Turime daugybę šunų sporto programų ir filosofijų, daugumos jų esminė varomoji jėga – išteklių paskirstymo kontrolės koncepcija. Jos esmė – žmogus nuolat kontroliuoja visą įmanomą prieigą prie gyvūno išteklių. Kiekvienu net menkiausiu šuns gyvenimo gabalėliu manipuliuojama tol, kol tas pradeda „centruotis“ ties šeimininku. Tai ir suteikia tą išsvajotą sportinį šunį. Iš esmės remiantis šia logika sportuoti galima su bet kokiu šunimi – net nesvarbu, ar jam tinka toks gyvenimo būdas.

Deja, negalima pamiršti, kad kalba eina ne apie mašinas. Šuo - ne bolidas, kurį pakanka švariai laikyti garaže, šveisti, tiuninguoti, pakeisti jo padangas, o tada galų gale išsivaryti į lenktynes. Šunys turi smegenis. Jie turi protus. Taip pat jie turi jausmus, norus, poreikius ir emocinį gyvenimą. Jiems būtini tokie dalykai kaip maistas, vanduo, socialinis gyvenimas... tačiau mūsų žmogiškame pasaulyje jie nesugeba pilnai pasirūpinti savimi. Nekeista, kad kontroliuojame jų gyvenimus – tačiau neverta tuo piktnaudžiauti.

Štai pavyzdys: šunų vikrumo varžybų dalyvis nusprendė, kad yra pasirengęs kitam varžymosi lygiui. Jis išsirinko naują sportinį šunį – „intensyvesnės“ veislės atstovą. Iš pat pradžių su šiuo „atsinaujinimu“ jis nusprendė dirbti disciplinuotai, kad naujasis malinka-boerder-kelpi-kažkas perimtų šeimininko gyvenimą ir taptų vienu iš išsvajotų „šunų-kamikadzių“. Tad nuo pat pirmų dienų naujasis šuniukas buvo atidžiai „programuojamas“. Jis daug laiko paleisdavo narve, jam neleista pernelyg ilgai laisvai tyrinėti pasaulį. Šio šuns gyvenimas buvo sunkus, nors treniruotėse jam ir ėjosi puikiai. Kai kurie dalykai jį domino pernelyg stipriai, kiti buvo per daug siaubingi. Jis nebegalėjo funkcionuoti be įsakymų. Jis reaguodavo į užuominas, tačiau kartais jam pasaulis tapdavo pernelyg garsiu. Kadangi gyvūno jausmai neįdėjo į programą, bailus šuo varžybose nepasirodydavo taip kaip tikėtasi. Šeimininkas niekaip negalėjo suprasti kur suklydo. Dresuotojai ir knygos akivaizdžiai teigė, kad pagal teorinę formulę jis dirbo idealiai. Deja, realybė buvo visai kitokia. Šuo tapo netikusių sprendimų auka.

Pavojus kyla tada, kai kuriant programą neatsižvelgiama į šuniuko emocinę būseną. Tokia programa neužbaigta ir jos negalima laikytis. Tobulumas – nepasiekiamas tikslas. Visiškai kontroliuoti kitą būtybę į ją neatsižvelgiant negalima, o savarankiškumo, savikontrolės ir laisvės atimti neįmanoma. Dėl to geriau jaunam šunyčiui vietoj treniruočių gausos skirti daugiau laisvės. Daug naudingiau skatinti jo pasirinkimą laiką leisti su mumis – tačiau turime būti tikri, kad tai šuns pasirinkimas, o ne manipuliavimas juo. Visi trokšta, kad įsigytas naujas sportinis šuniukas būtų tobulas. Norima greito, lengvai kontroliuojamo šuns. Klaida – kaskart, kai šuniukas aptinka kažką įdomaus ir nesusijusio su šeimininku, bandyti atkreipti jo dėmesį į save. Tikras ryšys negali egzistuoti esant griežtai kontrolei. Ryšys su šunimi yra svarbiau negu galios jam turėjimas.

Elgesys – keičiamas dalykas, o štai sugadintus santykius ištaisyti yra daug sunkiau. Norite būti svarbus šuniui? Būkite jo saugia vieta, žinokite jo poreikius, susivienykite. Atminkite ir tai, kad padarysite klaidų, tačiau esant geram ryšiui su šunimi jos nieko labai nesugadins.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Dažnam pieno rūgštis - tai nuodai, raumenyse besikaupianti ir nuovargį bei skausmus sukelianti atlieka. Tačiau iš tiesų pieno rūgšis nėra nuodas – tai energijos šaltinis... jei tik žinote, kaip ja pasinaudoti.

Jau 30 metų Kalifornijos Universitete atliekami tyrimai teigia, kad pieno rūgštis gali būti  draugas. Eksperto George Brooks teigimu, treneriai ir sportininkai tiesiog kol kas to nesuvokia.

Ištvermės treniruotės moko organizmą efektyviai naudoti pieno rūgštį kaip kuro šaltinį, lygiavertį raumenyse saugomiems angliavandeniams ir cukrui kraujyje. Efektyvus pieno rūgšties (arba laktato) naudojimas ne tik apsaugo nuo jo kaupimosi, bet ir suteikia organizmui galybę pasigamitni daugiau energijos.

Brooks su kolegomis Takeshi Hashimoto ir Rajaa Hussien padėjo vieną iš paskutinių dėlionės gabalėlių laktato paveikle ir pirmą kartą susiejo anksčiau skirtingais laikytus du apykaitos ciklus – aerobinį metabolizmą (deguonies pagrindu) bei bedeguonį anaerobinį metabolizmą. “Tai – esminis pokytis medžiagų apykaitos supratime“, sakė Brooks. „Laktatas yra tarp oksidacinio ir glikolitinio, arba anaerobinio, metabolizmo.“

Su kolegomis jis nustatė, kad raumenų ląstelės energijos gauna anaerobiniu būdu naudodamos angliavandenius ir gamindamos laktatą kaip pašalinį produktą. Vis dėlto laktato deginimas su deguonimi suteikia daugiau energijos. Pirmasis procesas vadinamas glikolitiniu keliu, jis dominuoja esant normaliam krūviui, kada laktatas iš raumenų ląstelių keliaja į kraują. Intensyvių treniruočių metu deguonies pagalba laktatas deginamas, taip sukuriant daugiau energijos.

Treniruotės padeda atsikratyti pieno rūgšties prieš tai, kol šios susikaupia iki taško, sukeliančio raumens nuovargį ląsteliniu lygiu – taip teigia Brooks. Treniruočių dėka  ramenų ląstelėse vystosi mitochondrijos. Tai – ląstelių stiprybės namai, vieta, kur laktatas verčiamas energija.

“Geriausi pasaulio atletai naudoja intervalines treniruotes“, teigia Brooks, palaikantis tumpus, bet intensyvius seansus. „Intensyvios treniruotės generuoja dideles laktato apkrovas ir kūnas adaptuojasi, skatindamas mitochondrijas greičiau panaudoti pieno rūgštį. Jeigu ją sunaudojate, ji nesikaupia“.

Judant raumenys energiją gauna iš adenozintrifosfato ATP. Dauguma galvoja, kad šią energiją tiekia gliukozė ar cukrus, tačiau intensyvių treniruočių metu tai per menkas ir pernelyg lėtas energijos šaltinis. Tokiu atveju raumenys imasi glikogeno - vidinėse raumens ląstelėse saugomo angliavandenio.

Pagrindinės cheminės reakcijos gamina ATP ir generuoja laktato susidarymą glikolitiniu keliu, dažnai vadinamu anaerobine medžiagų apykaita (nėra deguonies). Manyta, kad tas kelias atskirtas nuo oksidacinio kelio, kartais vadinamo aerobiniu metabolizmu, naudojančio laktatą ir kitą organizmuose esantį kurą.

1920 metų eksperimentas su negyva varle parodė, jog laktatas kaupiasi tol, kol raumuo nustoja veikti. Tačiau 1980 – 1990 metais Brooks eksperimentais su gyvu, kvėpuojančiu gyvūnu įrodė, kad laktatas iš raumenų ląstelių keliauja į kraują ir įvairius organus (įskaitant kepenis), kur degdamas su deguonimi gamina ATP. Taip pat Brooks pastebėjo, kad širdis taip pat kaip kurą naudoja laktatą.

Brooks visada įtarė, kad raumenų ląstelės pačios gali naudoti laktatą ir pastarųjų 10 metų eksperimentai pateikia įrodymų, jog laktatas sudeginamas mitochondrijų viduje.

1999 m. paaiškėjo, kad ištvermės treniruotės sumažina laktato kiekį kraujyje, net jei ląstelės ir toliau gamina tokį pat jo kiekį. Tai reiškia, kad kažkoku būdu ląstelės adaptuojasi ir treniruotės metu „išstumia“ mažiau atliek. Tai jis postulavo kaip „ląstelinis laktato judėjimas pirmyn ir atgal“, transportuojantis laktatą iš citoplazmos, kur jis gaminamas, per mitochindrijos membraną į jos vidų, kur jis sudeginamas.

2000 metais Brooks įrodė, kad ištvermės treniruotės padidino laktato transporterių kiekį į mitochondriją, taip paspartinant ir patį laktato patekimą iš citoplasmos į mitochondrijas. Nauji tyrimai turėtų pateikti tiesioginių įrodymų dėl  hipotezės apie laktatą pernešančias molekules ir jį deginančius fermentus.

“Šis eksperimentas  - tai kniedė, įrodanti, kad laktatas yra tarpinė angliavandenius naudojančio glikolitinio ir deguonį naudojančio oksidacinio metabolizmo dalis“ - sako Brooks.

Takeshi Hashimoto ir Rajaa Hussien stebėjo trijų kritinių laktato kelio dalių  kolokalizaciją. Tai: laktatą transportuojantis baltymas; laktato dehidrogenazės fermentas (katalizuoja pirmą žingsnį laktatą konvertuojant į energiją); mitochondrijos citochromo oksidazė (baltymų kompleksas, kur naudojamas deguonis). Stebėdami skeleto raumenų ląsteles per konfokalinį mikroskopą (jis  leidžia stebėti ir užfiksuoti ląstelės vaizdą tik iš tam tikros plokštumos), šie mokslininkai pamatė tuos baltymus mitochondrijos viduje „sėdinčius“ drauge prie membranos – vadinasi, „pernešėjas“ tiesiogiai jungiasi prie laktą su deguonimi deginančių fermentų mitochondrijoje.

„Mūsų atradimai gali padėti sportininkams ir treneriams kurti treniruočių schemas ir išvengti persitreniravimo, kuris ir žudo raumenų ląsteles“ - teigia Brooks. „Sportininkai gali ir instinktyviai treniruotis taip, kad mitochondrijos vystytųsi, tačiau jeigu nežinote mechanizmo, tada nežinote ir to, ar legiatės teisingai.

Dar šiek tiek informacijos apie laktatus:

Pieno rūgštis – stipri rūgštis, kuri biologiniuose skysčiuose egzistuoja disocijuotoje formoje. Ta disocijuota forma vadinama laktatais.

Atliekant per daug sudėtingus pratimus, vietinė kraujotaka nebepajėgia aprūpinti raumenis deguonimi. Tuomet energija gaunama anaerobiškai skaidant gliukozę iki piruvato (glikolizė), kuris po to verčiamas laktatu. Didžioji dalis pieno rūgšties įprastai iš raumenų per kraują pernešama į kepenis. Čia dalis skaidoma iki anglies dvideginio ir vandens, kita dalis panaudojama gaminti gliukozei, kurią kraujas perneša atgal į raumenis. Gliukozės gamyba iš pieno rūgšties vadinama gliukoneogeneze.

Laktatai nesukelia ląstelių acidozės, o veikiau nuo jos apsaugo. Anksčiau laktatai buvo kaltinami dėl raumenų skausmo, tačiau dabar šios teroijos atsisakyta. Juk tokiu atveju raumenų skausmas turėtų ypač stipriai pasireikšti po tokių fizinių krūvių kaip bėgimas, po kurio  matuojamas labai didelis laktato susidarymas, tačiau šis reiškinys daug dažniau pasireiškia po intensyvių jėgos treniruočių, kurių metu susidariusio laktato kiekis daug mažesnis. Laktato koncentracija kraujyje įprastinę reikšmę pasiekia jau per pirmąsias valandas net  po intensyvios treniruotės. Laktato koncentracijos kaita fizinio krūvio metu nekorealiuoja su po treniruotės pasireiškiančiu skausmu.

Manoma, kad pagrindinė vėluojančio raumenų skausmo atsiradimo priežastis yra raumenų pažeida (mikroįtrūkimai), kuri sukeliama atliekant neįprastus, intensyvius, ypač ekscentrinius fizinius pratimus. Manoma, kad raumenų skausmas gali atsirasti dėl padidėjusio (iš pažeistų ląstelių) histamino ir prostaglandinų išsiskyrimo. Šios medžiagos didina skausmo receptorių jautrumą. Praėjus 4 – 96 val. po fizinio krūvio raumenyje suaktyvėja fagocitai, kurie rodo uždegimą.

 

Pagal Digest 2011 June str.  LACTIC ACID

Kas skaitė senus ir naujus keep`us ar bandė ruošti šunis, žino, kad egzistuoja labai svarbi taisyklė – negalima šuniui duoti per didelio krūvio. Daug kas prieš sezoną netgi daro „prekeep`us“, kurie būna kaip paruošiamoji dalis prieš rimtesnį kondicionavimą. Kondicionavimo laikotarpiui įsibėgėjus bei einant į pabaigą šunys patiria didelius krūvius. Tam jų organizmai būna pasiruošę. Jeigu šuns savininkas labai skuba ir bando peršokti kai kurias „pakopas“, šuniui jis gali pakenkti, o kai kuriais  atvejais jį netgi nužudyti. Geriausiu atveju jo atsigavimas užtrunka kelias savaites.

Kaip atrodo tie rimti krūviai, iki kurių šuo privalo būti tinkamai paruoštas? Štai keli pavyzdžiai:

  • Bob Stevens yra parašęs šuns ruošimą remiantis šuns maksimaliu širdies susitraukimų dažniu. Kai šuo sugeba bent 20 min. bėgti esant apie 90 proc. MSD, jis gali „pereiti“ į paskutiniąją treniruočių stadiją. Ji atrodo taip: 2 minutes šuo iš visų jėgų bėga sunkiai judančiu carpet millsu, 2 min. vedžiojamas. Taip kartojama 5 kartus. Po šių kartojimų – ilgesnė 5 min. pertrauka. Tada ciklas vėl kartojamas apie 20 min.
  • Don Mayfield šunys ciklo pabaigoje Jenny bėgdavo net iki 10 valandų.
  • Daugeliu atvejų šunys bėgtakyje bėgdavo bent valandą arba būdavo vedžiojami 4 – 5 valandas. Kai kas suderindavo abu šiuos malonumus – t.y., šuo ir daug vaikščiodavo, ir ilgai dirbdavo bėgtakyje.

Rabdomiolizė

Apie ląstelių pažeidimus, galinčius sukelti nuo nedidelio raumenų skausmo iki mirties, veterinarinėje literatūroje rašoma nedaug. Dažniausiai ši bėda pastebėta koviniams, kinkinių, coursingo šunims, lenktynių kurtams, lauko bandymų dalyviams.

Kalbant rimčiau, teks pasitelkti terminą rabdomiolizė. Tai – skersaruožių raumenų irimas, atsirandantis, kai krūvis viršija lūkesčius. Organizmas reaguoja pažeistoje vietoje padidindamas tarpląstelinio skysčio  kiekį (prasideda tinimas) – taip kenksmingos medžiagos išplaunamos iš pažeistos vietos. Kreatino kinazė ir mioglobinas išplaunami iš audinio ir keliauja krauju kol pasiekia inkstus. Be to, kartu su jais „išleidžiamas“ ir nemažas kiekis jonų (natris, kalis), kas gali sukelti širdies aritmiją.

Pasiekę inkstus, baltymai agreguojasi (sulimpa) ir užkemša inkstų kanalėlius, tad šlapimas negali tinkamai pasišalinti. Dėl šios priežasties šlapimo rūgštis kaupiasi organo viduje – inkste padidėja rūgšties koncentracija, iš agreguotų baltymų išleidžianti geležį į  aplinkinius audinius. Geležis atskiria jungtis tarp audinių ir ilgainiui, jei audinių pažeidimai dideli, sukelia ūminį inkstų funkcijos nepakankamumą. Inkstai nebegali filtruoti kraujyje susikaupusių atliekų.

Beje, grįžtant prie tinimo – nors jis skirtas kenksmingų medžiagų iš pažeistos vietos „išplovimui“, jis taip pat gali pakenkti. Dėl jos spaudimas ląstelėse gali viršyti visas ribas, tad didėjant slėgiui raumenyse, aplinkiniai audiniai spaudžiami prie kaulo ir kitų audinių. Tai veda prie dar aktyvesnės raumens mirties.

Simptomai

Rimtas susirūpinimo ženklas – jei šlapimas tampa labai tamsus, rudos, raudonos ar arbatos spalvos.

Sunki forma. Raumenys patinę, iš pradžių dėl uždegimo karšti, vėliau atvėsta. Pratimo metu šuo sunkiai lekuoja. Švelniai trinant nugaros ar pasturgalio raumenis, matosi, kad šuniui skauda. Kartais gyvūnas velka užpakalines kojas, eidamas nagais braižo žemę. Galimas kojų tremoras. Dėl skausmo šuniui sunku atsistoti ir atsigulti. Širdies ritmas nereguliarus. Dėl mioglobinurijos šlapimas raudonos spalvos. Atsiradus insktų funkcijos nepakankamumui, gaišimas per 48 valandas.

Po sunkios firmos gali prireikti 8 savaičių kol šuo vėl galės dirbti – jeigu jis išgyvens. Kai kuriais atvejais galimas nuolatinis raumenų nykimas.

Vidutiniškai sunki forma.  Šuo dirba optimaliai efektyviai, tačiau kiek prasčiau. Dėl raumenų uždegimo (miozito) sutrumpėja bėgančio šuns žingsniai. Pirmas 24 – 72 valandas jam gali skaudėti nugaros sritį. Galimas raudonas šlapimas. Kraujyje gali padaugėti baltymų, padidėti šlapimo pH. Ši forma retai baigiasi gaišimu, tačiau gali progresuoti į rimtesnę bėdą. Su terapija atsigavimas trunka 4 – 7 dienas.

Gydymas

Rabdomiolizė iš esmės gydoma skubiai hidratuojant – tam statoma lašelinė. Šitaip kenksmingos medžiagos greičiau pašalinamos iš organizmo. Į gydymą įeina ir palaikomieji dalykai kaip natrio hidrakarbonatas (soda), kūno vėsinimas, raumenų relaksantai.

Prevencija

Rabdomiolizės galima išvengti. Iš esmės tai skubančių ir nekantriųjų bėda. Norint išvengti šios problemos, patartina:

Fizinį krūvį šuniui kelti laipsniškai, o ne iškart imtis ekstremalių kūvių.

Po treniruotės leisti organizmui atsigauti – negalima sunkiai dirbti kasdien.

Dažniau nuo rabdomiolizės kenčia „savaitgalio kariai“ (tai toks reiškinys, kai 5 dienas šuo ir šeimininkas sėdi namie, o savaitgalį išlenda į lauką pasportuoti).

Duoti šuniui pakankamai skysčių prieš, per ir po pratimų.

Prižiūrėti šunį, kad tas nepersistengtų. Pitbulterjerai dažnai linkę eiti iki galo.

Stipraus krūvio metu vengti diuretikų.

Rabdomiolizė dažnesnė ten kur karštas oras, didelė drėgmė, tad jos rizika didesnė vasarą.