Tos šunų atakos.. Visi turi nuomonę apie įkandimus – ir šunų nemėgstantys, ir juos dievinantys. Tai tikrai emocinga tema. Nors visi turi teisę į savo nuomonę, kalbant apie įkandimus bei jų prevenciją labai svarbu suprasti įkandimų charakteristikas. Dažniausiai visos prevencijos priemonės sustoja ties valdžios institucijų durimis, kurios diegia teisės aktus, turinčius apsaugoti plačiąją visuomenę.

Airijoje vyriausybę 1998 m. įsteigė apribotų veislių sąrašą. Šunų kontrolės įstatymas susitelkę į amerikiečių pitbulterjerus, anglų bultejerus, Stafordšyro bulterjerus, bulmastifus, dobermanus, vokiečių aviganius, Rodezijos ridžbekus, rotveilerius, japonų akitas, Tosa iu ir bandogus. Taisyklėse nurodoma, kad šie šunys bei jų mišrūnai turi būti vedžiojami trumpais pavadėliais ne vyresnių kaip 16 m. amžiaus, galinčių juos kontroliuoti asmenų, viešoje vietoje būti su antsnukiais ir turėti antkaklį su nurodytu šeimininko vardu bei adresu.

Vis daugiau žmonių sutinka, kad prielaidos darymas, jog vienas šuo priklauso kokiai nors pavojingai veislei – ar tokiai priskyrimas remiantis vien išvaizda – nėra tinkamas būdas siekiant didesnio visuomenės saugumo.

Daug organizacijų prašė airių vyriausybės peržiūrėti minimus teisės aktus. Paskutinį kartą taip padarė Airijos veterinarus atstovaujanti veterinarijos tarnyba. Tačiau valdžia nuolat atsako taip pat - jie negarantuoja, kad šios veislės labiau linkusios pulti negu kitos, tačiau kąsdami jų atstovai greičiausiai padarys didesnę žalą lyginant su kitais šunimis. Ilgą laiką niekam šio teiginio nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti.

2015 metais atliktas tyrimas – siekta aptikti kokį nors reikšmingą skirtumą tarp „sąrašinių“ ir „nesąrašinių“ veislių tokiuose parametruose kaip įkandimo lygis (rūšis, sunkumas), gydymas, santykiai su nukentėjusiuoju, kūno dalis, ar šuo vėliau kando dar kartą. Šis tyrimas nepritaria teiginiui, kad uždraustų veislių atstovai puldami padaro didesnę žalą, negu kiti šunys. Aptiktas tik vienas skirtumas – apie užpuolusį „apribotiesiems“ priklausantį šunį dažniau pranešama valdžios institucijoms. Taip gali būti todėl, kad „sąrašui“ nepriklausantys šunys suvokiami kaip ne tokie pavojingi. Taip išauga tikimybė, kad toks šuo kąs dar kartą.

Po šio tyrimo Airijoje pirmą kartą oficialiai užregistruotas šunų sukeltas mirties atvejis - 2017 m. birželio mėnesį. Incidento kaltininkas nepriklausė "apribotiesiems".

Daugiau:

doyoubelieveindog.blogspot.lt/

Dog_bite_injuries_to_humans_and_the_use_of_breed-specific_legislation_

Prieš kai kurias veisles nukreipti įstatymai – vis dar populiari „prevencijos“ nuo šunų atakų priemonė, aktyviai propaguojama ir mūsų  gimtinėje. Tačiau, lyginant praėjusį dešimtmetį su šiuo, galima pastebėti tendenciją, kad apkandžiojimų statistika bei požiūris į prieš tam tikras veisles nukreiptus teisės aktus keičiasi – tyrimuose dabar atidžiau vertinami socialiniai ir kt. veiksniai, išsamiai ir atidžiai ieškoma kandimo priežasčių,.

Iš esmės šunų įkandimų aukoms būdingi panašūs dalykai: vaikams didžiausia tikimybė būti įkąstiems savuose namuose ar svečiuose (ne bėginėjant po gatvę); daugiausia nukenčia vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės; dažniausiai įkandama vyriškos lyties asmenims; vaikams paprastai sužalojama veidas, kaklas ir galva; suaugusiems sukandžiojamos rankos, pirštai. (1) Tačiau skirtingose šalyse šunų agresijos epidemiologiniai veiksniai vis viena skiriasi – kaip ir požiūris į agresiją, ką daugiausia lemia skirtingi kultūriniai motyvai. (2)

2000 – 2009 m. JAV mirtimi pasibaigusių šunų atakų priežastimis laikomi atsitiktiniai ar neartimi aukų su šunimis-kaltininkais santykiai, gyvūnų nekastravimas, netinkamas aukų bendravimas su šunimis, šunų laikymas atskirai nuo žmonių (vadinasi, jie gyveno ne kaip šeimos šunys), šeimininkų polinkis piktnaudžiauti keturkojais (dažnos bausmės ir pan.) (13).

Pati jautriausia nukentėjusiųjų grupė – vaikai. Vieno tyrimo duomenimis, jie sudarė beveik 70 proc. nelaimėlių, kuriems buvo sužalotas veidas. Trečdalis jų – 2 – 5 metų amžiaus vaikai. Dauguma sužeidimų įvyko šalia esant vienam i tėvų (3). Tai labai liūdnas dalykas, kadangi šiems nelaimingiems atsitikimams buvo galima užkirsti kelią. Tas pats tyrimas nurodo ir tai, kad didžiausia tikimybė patirti įkandimą į veido sritį – vokiečių aviganių tipo atstovo dalyvavimas. Tačiau į šį faktą išties nereikia kreipti dėmesio, kadangi skirtingi tyrimai gali nurodyti labai skirtingas veisles ir iš esmės tai nesuteikia jokios naudingos informacijos apie tai, kaip būtų galima užkirsti kelią nelaimėms.

Priklausomai nuo daugybės aplinkybių, agresyviais šunimis gali būti įvardinti labai skirtingi gyvūnai, nors paprastai be pitbulterjerų jiems priskiriami rotveileriai, jau minėti vokiečių aviganiai ar dobermanai. Kaip žinia, kai kurie tyrimai kaip aršiausius keturkojus nurodo taikias ir įprastas veisles, kurios daugumos nuomone laikomos „nekandančiomis“ – ir būtent toks požiūris sukelia daug problemų. Tačiau faktas kaip blynas: ši problema nėra susijusi su veislėmis (4).  Analizuojant pacientus, kuriems dėl šunų padarytų traumų buvo atliktos plastinės veido operacijos, nustatyta, kad tarp šunų veislės ar tipo ir įkandimų nėra jokio ryšio (5).

Šuns veislė – tik vienas iš nedaugelio veiksnių, galinčių nulemti jo agresiją žmonėms. Galų gale veislės ar tipo atpažinimas – labai subjektyvus ir dažnai netikslus reikalas (6). Pvz. Vienas iš daugelio atvejų - 1995 m. Australijoje moteris mirė sukandžiota šuns. Kaip kaltininkas įvardintas pitbulterjeras, nors išties keturkojis buvo nežinomų veislių mišrūnas, o registruotas jis kaip „beveik“ Labradoro retriveris (1). Žiniasklaida – populiarus, tačiau labai nepatikimas veislių, susijusių su žmonių mirtimis, identifikavimo šaltinis (7), nors ja ir remiasi nemažai statistikos „sekėjų“. Turbūt teko girdėti apie tyrimus, kurių metu vertinta, kaip žmonės sugeba nustatyti šunų veisles remdamiesi vien išvaizda. Apsigauna net specialistai! Išties tik mažiau negu puse atvejų pavyksta nustatyti šuns veislę ar tipą remiantis išvaizda (8). Dažniausiai tiesiog „šaudoma“ pro šalį.

Remiantis tyrimu, kuris vertino 2000 – 2009 m. JAV žmonių mirtimis pasibaigusius šunų užpuolimus, veislės nustatymas buvo įmanomas tik 17,6 proc. atvejų (nors žiniasklaida veislę nurodydavo daugiau kaip trečdaliu atvejų). Tyrime teigiama ir tai, kad daugumos tokių siaubingų užpuolimų priežastys labai panašios ir jos visai nesusijusios su veisle (13).

Prieš konkrečias veisles nukreipti įstatymai – absurdiškas dalykas ir niekas nežino, kas bus „sekantis“. Netikite? Australijoje egzistuoja įstatymas, kuriuo reikalaujama greihaundus vedžioti su antsnukiais ir visada pririštus (9). Jis grindžiamas daugiausia tuo, kad greihaundas – lenktyninis, aukšto grobio draivo šuo, tad velnias žino ką jis sugalvos nusivyti kaip auką.

Amerikiečių pitbulterjerų kaip veislės susiformavimo aplinkybės ir aktyvus dalyvavimas šunų kovose XX a. pabaigoje stipriai nulėmė visuomenės nuomonę apie juos. „Smurtinis“ veislės pobūdis lėmė blogą jų reputaciją. Konkrečių teisės aktų priėmimą daugiausia lėmė stereotipai (10). Kaip paprastas žmogus įsivaizduoja kovinį šunį? „Kovinis“ kiekvieno galvoje – nevaldomas, aršus, pavojingas, linkęs pulti ir kandžiotis, pasiutęs žvėris ir t.t. Niekam neįdomu, kad koviniai šunys buvo tik dar vienas darbinių šunų tipas, veistas konkrečiam tikslui. Jų atrankoje neskatintos sargavimo savybės ar agresija žmonėms – toji atranka daugiausia lėmėsi geimo (kovingumo) išsaugojimu. Dauguma vadinamųjų „dogmenų“ žmonėms agresyviems šunims didelių sentimentų nejausdavo ir juos paprasčiausiai nušaudavo. Koviniai šunys dažnai keisdavo šeimininkus – juos perparduodavo arba „skolindavo“. Kovoms juos ne visada ruošdavo patys savininkai – dažnai jie samdydavo tos srities specialistus arba bent jau turėdavo padėjėją. Pitbulterjerai sugebėdavo greitai prisitaikyti prie naujų vietų ir žmonių.

Įdomu tai, kad priėmus prieš veisles nukreiptus įstatymus, visuomenės neigiama reakcija prieš tam tikrus šunis išaugo dar labiau. Pitbulterjerai dabar itin dažnai apibūdinami kaip sausumos rykliai, tiksinčios bombos, užtaisyti ginklai, nestabilūs padarai ir t.t. (10). Apklausų duomenimis, žmonių požiūris į agresyviomis laikomas veisles gan vienareikšmiškas – iškart išauga „agresyvumo lūkesčio“ lygis (11). Tai gali turėti (ir turi) labai liūdnų padarinių.

Vis dar nedaug analizuota, kaip išties veikia prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai. Tačiau dauguma besidomėjusių šia situacija nuodo, kad jie nepadeda mažinti šunų įkandimų skaičiaus bei jų padarytos žalos (1). Žinoma, kad Jungtinėje Karalystėje nukentėjusių, nepaisant griežtų vietinių įstatymų, tik daugėja (12). Manoma, kad Airijoje tokie teisės aktai gali prisidėti prie įkandimų dažnėjimo (17). Italijoje prieš konkrečias veisles priimti įstatymai nesukėlė jokių reikšmingų pokyčių nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje šunų užpuolimų perspektyvoje (15). Kanadoje šunų apkandžiojimų epidemiologinė situacija tarp sričių, kuriose vykdoma „veislių kontrolė“ nesiskiria nuo „gyvenančių laisviau“ (16).

Norint išspręsti problemą, reikia daugelį veiksnių apimančios prevencijos, o ne vieno gal ir paprasto, bet neveikiančios sprendimo (13). Net tingint vertinti vietinę situaciją, galima remtis kitų šalių tyrimais, kurie gan neblogai nurodo galimas įkandimų priežastis – ir daugiausia koncentruotis į jas. Priimant tokius „jautrius“ įstatymus, kurie paliečia daugybę žmonių ir netgi linkę tarpusavyje kiršinti visuomenę, reikėtų atsiriboti nuo subjektyvių emocijų ir remtis moksliniais duomenimis.

 

 

Naudota:

  1. Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs; Linda Watson
  2. Understanding dog aggression: Epidemiologic aspects: In memoriam, Rudy de Meester (1953-2012); Gina Poloa, Néstor Calderóna, Suzanne Clothierd, Rita de Casssia Maria Garciaa, Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research; Volume 10, Issue 6, November–December 2015, Pages 525–534
  3. Epidemiology and classification of dog bite injuries to the face: A prospective study of 108 patients; Gaoussou Touréa, , , Ghislain Angoulangoulia, Jean-Paul Méningaudb; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Volume 68, Issue 5, May 2015, Pages 654–658
  4. Annals of Surgery: June 2014 - Volume 259 - Issue 6 - p e87; e-Letters to the Editor; Breed-Specific Legislation Is Not the Answer; Burney, Richard E. MD
  5. Retrospective analysis of facial dog bite injuries at a Level I trauma center in the Denver metro area; Gurunluoglu, Raffi MD, PhD; Glasgow, Mark DDS; Arton, Jamie PA-C; Bronsert, Michael PhD; Journal of Trauma and Acute Care Surgery: May 2014 - Volume 76 - Issue 5 - p 1294–1300
  6. The complex issue of dog bites; David Bailey and Lucy Leicester; Veterinary Record 2014
  7. Journal of the American Veterinary Medical Association; July 1, 2014, Vol. 245, No. 1, Pages 39-41
  8. Comparison of Visual and DNA Breed Identification of Dogs and Inter-Observer Reliability; Victoria L. Voith, Rosalie Trevejo, Seana Dowling-Guyer, Colette Chadik, Amy Marder, Vanessa Johnson, Kristopher Irizarry; American Journal of Sociological Research 2013
  9. Submission to the Parliament of Victoria Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs, 2015, Greyhound Equality Society
  10. THE DEVIL‟S LAPDOG: THE HISTORY AND IMPACT OF THE AMERICAN PIT BULL TERRIER; REIDHEAD, JAYCEE LORRAINE; 2016, The University of Arizona
  11. “Type” as Central to Perceptions of Breed Differences in Behavior of Domestic Dog; Tracey Clarke; Daniel Mills and Jonathan Cooper;  Society & Animals, Volume 24, Issue 5, pages 467 – 485 Publication Year : 2016
  12. ‘Not a Plastic Surgeon’s best friend: Dog bites an increasing burden on UK Plastic Surgery services’; Dr O. Cameron, Miss S. Al-Himdani; Mr D.W. Oliver; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Available online 8 January 2017
  13. Journal of the American Veterinary Medical Association; December 15, 2013, Vol. 243, No. 12, Pages 1726-1736; Co-occurrence of potentially preventable factors in 256 dog bite–related fatalities in the United States (2000–2009); Gary J. Patronek, VMD, PhD; Jeffrey J. Sacks, MD, MPH; Karen M. Delise; Donald V. Cleary, BA; Amy R. Marder, VMD
  14. Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): Occurrence in different contexts and risk factors; Rachel A. Casey, , Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell; Applied Animal Behaviour Science; Volume 152, March 2014, Pages 52–63
  15. Italian breed-specific legislation on potentially dangerous dogs (2003): assessment of its effects in the city of Florence (Italy); Chiara Mariti, Carlo Ciceroni, Claudio Sighieri
  16. Animal control measures and their relationship to the reported incidence of dog bites in urban Canadian municipalities; Nancy M. Clarke and David Fraser; Can Vet J. 2013 Feb; 54(2): 145–149.
  17. Human hospitalisations due to dog bites in Ireland (1998–2013): Implications for current breed specific legislation; Páraic Ó Súilleabháin, The Veterinary Journal Volume 204, Issue 3, June 2015, Pages 357–359

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tradiciškai manoma, kad dažniausiai žmones kandžioja dideli, agresyvių veislių šunys. Paprastai tokių baisių veislių šunims labiausiai mėgstama priskirti pitbulterjerus ir į juos panašius šunis, po to pasipainioja koks brazilų mastifas, kangalas ir panašiai, priklausomai nuo sąrašo sudarinėtojų. Kai kuriuose kraštuose sąrašai sudarinėjami taip aktyviai, kad pavojingiems ten priskiriami beveik visi sunkesni kaip 20 kg šunys. Tačiau į pitbulterjerų tipo šunis visuomenėje vis viena kreipiamas didžiausias dėmesys, kartais netgi atrodo, kad egzistuoja du šunų tipai - „pitai“ ir švelnučiai, mielučiai bei visuomenei nekeliantys jokio pavojaus keturkojai.

Teigiama, kad šunys, kurie priklauso tam tikroms veislėms, tokioms kaip pitbulterjerų tipo šunys, yra atsakingi už beveik visas letalias atakas. Dėl šios priežasties jie laikomi itin pavojingais daugelyje valstybių, juos draudžiama veisti ir panašiai. Tačiau kadangi dauguma šunų įkandimų įvyksta namie ir daugeliu atvejų auka šunį pažįsta, nors kai kurių veislių po įvairių įstatymų priėmimo viešumoje ir sumažės, atakų skaičius, nukreiptas į savininkus, pernelyg nesmuks. Be to, daugelio tyrimų duomenimis, dažniausiai žmones kandžioja vokiečių aviganiai, tad juos taip pat reikėtų priskirti prie agresyvių ir visuomenei pavojingų šunų. Gerai pagalvojus, ateityje viena po kitos turėtų būti uždraustos visos veislės, tačiau šunys juk teikia didelę naudą žmonėms, ypač psichologiniu, socialiniu ir sveikatos aspektais…

Kaip ir bet kuris vidutinio dydžio galingo sudėjimo šuo, pitbulterjeras turi savybių, kad būtų pavojingas žmonėms, tačiau iki šiol neegzistuoja joks specifinis tyrimas, kuris įrodytų, kad kovinių šunų veislės agresyvesnės žmonėms negu kitų šunų veislės (3). Tam tikra veislė gali būti pavojinga vienokioje situacijoje ir visai nekelti grėsmės kitoje, priklausomai nuo tos veislės savybių. Tai paprastai siejama su tikslu, dėl ko žmonės išvedė tą veislę. Štai vokiečių aviganiai neretai pasižymi teritorine agresija, kokerspanieliai linkę piktai sugoti savininkus, o pitbulterjerai nedraugauja su kitais šunimis. Nemažai tyrinėtojų yra aptikę ryšį tarp grynaveislių šunų ir agresijos, susijusios su dominavimu (mišrūnai dažniau kanda iš baimės) (1).

Kalbant apie pačią statistiką, dažnai labai sudėtinga identifikuoti, koks veislės šuo žmogų užpuolė. Paprastai veisliniu šunimi vadinamas gyvūnas, turintis tai įrodančius dokumentus. Remiantis tik šuns išvaizda ar aukos tvirtinimu, galima pridaryti daug klaidų – šunų veislių gerai nepažįstantis žmogus net dalmatiną gali palaikyti pitbulterjeru, o juodai rudą mišrūną – rotveileriu…

Aukos

Paprastai neretai apkramtomi būna vaikai (Edmontono tyrimo duomenimis (13), vidurkis – 7,4 metų). Bandant ištirti šių incidentų priežastis, susidarė nuomonė, kad jie dažniausiai nukenčia dėl silpno sugebėjimo interpretuoti šunų elgseną, netyčinio agresijos provokavimo ir dėl to atsiradusio nesugebėjimo bendrauti su keturkojais. Kai kurių tyrimų duomenimis, įkandimų aukos labiau mėgsta (mėgo) šunis. Vaikų sužalojimai sunkesni ir pavojingesni todėl, kad dažniausiai juos šunys sužaloja galvos srityje (daugiau kaip 60 proc. jaunesnių kaip 4 metų vaikų sužalojimų – galvoje ir veide, Edmontone (13) atlikto tyrimo duomenimis, dažniausiai šunys apkandžiojo veidą (58,5 proc.) ir galūnes (35,5 proc.)), dėl nedidelio jų ūgio ir galbūt nestiprių refleksų, kurie turėtų skatinti auką gintis rankomis, kai ją užpuola. Suaugusiuosius ir vyresnius vaikus šunys dažniau kandžioja į galūnes. 80 – 90 proc. atvejų auka šunį pažįsta. 30 proc. atvejų šuo gyvena drauge su auka (1).

Maži šunys nekanda?

Kai kurių tyrimų duomenimis, dažniausiai kandžiojasi mažųjų veislių šunys (6, 7), tokia situacija iš dalies gali būti dėl jų šeimininkų tolerancijos agresijai – „juk mažiukas vis viena nieko baisaus nepadarys“. Daugelyje tyrimų duomenų dominuojančios didelės veislės statistikoje atsidūrė todėl, kad informacija apie atvejus dažniausiai renkama iš ligoninių, kuriose hospitalizuojami nukentėjusieji. Paprastai mažųjų veislių šunys „pirmauti“ pradeda tada, kai duomenys apie apkandžiojimus renkami anketinių apklausų metodu, apklausiant gyventojus. Be to, didelių veislių šunys būna dažniau atsakingi už sunkius sužalojimus, negu mažųjų (1).

Nors dažnai manoma ir priešingai, mažų veislių šunys taip pat pakankamai pavojingi - vadinamųjų „žaislinių“ veislių šuniukai taip pat užmuša kūdikius ir sunkiai sužaloja vaikus (6, 19).

Ispanijoje ištyrus 711 šunų (354 patinai ir 357 kalės), kurių 594 grynaveisliai ir 11 mišrūnų, vyresnių kaip 12 mėnesių amžiaus, paaiškėjo, kad dažniausiai dominavimo agresiją demonstruoja 5 – 7 metų amžiaus nedresuoti 8, 9, 3 ir 2 FCI grupių patinai, ypač Neapolio mastinai, šviesūs anglų kokerspanieliai, foksterjerai bei miniatiūriniai pudeliai. Šis tyrimas taip pat patvirtino, kad vienspalviai anglų kokerspanieliai agresyvesni už dvispalvius, o patys agresyviausi jų tarpe – gelsvi ir juodi. Taip pat įrodyta, kad maži šunys sukelia daugiau su agresija susijusių problemų, negu dideli – mažųjų grupėje buvo daugiau „stipresnės“ agresijos demonstravimo atvejų, negu vidutinio dydžio ar didelių šunų grupėse (tai galima sieti ir su tuo, kad dideli šunys dažniau mokomi paklusnumo ir kitų naudingų dalykų) (9).

Čekijoje išanalizuoti 246 šunų tarpusavio pasikandžiojimų atvejai (1989 – 1990 ir 198 – 1999). Dauguma susikapojimų įvyko vasarą. Daugiausia aukų buvo tarp mažų (37,9 proc.) ir didelių (24,8 proc.) veislių patinų (69,7 proc.), dažniausiai 1 ar 2 metų amžiaus. Dauguma sužeidimų padaryta priešakinėje kūno dalyje, daugiau kaip vienas ketvirtadalis – netoli akių (vadinasi, kovos buvo aktyvios). Mažiau kentėjo galūnės, kaklas ir pilvas (14).

Įstatymų efektyvumas

Britų pavojingų šunų įstatymas parengtas po to, kai pora labai rimtų šunų užpuolimų buvo priskirta pitbulterjerams. Gan greitai veislę itin pamėgo žiniasklaida, nepraleidžianti progos papasakoti apie įvairias šiurpias, sensacingas ir gąsdinančias naujienas, pabrėžiant neįtikėtinus šių šunų sugebėjimus bei sumautą charakterį. Toks sukurtas paveikslas greitai tapo norma. Įstatymai, nukreipti prieš specifinę veislę, buvo sukurti taip, kad tikėtasi, jog toji veislė bus sunaikinta – tačiau, atrodo, niekas nepagalvojo, kad uždraudus veisti tokius šunis daugybė žmonių, besirūpinusių veislės gerove, šį darbą tikrai mes, tačiau dauginimasis niekaip nesiliaus, o po pasaulį pradės plisti neaiškios kilmės pitbulterjerai.

Klassen, Buckley, ir Esmail 1996 metais atlikus tyrimą, kurio metu bandyta išsiaiškinti, ar 1991 metais Jungtinėje Karalystėje priimtas agresyvių veislių sąrašas efektyvus, labai nustebo, pamatę, jog iki įstatymo priėmimo „pavojingomis“ vadinamos veislės buvo atsakingos už 6,1 proc. sužalojimų, o praėjus keliems metams po įstatymo priėmimo (1994 metais) – už 11,25 proc. sužalojimų. Autorių nuomone, pavojingų šunų įstatymas visuomenės nuo nelaimingų atsitikimų su keturkojais visiškai neapsaugojo (1). Įdomus faktas - žmonių įkandimai sudarė 17,9 proc. visų žinduolių įkandimų (7).

Kanadoje 2005 metais atliktas panašus tyrimas. Jis parodė, kad praėjus maždaug dvejiems metams nuo statymų, nukreiptų prieš veisles, priėmimo, įkandimų skaičius nepakito. Iki įstatymų priėmimo trijų mėnesių periode užfiksuoti 99 įkandimai, 3 procentus jų sudarė pitbulterjerų tipo šunų atakos, po dviejų metų tame pačiame laikotarpyje vėl užfiksuoti 99 įkandimai, pitbulterjerų tipo šunų buvo jau 5 proc. (21)

Dauguma valstybių pasinaudojo britų įstatymu kaip pagrindu, kurdami savu apribojimus, taip pat papildė juos kitomis veislėmis ar kitais apribojimais (pvz., ūgio ir svorio). Manoma, kad prieš veisles nukreiptus įstatymus bent dalinai gali lemti žiniasklaidos sudaryta nuomonė, o ne objektyvumas. Prieš veisles nukreipti įstatymai atspindi supaprastintą ir gana nerealistinį problemos faktorių vertinimą. 1929 metais buvo draudžiama į Australiją importuoti vokiečių aviganius (ne dėl agresijos – bujota, kad jie poruosis su dingais). Šis draudimas galiojo iki 1974 metų, kol veisėjai ir savininkai stojo į kovą su visokiais parlamentais. Paaiškėjo, kad tokia „profilaktika“ buvo visiškai neefektyvi – tačiau prireikė 55 metų, kad tai paaiškėtų (10).

Kovai su agresyviais šunimis labiau padėtų kiti metodai – štai Nevadoje 15 procentų sumažėjo apkandžiojimų dažnumas, kai buvo susitelkta ties įkandimų prevencija, o ne šunų draudimais. Kitas gražus pavyzdys – Kalagris, kur per 10 metų apkandžiojimų sumažėjo 50 proc. matyti, kad daugiau naudos duoda visuotinis švietimas apie atsakingą šuns auginimą ir įkandimų prevencija, griežtesni gyvūnų kontrolės įstatymai (ir didesnės tam skiriamos lėšos), taip pat tinkamas įkandimų registravimas. Be to, norint žmones apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų, pirmiausia reikėtų uždrausti bent dalį transporto priemonių (1979 – 1996 metais šunys Australijoje nužudė 11 žmonių, 1979 – 1995 metais bitės ar vapsvos – 41 žmogų, 2001 m. užregistruota 2454 savižudybės, 1925 – 1998 m. 164 190 žūčių keliuose) (10). Reikia įsidėmėti, kad specifiniai įstatymai nesumažina šunų įkandimų dažnumo, tačiau „nuneša“ savininko atsakomybę, kaltę suversdami ant atitinkamos veislės, taip pat sukelia neteisingą ir pavojingą nuomonę, kad jei šuo „ne iš sąrašo“, tai jis nepavojingas…

Kas lemia agresiją

Svarbiausi faktoriai, kurie gali daryti įtaką šuns agresijai – tai lytis ir sveikata. Įrodyta, kad patinai būna agresyvesni už kales. Lytis ypatingai įtakoja agresiją, susijusią su dominavimu, o visai menkai lemia agresiją, sukeltą baimės ar persekiojimo instinkto. Nors yra įrodymų, kad egzistuoja ir genetiniai komponentai, galintys lemti tam tikrą didesnį agresijos laipsnį, iki šiol nėra publikuoto jokio tyrimo, kuris įrodytų, jog šuns polinkis kandžiotis kaip nors susijęs su genais (1).

Vieno tyrimo metu ištyrus 105 šunis, jų tarpe aptikta 170 elgsenos problemų (tyrimui jau buvo atrinkti probleminiai gyvuliukai). Viena pagrindinių bėdų - agresija (93 atvejai). 18 atvejų parodyta tikra „rimta“ agresija. Vidutinis probleminių šunų amžius – 3,4 metai. Piktumu dažniau pasižymėjo nekastruoti patinai ir kastruotos patelės (P <0.001). Atliekant minimąjį tyrimą, buvo išskirti įvairūs agresijos laipsniai – atsižvelgta įvairius kūno kalbos niuansus. Išanalizavus situacijas, kuriose agresija pasireiškia, identifikuoti jų tipai (savininkiškumo, dominavimo/apsaugos/teritorinė, ir pan.). nustatyta, kad agresiją rodantys šunys rimtų atakų stengėsi išvengti, tai ypač lėmė atstumas tarp pikčiurnos ir aukos (8).

Veislės buvo identifikuotos pagal jų registraciją AKC. Šunys, kurie nepriklausė AKC arba jei jų veislė negalėjo būti nustatyta, priskirti mišrūnams, pastariesiems daugiausia priklausė kokerspanielių, vokiečių aviganių, anglų springerspanielių, dobermanų, auksaspalvių retriverių ir taksų mišrūnai. Dažniausiai probleminį elgesį rodė sportinės veislės ir mišrūnai (n = 24), juos vijosi tarnybinės/darbinės veislės (n = 18). Nekastruoti patinai sudarė elgesio problemų daugumą (8, 15).

Veislė ir agresija (2)

Vieno įdomaus tyrimo metu apklausta daugiau kaip 30 veislių šunų savininkų. Gauti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp veislių agresijoje, nukreiptoje į nepažįstamuosius, šeimininkus ir kitus šunis. Sužinota, jog kai kuriuos veislės pasižymi aukštesne negu vidutine agresija, nukreipta tiek žmonių, tiek šunų kryptimi (pvz., čihuahua ir taksai), o kitos veislės pasižymi specifine agresija (pvz., akitos ar pitbulterjerai paprastai pyksta tik ant kitų šunų).

Dažniausiai didelę agresiją (kandimas ar pastangos įkąsti) demonstravo taksai, čihuahua ir Džeko Raselo terjerai (nukreipta į nepažįstamuosius ir savininkus), australų galvijų šunys (nukreipta į nepažįstamuosius), amerikiečių kokerspanieliai ir bigliai (nukreipta į savininkus). Daugiau kaip 20 procentų akitų, Džeko Raselo terjerų ir amerikiečių pitbulterjerų demonstravo rimtą agresiją kitų šunų kryptimi.

Šiame tyrime pitbulterjerus (tiksliau, jų tipo šunis) lyginant su kitų veislių atstovais, matyti, kad didžiausia jų problema – agresija, nukreipta į kitus šunis, o ne į žmones. Atrinkus atvejus, kuomet šuo rodo didelę agresiją (ta yra, kanda ar bando kąsti), jų agresija, nukreipta į svetimus žmones (6,8 proc. visų tirtų šunų), buvo mažesnė negu Australijos galvijų šunų (9,6), biglių (7,9), čihuahua (16,1), borderkolių (8), taksų (20,6) ar Džeko Raselo terjerų (7,7). Kelių JAV atliktų tyrimų duomenimis, dažniausiai agresiją svetimiesiems demonstruoja (loja ir puola įsibrovėlį) taksai, čihuahua, dobermanai, rotveileriai, Jorkšyro terjerai ir pudeliai.

Agresiją savininkams dažniausiai demonstravo bigliai (7,9), čihuahua (5,4), amerikiečių kokerspanieliai (5,6), taksai (5,9), anglų springerspanieliai (3,5), Džeko Raselo terjerai (3,8) ir šelčiai (3,5). Šie išpuoliai dažniausiai susiję su bandymu atimti šuns maistą ar jo mėgstamus daiktus. Yra duomenų, kad anglų springerspanieliai dažniausiai mėgsta kandžioti savo šeimininkus. Tarp anglų springerspanielių agresyvesni buvo parodoms veisiami atstovai (galima, bet neįrodyta, genetinė įtaka elgsenai), su labradoro retriveriais buvo priešingai. Švedų tyrimo duomenimis (atliktas 2006 metais, išanalizuota 31 veislė) nustatyta, kad veisimas parodoms susijęs su žemesniais agresijos, smalsumo bei žaismingumo lygiais bei didesne šuns baime. Šunys, veisiami darbiniais tikslais, būna žaismingesni bei agresyvesni.

Agresijos, nukreiptos į kitus šunis, atveju pitbulterjerai (22) nusileido tik akitoms (29), nemažai (daugiau už vidurkį) surinko australų galvijų šunys (20,6), čihuahua (17,9), taksai (17,6), anglų springerspanieliai (17,5), Džeko Raselo terjerai (21,8), australų aviganiai (14,7), borderkoliai (13,5), bokseriai (15,7), dobermanai (11,1), vokiečių aviganiai (16,4) ir Sibiro haskiai (16,2). Agresija, nukreipta į šunis, yra palyginti specifinė, o nepriklausomi mechanizmai gali skatinti skirtingas agresijos rūšis. Vokietijos šunų populiacijos analizės duomenimis, su kitais šunimis aktyviai linkę peštis ne tik pitbulterjerai, bet ir vokiečių aviganiai, vokiečių dogai bei rotveileriai. Aukomis dažniausiai tampa bokseriai, anglų kokerspanieliai, taksai, dobermanai, puodeliai, jorkšyro bei Vakarų Škotijos baltieji terjerai (gali būti, kad jie būna pagrindiniai provokuotojai). Minimojo agresijos priklausomybės nuo veislės tyrimo (2) duomenimis, pitbulterjerų agresija, demonstruojama nepažįstamiesiems, visiškai „nesijungia“ su jų reputacija. Beveik 7 procentai pitbulterjerų tipo šunų kando ar bandė kąsti nepažįstamam žmogui ir 22 procentai puolė kitus šunis – tai kuo puikiausiai pagrindžia faktą, jog veislė buvo veisiama skatinant jos agresiją šunims, o ne žmonėms. Išvados? Aukščiausias agresijos apraiškas, nukreiptas į žmones, demonstruoja mažųjų veislių šunys (taip greičiausiai yra dėl to, kad jų agresija labiau toleruojama).

Statistikos sukeliamos problemos

Šiek tiek daugiau kaip per šimtmetį laikyti nepriekaištingais šunimis, amerikiečių pitbulterjerai įgijo itin pavojingų gyvūnų reputaciją. Tyrimai JAV atskleidė, kad pitbulterjerai atsakingi už didelį kiekį žmonių mirčių nuo šunų atakų, tačiau neretai pasigirsta balsų, jog tokiuose tyrimuose – daug metodologinių trūkumų (3). Tyrinėjant šunų užpuolimus Australijoje, matyti, jog šunų atakų skaičiumi pitbulterjerus lenkia kitos veislės. Iš 19 žmonių mirčių nuo šunų apkandžiojimų per paskutinius du dešimtmečius (2006 metų duomenimis) Australijoje nepasitaikė nė vieno šuns, kuris būtų pitbulis (3).

Pagrindinė statistikų problema ta, kad norint įvertinti šunų pavojingumą, reikia atakų skaičių lyginti su esamu veislės atstovų kiekiu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pitbulterjeras JAV – pavojingiausia veislė, nuo 1979 iki 1998 metų atsakinga už 32 procentus žmonių mirčių nuo šunų užpuolimų, nuo 1989 iki 1994 – už 22 proc. Labai nuodugnus studijavimas atskleidė, kad nuo 1965 iki 2001 metų pitbulterjerai atsakingi už 6,7 proc. žmonių mirčių (4). Šis letalių baigčių procentinis dydis, nors ir atrodo aukštas, gali būti proporcingai nedidelis palyginus su laikomų šunų skaičiumi (kai kurių tyrimų duomenimis, JAV pitbulterjerų populiacija gali sudaryti 9,6 proc. visų šunų).

Duomenys, gauti iš įvairių šunų įkandimų tyrimų JAV, aiškiai parodo, kad kitos veislės kanda dažniau, negu pitbulterjerų tipo šunys, ir kad duomenys beveik niekada nebūna lyginami su esančiu šunų skaičiumi.

JAV grynaveislių pitbulterjerų tipo šunų, užregistruotų AKC ir UKC, yra 380 000, o koks neregistruotų ir bedokumenčių skaičius – beveik neįmanoma pasakyti. Yra iškelta hipotezė, kad pitbulterjerų tipo šunų augintojai dėl esamųjų įstatymų savo šunis registruoja rečiau, negi kitų veislių augintojai (3). Įstatymiškai daugelyje valstybių (ypatingai JAV) „pitbulterjeras“ iš tiesų nereiškia pitbulterjero – į šį pavadinimą sutelpa visos bull ir terjerų veislės, kartais jais netyčiom palaikomi ir bokseriai, bulmastifai ar amerikiečių buldogai (5). Veislė, ypač užpuolimo atveju, retai tiksliai ar nuosekliai identifikuojama (ypač kai ją identifikuoja auka), be to, net ekspertas ne visada gali tiksliai pasakyti, ar problemų tikrai pridarė pitbulterjeras. Dar viena bėda – lyginant problemų pridariusius šunis, pitbulterjerai reiškia tipą, po šiuo vardu slepiasi daugybė kitų veislių (paprastai kartais net būna pažymima – „pitbulterjerų tipo šunys“), o visi kiti dažniausiai kuo smulkiau išskirstomi pagal veisles (būtų daug sąžiningiau tokiu atveju visus skirstyti vienodai – pvz., pitbulterjerai, aviganiai, spanieliai…). Padidėjusios panikos periodais beveik bet koks žmogų užpuolęs šuo būna pavadinamas pitbulterjeru (10).

Kokia toji realybė

JAV dešimtmetį (1979 – 1989) trukusio tyrimo metu identifikuotos 157 mirtys, dėl kurių kalti šunys. 70 proc. aukų buvo jaunesni kaip 10 metų vaikai. Pitbulterjerų tipo šunys sudarė beveik pusę tokių užpuolimų – 41,6 proc. 1979–1980 metais šie šunys sudarė 20 proc. visų atvejų, o 1987– 988 – 67 proc. Šio tyrimo išvadose rašoma, kad didžiausią pavojų žmonėms kelia pitbulterjerai ir jų mišrūnai, vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai bei Sibiro haskiai ir jų mišrūnai. Tiesa, tyrimo autorius pamini, kad pitbulterjerai yra kaip šunų tipas su visais pitais, stafais, bulterjerais ir kitais panašiais padarais – čia pitbulterjerais vadinami visi kresni trumpaplaukiai šunys, tikėtinai galintys būti tais pitbulterjerais (12).

Kalbant apie letalias baigtis, verta paminėti ir kitą šaltinį. 1975 – 1980 metais Džordžijoje daugiausia žmonių užmušė vokiečių aviganiai (16), mišrūnai (15), haskiai (9), senbernarai (8). Pitbulterjerai ir vokiečių dogai dalinosi penktąją vietą - po 6. 5 žudikai buvo malamutai, trys – auksaspalviai retriveriai. Po 2 – koliai, dobermanai, taksai ir bokseriai, po 1 – Jorkšyro terjeras, Labradoro retriveris, čiau čiau, basendžis ir rotveileris (19). Sugretinus šiuos abu tyrimus galima pastebėti, kad pitbulterjerai pradėjo dažniau puldinėti žmones – tačiau joks tyrimas šio reiškinio priežasčių giliau neanalizavo.

Žemiau esančioje lentelėje galite palyginti letalių baigčių skaičių su registruotų šunų kiekiu (procentinis dydis rodo, kiek proc. „žudikai“ sudaro savojoje oficialiai registruotoje veislės populiacijoje). Atidžiau patyrinėjus užpuolimų priežastis, dalis pitbulterjerų žmones užpuolė su kitais šunimis, dalis buvo nesocializuoti arba pririšti, taip pat tėvai vaiką paliko su šunimi be priežiūros (21).

Australijoje 1997 – 2000 metais yra užregistruoti 829 žmonių sužalojimai, sukelti šunų, dažniausiai už juos atsakingi mišrūnai, galvijų šunų, vokiečių aviganių ir škotų aviganių tipo atstovai (3). Iš tokių teiginių matyti, kad veislės nebuvo patvirtintos, o daugeliu atvejų jų identifikavimą atliko tik vienas žmogus. Dėl šios priežasties kaltininkai suskirstyti ne pagal tikslias veisles, o pagal tipus. Be to, tame pačiame tyrime skelbiama, kad labiausiai tikėtina, jog bulterjerų tipo šunys puls kitus gyvūnus. Nuo 2000 metų sausio iki gruodžio mėnesio Australijoje žmones užpuolė 213 šunų, 41 proc. jų buvo mišrūnai, iš identifikuotų veislių 13 proc. – vokiečių aviganiai, 13 proc. – bulterjerų tipo šunys, 11 proc. rotveilerių, 7 proc. galvijų šunų tipai, 3 proc. – Maltos bolonės (7).

2001 – 2003 metais Australijoje užregistruoti 547 incidentai su šunimis. Už 32,7 proc. atvejų atsakingi hibridai, vokiečių aviganiai – 10,4 proc., galvijų šunys – 8,4 proc., rotveileriai – 6,6 proc., pitbulterjerų tipo šunys – 4 proc. (3) Kitais duomenimis, Australijoje dažniausiai žmones puola vokiečių aviganiai (25,3 proc.), bulterjerai (13,6 proc.), galvijų šunys (13,6 proc.), dobermanai (11,7 proc.) ir rotveileriai (9, proc.), kažkodėl šiame sąraše nėra išskirtų hibridų. Viktorijos gyvūnų apsaugos biuras (Australija) rinko duomenis apie šunų užpuolimus viešose vietose nuo 1997 iki 1999 metų. Užregistruota 413 sužalojimų, iš jų 4,8 proc. buvo labai rimti. už atakas atsakingos 46 veislės (įskaitant ir hibridus): vokiečių aviganiai (30,8 proc.), galvijų šunys (21,8 proc.), rotveileriai (17,2 proc.), kelpiai (9,7 proc.), anglų Stafordšyro bulterjerai (9,7 proc.), bulterjerai (9,0 proc.), mišrūnai (8,5 proc.), Labradoro retriveriai (8,0 proc.), dobermanai (6,3 proc.), bokseriai (6,3 proc.), Džeko Raselo terjerai (5,3 proc.), Rodezijos ridžbekai (5,3 proc.), borderkoliai (5,1 proc.), amerikiečių pitbulterjerai (5,1 proc.). Viktorijos ligoninės šunų apkandžiojimų tyrime, atliktame nuo 1996 metų sausio iki 1997 metų gruodžio mėn., rašoma, kad dažniausiai žmones puolė kelpiai, mišrūnai, borderkoliai, foksterjerai, galvijų šunys, vokiečių aviganiai ir Džeko Raselo terjerai. Atlikus neoficialią įkandimų apžvalgą, iš 750 atakų tik 3 buvo priskirtos amerikiečių pitbulterjerams. Gold Coast mieste pitbulterjerai sudarė 1,9 proc. atakų (3).

Kiek ir ko šunys užpuolė 2000 – 2001 metais:

Veislių, Brisbeno klinikoje užregistruotų dėl agresyvaus elgesio, tyrimas parodė, kad iš 31 apkandžiojimų tyrimų 28-niuose buvo paminėti vokiečių aviganiai, pitbulterjerai – 8-niuose (10).

Šunų įkandimų bei atakų, įvykdytų 1992 – 1996 metais 245 Vokietijos miestuose, analizė parodė, kad už 2376 atvejus atsakingi mišrūnai, 1956 – vokiečių aviganiai, 320 – pitbulterjerai, 223 – dobermanai, 169 – bulterjerai (7).

Japonijoje už daugelio sąrašų sudarinėtojų mylimus tosas agresyvesniais laikomi šibos ir akitos.

2005 metais paskelbti tyrimų jaunesnių kaip 16 metų vaikų, 1998 – 2002 metais Edmontone gydytų nuo šunų įkandimų, išvados. Dauguma vaikų turėjo nesunkius įkandimus. 73,9 proc. šunų gyveno su vaiku, 48,1 proc. - pas draugą ar giminaitį. 74,9 proc. šunų buvo neveisliniai, iš veislinių 28,8 proc. sudarė rotveileriai, 15,1 proc. vokiečių aviganiai, 6,8 proc. Sibiro haskiai, po 5,5 proc. pitbulterjerai ir koliai, po 4,1 proc. kokerspanieliai ir dobermanai, po 2,7 proc. buldogai, aviganiai ir auksaspalviai retriveriai (13).

Podberscek ir Blackshaw atliktame tyrime apklaust 406 respondentai, 263 jų buvo įkąsti šuns (viso 324 atvejai, 44 aukos – daugiau kaip po vieną kartą). Tiesa, nebuvo parašyta, kur tyrimas darytas, tačiau sprendžiant iš veislių pasiskirstymo, turėjo tai vykti Australijoje. Pagrindiniai kandukai buvo australų galvijų šunys (19,0 proc.), vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai (18,0 proc.), mišrūnai (13,8 proc.), bulterjerai ir jų mišrūnai (8,3 proc.), Labradoro retriveriai ir jų mišrūnai (5,2 proc.), Australijos kelpiai ir jų mišrūnai (4,1 proc.), dobermanai (3,1 proc.), foksterjerai ir jų mišrūnai (3,1 proc.) ir t.t. (15)

Gana įdomią ataskaitą pateikė El Doradas (Kalifornija). Pasak jos, tame krašte daugiausia kandžiojosi Labradoro retriveriai (20,2 proc.), vokiečių aviganiai (13,8 proc.), rotveileriai (9,7 proc.), čiau čiau (5,3 proc.), akitos (4,5 proc.). Pitbulterjerai sudarė 4,0 proc., Stafordšyro bulterjerai - 1,6 proc., amerikiečių Stafordšyro terjerai - 0,4 proc. visų apkandžiojimų. Stafai nusileido daugybei šunų, tarp jų – ir tokioms „geriečių“ veislėms kaip haskiai, dalmatinai, pudeliai, malamutai ar bigliai (16).

1986 – 1993 metais Palm Beach apygardoje pitbulterjerai nė karto nepirmavo. Juos aplenkdavo dalmatinai, kokerspanieliai, auksaspalviai ar labradoro retriveriai, vokiečių aviganiai, rotveileriai, čiau čiau (20)…

Tyrimų Ispanijoje duomenimis, ten dažniausiai kandžiojasi vokiečių aviganiai ir mišrūnai. Stebimaisiais laikotarpiais (1995 – 1999 ir 2000 – 2004) užregistruota 4186 incidentų, kiekvienam laikotarpiui atitinkamai 1877 ir 2309. Žemiau esančioje lentelėje matote įkandimų pasiskirstymus pagal veislę. Daugiau kaip 70 procentų visų įkandimų sudaro vokiečių aviganiai (23,6 ir 20,0 proc. atitinkamai kiekvienam laikotarpiui) ir jų mišrūnai (6,1 ir 4,1), šiaip mišrūnai (19,1 ir 21,4), aviganių tipo šunys (6,3 ir 7,8), mastifai (8,0 ir 5,6), Sibiro haskiai (3,8 ir 3,7), kokerspanieliai (2,6 ir 4,7) ir belgų aviganiai (2,3 ir 2,4). Amerikiečių pitbulterjerai pirmojo laikotarpio metu sudarė 0,4 proc. apkandžiojimų, antrojo – 0,6 proc. Amerikiečių Stafordšyro terjerų įkandimų 1995 – 1999 metais neužregistruota, 2000 – 2004 jie sudarė 0,2 proc. visų įkandimų (17).

Šioje lentelėje matyti veislių pasiskirstymas pagal žmonių apkandžiojimų dažnį ir jų užimamą vietą šunų populiacijoje (populiarumą) (17).

Vienai mokslininkų komandai 1991 metais išanalizavus DMAS (Denver Municipal Animal Shelter) duomenis apie šunų apkandžiojimus (jie užsiima Denverio gyvūnų kontrole ir surenka visus duomenis apie pasikramsnojimus), nustatyta, kad incidentuose dominavo vokiečių aviganiai, čiau čiau, Labradoro retriveriai, kokerspanieliai ir koliai (18).

Įdomių dalykų galima rasti pasidomėjus šunų temperamento testais (11). Pakankamai sudėtingu būdu testuojant šunis ir ištyrus galybę įvairiausių veislių šunų, netikėtai paaiškėjo, kad amerikiečių pitbulterjerų temperamentas geresnis negu vidutinė visų veislių norma. Ir šiaip duomenys pakankamai įdomūs – štai 2008 metais (su 81.9% vidurkiu) rotveileriai surinko 83.0%, Stafordšyro bulterjerai - 88.0%, Stafordšyro terjerai - 83.9%, amerikiečių pitbulterjerai - 85.3%, Kaukazo aviganiai - 100.0% (tiesa, dalyvavo tik 4), Vidurio Azijos aviganiai - 90.0%, bulterjerai - 91.2%, miniatiūriniai bulterjerai - 100.0%, Kanarų dogai - 89.3%… Dar įdomiau turėtų pasidaryto todėl, kad „geresnėmis“ laikomos veislės surenka mažiau balų (besidomintys daugiau gali apsilankyti čia)…

Amerikiečių pitbulterjerai nėra pati „blogiausia“ veislė, jie žmones puola žymiai rečiau, negu kitų veislių atstovai. Deja, į pitbulterjerus visada kreipiamas didžiausias dėmesys - štai nors Australijoje Kvinslende kasdien vidutiniškai po 6 žmones hospitalizuojami dėl šunų įkandimų, apie kiekvieną tų atvejų žiniasklaida aktyviai neskelbia, bet jei po akim pasipainios koks nors pitbulterjeras, apie jį būtinai bus pranešta (3).

Susimąstyti turėtų versti ir tas faktas, kad bent jau JAV mastu šansas būti nutrenktam žaibo yra :600 000, tikimybė būti užpultam pitbulterjero – 1:145 000 000 (21). Galbūt neverta taip pulti tik vieno tipo šunų – įkasti gali bet kuris padaras, turintis dantis.

Literatūra:

  1. A Study of Dog Bites and their Prevention, Nelly N. Lakestani, University of Edinburgh, 2007
  2. Breed differences in canine aggression, Deborah L. Duffy a, Yuying Hsu , James A. Serpell,Accepted 18 April 2008, APPLAN-2947; No of Pages 20
  1. Breed-specific legislation and the pit bull terrier: Are the laws justified? Stephen Collier, PhD, Journal of Veterinary Behavior (2006) 1, 17-22
  2. Fatal Dog Attacks: the Stories Behind the Statistics. Delise, K., 2002, Manorville, NY.
  3. Rowan, A.N., 1987. Dog Aggression and the Pit Bull Terrier. Tufts University School of Veterinary Medicine, North Grafton, MA.
  4. Ryan, S., 2002. Dangerous dog attacks near home. Courier Mail. 3 August. Brisbane.
  5. REPORT TO THE NSW DEPARTMENT OF LOCAL GOVERNMENT ON BREED SPECIFIC LEGISLATION ISSUES RELATING TO CONTROL OF DANGEROUS DOGS, July 2002, prepared By: Dr Kersti Seksel, BVSc (Hons), MRCVS, MA (Hons), FACVSc, Dipl ACVBRegistered Specialist in Veterinary Behaviour, Seaforth Animal Behaviour Consultants
  1. Classification of Behavior Problems in Dogs: Distributions of Age, Breed, Sex and ReproductiveStatus, JOHN C. WRIGHT and MARC S. NESSELROTE, Department of Psychology, Applied Animal Behaviour Science,19(1987) 169-178
  1. Factors Linked To DominanceAggression In Dogs. Joaquin Perez-Guisado, Andres Munoz-Serrano, Journal of Animal and Veterinary Advances 8 (2):336-342, 2009, Spain
  2. Does Breed Specific Legislation reduce dog aggression on humans and other animals? A review paper. Linda Watson
  3. http://www.atts.org/
  4. Dog Bite-Related Fatalities From 1979 Through 1988, Jeffrey J. Sacks, Richard W. Sagtin, Sandra E. Bonzo, JAMA 1989; 262:1489-1492.
  5. Dog bites in Canadian children: a five-year review of severity and emergency department management, Mia E. Lang, MD, PhD; Terry Klassen, MD, Can J Emerg Med 2005;7(5):309-14
  6. Epidemiology of Intraspecies Bite Wounds in Dogs in the Czech Republic, E. BARANYIOVÁ, A. HOLUB, M. MARTINÍKOVÁ, A. NEâAS, J. ZATLOUKAL, ACTA VET. BRNO 2003, 72: 55–62
  7. Meaningful temperament assessment for aggression in dogs — can it be done? Judith Blackshaw
  8. REPORT ON A DOG BITE STUDY IN EL DORADO COUNTY, Lois Hathway, El Dorado County Public Health Department, California, 2002
  9. Spanish dangerous animals act: Effect on the epidemiology of dog bites, Bele´n Rosado, Sylvia Garcı´a-Belenguer, Marta Leo´n, Jorge Palacio, Journal of Veterinary Behavior (2007) 2, 166-174
  10. Which dogs Bite? A Case-Control Study of Risk Factors, Cenneth A. Gershman, Jeffrey J. Sacks, John C. Wright, Pediatrics vol 83 No 63, June 1994
  11. An ordinance for dogs dated 1987. Dekalb County Georgia study group, University of Cincinnati Law Review, Vol.53, p. 1077
  12. Comparision of most severe bites by dog breed 1986 – 1993, Palm Beach County
  13. Bite Prevention and Bite Statistics, Best Friends Animal Society

 

2013 gruodį Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos žurnalas (The Journal of the American Veterinary Medical Association) parengė išsamiausią žmonių mirčių dėl šunų įkandimų tyrimą nuo tų laikų, kai šią sritį pradėta tyrinėti aštuntajame dešimtmetyje. Jis grindžiamas naujausiais metodais, kurie anksčiau tokio tipo tyrimuose nebūdavo naudojami. Tyrimo autoriai nustatė kelis veiksnius, turėsiančius padėti išvengti žiaurių nelaimių.

Ekspertai jau dešimtmečius teikia teikia šunų auginimo ir veisimo rekomendacijas, kaip sumažinti šunų įkandimų ir su tuo susijusių sužalojimų skaičių. Šis naujausias tyrimas patvirtina daugialypį ankstesniuose tyrimuose atsispindėjusį požiūrį į šunų įkandimų prevenciją.

Penki autoriai, kurių du - Nacionalinės šunų tyrimų tarybos (National Canine Research Council) nariai, o vienas – pagrindinis ankstesnio tyrimo autorius, analizavo 2000-2009 m. dėl šunų užpuolimų įvykusias mirtis. Užuot rėmęsi ribota žiniasklaidoje pasirodančia informacija, kaip būdavo daroma ankstesniuose apkandžiojimus nagrinėjusiuose tyrimuose, autoriai sudarinėjo labai išsamias atvejų istorijas remdamiesi detektyvų bei gyvūnų kontrolės pareigūnų ataskaitomis ir interviu su tyrėjais.

Kiekvieno atvejo istorija, aiškinantis su juo susijusius faktus, rinkta ilgai ir kruopščiai – tai trukdavo mėnesius ar metus, priklausomai nuo konkretaus atvejo. Mokslininkai nustatė, kad patikimiausia informacija paprastai gaunama iš „pirmų rankų“ ir jos žiniasklaida nepraneša – dažniau naujienose pasirodo klaidingi faktai.

Veiksniai, kurių galima išvengti

Tyrimo autoriai nustatė nelaimes sukėlusius veiksnius, kurių galima išvengti: nebuvo pakankamai fiziškai pajėgaus asmens šalia, kuris galėtų įsikišti (87,1 proc.), auka neturėjo artimo ryšio su šunimi (85,2 proc.), šuniui neatlikta kastracija/sterilizacija (84,4 proc.), dėl amžiaus ar fizinių ypatybių auka negalėjo efektyviai valdyti šuns (77,4 proc.), šeimininkas šunį laikė pririštą ar voljere, o ne kaip šeimos augintinį (76,2 proc.), šeimininko ankstesnis netinkamas elgesys su šunimi (37,5 proc.), šeimininkas šunį kankino ar neprižiūrėjo (21,1 proc.). 80,5 proc. visų tirtų atvejų nustatyti bent keturi iš paminėtų veiksnių, o veislė nebuvo reikšminga.

Nacionalinės šunų tyrimo tarybos įkūrėja Karen Delise prieš kelerius metus pasiūlė išskirti dvi šunų grupes - šeimos augintinius ir laikomus kieme, voljere ar pririštus prie būdos. 76,2 proc. žmonių mirčių sukėlusių šunų nebuvo šeimos augintiniai – dauguma gyveno, kaip mūsuose populiaru sakyti, „prie būdos“. Šunys linkę sudaryti ryšius su žmonėmis, tampa nuo jų priklausomi ir nepažįstamose situacijose remiais jais kaip orientyrais. Tikėtina, kad situacijose, kurias suvokia kaip stresines ar keliančias grėsmę, šunys, neturintys pakankamai teigiamos sąveikos su žmonėmis, elgsis taip, kad visų pirma apsaugotų save.

Ar veislė tikrai svarbu?

Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos žurnale skelbiamo straipsnio autoriai pranešė, kad daugiau kaip 80 proc. atvejų šuns veislės negalima patikimai nustatyti. Žiniasklaidos naujienų pranešimai apie didelę dalį įvykių prieštaraudavo vienas kitam ar net gyvūnų kontrolės ataskaitoms, kas kelia labai dideles abejones dėl teisingo veislės priskyrimo, tad tokia informacija neturėtų būti naudojama kaip pirminis mokslinių tyrimų šaltinis. Tik 45 atvejais (18 proc.) veislė buvo nustatyta teisingai. Tuose 45 incidentuose dalyvavo 20 skirtingų veislių ir du žinomi mišrūnai.

Plačiausiai žinomas ir didžiausias mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas (1979 – 1988 m., jis visur cituojamas, juo dažnai remiamasi priimant įstatymus) buvo grįstas žiniasklaidos pranešimų informacija. Įvertinę duomenyse nurodomas veisles tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns veislės identifikavimas gali būti subjektyvus ir jei šuns tėvai nežinomi, net ekspertai gali nesutarti. Jau seniai žinoma, kad skirtingų veislių mišrūnai dažnai būna visai nepanašūs į savo tėvus. Beje, senojo tyrimo autoriai nenustatė, kad kuri nors šunų veislė labiau už kitas žmonėms kelia didesnį pavojų.

Kad trūksta patikimo veislių nustatymo, patvirtina ir Dr. Victoria Voith iš Vakarų Universiteto ir Maddie's prieglaudos medicinos programa (Floridos Universiteto Veterinarinės Medicinos Kolegija), įrodžiusios, kad su gyvūnais dirbančių žmonių nuomonė dėl veislės, kai nežinomi tikslūs šunų protėviai, su DNR analize sutampa rečiau kaip trečdaliu atvejų. Abiejuose universitetuose atliktos apklausos taip pat parodė, kad net nustatinėjant veislę tam pačiam šuniui dalyvių nuomonės dažnai labai skiriasi.

90 proc. naujajame tyrime aprašytų šunų bent viename žiniasklaidos šaltinyje buvo įvardinti kaip vienos veislės atstovai, taip leidžiant manyti, kad tai buvo grynaveislis šuo. Tai labai skiriasi nuo fakto, kad 46 proc. JAV auginamų šunų – mišrūnai. Taigi, arba žiniasklaidos pranešimuose šuniui veislė priskiriama labai lengvabūdiškai, neatsižvelgiant į galimus veislių mišrūnus, arba perdėtai koncentruotasi ties grynaveisliais šunimis. Pastaroji išvada nelabai tikėtina atsižvelgiant į šunų nuotraukas, kurias gavo šio tyrimo autoriai. Galiausiai žiniasklaida mažiausiai 6 proc. atvejų klaidingai nurodė sužalojimuose dalyvavusių šunų skaičių.

Ankstesnysis mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas buvo nesuprastas ir juo aktyviai piktnaudžiauta siekiant pateisinti tokius politinius siūlymus kaip su veislėmis susiję teisės aktai (pavojingų veislių sąrašai), nors tyrimo autoriai NEPRITARĖ tokiai politikai. Kadangi tose srityse, kur šio tipo įstatymai priimti, traumų dėl šunų užpuolimų nesumažėjo, pastaraisiais metais vis aktyviau kalbama apie šių teisės aktų naikinimą. Nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gegužės dalis JAV jurisdikcijų atsisakė tokių teisės aktų ar bent svarstė jų panaikinimus.
Amerikos Advokatų Asociacijos Rūmai priėmė rezoliuciją, raginančią visas valstijas, teritorines bei vietos įstatymų leidimo institucijas ir vyriausybines agentūras panaikinti veislių diskriminaciją arba konkrečius nusistatymus prieš tam tikras veisles. 2013 m. rugpjūtį Baltieji rūmai, cituodami Ligų kontrolės ir prevencijos centrą, paskelbė pranešimą „Prieš veisles nukreipti teisės aktai – bloga idėja“ (“Breed-specific legislation is a bad idea“). Pranešime rašoma, kad tyrimai rodo, jog prieš veisles nukreipti teisės aktai neefektyvūs ir kad tai tėra viešųjų išteklių švaistymas.
Tokiems įstatymams JAV taip pat prieštarauja didžiausios nacionalinės organizacijos kaip Amerikos veterinarinės medicinos asociacija, Nacionalinė gyvūnų kontrolė, JAV Žmogiškoji draugija ir Geriausių gyvūnų draugų draugija.

Kokia šunų užpuolimų prevencija geriausia?

Šunų įkandimų prevencija jau kuris laikas koncentruojasi ties keliais veiksniais problemai spręsti - šunų auginimo ir veisimo praktikos tobulinimas, geresnis šuns elgesio supratimas, vaikų ir tėvų švietimas apie tinkamą elgesį su šunimis, nuoseklus pavojingų šunų/neatsakingų savininkų kontrolės vykdymas. Šiame tyrime gautos išvados patvirtina minėtas tendencijas. Išvadose autoriai teigia, kad daugiau kaip 80 proc. mirčių nuo šunų įkandimų sukėlusių veiksnių galima išvengti vadovaujantis šiomis įvairiapusėmis viešomis ir privačiomis strategijomis.

Be to, tyrimo autoriai rekomenduoja tobulinti ateities tyrimus, susijusius su bet kokiais šunų sukeltais sužalojimais (ne tik mirtimis). Tai būtų puiki galimybė politikams, gydytojams ir žurnalistams iš tikrųjų išsiaiškinti, kokia geriausia traumų dėl šunų įkandimų prevencija.

Straipsnis parengtas remiantis:

National Canine Research Council; Potentially Preventable Husbandry Factors Co-occur in Most Dog Bite-Related Fatalities; A COMPREHENSIVE STUDY USING A NEW APPROACH;  Šaltinis

 

Ką apie pitbulterjerus pasakoja statistika? Deja, įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus statistikos duomenis, nežinia, kuriais iš tiesų verta pasitikėti, kuriais ne, be to, šunų įkandimų statistiką galima įvairiai interpretuoti ir reikia mokėti ją analizuoti.

Nuo 1936 metų JAV buvo apytiksliai 4,8 milijonai registruotų amerikiečių pitbulterjerų, amerikiečių stafordšyro terjerų, stafordšyro bulterjerų, kurie auginti kaip kompanjonai ar parodų šunys (jie sudaro 9,6 % amerikiečių šunų populiacijos, tačiau į šį skaičių neįeina neregistruoti šunys). Bent 200 000 pitbulterjerų naudojami neteisėtai veiklai, tačiau neįrodyta, kad tie iš minėtų 4,8 milijono šunų būtų išnaudojami, kadangi kinologų organizacijos draudžia šunų kovas. Kitais duomenimis, pitbulterjerai sudaro iki 3 % šunų populiacijos ir sudaro pusę registruotų užpuolimų skaičiaus. Dar kiti šaltiniai teigia, kad už 44 % atvejų atsakingi vokiečių aviganiai, o už 20 – mažųjų veislių šunys.

Kasmet JAV beveik 2 % gyventojų apkandžioja šunys. Apie didesniąją dalį atvejų vietos valdžiai nepranešama. 2003 metais vien paštininkus šunys atakavo 3 423 kartus. Patinai kanda dvigubai dažniau už pateles. Dažnesni incidentai su 1 – 5 metų amžiaus šunimis. Kastruoti ir sterilizuoti gyvūnai puola rečiau (iki 3 kartų). Nekastruoti patinai sudaro daugiau kaip 70 % visų incidentų. Grandine pririšti ir atskirai nuo žmonių gyvenantys šunys kanda 2,8 karto dažniau. 78 % žmones užpuolusių šunų buvo auginti kovoms, apsaugai ar dauginimui (neatsakingam veisimui). 84 % nelaimes sukėlusių šunų buvo įsigyti neatsakingų šeimininkų, kurie nesirūpino augintinių socializacija, auginimu, palikdavo agresyvius šunis vienus su vaikais ir pan. Dažniausiai kanda mišrūnai, iš grynaveislių – vokiečių aviganiai ir čiau čiau. Veislių sąrašai keičiasi kasmet, priklausomai nuo to, kokios veislės populiariausios tuo metu.

Kai kuriais duomenimis, JAV dėl žmonių mirčių buvo kalti 20 % pitbulterjerų, tuo tarpu 1987 – 1988 metais jų sukeltų mirtinų atvejų padaugėjo net iki 62 %.

Vašingtono universiteto 1996 metais tyrė, kokių veislių atstovai atsakingi už mirtinas žmonių atakas. 34 žmones mirtinai sukandžiojo šiaurinių šunų veislių atstovai – eskimų šunys, samojedai, Aliaskos malamutai, 10 žmonių – pitbulterjerų tipo šunys, 7 – vokiečių aviganiai, 1 - rotveileris. 2001 metais dėl žmonių mirčių buvo kalti 6 mišrūnai, 6 rotveileriai, 2 niūfaundlendai, 2 vokiečių aviganiai, vilko ir šuns hibridas, japonų akita, dobermanas, anglų skalikas, Kanarų dogas, čiau čiau ir pitbulterjeras. Nuo 1975 metų gegužės iki 1980 metų balandžio JAV dėl žmonių mirčių buvo kalti šių veislių atstovai (skliausteliuose atvejų skaičius): vokiečių aviganiai (16), mišrūnai (15), Sibiro haskiai (9), senbernarai (8), bulterjerai (6), vokiečių dogai (6), Aliaskos malamutai (5), auksaspalviai retriveriai (3), bokseriai (2), taksai (2), dobermanai (2), koliai (2), rotveileris (1), basendžis (1), čiau čiau (1), Labradoro retriveris (1), Jorkšyro terjeras (1). Kalbant ne apie letalias baigtis, dažniausiai neišprovokuoti kando čiau čiau, tačiau žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė pitbulterjerams ir taip buvo įtakoti kai kurie su šunimis susiję politiniai sprendimai.

2000 metais Teksase daugiausia incidentų buvo su čiau čiau, o Nebraskoje – su Labradoro retriveriais.

Amerikiečių veterinarų asociacijos žurnalo 2000 metų rugsėjo mėnesio numeryje publikuojamas straipsnis apie mirtis nuo šunų įkandimų 1979 iki 1998 metų laikotarpyje. Pitbulterjerai ir rotveileriai kalti už maždaug pusę iš 300 mirčių. 1982 – 2006 metų kanadiečių tyrimas davė panašius rezultatus: pitbulterjerai, rotveileriai, Kanarų dogai bei jų mišrūnai atsakingi už 65 procentus lemtingų atakų. Pitbulterjerų tipo šunys žmones puolė 1110 kartų, iš jų 104 letalios baigtys. Rotveileriai puolė 409 kartus, vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai – 94, vilkų ir šunų mišrūnai – 71, čiau čiau – 49, japonų akitos – 48, Sibiro haskiai – 39, Labradoro retriveriai ir jų mišrūnai – 36, bokseriai – 31, bulmastifai - 30, vokiečių dogai – 24, anglų buldogai – 16 kartų.

1979 – 1988 metais dažniausiai žmones žudė pitbulterjerai (66 atvejai, ypač daug incidentų buvo 1987 – 1988 metais), rotveileriai (39, dažniausiai po 1993 metų), vokiečių aviganiai (17), Sibiro haskiai (15), vilkų ir šunų hibridai (14), Aliaskos malamutai (12), čiau čiau (9), dogai (7), senbernarai (7).

1965 – 2001 metais pitbulterjerai sudarė 21 procentą iš 431 mirčių dėl šunų įkandimų.

2003 – 2004 metais JAV pitbulterjerų tipo šunys žmonėms kando 192, vokiečių aviganiai – 121, čiau čiau - 87, Labradoro retriveriai 65, rotveileriai 39, bokseriai 31, akitos 26, čihuahua 23, kokerspanieliai 19, Sibiro haskiai ir eskimų šunys 18, australų aviganiai 17, pudeliai 15 kartų. Taip pat dažnokai kando dalmatinai, taksai ir dobermanai.

2004 metais dažniausiai kando pitbulterjerai (227 atvejai), vokiečių aviganiai (128), čiau čiau (85), Labradoro retriveriai (77), rotveileriai (60), japonų akitos (33), terviurenai (26), bokseriai ir buldogai (26) ir panašiai. Taip pat dažnokai žmones kandžiojo haskiai, auksaspalviai retriveriai, čihuahua, kokerspanieliai, šarpėjai ir pan. (viso 128 atvejai).

1992 – 1996 metais Vokietijoje dažniausiai žmones kandžiojo mišrūnai (2376 atvejai), vokiečių aviganiai (1956), pitbulterjerų tipo šunys (320), dobermanai (223), bulterjerai (169).

Jungtinėje Karalystėje 1991 metais priimtas pavojingų šunų įstatymas. Kaip ir daugelyje kraštų, ypatingi reikalavimai kelti pitbulterjerų augintojams. Išimtimi netapo ir japonų tosa inu, Argentinos dogų, brazilų mastifų mylėtojai. Prieš įstatymo priėmimą šunys bendroje gyvūnų apkandžiojimų statistikoje sudarė 73,9 procento, 2 metai po įstatymo priėmimo – 73,1 procento. Pavojingoms priskiriamos veislės prieš įstatymą sudarė 6,1 procentą įkandimų, 2 metai po įstatymo priėmimo – 11,25 procentus (atvejų, nesumažėjo). Prieš priimant šį įstatymą, dažniau kando vokiečių aviganiai (24,2 proc., 1993 – 17,4 proc.), tuo tarpu vėliau padažnėjo mišrūnų antpuoliai (iki įstatymo priėmimo 18,2 proc., 1993 – 30,6 proc.).

1998 metais Australijoje užpuolimų statistikoje pirmavo vokiečių aviganiai (22 atvejai), rotveileriai (22), australų piemenų šunys (19), stafordšyro bulterjerai (13), australijos kelpiai (6), niūfaundlendai (4), pitbulterjerų mišrūnai (4). Žmogui įkando tik vienas amerikiečių pitbulterjeras.

2000 metais Australijoje iš 213 šunų užpuolimų beveik pusė (41 proc.) kalti mišrūnai. Iš veislinių šunų dažniausiai kando vokiečių aviganiai (13 procentų visų atvejų), pitbulterjerai (13 procentų), rotveileriai (11 procentų), aviganiai (7 procentai) ir Maltos terjerai (3 procentai).

1989 metais JAV, Filadelfijos valstijoje žmones dažniausiai puolė vokiečių aviganiai (35), pitbulterjerų tipo šunys (33), rotveileriai (9) ir dobermanai (7).

Floridoje, Palm Beach apygardoje, šunų veislių pasiskirstymas kasmet keičiasi. 1988 metais dažniausiai kando čiau čiau (21 procentas), rotveileriai (20), kokerspanieliai (19), dobermanai (16), Labradoro retriveriai (16), auksaspalviai retriveriai (15), vokiečių aviganiai (14), skalikai (13), pitbulterjerai (9) ir pudeliai (8).

1989 metais pirmavo auksaspalviai retriveriai (24), čiau čiau (18), dobermanai (18), Labradoro retriveriai (16), pitbulterjerai (15), vokiečių aviganiai (14), rotveileriai (12), skalikai (11), kokerspanieliai (10).

1990 metais žmones puolė dobermanai (21), rotveileriai (20), čiau čiau (19), vokiečių aviganiai (16), pitbulterjerai (16), Labradoro retriveriai (14), kokerspanieliai (13), auskapalviai retriveriai (9).

1991 metais pirmavo rotveileriai (24), kokerspanieliai (18), auksaspalviai retriveriai (18), čiau čiau (16), Labradoro retriveriai (15), skalikai (14), vokiečių aviganiai (12), pitbulterjerai (10), dobermanai (4).

1992 metais dažnai kando kokerspanieliai (23,6), pitbulterjerai (20,4), čiau čiau (18,7), Labradoro retriveriai (16,4), rotveileriai (16,4), vokiečių aviganiai (13,8), Lhasa apso (13,7), dobermanai (13,5), auksaspalviai retriveriai (12,5).

1993 metais dėl incidentų dažniausiai kalti buvo dalmatinai (24,3), rotveileriai (21,4), dobermanai (16,9), čiau čiau (16,2), pitbuletrjerai (16,1), auksaspalviai retriveriai (15,9), Labradoro retriveriai (15,8), kokerspanieliai (14,5), vokiečių aviganiai (12).

Kokias išvadas galima padaryti peržiūrėjus šiuos gana skirtingus duomenis? Pirmiausia, reikėtų atidžiai įvertinti statistikos šaltinius ir duomenų interpretuotojus. Tarkim, Kanadoje nemažai duomenų apie įkandimų statistikas yra apribota. Richard H. Polsky teigia, kad statistinė informacija apie šunų įkandimus dažnai dirbtinai sukuriama epidemiologų, o tuomet plačiai skleidžiama žiniasklaidoje. JAV i tiesų nėra jokios nacionalinės agentūros šunų įkandimų atvejams rinkti ir registruoti.

Be to, dažniausiai incidentai įvyksta su populiariosiomis veislėmis – tą ypač gerai atspindi statistiniai duomenys iš Palm Beach. Dėl netinkamos žiniasklaidos propagandos pitbulterjerai pradėjo ypač plisti po 1980 metų vidurio, ir, deja, ne tarp pačių atsakingiausių asmenų. Prasidėjo masinis konvejerinis veisimas, ir viskas baigėsi tuo, kad pradėjo dažnėti su šiais šunimis susijusių incidentų skaičius. Cezar Milano teigia, kad 70taisiai agresija kaltinti dobermanai, 80taisiai – vokiečių aviganiai, 90-taisiais – rotveileriai, o dabar atėjo pitbulterjerų eilė.

Ką slepia skaičiai?

Tiesą sakant, pirmiausia reikėtų išanalizuoti, kas statistikoje yra pitbulterjeras. Nereikia būti genijumi, kad pastebėtum, jog nė viename iš pateiktų duomenų nebuvo tokių šunų, kaip amerikiečių stafordšyro terjerai, bulterjerai ir panašiai (išimtis – Australijos įkandimų statistika, ten stafordšyro bulterjerai buvo paminėti atskirai). Iš tiesų po žodžiu „pitbulterjeras“ gali slėptis iki 10 šunų veislių, kartais netgi visiškai negiminingų. Dažniausiai pitbulterjeru vadinamas šuo, kuris yra arba amerikiečių pitbulterjeras, arba amerikiečių stafordšyro terjeras, arba stafordšyro bulterjeras, arba šiaip koks nors šuo, kuris galbūt visiškai neturi nieko bendro nė su viena šių veislių, tačiau stebėtojui pasirodo kuo nors į juos panašus. Kai kur, tarkim, JAV, Ohajo valstijoje, pitbulterjerai visiškai neapibrėžiami, ten į sąrašą prie pitbulterjero tipo šunų gali patekti beveik kiekvienas šuo (paprastai šioje valstijoje Kanarų dogai ir amerikiečių buldogai taip pat vadinami pitbulterjerais). Neretai prie pitbulterjerų tipo šunų priskiriami ir paprasti bulterjerai.

Statistika parodytų realesnę padėtį, jei pitbulių tipo šunys būtų išskirstyti veislėmis arba kitų veislių atstovai taip pat būtų sugrupuoti – tarkim, skalikai, paukštšuniai, aviganiai ir panašiai.

1991 metais JAV teismuose galiojo pitbulterjero aprašymas, kuris su realiais šunimis visiškai neturi nieko bendro. Ten aprašytas pitbulterjeras turi trumpą kūną, plačią krūtinės ląstą, milžinišką galvą, masyvius žandikaulius, kurie geba kąsti 2000 svarų į kvadratinį colį jėga; patys šunys pasižymi ypatingu nuožmumu, ypatingomis naikinimo savybėmis ir agresija; žinoma, jie puikiai toleruoja skausmą ir yra labai stiprūs. Štai taip net valstijų teismai iš paprasto šuns padarė holivudinę pabaisą, nors realybėje neegzistuoja nė vienas gyvas šuo, kuris atitiktų kad ir dalį tokių įdomių apibūdinimų.

Gyvūnų kontrolė dažnai gauna pranešimus, jog ką nors užpuolė pitbulterjeras, tačiau vėliau paaiškėja, kad kaltininkas dažnai net nepanašus į tokį šunį. Bėda tame, kad šuns veislę dažnai identifikuoja pati auka, mišrūnai dažnai maišomi su grynaveisliais šunimis ir pan. Žiniasklaidoje neretai pasirodo žinučių apie tai, kad žmones apkandžiojo pitai, vėliau paaiškėja, kad tai buvo akitos, dalmatinai ir panašiai. Iš tiesų tik labai nedaug žmonių gali tiksliai identifikuoti šunų veisles. Manoma, kad yra apie 25 šunų veislės ar jų mišrūnai, kurie po incidentų būna identifikuojami kaip pitbulterjerai (dažniausiai painiojami mastifai (anglų, brazilų, bulmastifai), bokseriai, Kanarų dogai, Alapaha mėlynakraujai buldogai, anglų buldogai, Cane corso, tosa inu, rotveileriai, Bordo dogai, Argentinos dogai, netgi retriveriai ar Rodezijos ridžbekai).

Į statistikos įrašus dažnai nepatenka tokie atvejai, kai šunys žmones apkramto veterinarijos gydyklose ar gyvūnų parduotuvėse. Kaip „kramtukai“ dažniau pasižymi nedideli šuneliai, kadangi jų šeimininkai nejaučia poreikio ypatingai jų auklėti. Vyrauja nuomonė, kad mažas šuo daug žalos padaryti negali, tačiau tokie atvejai, kaip vaiką papjovęs jorkšyro terjeras, turėtų ją paneigti.

 

parašyta remiantis knygos The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007 pirmuoju skyriumi „The Function of Dogs in 19th Century America“

 

“10-ties metų amžiaus Henry Carey, gyvenantis Gloucester, Niu Džersyje, maždaug prieš dvi savaites buvo užpuldas bladhaundo ir taip baisiai sužalotas, kad netrukus mirė. Su berniuku buvo mažas šuo, kuris puolė pavojingą gyvūną ir kovojo gindamas vaiką, tačiau taip pat buvo siaubingai sužalotas“... - Trenton Gazette, 1864 gruodis

Šis istorinis šuns atakos Niu Džersyje atvejis reikšmingas, kadangi jis gali suprasti šunų išpuolių priežastis. XIX a. laikraščių straipsniai taip pat gali pagelbėti siekiant suprasti besikeičiantį visuomenės požiūrį į šunis.

Apie šunų atakas būdavo pranešama tiek mažuose vietiniuose laikraščiuose, tiek dideliuose leidiniuose - atrodo, jie sulaukdavo didelio skaitytojų dėmesio. Ligos ir nelaimingi atsitikimai, nesusiję su gyvūnais, kasdien gali sukelti tūkstančius mirčių, apie daugelį jų spauda nepraneša, tačiau mirtini šunų užpuolimai visada įdomūs, nepaisant savo retumo.

Tiek anksčiau, tiek šiomis dienomis šunų užpuolimai JAV atsakingi už nedaug mirčių kasmet, tačiau milijonai žmonių gyvena visai šalia ir bendrauja su mūsų kompanionais. Tokia artima sąveika lemia plačią gamą - nuo teigiamų ir naudingų santykių iki išnaudojimo bei nepriežiūros. Nors mirtimis pasibaigusių šunų užpuolimų tyrimai ir nagrinėjimas gali padėti įžvelgti šunį elgseną, jie taip pat atskleidžia žmonių reakcijas ir elgesį po atakų. Vienas puikus žmonių-šunų ryšių aspektas yra didelė ir dažnai emocionali visuomenės reakcija į mirtimis pasibaigusius epizodus. Kitas svarbus ir reikšmingas veiksnys – kaip žiniasklaida pranešė apie įvykį. Tai, kaip buvo pateikta informacija apie tokius atvejus, lemia visuomenės reakciją ir emocijas.

Kalbant apie pradžioje paminėtą atvejį, mažasis šuo su berniuku turėjo ryšį, o bladhaundas buvo nepažįstamas.  Tai susiję su šunų-žmonių ryšiais – slopinti ar rodyti elgesį tiems, su kuriais sudarei sąjungą.

Tiesą sakant, šuo yra vienintelis gyvūnas, galintis atakuoti kitą būtybę gindamas žmogų, su kuriuo turi ryšį. Toks elgesys – vienas iš kertinių akmenų, kuriais remiantis šunys auginami tūkstančius metų. Galima numanyti, jog šuns tam tikromis aplinkybėmis yra laukiama. Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų graikų filosofas Platonas rašė „Taurus šuo turi būti švelnus su pažįstamais žmonėmis ir priešiškas su nepažįstamais“. (The Republic, Ch. 2 )

Norint suprasti šunų atakas, žmonių suvokimą ir žiniasklaidos vaidmenį, verta į tai pažiūrėti iš istorinio konteksto.

Per daugybę metų šunys išsaugojo gebėjimą susidraugauti  su visais. Ištikimybė – natūrali šuns ir šeimininko ryšio dalis. Pavojų kupinais laikais šunys dažnai gindavo nuo pavojingų būtybių. Jie lengvai prisiėmė šį vaidmenį ir šimtmečius tarnavo kaip šeimininko bei jo nuosavybės sargai. Šunys saugojo keliautojus dykynėse ir apleistose vietose, piemenys miegojo ramiau, kai žinojo, kad šunys nuo vagių, vilkų ir pumų gina gyvulius. Šunys šeimininkus gynė tiek nuo kitų žmonių, tiek nuo pavojingų gyvūnų.

Visų veislių atstovai turėjo pagrindines paskirtis – medžioklei, sekimui, vijimuisi, kovai, apsaugai ir pan. Šimtmečiais žmonės manipuliavo šunų gebėjimais dirbtinės atrankos pagalba, dėl to atsirado specializuotų elgesių. Istoriškai susiklostė, kad šunys grupuojami pagal jų gebėjimus ar funkcijas – paprastai grupės būna maždaug tokios kaip skalikai, pėdsekiai, karo ar koviniai šunys, aviganiai ar sarginiai šunys, kompanionai, mišrūnai ir pan.

Kai kurias veisles šiandien atpažįstame iš tam tikro fenotipo (išvaizdos), o va anksčiau būdavo daugybė skirtingos išvaizdos šunų, atliekančių tą pačią funkciją. 1800 metais apibūdinimas „Bladhaundas“ dažnai reiškė šunų tipą, kuris naudojamas kvapams sekti ir nebūtinai reiškė tam tikrą išvaizdą.

Pavyzdžiui  Kubos bladhaundai (dar vadinti Rusijos, Sibiro bladhaundais) nebuvo tie šunys, šiomis dienomis žinomi bladhaundų vardu. Gali būti, kad jie turėjo tų „švento Huberto skalikų“ kraujo, tačiau kryžmintų su molosų tipo šunimis. Iš pirmo žvilgsnio jie būdavo įvairių spalvų, dydžio (paprastai apie 60 cm aukščio) ir išvaizdos. Greičiausiai Kubos bladhaundai buvo viena iš alauntų atšakų.

Sarginiai šunys

Apsauga ir sargavimas – vienos  pagrindinių šunų atliekamų  funkcijų visais laikais. Ši veikla 1800 – 1900 m. buvo viena svarbiausių auginant ir įsigyjant šunis. Šuniui pasižymėti šiomis savybės buvo visiškai natūralu. Kaip gyvūnai su socialine hierarchija, šunys lengvai priima šeimos draugus kaip savus ir nepažįstamuosius kaip priešus. Šunys taip pat yra teritoriniai gyvūnai, tad gerai saugo namus ir įstaigas.

Kadangi yra plėšrūnai, šunys fiziškai gali apginti šeimininką ir šiam gebėjimui sukurta daug skirtingų veislių. Didelės, galingos veislės kaip mastifai, niūfaundlendai, buldogai ir bladhaundai, taip pat dideli mišrūnai antroje XIX amžiaus pusėje buvo plačiai naudoti kaip sarginiai šunys.

Tų laikų laikraščiai apie šunų išpuolius dažnai rašydavo labai sąžiningai. Nebuvo neįprasta, kad prieš ataką šuo būdavo mušamas šeimininko ar aukos.

Daugelis XIX a. antros pusės sarginių šunų laikyti pririšti grandinėmis, uždaryti rūsyje ar paukštidėse, kiti patruliuodavo fabrikuose, skerdyklose, arklidėse, sandėliuose ar parduotuvėse.

1882 gruodį Konektikute virdulį su verdančiu vandeniu nešusį buhalterį užpuolė didelis apsaugai laikomas bladhaundas. Šuo įkando jam daugiau kaip 20 kartų, perkando gerklę, atskyrė rankos arteriją... Nors gyvūno elgesys nebuvo atleistinas (šuo išvadintas laukiniu ir žiauriu), ataka nebuvo nepaaiškinama. Straipsnyje nurodė, kad anksčiau naktinis sargas šunį su virduliu buvo apipylęs verdančiu vandeniu. Virduliu nešinas nieko neįtariantis buhalteris sukėlė bladhaundui nemalonius atsiminimus ir tas šoko gintis.

1888 m. vasarį mėsininkui priklausantis 2 metų amžiaus niūfaundlendas, naktimis saugantis parduotuvę, o dienomis laikomas pririštas ir skatinamas būti piktas, puolė vyrą, stumtelėjusį jo šeimininką.  Keturi mėsininko šeimos nariai atbėgo pagalbon, tačiau žmogaus krūtinė, rankos, kaklas ir rankos buvo taip sunkiai sužaloti, kad vėliau vyras mirė nuo traumų.

1893 metais kepėjas grandine pririšo šunį rūsyje, kur laikėsi labai aukšta temperatūra. Kepėjui vėliau nusileidus į rūsį, nuo karščio paklaikęs šuo jį atakavo.  Nors nebuvo neįprasta, kad sarginiai šunys maištaudavo prieš žiaurius savininkus, dauguma aukų paprastai būdavo nieko neįtariantys vaikai ar suaugusieji, kurie šiems gyvūnams nepadarė nieko blogo. 1874 metų vasarą Brukline trejų metų amžiaus mergaitę užpuolė niūfaundlendas, saugantis plaukų pardavėjo parduotuvę. Ryte, kol jį perkeldavo rūsin,  šunį šerdavo parduotuvės kieme. Ten ir pasirodė mergaitė. Šuo ją stvėrė už peties. Mergaitė pradėjo verkti, pagalbon atbėgo tėvai.  Po „ryžtingų veiksmų“ vaikas buvo išgelbėtas, bet tėvas neteko piršto. Vaiko žaizdos apibūdintos kaip rimtos ir galbūt mirtinos.

Laikant sarginį šunį yra šiokia tokia veidmainystė. Jis  turi pulti įsibrovėlį ir beveik visada laikomas pavojingu. Dauguma šių šunų aukų buvo ne vagys, bet nekalti žmonės ar vaikai. Šuo nesugeba  įvertinti įsibrovėlio motyvų – jis atakuoja visus.  Ar į teritoriją įsibrovęs asmuo nusiteikęs draugiškai, ar turi blogų ketinimų – šuo juk to nežino. Akivaizdu, kad bet kokia vaiko ataka, net jei vaikas įsibrovėlis, neturi būti atleistina ir tokį šunį būtina nedelsiant sunaikinti.

XIX amžiuje dažna sarginių šunų užduotis buvo vaikytis valkatas. 1879 metų liepą pranešta, kad moteris, gyvenanti trys mylios nuo miesto (Fort Wayne) turėjo niūfaundlendą, kuris buvo „terorizuojamas valkatų“. Kartą jis užpuolė valkatą, tačiau nebuvo apibūdintas kaip pavojingas. Niūfaundlendas, apsaugojęs šeimininkę nuo valkatų, pateko į priimtiną agresijos klasifikavimo skalę. kadangi nukentėjusysis visuomenei nekėlė simpatijų, užpuolimas sulaukė daugiau palaikymo.

Dar viena mirtina šuns ataka įvyko 1889 metais Niu Džersyje – ūkininkas pranešė, kad jo apsaugos šuo nužudė valkatą. Šunų išpuolius sieja tai, kad jiems priskiriama daug žiaurumo bruožų. Ūkininkas stovėjo ir žiūrėjo, kaip jo šuo drasko nelaimingą valkatą, tačiau būtent gyvūnas aprašytas kaip laukinis. Atrodo, savininkai, atsakingi už augintinių elgesį, lieka nepalieti kritikos. Žinoma, XIX – XX a būta atvejų, kai šeimininkus suėmė, iškėlė bylas ir privertė susimokėti baudas už šunų padarytą žalą, tačiau paprastai kaltinama būdavo tada, kai šunį atakos metu aktyviai skatindavo.

Išimtis – 1884 m. incidentas Niujorke. Long Island viešbutį prieš prasidedant sezonui  atvyko patikrinti viena moteris. Niekas jos neįspėjo, kad viešbutį saugo didelis bladhaundas. Vos moteris įžengė vidun, šuo ją atakavo. Sargas išgirdo moters klyksmą ir vargais negalais ją išvadavo. Moteris buvo sunkiai sužeista, jai teko amputuoti ranką. Decatur Daily Republican straipsnyje rašoma, jog būtinas pasmerkimas už tai, kad pavojingam gyvūnui leista bastytis viešbučio teritorijoje, tuomet, kai atvyko tikrintoja.

Sarginių šunų pozicija 1800 m. pabaigoje – 1900 m. pradžioje buvo nepavydėtina ,kadangi linija tarp „teisingo“ puolimo ir „pavojingos“ atakos labai plona. Sarginis šuo neskiria įsilaužėlio nuo draugiško kaimyno. Šis skirtumas labai svarbus nustatant teisinę ir moralinę atsakomybę prieš patyrusius traumas ir jų artimuosius. Šuo, užpuolęs valkatas, pagrįstai gynė savininką; šuo, užpuolęs prekeivį, buvo žiaurus.

1879 m. Decatur Daily Review paskelbtas atvejis puikiai apibūdina sarginio šuns atakos aplinkybes. Teisėjas Fain, gyvenanti s 4 mylios nuo miesto, turi labai didelį ir laukinį šunį, kuris saugo patalpas - dieną būna prirakintas, o naktį laksto palaidas. Gyvūną įsigijo prieš 2 mėnesius.  Šunį šeria ir su juo gražiai elgiasi teisėjo dukterėčia. Penktadienį, kai ji atėjo paleisti šuns, ją lydėjo draugė.  Kai tik gyvūnas buvo paleistas laisvėn, jis atakavo tą kitą merginą... Į šunį šaudytą, tačiau jis dar ilgai turėjo jėgų pulti. Tokio įvykio priežastys: naujai įsigytas šuo; šuo skatinamas elgtis piktai ir agresyviai; šuo ilgai laikomas pririštas (šuo turėjo ryšį su teisėjo dukterėčia, tad jos nepuolė, bet ryšys buvo per silpnas, kad ji galėtų gyvūną kontroliuoti); šuo paleidžiamas nuo grandinės (daugeliui šunų grandinė sukelia norą skubėti. šuns paleidimas galėjo būti suprastas kaip tylus sutikimas pulti draugę); šuo nepažįstamą moterį suvokė kaip įsibrovėlį ir kryptingai ją atakavo.

Atvejis, kada trys šunys puikiai atliko savo pareigas, įvyko 1902 m. Indianoje. Pasiturintis ūkininkas jojo namo su trimis dideliais šunimis, kai jį užpuolė revolveriu grasinantis plėšikas. Ūkininkas užsiundė šunis, šie užpuoliką  žaibiškai atakavo, parvertė ir kandžiojo. Ūkininkas pasišaukė šunis ir nuvažiavo. Vėliau jis grįžo su paieškos komanda ir rado nežinomą vyrą jau mirusį nuo šunų padarytų traumų. Šunys veikė žmogaus kontroliuojami – savininkas įvertino situaciją ir leido šunims elgtis agresyviai. Sprendimą pulti priėmė šeimininkas, ne šunys.

Sarginių šunų problema ta, kad jei šalia nėra šeimininko, jie patys nusprendžia, kas gali kelti pavojų. Prie ėdalo dubenėlio artėjantis vaikas atrodo kaip potencialus plėšikas, berniukas, gaudantis kamuolį – įsibrovėlis. Augintiniai veiksmų imasi remdamiesi šunišku požiūriu, tad žiūrint iš žmonių perspektyvos tai atrodo rimtos ir nedovanotinos klaidos.

Prieš šimtmetį sarginių šunų savininkai žinojo, kad jie pavojingi, ir skatino agresiją. Vienas 1891 m. New York Times  aprašytas incidentas rodo, kad nepaisant atakos, vienas džentelmenas ne tik suprato situaciją iš šuns perspektyvos, bet ir leido spręsti šuns klaidas: Fermeris Niu džersyje turėjo mastifą, saugojusį jo namus. Kelios dienos po šuns įsigijimo ūkininkas namo grįžo vėlai vakare. Šuo atakavo žmogų, parvertė ant žemės, ėmė kandžioti jo rankas ir kojas. Pasirodo, ūkininkas užmiršo, kad kieme yra šuo ir kaltino save, kad paleido pavojingą gyvūną lakstyti palaidą.

Pėdsekiai

Sarginius šunis augino didesnė XIX a amerikiečių dalis, o štai pėdsekystei skirti šunys nebuvo tokie populiarūs. Tų šunų funkcijoms kartais taip pat reikėdavo agresyvių bruožų. Idealiai pagrindinė sekimo šunų funkcija - ieškoti ir rasti. Tai paprastai susiję su paklydusiais žmonėmis ir įtariamaisiais. Sekti įtariamiesiems reikėjo įvairių agresijos lygių – tai priklausė nuo konkrečių reikalavimų. Švelniausias agresijos lygis aptinkamas tarp tikrųjų pėdsekių, jų funkcija – susekti ir įspėti apie radinį arbabent laikyti jį baimėje. Natūralu, kad pėdsekiams, kurių užduotis rasti paklydusį vaiką, nebuvo leidžiama rodyti jokių agresijos formų. Šioje grynoje sekimo formoje agresija nebuvo toleruojama. Deja, 1800 – 1900 metais tai nebuvo pagrindinė pėdsekių funkcija.

Ekstremaliausias agresijos forma buvo tarp kraujasekių tipo šunų, skirtų sekti nusikaltėlius, pabėgusius nuteistuosius ar vergus. Dažnai šie šunys skatinti rodyti kuo didesnę agresiją žmonėms būtent dėl specifinių užduočių. Nors profesionalai ir garbingi teisėsaugos pareigūnai mokydavo šunis apriboti savo agresiją sekant ir sugavus auką, XIX amžiuje būta ir žiaurių šunų augintojų.

Yra daug dokumentuotų pavyzdžių, kai dideli bladhaundų tipo šunys (vėlgi – turimi omeny ne tiesioginiai švento Huberto skalikų palikuonys) tam tikrų institucijų naudoti sekti, pulti ir žaloti žmones. Populiariausias to vaizdinys – didelė bladhaundų gauja , persekiojanti vergus. Būta atvejų, kai tokie vaizdai tapdavo realybe, deja, kiek jų iš tiesų buvo fantastiniai, kiek realūs –ginčytina tema.

Kubos bladhaundai JAV armijos naudoti Antrojo Seminolų karo (1835-1842) metu  sekti ir gaudyti indėnus, kurie prieglobsčio ieškojo Floridos pelkėse. Vėliau, 1892 m., The Washington Post pranešė, kad bladhaundai naudoti persekioti amačius JAV pietvakariuose.

Bladhaundų tipo šunis JAV Pilietinio karo metu naudojo sąjungininkų ir konfederatų armijos priešų medžioklei  ir belaisvių saugojimui. Tiesa, yra  šiek tiek ginčų apie žmonių persekiojimui naudotus bladhaundus – net laikraščiuose ginčytasi apie jų agresiją, kadangi vieni straipsniai šiuos šunis nušviesdavo kaip itin nuožmius, kiti – kaip švelnius bei santūrius. Apie savininkų elgesį retai diskutuota.

Vienas žinomiausių piktnaudžiavimo šunimis atvejų įvyko Pilietinio karo metu Konfederacijos kalėjimo stovykloje Sumteryje. Ši karo stovykla išsiskyrė prižiūrėtojų žiaurumu bei blogomis sąlygomis. Sąjungos kariai daug kentėdavo nuo kapitono Captain Henry Wirz. Sąlygos ten buvo pasibaisėtinos, tad karo belaisviai nuolat stengdavosi pabėgti. Kalėjime laikyta 40 bladhaundų ir 2 Kubos bladhaundai. Šie šunys turėjo pulti ir sužeisti kalinius. Po Pilietinio karo kapitonas Henry Wirz suimtas už karo nusikaltimus ir nuteistas mirties bausme pakariant. Be žudymo savo rankomis, jis nuteistas už šunų siundymą ant Konfederacijos karių. Nuosprendyje skelbiama, kad jis ragino tam tikrus žiaurius ir kraugeriškus gyvūnus, žinomus kaip bladhaundai, sekti, atakuoti, žaloti ir draskyti JAV armijai priklausančius kareivius.

Tai - kraštutinis šunų agresijos naudojimo pavyzdys. Sekimo šunis turėjo įvairaus tipo savininkai, tiek humaniški, tiek asmenys be moralės. Daug savininkų ieškojo šių šunų vien dėl jų blogos reputacijos.

1903 m. vasarį Perry miestas (Ajova) pranešė ketinantis įsigyti du Kubos bladhaundus, „žinomus kaip patikimiausi medžiokliniai šunys šioje žemėje“.  Ši bladhaundų variacija garsėjo kaip nuožmūs pėdsekiai. Kiti miestai ar valstijos, įsigydami bladhaundus, pažymėdavo, kad jie buvo „Teksaso“ veislės, tai yra tikrieji britų bladhaundų palikuonys, žinomi dėl puikių sekimo savybių ir švelnaus charakterio.

Pėdsekių savybės, į kurias atsižvelgdavo, buvo jų gebėjimas sekti, agresija kitiems ir agresija savininkams. Savininkai, kurie ieškodavo „kietesnių“ bladhaundų, tiesiogiai ar netiesiogiai skatindavo problemą.Ieškantys švelnesnių šunų, neabejotinai skatino juos elgtis draugiškiau. Nors tam tikras elgesys gali būti nulemtas veislės, funkcijos ar tikslo, dėl kurio prižiūrėtojas įsigijo šunį, būtent žmogus kontroliuoja šuns elgesį.

1894 m. straipsnis, sarkastiškai pavadintas “A Lovely Father,” aprašė, kaip tėvas įsigijo bladhaundą ir nusprendė išbandyti jo sekimo gebėjimus su savo 14 metų sūnumi. Berniukas turėjo 15 minučių pabėgti iki tėvas pradės startuoti. Tada tėvas paleido šunį, kuris berniuką pavijo ir sukandžiojo.

Mirtini šunų išpuoliai prieš žmones 1800 – 1900 metais buvo keisti, gan negirdėti. Šunys retai puldavo ir žudydavo žmones, net kai juos skatindavo. Galėjo būti nedokumentuotų atvejų, kai pėdsekiai užpuolė ir nužudė bėgančius asmenis (indėnus, priešų karius, nusikaltėlius), tačiau XIX a visuomenė netoleravo žmonių žudymo šunimis. Tai gali paaiškinti, kodėl šunys pėdsekiai JAV susiję tik su keliais mirtinais išpuoliais tuo metu.

Vienas iš retų dokumentuotų atvejų, kai pėdsekys nužudė bėglį, datuojamas 1910 m. (The Washington  Post). Tai įvyko Ilinojuje, Carrier Mills miestelyje – į apiplėšimo vietą atvesti „energingi“ sekimo šunys ir paleisti. Jie iškart rado pėdsakus ir aptiko vagis sename tvarte. Nusikaltėliai puolė gyvūnus ir buvo taip sudraskyti, kad jų atpažinti nebebuvo įmanoma. Šunų prižiūrėtojas buvo atleistas.

Medžiokliniai šunys

Kitaip negu renkantis apsaugos šunis ar pėdsekius, tarp medžioklinių šunų nebuvo pageidaujama agresija žmonėms. Medžioklinio šuns funkcija – pagelbėti šeimininkui persekioti, sugauti ir atnešti grobį. Yra keletas atvejų, kai medžiokliniai šunys sunkiai sužalojo ar nužudė žmones.  Nors dauguma kitų šunų turėjo dvigubas funkcijas, iš medžioklinių šunų nesitikima (ir neskatinama), kad jie tuo pačiu būtų ir apsauginiai. Tiesa, reikia atsiminti ir tai, kad iš esmės visi šunys linkę saugoti ir ginti. Medžiokliniai ir grobį atnešantys šunys gali agresyviai elgtis tam tikrose situacijose. Jie gali pulti iš skausmo, gindami teritoriją, veikdami kaip gauja, saugoti grobį (savininkiška agresija) ar pulti, atrodo, be priežasties.

XIX amžiuje tikslus veislės identifikavimas nebuvo pirmaeilis dalykas. Apibūdinant nelaimingai pasibaigusius įvykius, šunys būdavo vadinami „skalikais“, „retriveriais“, „kundhaundais“, „spanieliais“ ar tiesiog „medžiokliniais šunimis“. Nors veisles pateikdavo gan neaiškiai, elgesį lėmusios aplinkybės greičiausiai būdavo aprašytos tiksliai.

1888 metais vaikas Lokporte (Niujorkas) sužalotas didelio medžioklinio šuns. 5-iametis berniukas užpultas po to, kai lindo prie kaulą graužiančio šuns.

1903 metais skalikų gaujos auka tapo 15 metų amžiaus berniukas, artėjantis prie veislyno, kuriame buvo 25 medžiokliniai šunys. Šunys ištrūko laukan ir jį puolė. Net šeimininkui nepavyko sustabdyti tokios gaujos išpuolio. Nevilties ištiktas šoko ant arklio ir taip bandė trypti šunis, tačiau įsiutę skalikai tada užpuolė ir arklį, ir jojiką. Šunų savininkas išgyveno, jaunuolis mirė.

Net geriausi šunys gali pulti kai jaučia skausmą. 1904 metais paukštšunis užpuolė šeimininką – kibo jam į veidą kai tas bandė iš vielinės tvoros išpainioti augintinio koją.

1896 metų The Daily Herald aprašytas atvejis su vandens spanieliu nepateikė užuominų, kodėl šuo elgėsi agresyviai –užpuolė 3 metų amžiaus berniuką ir beveik nukando jam ranką.

Nepaisant to, kad medžiokliniai šunys retai būdavo skatinami rodyti agresiją žmonėms, vis dėl to bet kokios veislės atstovai, nepriklausomai nuo jų veislės ar funkcijos, gali būti pavojingi.

Žemės ūkio šunys

Vargu ar įmanoma įsivaizduoti idilišką ankstyvosios amerikietiškos fermos viziją be kur nors kraštovaizdyje nelakstančio šuns. Šunys buvo neatskiriama JAV ūkių dalis. Be pagrindinių funkcijų kaip sargavimas, šunys ūkiuose padėdavo ir papildomai.

Auginti ir valdyti gyvulius buvo brangu, sunku ir dažnai pavojinga. Fermų šunys prisidėdavo prie savininkų ekonominės gerovės ir fizinių jėgų tausojimo su labai mažomis investicijomis (ėdalas). Kiaurą dieną šunys nenuilsdami dirbdavo su savininkais, padėdami ganyti ir kontroliuoti avis, galvijus ir kiaules, o naktį saugodavo gyvūnus nuo plėšrūnų.

Su laiku fermų šunys išmoko sugauti buliukus ar agresyvius meitėlius. 1800 – 1900 m. galvijai sukeldavo nemažai mirčių – buliai nužudė nemažai ūkininkų, vaikų, moterų ir pagyvenusių asmenų. 1880 – 1899 metais, remiantis spaudos pranešimais,  jaučiai užpuolė ir nužudė 150 žmonių. Galvijai keldavo realų ir nuolatinį pavojų. Dideli buliai atakos metu būdavo negailestingi. Jie aukas badydavo ir trypdavo. Daugeliu atvejų šeimininko gyvybę išgebėdavo drąsus ir ištikimas ūkio šuo. Visi fermų šunys – tiek koliai, tiek maži mišrūnai - šeimininkui patekus bėdon puldavo įniršusį bulių ar paršą.

1926 m. The Washington Post aprašė kaip senas kolis išsaugojo savo 45 metų amžiaus savininko gyvybę – jį užpoulė įsiutęs bulius, kolis įsikabino tam į gerklę ir savininkas pabėgo. 1916 lapkritį The Lima Times Democrat rašoma, jog kolis išgelbėjo savo šeimininkę, kai ją pagriovę įsiutusi karvė javų lauke.

1928 metais The Appleton Post Crescent pranešė apie aviganį Mičigane, kuris išgelbėjo savo savininkę, kai šiai iš tvarto varant jautį tas apsisuko ir ją puolė. Jaučiui moterį pargriovus ant žemės, aviganis atakavo gyvulį – puolė kramtyti jo galines kojas, nukreipė dėmesį it moteris tada spėjo nušliaužti toliau.

1910 metais Coshocton Daily Tribute aprašė didvyrišką aviganį, kuris Ohajaus valstijoje išgelbėjo savo šeimininką nuo įsiutusio buliaus. Anksčiau jautis jau buvo užpuolęs kitą žmogų ir ūkininkas, atrodo, sulaukė panašaus likimo. Bulius jam sulaužė kelis šonkaulius, tačiau aviganis puolė gyvulį ir išgelbėjo žmogui gyvybę.

Mišrūnų, savininkus išgelbėjusių nuo mirtingų galvijų užpuolimų, skaičius didelis, tačiau nors koliai, aviganiai ir mišrūnai dažnai gindavo šeimininkus, greičiausiai įsiutusius bulius malšinti lėkdavo buldogai. Šie drąsūs šunys išgelbėjo daugiau negu keletą gyvybių. 1883 Messenger rašė, kad Pensilvanijoje vieną vyrą užpuolė bulius. Jam pabėgti pavyko tik tada, kai buldogas atakavo jautį. Šunį bulius taip pat pradėjo žaloti, tačiau išgyveno tiek šuo, tiek savininkas.

1929 Decatur Review aprašė, kaip buldogas išgelbėjau mergaitės gyvybę - ši nuėjo ganyklon, ten ją užsivijo jautis. Mergaitė spėjo įlipti medin. Šeimos buldogas peršoko ganyklos tvorą, puolė jautį ir nuvarė jį tolyn nuo išsigandusios mergaitės.

1930 m. The Havre Daily News rašoma apie gyvybę paaukojusį buldogą iš Džordžijos. Berniukas varė jautį iš lauko, kai šis apsisuko ir ėmė jį pulti. Ištikimas berniuko buldogas šoko tarp šeimininko ir buliaus ir čiupo tam už snukio. Šuo laikėsi įsikibęs į bulių, kol berniukas perlipo tvorą. Jautis šunį sutrypė.

Nors buliai dažnai nužudydavo žmones, kiaulių atakos tai pat galėdavo baigtis mirtimi. Indianoje dvi moteris užpuolė šešios paršavedės, joms  berėkiant atbėgo buldogas ir stengėsi jas išgelbėti ir vienai iš kiaulių nukando dalį ausies. 1884 metais The Ohio Democrat aprašyta, kad buldogas šeimininką apgynė  nuo arklio.

Kartais žmogų apgindavo ir bailokas šuo - 1907 m. Pensilvanijoje jauna moteris ėjo į tvartą melžti. Prieš pasiekdama tvartą, ji susidūrė su įsiutusiu jaučiu. Jautis ją puolė, o moteris beviltiškai bandė apsisaugoti mosuodama kibiru. Jautis greit ją pargriovė ant žemės, tada atbėgo šuo ir pradėjo gyvuliui kandžioti galines kojas. Šuo bulių kandžiojo vis stipriau, kol šis persimetė ant jo. Šuo pradėjo bėgti, bulius – vytis. Vėliau augintinis nuo buliaus paspruko ir saugus grįžo namo, o moteris atsipirko sužeista ranka ir mėlynėmis.

Yra daugybė galvijų nužudytų ūkininkų – ir dar daugiau tokių, kuriuos išgelbėjo jų šunys. Tačiau yra ir atvejų, kai fermų šunys tapo atsakingi už žmonių mirtis.

1875 m. jauna mergaitė su tėvais svečiavosi fermoje Kortlende (Niujorkas).  Mergaitė su fermerio dukra nusprendė nueiti vištidėn, kur buvo uždarytas didelis fermeriui priklausęs mišrūnas. Kai merginos pasiekė vištidę, viešnia pirma atidarė duris, žengė vidun ir... buvo užpulta. Kita mergaitė taip išsigando, kad uždarė vištidės duris ir viešnia negalėjo išeiti laukan. Mergaitė mirė naktį nuo sužalojimų.

1885 metais vyresnio amžiaus ūkininkas bandė iš vištidės išnešti negyvą paukštį, kai jį užpuolė šuo.

1887 metais šuo vijosi vištą vištidėje, apsisuko ir kibo savininkui gerklėn kai tas bandė augintinį sulaikyti. Vyras sužalotas mirtinai.

Yra dar keletas sunkių/mirtinų darbinių šunų išpuolių prieš žmones. Kitaip negu sarginiai, fermų šunys gyveno palankiau subalansuotoje aplinkoje, tad būdavo mažiau agresyvūs. Fermų šunys turėjo daugiau galimybių bendrauti su žmonėmis ir kitais gyvūnais teigiamose situacijose, tad nebūdavo skatinami elgtis agresyviai. Be to, jie gaudavo daug sveiko fizinio krūvio ir psichikos stimuliaciją. Teritoriniai reikalavimai ūkių šunims buvo ne tokie stiprūs kaip sarginių šunų, kurie gyveno uždarose griežtai apibrėžtose teritorijose. Ūkių šunys buvo socialesni ir labiau subalansuoti, tad dažniau demonstruodavo normalų ir tinkamą elgesį su žmonėmis.

Benamiai ir laukiniai šunys

Tiek seniau, tiek šiomis dienomis dauguma mirtinuose išpuoliuose dalyvavusių šunų turėjo savininkus. Šunų atsisakydavo asmenys, kurie manė, kad tai vienkartiniai padarai ir juos galima lengvai pakeisti. Deja, šunys negali ilgai ar gerai gyventi be žmogaus pagalbos.

Prieš šimtmetį į benamius šunis geriausiu atveju žiūrėdavo kaip į kenksmingą veiksnį, blogiausiu jie laikyti tiesiogine grėsme žmonių gerovei. Kaimo vietovėse tokius šaudydavo, miestuose rinkdavo iki tam tikro skaičiaus ir nudaigodavo visus kartu. Nepaisant to, benamių ir apleistų šunų buvo daug.

Nors kentė alkį, benamiai šunys retai įsiveldavo į incidentus su žmonėmis.  Būta nemažai atvejų, kai jie puolė ir pjovė gyvulius, atvejai, kai atakavo ar bandė nužudyti žmones labai reti.

Žmonės šunims dažnai padaro žiaurių ir pavojingų dalykų ir už tai nebūna nubausti. Kai kurie veiksmai būna tokie neapgalvoti, kad ataka beveik garantuota. Taip atsitiko 1897 metais Ohajuje: Fort Wayne News rašė, kad Johnny Ballinger ant upės kranto, kur metamos skerdyklos atliekos, pamatė kaulus graužiančius šunis. Arčiausiai buvusiam gyvūnui jis vožė su lazda... tada ant jo šoko tuzinas kitų gyvūnų. Vyras sužalotas 26 skirtingose vietose, jam nurautas skalpas.

Dauguma gaujų atakų atvejų šunys turėjo savininkus. Tik labai retai šunys tikrai būna apleisti ir veikia nepriklausomai nuo žmogaus. Taip nutiko vieną šaltą 1892 m. žiemą. Incidentas aprašytas nacionaliniuose laikraščiuose (The New York Times ir The Washington Post).  Jau iki nelaimės būta gandų, kad atšiauriame Kolorado gamtos peizaže atsirado laukinių šunų, kurie puola ir žudo gyvulius bei žmones. Kartais keliautojai pasakodavo, kad mišku juos persekiojo laukinių šunų gauja. Tokios istorijos laikytos pasakomis ir niekas negalėjo jų nei patvirtinti, nei paneigti.  Viskas pasikeitė, kai 1892 m. vasarį laukinių šunų gauja pastebėta Kanzaso šiaurės vakaruose. Ten iškrito itin daug sniego, trūko ėdesio, kas lėmė itin drąsias ir žiaurias atakas. Sandėlininkas John Pratt su dukra šeštadienį išsirengė iš Leonardo (Kanzasas) grįžti į namus, kurie buvo už kelių mylių... Rastas tik vagonas su apgraužtais arkliais, vyro ir mergaitės kūnai bei keli nušauti šunys, kas rodė, kad aukos be kovos nenorėjo pasiduoti.

---

XIX a. JAV šunų funkcijoms buvo keliami gan griežti lūkesčiai. Sarginiai šunys būdavo pašalinami, jei puldavo „ne tą“ asmenį. Medžiokliniai, veiksmingai neatliekantys savo funkcijų, būdavo sunaikinami. Būta mažai tolerancijos ūkių šunims, kurie be priežasties persekiodavo gyvulius ir turėjo neigiamą poveikį fermos gerovei. Benamiai ar pabėgę šunys laikyti nepatogumu ir jie būdavo naikinami stulbinančiais skaičiais. Kaip matyti iš to meto pavyzdžių, daugiausia klaidų atsiranda dėl šunų laikymo apsaugai ar sargavimui. Kitaip negu fermų ar medžiokliniai, sarginiai šunys turėdavo tinkamai veikti ir tada, kai nebūdavo savininko. Nepagrįstai tikintis, kad šuo sugebės įvertinti žmones ir turės moralines vertybes, įvyko daug incidentų, kuriuose nukentėjo nekalti žmonės.

parašyta remiantis knyga The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007

 

Niūfaundlendai

Kaip ir bladhaundai, niūfaundlendai –dar viena veislė, kaltinta dėl daugybės nužudymų ar sunkių sužalojimų, tačiau XX a. nustojo būti problema. Įrašai apie niūfaundlendų agresijos epizodus randami nuo 1800-ųjų iki 1900-ųjų pradžios. Po XX a. Antrojo dešimtmečio niūfaundlendai dingo iš pranešimų apie atakas.

Daugumai žmonių dabartinėmis dienomis niūfaundlendas yra juodas gauruotas šuo, padėdavęs žvejams ir gelbėdavęs skęstančiuosius. Nors šis suvokimas nesikeičia nuo XIX a. Įvaizdžio JAV, apie 1800 metus niūfaundlendai kažkodėl buvo atsakingi už žmonių mirtis. Laikraščiuose teigta, kad niūfaundlendai 1800-ųjų pabaigoje naudoti kaip apsaugos ir sarginiai šunys. Tai atrodo gana keista, kadangi ši veislė asocijuojasi su humaniška veikla. Vis dėlto 1911 m. Encyclopedia Britannica rašė, kad jie lengvai mokomi aportuoti nuo žemės ar iš vandens, o jų jėga, protas ir ištikimybė leidžia jiems būti sargais ar gynėjais. Pažymiam, jog niūfaundlendas yra darbinė veislė, Niūfaundlendo salos (Kanada) gyventojų veista tempti roges, medžioti ir saugoti.

Niūfaundlendai XIX a. antroje pusėje buvo nepaprastai populiarūs ir, kaip bladhaundai, buvo viena pirmųjų naujai įkurto Amerikos šunininkystės klubo – AKC – registruota veislė (1886). Laikraščiai buvo užpildyti istorijų apie šiuos šunis. Greta žemiškų šunų ir jų šeimininkų įvykių būta ir pranešimų apie pernelyg herojiškus ar piktus niūfaundlendus. Laikraščių leidėjai su pasimėgavimu skelbė istorijas tiek „niūfaundlendas išgelbėjo berniuką“, tiek „niūfaundlendas sužalojo berniuką“ temomis.

1890 straipsnyje “A Dog's Revenge” aprašyti lemtingi įvykiai iki niūfaundlendui nužudant kūdikį. Aprašytas žmonių, įsigijusių šunį, žiaurus elgesys, kas, kaip manoma, ir prisidėjo prie įvykio. Šeima incidento herojų niūdaundlendą įsigijo neseniai ir motina šunį nuolat bausdavo. Galų gale moteris paliko kūdikį bei gyvūną vienoje patalpoje ir nuėjo prie upelio. Kai ji grįžo, šuo vaiką buvo sukandžiojęs negyvai.

Dažnai žmonių elgesį dar sunkiau paaiškinti negu šunų. 1893 metais 14 metų berniukas Cincinačio gatvėje dėl nežinomų priežasčių trinktelėjo dideliam niūfaundlendui. Niūfaundlendas berniukui atsakė smurtu ir tas mirė nuo traumų.

Kitas įvykis atsitiko 1831 m. Ohajuje. Weekly News  rašė, kad James Walker dukra vaikštinėjo gatve, kai kažkoks berniukas niūfaundlendui, su kuriuo ji sustojo pažaisti, numetė kaulą. Kaulas nukrito ant šaligatvio prie mergaitės kojų. Šuo stvėrė kaulą ir tuo pačiu kelis kartus įkando mergaitei į veidą.

Nors niūfaundlendų istorija pagrįsta sargavimu, medžiokle ir daiktų tempimu, kaip ir daugelis kitų XIX a. veislių jie patyrė fizinę prievartą, kas paaiškina dalį incidentų.

Įdomus dalykas, kad pranešta apie neproporcingai didelį skaičių „pamišusių“ ar „pasiutusių“ niūfaundlendų, puolusių žmones. Atrodo, iš tiesų galimi pasiutligės atvejai, kadangi atakuoti žmones nėra kaip ir nėra veislės temperamento dalis. Neįmanoma sužinoti, ar „pamišę“ niūfaundlendai iš tiesų sirgo, ar veislei tapus labai populiaria padaugėjo netikusių individų. Nors egzistuoja tikimybė, kad dalį XIX a. įvykusių atakų galėjo nulemti pasiutligė, tačiau sunkiausi atvejai atsirado ne dėl pasiutligės sukeltos agresijos.

Nors pasiutligė buvo gan paplitusi, nuo viruso neirdavo taip dažnai kaip žmonės tikėjo. Patvirtinti mirčių nuo pasiutligės atvejai tuo laikotarpiu nepatvirtino isterijos dėl šios ligos. Pasiutligės baimė buvo daug didesnė, nei tikimybė užsikrėsti šia liga.

Nors pasiutligės atvejai buvo riboti, ligos baimė – labai reali. Jei žmogui įkasdavo, kaip įtariama, pasiutęs šuo, šį įvykį dažnai lydėdavo savižudybė. Bet koks nenormalus šuns ilgesys galėjo jam kainuoti mirties bausmę. 1800 – 1900 m. buvo labai svarbu atskirti normalų ir nenormalų šuns elgesį. Išpuolių ataskaitose paprastai būdavo minima, ar šuo buvo „pamišęs“, ar „įsiutęs, bet sveiko proto“.

Pasiutligės virusas žavus tuo, jog jis taip pakeičia užsikrėtusiojo elgesį, jog tas būna linkęs įkąsti kitam ir taip platinti ligą. Kai kuriems gyvūnams virusas taip padidina agresiją, kad tie kandžiojasi beatodairiškai.  Toks elgesio pasikeitimas nepastebimas iki paskutinės ligos stadijos, kada simptomai jau matomi aiškiai. Kai virusas perduodamas su užsikrėtusio gyvūno seilėmis, latentinis periodas tęsiasi 3 – 12 savaičių. Šį laikotarpį užsikrėtęs gyvūnas atrodo sveikas ir jo elgesys pastebimai nepasikeičia. Kai virusas patenka į CNS, simptomai pradeda ryškėti. Pirmojo pasiutligės etapo simptomai subtilūs ir trunka 2 – 3 dienas. Antrajame etape ligos požymiai darosi akivaizdūs – chaotiškas elgesys, agresijos epizodai, nevalgomų objektų rijimas, orientacijos sutrikimas ir pan. Trečiajame etape simptomai trunka 2 – 4 dienas, tada gyvūnas gali atrodyti užspringęs, nesugeba ryti seilių, ant snukio atsiranda putų, galų gale jis paralyžiuojamas ir nugaišta.

Paskutinius pasiutligės etapus nesunku diagnozuoti. Tačiau pradiniuose, kada požymiai subtilesni, dažnai galima padaryti klaidų.

1889 m. įvykęs šuns užpuolimas Niujorke gali būti pasiutligės atvejis. Nors neminima fizinių pasiutligės požymių, šuns elgesys akivaizdžiai nebuvo tipiškas – gyvūnas kandžiojo visus žmones ir gyvūnus, kurie tik pasipainiojo jo kelyje. Besiautėdamas jis nulėkė geležinkelio stotin ir pradėjo kandžioti ten dirbusį vyrą, tada išskuodė gatvėn ir užpuolė berniuką, pardavinėjusį vaisius. Toliau šuo savo kelyje sutiko kitą šunį, kurį taip pat atakavo. Vėliau šuo užpuolė šešių vyrų grupę ir vieną jų apkandžiojo. Kol policija šunį sučiupo, jis dar spėjo aprieti keletą arklių. Tai pasiutusiam šuniui būdingas chaotiškas ir atsitiktinis kandžiojimas.

Paprastai pasiutę šunys retai ką nors sužaloja sunkiai ar mirtinai, kadangi užpuolimo metu jie nebūna sutelkti ir neišsirenka vienos aukos. Daugeliu sunkių ir mirtinų sužalojimų atvejų puolė nepasiutę šunys. Išimtis - 1894 m. Dalase (Teksasas) „protą praradęs“ senbernaras (gal šis šuo įkvėpė „Cujo“...) įkando septyniems žmonėms, papjovė 2 katinus ir puolė vieną šunį. Vienas iš užpultųjų, berniukas, mirė nuo žaizdų.

Akivaizdu, kad tais laikais nebuvo galimi tikslūs laboratoriniai tyrimai, tad pasiutligę nustatydavo tik stebėjimo būdu. Dėl to žmonės pradėjo didelį dėmesį kreipti į šunis – ar jų elgesys nėra „įtartinas“. Kai baimė ribojasi su isterija, prasideda daug problemų. Pasiutlige pradėta aiškinti didelę dalį mirtinų ar sunkių šunų išpuolių prieš žmones.  Vilties nebuvo iki 1880-tųjų, kada garsus chemikas ir bakteriologas L. Pasteras ėmė tirti ligą, izoliavo virusą ir 1885 m. sėkmingai išbandė vakciną su žmonėmis. Atsiradus galimybei ligos išvengti, su ja susijusi panika sumažėjo.

Šiaurinės veislės

Dauguma sunkių ir mirtinų sužalojimų, sukeltų šiaurinių veislių, įvyko Aliaskoje, Kanadoje ir JAV šiaurinėje dalyje. Jei atrodo, kad atskirti tuometinius bladhaundus buvo sunki užduotis, tai norint identifikuoti šiaurines veisles reikėtų antgamtinių galių. Pranešimuose apie atakas Aliaskoje, Kanadoje ir JAV šiaurinėje dalyje minimi haskiai, Sibiro haskiai, Aliaskos haskiai, malamutai, Aliaskos malamutai, eskimo šunys, Labradoro šunys, niūfaundlendai, arkties kinkinių šunys, kinkinių šunys, rogių šunys, vilkšuniai, vilkų hibridai ir bet kokie kiti šunys, galėję būtų tų veislių/tipų mišrūnai. Daug kartų aukos buvo nužudytos šunų gaujos. Gaila, tačiau šiais atvejais atskirų veislių identifikavimas neįmanomas.

Mirtinos šiaurinių veislių atakos 1800 – 1900 metais nebuvo labai neįprastos ar netikėtos. Šiandien mes įvertiname galimybę mirti nuo automobilio avarijos gabenant krovinį kaip tam tikrą tikimybę. Prieš šimtmetį rogių šunys tose vietose buvo vienintelis komunikacijos būdas. Kelionė rogėmis su šunimis – rizikingas užsiėmimas, galintis baigtis mirtimi, tačiau ilgą laiką nebūta kitos išeities.

Prieš šimtmetį dauguma kinkinių šunų buvo pusiau laukiniai, nesocializuoti, prastai šeriami, dauguma giminingi vilkams, su jais žiauriai elgdavosi. Kiek eskimų ar vietinių žmonių nužudė šie šunys, niekada nesužinosime. Net tada, kai šių šunų aukomis tapdavo baltieji „atėjūnai“, apie incidentus trūkdavo informacijos. Dokumentuose apie mirtinus išpuolius duomenų trūksta dėl didelių atstumų, prastos komunikacijos, darbuotojų trūkumo.

1925 m. balandžio 28 d. Karališkoji Kanados Policija gavo laišką, kuriame rašoma, jog mirė moteris iš Chesterfield Inlet.  Jame rašoma, jog 1924 rugsėjo 19 d. Karališkosios Policijos seržanto žmona vaikščiojo šalia stovyklos, kai ją užpuolė rogių šuo. Iš karto prie atakos prisijungė ir antras gyvūnas. Kol sulaukė pagalbos, moterį sužalojo itin sunkiai – jos kojos buvo tokios siaubingos būklės, kad jas reikėjo amputuoti. Artimiausias chirurgas gyveno už 1000 mylių, tad užduoties imtis nusprendė vietinis misionierius ir vienas iš policininkų. Deja, moteris po 2 dienų mirė.

Atkreipkite dėmesį, kad užpuolimas įvyko 1924 m. rugsėjį, o žinia apie jį gauta tik 1925 m. balandį – taip ilgai tomis atšiauriomis vietovėmis keliaudavo informacija. Be to, šiai žiniai perduoti turėjo būti sutelktos ypatingos pastangos – juk žuvo vieno iš policininkų žmona. Žinoma, maža ironija, jog apie žūtį nuo šuns dantų atgabeno Saskatčevano šunų kinkinys.

1908 m. publikuotame straipsnyje “Devil Dogs of Labrador” pasakojama apie rogių šunis iš Labradoro pakrantės. Vienintelė priemonė ten keliauti žiemą – kinkinys. Autorius rašo, jog prieš keletą metų Hebrone šunys nužudė 13 metų amžiaus eskimų berniuką, kuris iš tėvo valties į palapinę vilko ruonį. Hopedale eskimų berniuką ir mergaitę šunys papjovė ir surijo. Nain`e šunys iš lopšio ištempė ir suėdė misionieriaus kūdikį. Dommo`e šunys nužudė ir suėdė vidutinio amžiaus moterį. Bardana`e vandens einanti 15-metė mergina buvo mirtinai sužalota šunų.

1903 metais pasirodė dar vienas straipsnis apie šunis iš Labradoro. Jame rašoma, kad Cartwrighte vaikas išėjo iš namų... motina rado tik šunų plikai nugraužtus jo kaulus. Punchbowle maža mergaitė buvo taip sunkiai sužalota šunų, kad nebeatsigavo.

Akivaizdu, kad nė viena šių atakų nėra patikrinta. Tačiau jose gali būti tiesos – atsižvelgiant į nurodomas vietas ir detales, be to, dauguma aukų atitinka šunų atakų profilį (kūdikiai, maži vaikai ar vieni vaikštinėjantys asmenys).

1800 – 1900 m. rogių tempimui naudota neįtikėtinai daug šunų. Nežinoma, kiek griežtai su jais buvo elgiamasi – papildomas, bet būtinas pavojus buvo juos išlaikyti kaip gaują. Tuo metu ekstremalus žiaurumas su kinkinių šunimis buvo norma. “The Dogs of Labrador,” The Chronicle, January 29, 1903 rašoma „Jie yra nuožmiausi iš visų žmonių naudojamų gyvulių; jie puls bet ką, kas, jų nuomone, yra silpnesnis už juos, o nuo jų apsaugo tik nepaliaujamas rimbo naudojimas“.

Be nuolatinio daužymo rimbu, rogių šunys dažnai kęsdavo alkį – jie gyveno puspadžiu. Žiemą juos šerdavo geriau, kadangi jų energijos reikėjo traukti rogėms. Vasarą šunims leisdavo patiems prasimanyti maisto. Daugelis žmonių užpuolimų buvo alkanos gaujos bandymas prasimanyti ėdesio. Skirtingai nuo incidentų su kitais šunų tipais, pranešimuose apie rogių šunų atakas paprastai pažymima, kad auką jie ėdė. Žinant to laikotarpio kinkinių šunų laikymo sąlygas, darosi aišku, jog ši sąvoka nebuvo dramatizuota ar tik literatūrinė. Skirtingai nuo plačiai žiniasklaidoje nušviečiamų bladhaundų išpuolių, pranešimai apie kinkinių šunis atokiose vietovėse būdavo trumpi, tik konstatuojant faktą, tad ir terminas „surijo“ kažin ar būdavo naudojamas istorijai padailinti.

Dauguma JAV šunų nedirbdavo didelėmis gaujomis kaip kinkinių gyvūnai. Net šeriami prastai, jie ėdalo prasimanydavo sąvartynuose, namuose ar ūkiuose. Šiaurės kraštas – tuščias, jis mažai ką galėjo pasiūlyti šunims, tad savimi rūpintis jiems buvo labai sunku. Visi ištekliai labai riboti, tad ir galimybė išgyventi menka. Fiziškai labai galingi šunys, prastos socialinės sąlygos, badas, riboti maisto ištekliai, klajonės su gauja – plėšrumas tokiomis sąlygomis neatrodo perdėtas ar nepagrįstas.

„Surijimo“ atvejų pasitaikė ir naujesniais laikais, kas rodo, jog į tų laikų pranešimus negalima žiūrėti pro pirštus. 1998 m. rugpjūtį keturių asmenų šeima – tėvas, motina ir du 8 bei 10 metų amžiaus berniukai atvyko į Zacharijo salą prie Labradoro pakrantės. Saloje buvo 8 Labradoro haskių kinkinių šunys (Labradoro haskiai – tai ne haskių ir Labradoro retriverių mišrūnai, o iš Labradoro pakrantės kilę šunys, priklausantys tai pačiai grupei kaip haskiai, samojedai, malamutai ir t.t.). Vasaros mėnesiais negyvenamoje saloje tie gyvūnai klajodavo laisvai. Šeima rinko uogas, kai moteris atsiskyrė nuo vyro ir vaikų. Vyras išgirdo jos riksmą – o atbėgęs pamatė, kad ją užpuolė šunys. Metęs akmenį į šunis sugebėjo juos nuvyti, tačiau moteris jau buvo mirusi. Vyresnysis berniukas nubėgo į valtį paimti degtukų – jie tikėjosi, kad ugnis padės šunis laikyti atokiau nuo moters kūno. Šunys paliko vietą, kur užpuolė moterį, ir patraukė į pakrantę... kai tėvas ir jaunesnysis sūnus nubėgo prie valties, pamatė, kad šunys ryja vyresnėlio kūną. Jie vėl mėtė į šunis akmenys, tačiau tie nesiskirstė ir pradėjo pulti juos. Tik nubėgę vandenin tėvas ir sūnus išsigelbėjo.

Šiuo atveju abi aukos vėlgi buvo iš dalies surytos. Nors nėra nustatyta, ar tie šunys tikrai buvo alkani, atakos metu jie veikė kaip gauja. Medžiodami ir maitindamiesi šunys dirba kaip socialinis vienetas, be savininko ir socializacijos su žmonėmis prisideda ir teritorinė agresija.

1903 m. kinkinių šunys ir atmosfera gyvenvietėse apibūdinta taip:  „Žmonėms jie būtini, tačiau jų bijoma. Nė vienas vyras neišeina be rimbo, kiekviena moteris apsirūpinusi stora lazda. Vaikui mirtis patekti tarp jų“. (“The Dogs of Labrador,” The Chronicle, January 29, 1903)

Naujesniais laikais (1961 m.) po kelių mirtimis pasibaigusių kinkinių šunų atakų Karališkoji Kanados Policija nusprendė vietinius haskius pakeisti veisle iš Sibiro. Tai jie pakomentavo taip: „Vietiniai vasarą paleidžia savo šunis bėgioti laisvai, ir pusiau alkani šunys, turintys vilko kraujo, dažnai puola žmones, ypač vaikus. Pernai rogių šunys nužudė du žmones. Šie vietiniai šunys instinktyviai kelia grėsmę. Jai atsiskirsite, jie Jus tiesiog suės“. (The Valley Independent, December 12, 1961)

Daugelio šiaurinių veislių agresyvumas kaltintas tuo, jog  jie turi vilkų kraujo. Vietinių šunų kryžminimasis su vilkais buvo dažnas dalykas, ir atsižvelgiant į tai, kaip tais gyvūnais rūpindavosi, nenuostabu, kad jie kėlė pavojų. Nors nėra reikšmės, ar tie kinkinių šunys buvo haskiai, malamutai, ar dar kokie nors, jų poravimasis su vilkais - svarbus dalykas. Šuo yra tiesioginis vilko palikuonis, vis dėl to per šimtmečius šunų elgesys taip pasikeitė, kad jie tapo tinkami bendram gyvenimui su žmogumi. Tų laikų kinkinių šunys nebuvo tikslingai veisiama, dresuojama, atrenkama vilko kraujo turinti veislė – jie buvo įvairaus laipsnio šunų ir vilkų mišrūnai, dargi neprižiūrimi ir skriaudžiami. Tokie hibridai nelinkę palaikyti tokio stipraus socialinio ryšio su žmobėmis, be to, rogių šunys tuo metu buvo taip blogai socializuoti, kad galų gale atsirado agresija ir nepagarba žmonėms.

-----

Šunys į žmonių gyvenimus įsipynę tūkstantmečius, ir gan kraštutinėse pozicijose – nuo žudikų iki dėl šeimininko gyvybę aukojančių gyvūnų.

Emily Morgan buvo Raudonojo kryžiaus slaugė, Aliaskoje tarnavusi 1920 metais. 18 mėnesių Aleutų salose ji kovojo su šalčiu ir pūgomis, stengdamasi suteikti vietiniams medicininę pagalbą. Ten gyvendama ji taip pat dirbo Metodisčių moterų organizacijoje, padedančioje skurstantiems vaikams. Čia vienoje mažoje Aleutų prieglaudoje ji slaugė mažą mergaitę Alice Devlin. Vaikas ten atgabentas po to, kai badaujantys haskiai suėdė jos motiną. Nors paminėta, kad vaikas atvyko turėdamas šunų padarytą randą ant skruosto, nebuvo paaiškinta, kad jai tą antpuolį pavyko išgyventi.

Atlikusi tarnybą, Norgan iškeliavo į Nome. 1925 m. miestelis kentėjo nuo difterijos epidemijos ir jai buvo pranešta, kad Raudonojo Kryžiaus slaugės kviečiamos slaugyti ligos paliesstųjų. Jos pacientai gavo tą serumą, kurį atgabeno garsieji  kinkiniai iš Nenana, įveikę 674 mylias. Šiame „žygyje“ dalyvavo 20 vyrų ir virš 200 šunų. Daug keturkojų neatlaikė tokios kelionės ir nugaišo. Jie žuvo dėl savo šeimininkų ir žmonijos.

Francis Butler 1860 metais rašė, kad kinkinių šunys pripratę prie sunkaus darbo, prastų sąlygų ir išnaudojimo ,tačiau niekada nepalieka nei savo posto, nei šeimininko.

Gali būti, kad Morgan niekada nesusimąstė, jog ją palytėjo abu kraštutiniai atvejai – blogiausias ir geriausias šunų elgesys...

 

parašyta remiantis knygos The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007 skyriumi "Imagery and the Media in 19th Century America: The Bloodhound"

 

Kalbant apie veisles, jų išvaizda dažnai apibrėžia funkcijas. Džeko Raselo terjerą galima lengvai išmokinti atakuoti žmones, o niūfaundlendą tapti aklųjų vedliu. Abi veislės turi įgimtą intelektą ir elgesio modelius, kas leidžia jiems mokintis šių veiklų. Tačiau dėl akivaizdžių priežasčių į apsauginį Džeko Raselo terjerą nebus rimtai žiūrima, kadangi jis užduoties neatliks taip efektyviai, kaip didesnės veislės. Niūfaundlendo atliekama funkcija daug ką patenkintų, tačiau dėl didelio jo dydžio kai kurios užduotys taptų sudėtingos, o dėl ilgo kailio šuo gali perkaisti. „Veislės“ atsirado siekiant realizuoti tam tikras užduotis remiantis fiziniais požymiais.

Žmonės manipuliuoja šunimis, kad tie būtų labai maži ar dideli, ilgaplaukiai ar trumpaplaukiai, taip pat turėtų kitų fizinių požymių, padedančių atlikti užduotis ar tiesiog dėl estetinių reikalavimų. Sukūrėme šimtus skirtingų veislių, turinčių specializuotus mums patrauklių savybių rinkinius.

Šuniui gimus tam tikrų fizinių savybių pakeisti negalima, tačiau elgesio charakteristikas įmanoma koreguoti. Taigi šuo turi tam tikrą „veislės bruožą“ - planą, o žmonės yra tie architektai, naudojantys tą planą „statabt“ šuns elgesį... arba planą ignoruoja ir šunį moko atlikti kitas funkcijas.

Iš tiesų iš šunų retai tikimasi, kad jie atliks tas funkcijas, kurioms jų veislės buvo sukurtos. Tai aktualu buvo net 1800 - 1900 m., kai šunys darbui naudoti dažniau negu šiomis dienomis. Daug žmonių 1800 m. pabaigoje augino bladhaundus ir daugybė jų nebuvo naudojami sekimui. Niūfaundlendai, skirti padėti žvejams ir gelbėti skęstančiuosius, taip pat buvo labai populiarūs 1800 m. pabaigoje, tačiau daugelis jų nematė nei tikrų žvejų, nei dirbo vandenyje.

Neatlikdami veiklų, kurioms buvo skurti, šunys gali tobulinti su visai skirtingomis veislėmis susijusias funkcijas. 1907 m. buvo atvejis, kai niūfaundlendas išgebėjo šeimininką nuo puolančio buliaus, o 1906 m. buldogas išgelbėjo skęstantį berniuką. Akivaizdu, kad šunys naudoti kitiems tikslams, negu buvo išveisti.

-----

XIX a. antroje pusėje bladhaundai žinoti kaip atsakingi už daugelį sunkių ir mirtinų žmonių sužalojimų. 10 valstijų srityje JAV 1855 – 1910 m. žiniasklaida pranešė apie 38 sunkias arba mirtinas bladhaundų atakas. Tiriant tokius atvejus galima tirti su veislėmis susijusius veiksnius bei matyti problemą, su kuria susiduriame ir dabartiniais laikais.

Pirmoji kliūtis, su kuria susiduriama bandant identifikuoti atakavusį šunį – teisingas veislės nustatymas.  Tai gali lemti klaidingas išvadas. 1800-taisiais terminas „bladhaundas“ naudotas laisvai. Laikraščiuose už sunkius ar mirtinus išpuolius atsakingi šunys vadinami Kubos, ispanų, Floridos, Pietų, Negro, Teksaso, rusų, Sibiro, britų, švento Huberto, tikraisiais, vertingaisiais bladhaundais, bladhaundų mišrūnais arba tiesiog bladhaundais. Akivaizdu, kad visi tie paminėti bladhaundai negali apibūdinti vienos veislės.

Daugumai šiandieninių žmonių bladhaundas asocijuojasi su dideliu ilgaausiu šuniu, turinčiu liūdną išraišką. Šis šuo dar žinomas kaip britų ar švento Huberto bladhaundas. Pirmasis šv.Huberto bladhaundas AKC  registruotas 1885 metais. Be abejo, šuo, kurį matome šiandien, standarte taip pat buvo aprašytas ir prieš šimtmetį. Šis tipas nurodytas kaip „tikrasis“ ir šių šunų mylėtojai nuolat gina savo veislę nuo mitų ir negatyvių pranešimų spaudoje.

1800-taisiai bladhaundais vadintos skirtingos veislės, dėl panašių funkcijų patekusios į vieną kategoriją.

Kubos bladhaundai taip pat žinoti kaip Pietų, ispanų, Negro ar Floridos bladhaundai. Tikram bladhaundų fanui nebuvo malonu, jei Kubos bladhaundo elgesys būdavo priskiriamas „tikrajam“ arba šv.Huberto bladhaundui. Ir tie prieštaravimai nebuvo nepagrįsti, kadangi Kubos bladhaundai garsėjo kaip agresyvūs gyvūnai.

Tikrosios Kubos bladhaundų ištakos hipotetinio pobūdžio. 1888 m. straipsnis Denton Journal bandė skaitytojams paaiškinti skirtumus tarp bladhaundų tipų. Autorius teigė, kad Kubos bladhaundai kilę iš dirhaundų, mastifų ir rusų (Sibiro) kurtų. Kitas straipsnis, pasirodęs 1891 m., teigė, kad Kubos bladhaundai atsirado kryžminant mastifus ir pointerius. 1913 m. Vebsterio žodynas bladhaundą apibrėžia kaip didelę ir galingą veislę ilgomis, glotniomis ir nukabusiomis ausimis. Rašoma, kad jie naudojami sekant žvėris medžioklėje ir gaudant nusikaltėlius, o anksčiau taikyti pabėgusių vergų persekiojimui. Anksčiau kitos veislės taip pat vadintos tuo pačiu vardu ir naudotos tiems patiems tikslams, vieni iš ų – Kubos bladhaundai, kilę iš mastifų.

1945 m. The Observer's Book of Dogs Kubos bladhaundą aprašo kaip didelį ir žiaurų Bordo dogo ir bladhaundo mišrūną, skirtą persekioti pabėgusiems vergams. Dabartinis Kubos bladhaundų aprašas atrodo taip: tai anglų mastifų, vokiečių dogų, prancūzų mastifų, šv.Huberto bladhaundų, anglų greihaundų ir senųjų britų buldogų mišinys“.

Nors dėl veislės kilmės ginčytasi daug, nesutarimų dėl funkcijų mažai – jie naudoti ne tik sekti, bet ir žaloti. Šių šunų kilmę ir reputaciją galėjo paveikti netgi ispanų konkistadorų vietiniams Naujojo Pasaulio gyventojams naikinti naudoti gyvūnai. Ispanų misijonierius ir istorikas Bartolome de Las Casas (1474–1566) rašė, kad užkariautojai žudė indėnų moteris ir vaikus, o savo kurtus ir agresyvius šunis mokė vietinius draskyti į gabalus. Įdomu tai, kad Bartalomėjus jau prieš kelis šimtus metų pripažino, kad šunys taip elgtis buvo išmokyti – jis suprato, kad jie taip elgėsi dėl šeimininkų žiaurumo.

Seminolų karo metu Kubos bladhaundus įsigijo ir naudojo Van Buren administracija, tačiau dėl to sulaukė nemažai kritikos. 1840 m. įsigijus 33 Kubos bladhaundus, sulaukta nemažai visuomenės protestų. Nors vyriausybė tikino, kad šunys skirti tik sekti indėnams, atsižvelgiant į veislės reputaciją ir istoriją, tai buvo mažai tikėtina. Kubos bladhaundai taip pat siejami su pabėgusių vergų (iki Pilietinio karo) ir priešų kareivių (vykstant Pilietiniam karui) pjudymu.

Nors ir gali būti diskusijų apie tai, kokios veislės lėmė genetinį Kubos bladhaundų pagrindą, tai neturi didelės reikšmės. Šių gyvūnų elgesys mažai ką turėjo su veislės genetika – jie taip elgėsi dėl to, kad turėjo žiaurius šeimininkus.

Šie šunys ne tik būdavo skatinami elgtis kraugeriškai – juos versdavo tai daryti. Jau ispanų konkistadorai versdavo sužvėrėti savo šunis, kad priverstų juos pulti ir naikinti indėnus – o tai buvo ne tik to laikotarpio tendencija. Išlikę XIX a. įrašų, kuriuose pasakojama, kaip bladhaundus mokindavo persekioti juodaodžius vergus. Šunims keldavo didelį priešiškumą vergams, pvz., šeimininkas liepdavo vergui pririšti šunį ir negailestingai jį mušti. Tada jis liepdavo vergui įlipti medin ir paleisdavo šunį jo ieškoti. Būta atvejų, kai šunys vergus sudraskė tokių „apmokymų“ metu.

„Tikrųjų“ bladhaundų istoriją galima atsekti šimtmečius, pradedant Europa. Ši veislė žinoma kaip gebanti puikiai sekti kvapo pėdsaku ir naudota sekti šernams ar nusikaltėliams. Šių šunų veisėjai skelbė, kad ši veislė kilni ir švelni ir nuolat gynė bladhaundus.

Nė vienos mirtinos atakos atveju konkrečiai nenurodoma, kad joje dalyvavo britų ar švento Huberto bladhaundas. Yra tik įrašų, kad tokie bladhaundai sudalyvavo keliose „paprastesnėse“ atakose. Nors 1800 m. bladhaundai buvo labai populiarūs, dauguma jų greičiausiai buvo ne šv. Huberto šunys – vertingi ir brangūs gyvūnai.

Sibiro ar rusų bladhaundai neturėjo jokio panašumo į britų variantą. Sibiro bladhaundas apibūdintas kaip masyvus gyvūnas, panašus į Kubos bladhaundą ir pėdsekį, jis buvo skirtas sekti pėdsakais ir agresyviai elgtis.

Neįmanoma tikėtis, kad šuo elgsis protingai, kai žmogaus prigimtis paverčia gyvūną žvėrimi, ką ir rodo 1800-ųjų pavyzdžiai. 1880 metais Saint Luise suorganizuota kova tarp žmogaus ir Sibiro bladhaundo, laimėjo žmogus. Laikraščiai įvykį nors ir pasmerkė, bet aprašė su pastebimu pasimėgavimu.

Keletas atvejų, kada Sibiro bladhaundai JAV puolė žmones, atrodo gana švelnūs ir santūrūs lyginant su žiaurumu, kurį kentė šie gyvūnai. Vėlgi turime veislę, naudojama „neteisingų“ žmonių ir atvejus, kai šunys puola netinkamus asmenis, kadangi nesugeba atskirti „geriečių“ ir įsibrovėlių.

Tokia situacija su bladhaundu įvyko ir 1882 m. Niujorke. Policininko sūnus vedžiojo didelį bladhaundą, kai į jį kreipėsi lakavimo įmonės savininkas. Prekybininkas norėjo įsigyti šunį saugoti savo įmonei. Šunį jam pardavė už 5 dolerius ir tas nedelsiant pradėjo „dirbti“. Netrukus po to vienas darbininkų sekmadienio naktį atėjo darbams paruošti krosnelę. Bladhaundas jį užpuolė ir kitą dieną buvo nušautas.

Nors pranešama, kad išpuolyje dalyvavo Sibiro bladhaundas, maža tikimybė, kad jis buvo grynaveislis – vien faktas, kad jis buvo parduodas už nedidelę kainą, daug ką pasako. Grynaveisliai, kokybiški šunys kainuodavo 500 dolerių.

Patvirtintų dokumentuotų atvejų apie grynaveislių Sibiro bladhaundų išpuolius JAV nėra. Pranešama tik apie įvykį Europoje - 1906 atvejį ties Šiaurės Vakarų Rusijos siena, kur valstietį negyvai sukandžiojo bladhaundas. Sienos apsaugos pareigūnai laikė keturis didelius skalikus, kol vienas paspruko ir pabėgo į greta esantį mišką. Po minutės vyrai išgirdo klyksmą – šuo papjovė žmogų, apkandžiojo ir persekiojo jo 13 metų amžiaus sūnų, kuris spėjo įsikabaroti medin. Pasieniečiai nusprendė, kad berniukas ir jo tėvas greičiausiai buvo kontrabandininkai arba bandė pabėgti iš šalies.

Kaip atsitiko, kad bladhaundai 1800 – 1900 m. sankirtoje įgijo tokį neigiamą įvaizdį visuomenėje? Šis įvaizdis lengvai sukrėtė žmonių kolektyvinę sąmonę. Pagrindiniai šio reiškinio veiksniai – didelė šunų grupė, laikoma viena veisle/tipu; veislės naudojimas su agresija susijusiems tikslams; veislės populiarumui išaugus daugėja ir netikusių savininkų.

XIX a. laikraščiai apie mirtinas atakas rašydavo labai smulkmeniškai ir makabriškai. Jie aprašinėdavo veisles, temperamentą ir kitas aplinkybes, kurias laikė svarbiomis. Šunys būdavo įvardijami kaip „negailestingas bladhaundas“ ar „nuožmus mastifas“. Padaryti sužeidimai būdavo aprašomi skrupulingai išsamiai. Antraštė „vaiką užpuolė Sibiro bladhaundas“ skamba daug grėsmingiau ir įdomiau, negu „Vaikui įkando šuo“. 1800-taisiais bladhaundai laikyti grėsmingais gyvūnais, tad laikraščių savininkai neretai patys nustatydavo, kas įkando – nesvarbu, teisingai ar neteisingai.

Tačiau pagrindinis baldhaundų kaip nuožmių šunų suvokimas atėjo ne iš straipsnių. 1851 m. Harriet Beecher Stowe parašė populiarią knygą – „Dėdės Tomo trobelė“. Tai buvo geriausiai parduotas JAV XIX a. romanas. Amžių sandūroje knygą perskaitė daugiau kaip 2 mln. žmonių. Nors nuorodų į bladhaundus romane nebuvo daug, jis daug prisidėjo prie formaliai neigiamo veislės įvaizdžio. Vėlesniais laikais knygą realizavus teatre, scenos, kur bladhaundai persekioja bėglius, tapo vis emocingesnės, jose pradėjo dalyvauti tikri šunys... prieš vaidinimus vykdavo paradai , kurių metų taip pat pasirodydavo bladhaundai – tačiau dauguma jų greičiausiai nebuvo tikri veislės atstovai. Net aprašant vaidinimus, būdavo minima, kad šiems šunims nereikia vaidinti – jie iš prigimties trokšta kraujo ir yra laukiniai. Dalis publikos į vaidinimus eidavo vien norėdami pažiūrėti į baisiuosius šunis. Tik niekas nesigilindavo į tai, kaip tokius baisius ir piktus šunis paradų prieš šou metu suvaldydavo fiziškai ne patys stipriausi berniukai.

Kai tik žiniasklaida tam tikras veisles pradeda vaizduoti kaip itin pavojingas, iškart pradeda daugėti tokių šių šunų savininkų, kuriems geriau išvis neauginti jokio šuns. Kada bladhaundai išpopuliarėjo kaip nuožmūs gyvūnai, juos įsigyti vis dažniau pradėjo nelabai tinkami žmonės. Tą rodo ir pavyzdžiai - 1880 m. du vyrai buvo suimti už tai, kad siundė savo bladhaundą ant benamio berniuko, tuo pačiu laikotarpiu  organizuota Sibiro bladhaundo ir žmogaus kova, šiuos šunis veisęs žmogus buvo apkandžiotas kai bandė gyvūnus daužyti mediniu pagaliu, 1888 m. vyras Niujorke užsiundė savo bladhaundą ant nedidelio šunelio, 1889 m. vyras siundė savo bladhaundą ant kito žmogaus...

Žinoma, buvo bladhaundų mylėtojų, kurie stengėsi reabilituoti veislę, rašydavo straipsnius ir laiškus... viena veislės mylėtoja 1892 m. rašė, kad populiariose vaidinimuose „Dėdės Tomo trobelės“ tema dalyvauja ne tikri bladhaundai, o piktai atrodantys mišrūnai, kadangi grynaveisliai bladhaundai pasižymi oria ir geranoriška išraiška.

Deja, tokios nuomonės likdavo neišgirstos, kadangi visuomenės dauguma paprastai labiau trokšta pramogų ir nėra labai išsilavinusi. Šuniški „aktoriai“ sukūrė tokį įvaizdį, kad ir po šimtmečio dar yra įsitikinusių, kad bladhaundai - nuožmūs ir laukiniai šunys.

------

Bladhaundų savybių priskyrimas panašiems mišrūnams ar prastas veislių identifikavimas taip pat padarė savo. Jau kai konfederacijos armija įsigijo „žiaurių ir kraugeriškų gyvūnų, vadinamų bladhaundais“, niekas negalėjo patvirtinti, kad tai buvo tikrieji, arba švento Huberto bladhaundai.  Greičiausiai Andersinvilio kalėjime dauguma šunų taip pat buvo mišrūnai – juk terminas bladhaundas buvo skirtas ne veislei nustatyti, o atliekamoms funkcijoms nurodyti.

Jeigu žmogų užpuolė kepėjo „didelis geltonas šuo“, padaryta prielaida, kad visi kepėjai ir romo pardavėjai augina bladhaundus, taigi ir užpuolikas automatiškai tapo bladhaundu.

------

Gaila, tačiau tikrųjų bladhaundų mylėtojų balsas tuo metu buvo visiškai negirdimas. Dėl nedidelės keturkojų dalies parodyto kraštutinai agresyvaus elgesio daugybė šunų tapo smurto ir piktnaudžiavimo aukomis. Deja, ir „tikrųjų“ bladhaundų mylėtojai nesielgė protingai – visas bėdas jie bandė „suversti“ Kubos bladhaundams, teigdami, kad tai tie yra žiaurūs ir pavojingi šunys.  Kai 1840 m. Seminolų karo metu 33 Kubos bladhaundai nusiųsti Floridon ir mokyti persekioti indėnus, rašyta, jog, nepaisant šių šunų žiaurumo, su jais laisvai žaidžia vaikai.

XX a. Savininkai rado naujus bauginimo įrankius – jais tapo buldogai (taip, palyginti neseniai jie garsėjo kaip pavojingi šunys užsirakinančiais žandikauliais) ir vokiečių aviganiai, o bladhaundų populiacija stabilizavosi ir grįžo  veislės mylėtojų rankas.

Toks scenarijus nuolat kartojasi, tik su skirtingomis veislėmis. Kai veislės populiarumas sumažėja ir ji iš netikusių savininkų rankų grąžinama veislės mylėtojams, situacija normalizuojasi.