona graži ar vaikai protingi. Sutinku su tuo, tačiau manau, kad dažnai svarbu ir orientuotis realybėje. Daug klaidų pastebime kalbant apie šunis ar mūsų veislę. Kaip daugybės knygų apie šią labai populiarią veislę rašytojas jaučiu tam tikrą poreikį papasakoti tiesą apie kai kuriuos dalykus.

Laikykitės atokiau nuo kovinių linijų

Neprieštarauju, kad kitos veislės būtų veisiamos dėl grožio, tačiau dėl to kyla problemų. Štai pažvelkit į Neapolio mastinus. Mačiau kaip jie pasikeitė per vieną – du dešimtmečius. Labai mažai domiuosi šia veisle, tad buvau tik atsitiktinis stebėtojas. Tačiau veislė pasidarė kraupi. Turiu pasakyti, kad tai dėsninga visiems „šou šunis“ - nenoriu, jog kas pagalvotų mane kalbant kokius nors negatyvius dalykus apie kitas veisles. Vienas iš tokio nuveisimo paaiškinimų – norint, jog veislės atstovai būtų geri sarginiai šunys, pageidaujama, kad jie ir atrodytų baisiai. Gal ir taip, tačiau įtariu, kad tokią išvaizdą lydi gausybė sveikatos problemų. Šie šunys palyginti neseniai atrodė visiškai kitaip, nors ir teigiama, kad tai sena veislė.

Kažkada mastinai taip pat naudoti kovoms. Žinoma, šiuo klausimu jie niekad nepriartėjo prie amerikiečių pitbulterjerų, tačiau tikrai atrodė geriau, kai buvo veisiami darbui. Tačiau grįžkime atgal į mūsų veisles.

Amerikiečių Stafodšyro terjerai

Savo knygose rašiau, kad tai iš esmės kita veislė. Vis dar manau, kad ši mano pozicija galioja - selektyvus veisimas metams bėgant sukūrė didelį skirtumą. Situacija gan sudėtinga, kadangi kai kurie veisėjai tuos pačius šunis registruoja ir AKC, ir kitose organizacijose, dėl ko kai kurie šunys techniškai būna stafai. Corvino buvo vienas iš tokių selekcininkų pavyzdžių - jo šunys būdavo su dvigubomis registracijomis. Štai 8xw 1xl Going Light Barney's tėvas Booger buvo registruotas kaip stafas, tačiau buvo grynas Corvino šuo.

Stafai kilę iš tų pačių kraujo linijų kaip ir mūsų šunys. Atrankinės selekcijos procesas kisti ėmė apie 1936 m., kai veislę oficialiai pripažino AKC. Tarp parodų šunų liaudies egzistuoja savita politika, kurion net buvo įtrauktas veislės pavadinimas. Bulterjeras AKC jau buvo registruotas, šie šunys žinoti kaip baltieji kavalieriai ar šunys gladiatoriai. Ne visi buvo patenkinti šia registracija. UKC ir ADBA mūsų veislė buvo žinoma amerikiečių pitbulterjerų vardu.

Įdomu tai, kad XX a. pradžioje keli veislės atstovai AKC buvo registruoti kaip pitbultejerai, o ne amerikiečių Stafodšyro terjerai. Aš nežinojau apie šį faktą, tačiau Louis B. Colby man pasakė, kad jo tėvas ir keli kiti mylėtojai registravo šunis tokiu pavadinimu.

Kai parodinė anglų veislės versija – Stafordšyro bulterjerai – 1971 m. buvo priimti į AKC, stafų žmonės galėjo rinktis originalų pavadinimą – amerikiečių pitbultejeras – tačiau galimybe nepasinaudojo. Matyt priprato prie kažkada priverstinai pasiūlyto varianto.

Buldogai

Skaitę mano knygas greičiausiai pamena, kad spėju mūsų veislę esant tipiškiausiu senojo buldogo pavyzdžiu. Tai įrodymų, kurių nesivarginsiu čia kartoti, turinti teorija. Tačiau štai klausimas: kaip atsirado parodiniai buldogai? Kartais mūsų veislės mylėtojai parodinius buldogus vadina anglų buldogais, o ne tiesiog buldogais, taip atskirdami juos nuo mūsų veislės, kuri tarp mūsiškių visada vadinta buldogų vardu. Kada tarp šių dviejų veislių atsirado toks stulbinantis skirtumas? Norėčiau pasakyti, kad šiuo atveju įrodoma selektyvaus veisimo galia. Jau daugiau kaip šimtmetį parodų buldogai veisiami dėl keistos į žmones panašios išvaizdos - ir štai turime rezultatą.

Tai gan painu, kadangi bet kokiu atveju turime du buldogus. Abu naudojami kuriant kitas veisles. "Įstumta" nosis ar brachicefalinė išvaizda lengvai pasiekiamos selektyvaus veisimo pagalba, tad nereikia spėlioti, kas panaudota kuriant mopsus ar kitas panašias veisles (ne tokias senas kaip buldogai). Viskas ko reikia - tik tam tikro bruožo pasirinkimas, o transformacija trunka vos kelias kartas.

Kadangi šou buldogai atrodo baisiai, gyvena trumpai ir paprastai sunkiai šuniuojasi, kai kurie žmonės nori uždrausti juos veisti. Nesiruošiu būti  advokatu. Tačiau tų buldogų žmonės kažkodėl trokšta kalbėti apie jų ryžtą ir drąsą, kas akivaizdžiai nukelia į laikus kai tie šunys buvo arčiau mūsų veislės.

Bulterjerai

Mintis, kad ši veislė buvo plačiai naudojama kovoms, turi gan tvirtą fantazijų pagrindą. Anksčiau, kol dar nebuvau paslėpęs savo telefono numerio, sulaukdavau gausybės skambučių iš įvairiausių žmonių. Vienas bulterjerų augintojas man įsiminė. Tas vyrukas teigė, kad bulterjerai - vis dar gladiatorių karaliai ir kad kovinių šunų augintojai sėkmingai juos laikė. Kai pasakiau savo mokslinę nuomonę, bulterjeristas beveik užspringo savo paties juoku. Fantazija nėra blogai, jei tik nepamirštat, kad tai viso labo fantazija. Deja, tie užmaršumo atvejai pernelyg dažni.

Turiu tam tikrą palankumą „baltiesiems kavalieriams“, tačiau jie neįeina į mano mėgstamiausių veislių dešimtuką. Manau, bulterjerų augintojai padarė klaidą įlieję šiems šunims spalvų - balti jie atrodė geriau.

Kad galėjau išsamiai tyrinėti XIX a. literatūrą apie šunis – daugiausia pulkininko Wilbur Barnes nuopelnas. Jis turėjo didelę kolekciją ir leido man ją žiūrinėti. Keletą kartų mes įdomiai kalbėjomės aiškindamiesi įvairiausius aspektus, nors abu sutarėm, kad visa tai įtartina.

Pitbulterjerai

Prieš keletą dešimtmečių Dog Fancy užsakė mano straipsnį apie įvairias pitbulterjerų veisles. Tame straipsnyje paaiškinau, kad terminas „pitbulis“ apima kelias veisles, įskaitant bulterjerus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pranešama apie tiek daug pitbulterjerų užpuolimų. Kita priežastis ta, kad bet kuri ataka tapdavo labiau probleminė ten įsimaišius pitbuliui.

Nors nenorėjau straipsnyje naudoti termino „pitbulis“, turiu prisipažinti, kad mes jį vis dar vartojame kalbėdami apie šiuos šunis su kitais žmonėmis. Tie „kiti žmonės“ nenaudoja mūsų taikomos sąvokos „buldogas“, o „amerikiečių pitbulterjerą“ ilgai trunka ištarti. Žmonės gan dažnai sako „pitbulis“ kalbėdami apie mūsų veislę, tačiau jie vis dar susipainioję, tad pitbulio vardas plačiai taikomas ir kitoms veislėms, įskaitant bulterjerus.


Mėlyni šunys ir bully

Manęs teiravosi, kodėl tiek daug žmonių mėlynus pitbulterjerus smerkia kaip pradedančiųjų kaprizą. Iš esmės taip ir yra. Šiandieniniai mėlyni šunys dažnai turi polinkį į agresiją žmonėms, ko mes tikrai nenorime. Viena iš šitos bėdos priežasčių – naujokai, galvojantys, kad šie šunys turi būti agresyvūs ar tiesiog kietai atrodyti.

Kalbant visiškai sąžiningai, turiu pasakyti, kad mėlynų šunų garbinimas turi mažą pagrindą. Kaip kažkada susiformavo Old Family Red Nose linija, taip vienu metu būta ir mėlynų geromis savybėmis pasižymėjusių šunų. Tačiau jie buvo labiau atsitiktiniai atvejai ir nevirto atskira linija, kurios pakankamai šunų augintų įtakingi veisėjai kaip kad atsitiko su OFRN. Jokia mėlynųjų linija nesusiformavo ir nesulaukė šių dienų. Beje, Howard Heinzl man buvo paminėjęs, jog sutiko žmogų, auginusių gerų mėlynų šunų. Viena iš priežasčių kodėl jis man tai papasakojo ta, kad to žmogaus pavardė buvo Stratton.

Bully taip pat atskirti nuo daugybės geimui veisiamų šunų, kadangi jie keliauja panašia kryptimi kaip Neapolio mastinai – labai stipriai keičiasi jų išvaizda. Atrodo, dauguma jų turi labai prastą ištvermę. Labai nerimauju, kad jie nebūtų maišomi su kovoms veisiamomis linijomis.

Išvada

Fantazijoms pasauly yra pakankamai vietos. Tai puikūs pasakojimai ir daugeliu atvejų smagūs, tačiau kyla pavojus, kad dėl jų prarasime ryšį su realybe. Privalome visas atžvilgiais (mokslo, užsienio politikos ir vidaus politikos, jau nekalbant apie asmeninius santykius) orientuotis realybėje.

Visada ieškome tikro amerikiečių pitbulterjero. Mano nuomone, geriausią iš visų galimų šunų gausime, jei įsigysime kovoms veistą pitbulterjerą. Tokiu būdu turėsime protingiausią, sveikiausią ir universaliausią šunį – galbūt geresnį už bet kurią kitą veislę (žinoma, esu šališkas). Mes gauname realius dalykus, o ne fantazijas.