Tos šunų atakos.. Visi turi nuomonę apie įkandimus – ir šunų nemėgstantys, ir juos dievinantys. Tai tikrai emocinga tema. Nors visi turi teisę į savo nuomonę, kalbant apie įkandimus bei jų prevenciją labai svarbu suprasti įkandimų charakteristikas. Dažniausiai visos prevencijos priemonės sustoja ties valdžios institucijų durimis, kurios diegia teisės aktus, turinčius apsaugoti plačiąją visuomenę.

Airijoje vyriausybę 1998 m. įsteigė apribotų veislių sąrašą. Šunų kontrolės įstatymas susitelkę į amerikiečių pitbulterjerus, anglų bultejerus, Stafordšyro bulterjerus, bulmastifus, dobermanus, vokiečių aviganius, Rodezijos ridžbekus, rotveilerius, japonų akitas, Tosa iu ir bandogus. Taisyklėse nurodoma, kad šie šunys bei jų mišrūnai turi būti vedžiojami trumpais pavadėliais ne vyresnių kaip 16 m. amžiaus, galinčių juos kontroliuoti asmenų, viešoje vietoje būti su antsnukiais ir turėti antkaklį su nurodytu šeimininko vardu bei adresu.

Vis daugiau žmonių sutinka, kad prielaidos darymas, jog vienas šuo priklauso kokiai nors pavojingai veislei – ar tokiai priskyrimas remiantis vien išvaizda – nėra tinkamas būdas siekiant didesnio visuomenės saugumo.

Daug organizacijų prašė airių vyriausybės peržiūrėti minimus teisės aktus. Paskutinį kartą taip padarė Airijos veterinarus atstovaujanti veterinarijos tarnyba. Tačiau valdžia nuolat atsako taip pat - jie negarantuoja, kad šios veislės labiau linkusios pulti negu kitos, tačiau kąsdami jų atstovai greičiausiai padarys didesnę žalą lyginant su kitais šunimis. Ilgą laiką niekam šio teiginio nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti.

2015 metais atliktas tyrimas – siekta aptikti kokį nors reikšmingą skirtumą tarp „sąrašinių“ ir „nesąrašinių“ veislių tokiuose parametruose kaip įkandimo lygis (rūšis, sunkumas), gydymas, santykiai su nukentėjusiuoju, kūno dalis, ar šuo vėliau kando dar kartą. Šis tyrimas nepritaria teiginiui, kad uždraustų veislių atstovai puldami padaro didesnę žalą, negu kiti šunys. Aptiktas tik vienas skirtumas – apie užpuolusį „apribotiesiems“ priklausantį šunį dažniau pranešama valdžios institucijoms. Taip gali būti todėl, kad „sąrašui“ nepriklausantys šunys suvokiami kaip ne tokie pavojingi. Taip išauga tikimybė, kad toks šuo kąs dar kartą.

Po šio tyrimo Airijoje pirmą kartą oficialiai užregistruotas šunų sukeltas mirties atvejis - 2017 m. birželio mėnesį. Incidento kaltininkas nepriklausė "apribotiesiems".

Daugiau:

doyoubelieveindog.blogspot.lt/

Dog_bite_injuries_to_humans_and_the_use_of_breed-specific_legislation_

2013 gruodį Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos žurnalas (The Journal of the American Veterinary Medical Association) parengė išsamiausią žmonių mirčių dėl šunų įkandimų tyrimą nuo tų laikų, kai šią sritį pradėta tyrinėti aštuntajame dešimtmetyje. Jis grindžiamas naujausiais metodais, kurie anksčiau tokio tipo tyrimuose nebūdavo naudojami. Tyrimo autoriai nustatė kelis veiksnius, turėsiančius padėti išvengti žiaurių nelaimių.

Ekspertai jau dešimtmečius teikia teikia šunų auginimo ir veisimo rekomendacijas, kaip sumažinti šunų įkandimų ir su tuo susijusių sužalojimų skaičių. Šis naujausias tyrimas patvirtina daugialypį ankstesniuose tyrimuose atsispindėjusį požiūrį į šunų įkandimų prevenciją.

Penki autoriai, kurių du - Nacionalinės šunų tyrimų tarybos (National Canine Research Council) nariai, o vienas – pagrindinis ankstesnio tyrimo autorius, analizavo 2000-2009 m. dėl šunų užpuolimų įvykusias mirtis. Užuot rėmęsi ribota žiniasklaidoje pasirodančia informacija, kaip būdavo daroma ankstesniuose apkandžiojimus nagrinėjusiuose tyrimuose, autoriai sudarinėjo labai išsamias atvejų istorijas remdamiesi detektyvų bei gyvūnų kontrolės pareigūnų ataskaitomis ir interviu su tyrėjais.

Kiekvieno atvejo istorija, aiškinantis su juo susijusius faktus, rinkta ilgai ir kruopščiai – tai trukdavo mėnesius ar metus, priklausomai nuo konkretaus atvejo. Mokslininkai nustatė, kad patikimiausia informacija paprastai gaunama iš „pirmų rankų“ ir jos žiniasklaida nepraneša – dažniau naujienose pasirodo klaidingi faktai.

Veiksniai, kurių galima išvengti

Tyrimo autoriai nustatė nelaimes sukėlusius veiksnius, kurių galima išvengti: nebuvo pakankamai fiziškai pajėgaus asmens šalia, kuris galėtų įsikišti (87,1 proc.), auka neturėjo artimo ryšio su šunimi (85,2 proc.), šuniui neatlikta kastracija/sterilizacija (84,4 proc.), dėl amžiaus ar fizinių ypatybių auka negalėjo efektyviai valdyti šuns (77,4 proc.), šeimininkas šunį laikė pririštą ar voljere, o ne kaip šeimos augintinį (76,2 proc.), šeimininko ankstesnis netinkamas elgesys su šunimi (37,5 proc.), šeimininkas šunį kankino ar neprižiūrėjo (21,1 proc.). 80,5 proc. visų tirtų atvejų nustatyti bent keturi iš paminėtų veiksnių, o veislė nebuvo reikšminga.

Nacionalinės šunų tyrimo tarybos įkūrėja Karen Delise prieš kelerius metus pasiūlė išskirti dvi šunų grupes - šeimos augintinius ir laikomus kieme, voljere ar pririštus prie būdos. 76,2 proc. žmonių mirčių sukėlusių šunų nebuvo šeimos augintiniai – dauguma gyveno, kaip mūsuose populiaru sakyti, „prie būdos“. Šunys linkę sudaryti ryšius su žmonėmis, tampa nuo jų priklausomi ir nepažįstamose situacijose remiais jais kaip orientyrais. Tikėtina, kad situacijose, kurias suvokia kaip stresines ar keliančias grėsmę, šunys, neturintys pakankamai teigiamos sąveikos su žmonėmis, elgsis taip, kad visų pirma apsaugotų save.

Ar veislė tikrai svarbu?

Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos žurnale skelbiamo straipsnio autoriai pranešė, kad daugiau kaip 80 proc. atvejų šuns veislės negalima patikimai nustatyti. Žiniasklaidos naujienų pranešimai apie didelę dalį įvykių prieštaraudavo vienas kitam ar net gyvūnų kontrolės ataskaitoms, kas kelia labai dideles abejones dėl teisingo veislės priskyrimo, tad tokia informacija neturėtų būti naudojama kaip pirminis mokslinių tyrimų šaltinis. Tik 45 atvejais (18 proc.) veislė buvo nustatyta teisingai. Tuose 45 incidentuose dalyvavo 20 skirtingų veislių ir du žinomi mišrūnai.

Plačiausiai žinomas ir didžiausias mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas (1979 – 1988 m., jis visur cituojamas, juo dažnai remiamasi priimant įstatymus) buvo grįstas žiniasklaidos pranešimų informacija. Įvertinę duomenyse nurodomas veisles tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns veislės identifikavimas gali būti subjektyvus ir jei šuns tėvai nežinomi, net ekspertai gali nesutarti. Jau seniai žinoma, kad skirtingų veislių mišrūnai dažnai būna visai nepanašūs į savo tėvus. Beje, senojo tyrimo autoriai nenustatė, kad kuri nors šunų veislė labiau už kitas žmonėms kelia didesnį pavojų.

Kad trūksta patikimo veislių nustatymo, patvirtina ir Dr. Victoria Voith iš Vakarų Universiteto ir Maddie's prieglaudos medicinos programa (Floridos Universiteto Veterinarinės Medicinos Kolegija), įrodžiusios, kad su gyvūnais dirbančių žmonių nuomonė dėl veislės, kai nežinomi tikslūs šunų protėviai, su DNR analize sutampa rečiau kaip trečdaliu atvejų. Abiejuose universitetuose atliktos apklausos taip pat parodė, kad net nustatinėjant veislę tam pačiam šuniui dalyvių nuomonės dažnai labai skiriasi.

90 proc. naujajame tyrime aprašytų šunų bent viename žiniasklaidos šaltinyje buvo įvardinti kaip vienos veislės atstovai, taip leidžiant manyti, kad tai buvo grynaveislis šuo. Tai labai skiriasi nuo fakto, kad 46 proc. JAV auginamų šunų – mišrūnai. Taigi, arba žiniasklaidos pranešimuose šuniui veislė priskiriama labai lengvabūdiškai, neatsižvelgiant į galimus veislių mišrūnus, arba perdėtai koncentruotasi ties grynaveisliais šunimis. Pastaroji išvada nelabai tikėtina atsižvelgiant į šunų nuotraukas, kurias gavo šio tyrimo autoriai. Galiausiai žiniasklaida mažiausiai 6 proc. atvejų klaidingai nurodė sužalojimuose dalyvavusių šunų skaičių.

Ankstesnysis mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas buvo nesuprastas ir juo aktyviai piktnaudžiauta siekiant pateisinti tokius politinius siūlymus kaip su veislėmis susiję teisės aktai (pavojingų veislių sąrašai), nors tyrimo autoriai NEPRITARĖ tokiai politikai. Kadangi tose srityse, kur šio tipo įstatymai priimti, traumų dėl šunų užpuolimų nesumažėjo, pastaraisiais metais vis aktyviau kalbama apie šių teisės aktų naikinimą. Nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gegužės dalis JAV jurisdikcijų atsisakė tokių teisės aktų ar bent svarstė jų panaikinimus.
Amerikos Advokatų Asociacijos Rūmai priėmė rezoliuciją, raginančią visas valstijas, teritorines bei vietos įstatymų leidimo institucijas ir vyriausybines agentūras panaikinti veislių diskriminaciją arba konkrečius nusistatymus prieš tam tikras veisles. 2013 m. rugpjūtį Baltieji rūmai, cituodami Ligų kontrolės ir prevencijos centrą, paskelbė pranešimą „Prieš veisles nukreipti teisės aktai – bloga idėja“ (“Breed-specific legislation is a bad idea“). Pranešime rašoma, kad tyrimai rodo, jog prieš veisles nukreipti teisės aktai neefektyvūs ir kad tai tėra viešųjų išteklių švaistymas.
Tokiems įstatymams JAV taip pat prieštarauja didžiausios nacionalinės organizacijos kaip Amerikos veterinarinės medicinos asociacija, Nacionalinė gyvūnų kontrolė, JAV Žmogiškoji draugija ir Geriausių gyvūnų draugų draugija.

Kokia šunų užpuolimų prevencija geriausia?

Šunų įkandimų prevencija jau kuris laikas koncentruojasi ties keliais veiksniais problemai spręsti - šunų auginimo ir veisimo praktikos tobulinimas, geresnis šuns elgesio supratimas, vaikų ir tėvų švietimas apie tinkamą elgesį su šunimis, nuoseklus pavojingų šunų/neatsakingų savininkų kontrolės vykdymas. Šiame tyrime gautos išvados patvirtina minėtas tendencijas. Išvadose autoriai teigia, kad daugiau kaip 80 proc. mirčių nuo šunų įkandimų sukėlusių veiksnių galima išvengti vadovaujantis šiomis įvairiapusėmis viešomis ir privačiomis strategijomis.

Be to, tyrimo autoriai rekomenduoja tobulinti ateities tyrimus, susijusius su bet kokiais šunų sukeltais sužalojimais (ne tik mirtimis). Tai būtų puiki galimybė politikams, gydytojams ir žurnalistams iš tikrųjų išsiaiškinti, kokia geriausia traumų dėl šunų įkandimų prevencija.

Straipsnis parengtas remiantis:

National Canine Research Council; Potentially Preventable Husbandry Factors Co-occur in Most Dog Bite-Related Fatalities; A COMPREHENSIVE STUDY USING A NEW APPROACH;  Šaltinis

 

Ką apie pitbulterjerus pasakoja statistika? Deja, įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus statistikos duomenis, nežinia, kuriais iš tiesų verta pasitikėti, kuriais ne, be to, šunų įkandimų statistiką galima įvairiai interpretuoti ir reikia mokėti ją analizuoti.

Nuo 1936 metų JAV buvo apytiksliai 4,8 milijonai registruotų amerikiečių pitbulterjerų, amerikiečių stafordšyro terjerų, stafordšyro bulterjerų, kurie auginti kaip kompanjonai ar parodų šunys (jie sudaro 9,6 % amerikiečių šunų populiacijos, tačiau į šį skaičių neįeina neregistruoti šunys). Bent 200 000 pitbulterjerų naudojami neteisėtai veiklai, tačiau neįrodyta, kad tie iš minėtų 4,8 milijono šunų būtų išnaudojami, kadangi kinologų organizacijos draudžia šunų kovas. Kitais duomenimis, pitbulterjerai sudaro iki 3 % šunų populiacijos ir sudaro pusę registruotų užpuolimų skaičiaus. Dar kiti šaltiniai teigia, kad už 44 % atvejų atsakingi vokiečių aviganiai, o už 20 – mažųjų veislių šunys.

Kasmet JAV beveik 2 % gyventojų apkandžioja šunys. Apie didesniąją dalį atvejų vietos valdžiai nepranešama. 2003 metais vien paštininkus šunys atakavo 3 423 kartus. Patinai kanda dvigubai dažniau už pateles. Dažnesni incidentai su 1 – 5 metų amžiaus šunimis. Kastruoti ir sterilizuoti gyvūnai puola rečiau (iki 3 kartų). Nekastruoti patinai sudaro daugiau kaip 70 % visų incidentų. Grandine pririšti ir atskirai nuo žmonių gyvenantys šunys kanda 2,8 karto dažniau. 78 % žmones užpuolusių šunų buvo auginti kovoms, apsaugai ar dauginimui (neatsakingam veisimui). 84 % nelaimes sukėlusių šunų buvo įsigyti neatsakingų šeimininkų, kurie nesirūpino augintinių socializacija, auginimu, palikdavo agresyvius šunis vienus su vaikais ir pan. Dažniausiai kanda mišrūnai, iš grynaveislių – vokiečių aviganiai ir čiau čiau. Veislių sąrašai keičiasi kasmet, priklausomai nuo to, kokios veislės populiariausios tuo metu.

Kai kuriais duomenimis, JAV dėl žmonių mirčių buvo kalti 20 % pitbulterjerų, tuo tarpu 1987 – 1988 metais jų sukeltų mirtinų atvejų padaugėjo net iki 62 %.

Vašingtono universiteto 1996 metais tyrė, kokių veislių atstovai atsakingi už mirtinas žmonių atakas. 34 žmones mirtinai sukandžiojo šiaurinių šunų veislių atstovai – eskimų šunys, samojedai, Aliaskos malamutai, 10 žmonių – pitbulterjerų tipo šunys, 7 – vokiečių aviganiai, 1 - rotveileris. 2001 metais dėl žmonių mirčių buvo kalti 6 mišrūnai, 6 rotveileriai, 2 niūfaundlendai, 2 vokiečių aviganiai, vilko ir šuns hibridas, japonų akita, dobermanas, anglų skalikas, Kanarų dogas, čiau čiau ir pitbulterjeras. Nuo 1975 metų gegužės iki 1980 metų balandžio JAV dėl žmonių mirčių buvo kalti šių veislių atstovai (skliausteliuose atvejų skaičius): vokiečių aviganiai (16), mišrūnai (15), Sibiro haskiai (9), senbernarai (8), bulterjerai (6), vokiečių dogai (6), Aliaskos malamutai (5), auksaspalviai retriveriai (3), bokseriai (2), taksai (2), dobermanai (2), koliai (2), rotveileris (1), basendžis (1), čiau čiau (1), Labradoro retriveris (1), Jorkšyro terjeras (1). Kalbant ne apie letalias baigtis, dažniausiai neišprovokuoti kando čiau čiau, tačiau žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė pitbulterjerams ir taip buvo įtakoti kai kurie su šunimis susiję politiniai sprendimai.

2000 metais Teksase daugiausia incidentų buvo su čiau čiau, o Nebraskoje – su Labradoro retriveriais.

Amerikiečių veterinarų asociacijos žurnalo 2000 metų rugsėjo mėnesio numeryje publikuojamas straipsnis apie mirtis nuo šunų įkandimų 1979 iki 1998 metų laikotarpyje. Pitbulterjerai ir rotveileriai kalti už maždaug pusę iš 300 mirčių. 1982 – 2006 metų kanadiečių tyrimas davė panašius rezultatus: pitbulterjerai, rotveileriai, Kanarų dogai bei jų mišrūnai atsakingi už 65 procentus lemtingų atakų. Pitbulterjerų tipo šunys žmones puolė 1110 kartų, iš jų 104 letalios baigtys. Rotveileriai puolė 409 kartus, vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai – 94, vilkų ir šunų mišrūnai – 71, čiau čiau – 49, japonų akitos – 48, Sibiro haskiai – 39, Labradoro retriveriai ir jų mišrūnai – 36, bokseriai – 31, bulmastifai - 30, vokiečių dogai – 24, anglų buldogai – 16 kartų.

1979 – 1988 metais dažniausiai žmones žudė pitbulterjerai (66 atvejai, ypač daug incidentų buvo 1987 – 1988 metais), rotveileriai (39, dažniausiai po 1993 metų), vokiečių aviganiai (17), Sibiro haskiai (15), vilkų ir šunų hibridai (14), Aliaskos malamutai (12), čiau čiau (9), dogai (7), senbernarai (7).

1965 – 2001 metais pitbulterjerai sudarė 21 procentą iš 431 mirčių dėl šunų įkandimų.

2003 – 2004 metais JAV pitbulterjerų tipo šunys žmonėms kando 192, vokiečių aviganiai – 121, čiau čiau - 87, Labradoro retriveriai 65, rotveileriai 39, bokseriai 31, akitos 26, čihuahua 23, kokerspanieliai 19, Sibiro haskiai ir eskimų šunys 18, australų aviganiai 17, pudeliai 15 kartų. Taip pat dažnokai kando dalmatinai, taksai ir dobermanai.

2004 metais dažniausiai kando pitbulterjerai (227 atvejai), vokiečių aviganiai (128), čiau čiau (85), Labradoro retriveriai (77), rotveileriai (60), japonų akitos (33), terviurenai (26), bokseriai ir buldogai (26) ir panašiai. Taip pat dažnokai žmones kandžiojo haskiai, auksaspalviai retriveriai, čihuahua, kokerspanieliai, šarpėjai ir pan. (viso 128 atvejai).

1992 – 1996 metais Vokietijoje dažniausiai žmones kandžiojo mišrūnai (2376 atvejai), vokiečių aviganiai (1956), pitbulterjerų tipo šunys (320), dobermanai (223), bulterjerai (169).

Jungtinėje Karalystėje 1991 metais priimtas pavojingų šunų įstatymas. Kaip ir daugelyje kraštų, ypatingi reikalavimai kelti pitbulterjerų augintojams. Išimtimi netapo ir japonų tosa inu, Argentinos dogų, brazilų mastifų mylėtojai. Prieš įstatymo priėmimą šunys bendroje gyvūnų apkandžiojimų statistikoje sudarė 73,9 procento, 2 metai po įstatymo priėmimo – 73,1 procento. Pavojingoms priskiriamos veislės prieš įstatymą sudarė 6,1 procentą įkandimų, 2 metai po įstatymo priėmimo – 11,25 procentus (atvejų, nesumažėjo). Prieš priimant šį įstatymą, dažniau kando vokiečių aviganiai (24,2 proc., 1993 – 17,4 proc.), tuo tarpu vėliau padažnėjo mišrūnų antpuoliai (iki įstatymo priėmimo 18,2 proc., 1993 – 30,6 proc.).

1998 metais Australijoje užpuolimų statistikoje pirmavo vokiečių aviganiai (22 atvejai), rotveileriai (22), australų piemenų šunys (19), stafordšyro bulterjerai (13), australijos kelpiai (6), niūfaundlendai (4), pitbulterjerų mišrūnai (4). Žmogui įkando tik vienas amerikiečių pitbulterjeras.

2000 metais Australijoje iš 213 šunų užpuolimų beveik pusė (41 proc.) kalti mišrūnai. Iš veislinių šunų dažniausiai kando vokiečių aviganiai (13 procentų visų atvejų), pitbulterjerai (13 procentų), rotveileriai (11 procentų), aviganiai (7 procentai) ir Maltos terjerai (3 procentai).

1989 metais JAV, Filadelfijos valstijoje žmones dažniausiai puolė vokiečių aviganiai (35), pitbulterjerų tipo šunys (33), rotveileriai (9) ir dobermanai (7).

Floridoje, Palm Beach apygardoje, šunų veislių pasiskirstymas kasmet keičiasi. 1988 metais dažniausiai kando čiau čiau (21 procentas), rotveileriai (20), kokerspanieliai (19), dobermanai (16), Labradoro retriveriai (16), auksaspalviai retriveriai (15), vokiečių aviganiai (14), skalikai (13), pitbulterjerai (9) ir pudeliai (8).

1989 metais pirmavo auksaspalviai retriveriai (24), čiau čiau (18), dobermanai (18), Labradoro retriveriai (16), pitbulterjerai (15), vokiečių aviganiai (14), rotveileriai (12), skalikai (11), kokerspanieliai (10).

1990 metais žmones puolė dobermanai (21), rotveileriai (20), čiau čiau (19), vokiečių aviganiai (16), pitbulterjerai (16), Labradoro retriveriai (14), kokerspanieliai (13), auskapalviai retriveriai (9).

1991 metais pirmavo rotveileriai (24), kokerspanieliai (18), auksaspalviai retriveriai (18), čiau čiau (16), Labradoro retriveriai (15), skalikai (14), vokiečių aviganiai (12), pitbulterjerai (10), dobermanai (4).

1992 metais dažnai kando kokerspanieliai (23,6), pitbulterjerai (20,4), čiau čiau (18,7), Labradoro retriveriai (16,4), rotveileriai (16,4), vokiečių aviganiai (13,8), Lhasa apso (13,7), dobermanai (13,5), auksaspalviai retriveriai (12,5).

1993 metais dėl incidentų dažniausiai kalti buvo dalmatinai (24,3), rotveileriai (21,4), dobermanai (16,9), čiau čiau (16,2), pitbuletrjerai (16,1), auksaspalviai retriveriai (15,9), Labradoro retriveriai (15,8), kokerspanieliai (14,5), vokiečių aviganiai (12).

Kokias išvadas galima padaryti peržiūrėjus šiuos gana skirtingus duomenis? Pirmiausia, reikėtų atidžiai įvertinti statistikos šaltinius ir duomenų interpretuotojus. Tarkim, Kanadoje nemažai duomenų apie įkandimų statistikas yra apribota. Richard H. Polsky teigia, kad statistinė informacija apie šunų įkandimus dažnai dirbtinai sukuriama epidemiologų, o tuomet plačiai skleidžiama žiniasklaidoje. JAV i tiesų nėra jokios nacionalinės agentūros šunų įkandimų atvejams rinkti ir registruoti.

Be to, dažniausiai incidentai įvyksta su populiariosiomis veislėmis – tą ypač gerai atspindi statistiniai duomenys iš Palm Beach. Dėl netinkamos žiniasklaidos propagandos pitbulterjerai pradėjo ypač plisti po 1980 metų vidurio, ir, deja, ne tarp pačių atsakingiausių asmenų. Prasidėjo masinis konvejerinis veisimas, ir viskas baigėsi tuo, kad pradėjo dažnėti su šiais šunimis susijusių incidentų skaičius. Cezar Milano teigia, kad 70taisiai agresija kaltinti dobermanai, 80taisiai – vokiečių aviganiai, 90-taisiais – rotveileriai, o dabar atėjo pitbulterjerų eilė.

Ką slepia skaičiai?

Tiesą sakant, pirmiausia reikėtų išanalizuoti, kas statistikoje yra pitbulterjeras. Nereikia būti genijumi, kad pastebėtum, jog nė viename iš pateiktų duomenų nebuvo tokių šunų, kaip amerikiečių stafordšyro terjerai, bulterjerai ir panašiai (išimtis – Australijos įkandimų statistika, ten stafordšyro bulterjerai buvo paminėti atskirai). Iš tiesų po žodžiu „pitbulterjeras“ gali slėptis iki 10 šunų veislių, kartais netgi visiškai negiminingų. Dažniausiai pitbulterjeru vadinamas šuo, kuris yra arba amerikiečių pitbulterjeras, arba amerikiečių stafordšyro terjeras, arba stafordšyro bulterjeras, arba šiaip koks nors šuo, kuris galbūt visiškai neturi nieko bendro nė su viena šių veislių, tačiau stebėtojui pasirodo kuo nors į juos panašus. Kai kur, tarkim, JAV, Ohajo valstijoje, pitbulterjerai visiškai neapibrėžiami, ten į sąrašą prie pitbulterjero tipo šunų gali patekti beveik kiekvienas šuo (paprastai šioje valstijoje Kanarų dogai ir amerikiečių buldogai taip pat vadinami pitbulterjerais). Neretai prie pitbulterjerų tipo šunų priskiriami ir paprasti bulterjerai.

Statistika parodytų realesnę padėtį, jei pitbulių tipo šunys būtų išskirstyti veislėmis arba kitų veislių atstovai taip pat būtų sugrupuoti – tarkim, skalikai, paukštšuniai, aviganiai ir panašiai.

1991 metais JAV teismuose galiojo pitbulterjero aprašymas, kuris su realiais šunimis visiškai neturi nieko bendro. Ten aprašytas pitbulterjeras turi trumpą kūną, plačią krūtinės ląstą, milžinišką galvą, masyvius žandikaulius, kurie geba kąsti 2000 svarų į kvadratinį colį jėga; patys šunys pasižymi ypatingu nuožmumu, ypatingomis naikinimo savybėmis ir agresija; žinoma, jie puikiai toleruoja skausmą ir yra labai stiprūs. Štai taip net valstijų teismai iš paprasto šuns padarė holivudinę pabaisą, nors realybėje neegzistuoja nė vienas gyvas šuo, kuris atitiktų kad ir dalį tokių įdomių apibūdinimų.

Gyvūnų kontrolė dažnai gauna pranešimus, jog ką nors užpuolė pitbulterjeras, tačiau vėliau paaiškėja, kad kaltininkas dažnai net nepanašus į tokį šunį. Bėda tame, kad šuns veislę dažnai identifikuoja pati auka, mišrūnai dažnai maišomi su grynaveisliais šunimis ir pan. Žiniasklaidoje neretai pasirodo žinučių apie tai, kad žmones apkandžiojo pitai, vėliau paaiškėja, kad tai buvo akitos, dalmatinai ir panašiai. Iš tiesų tik labai nedaug žmonių gali tiksliai identifikuoti šunų veisles. Manoma, kad yra apie 25 šunų veislės ar jų mišrūnai, kurie po incidentų būna identifikuojami kaip pitbulterjerai (dažniausiai painiojami mastifai (anglų, brazilų, bulmastifai), bokseriai, Kanarų dogai, Alapaha mėlynakraujai buldogai, anglų buldogai, Cane corso, tosa inu, rotveileriai, Bordo dogai, Argentinos dogai, netgi retriveriai ar Rodezijos ridžbekai).

Į statistikos įrašus dažnai nepatenka tokie atvejai, kai šunys žmones apkramto veterinarijos gydyklose ar gyvūnų parduotuvėse. Kaip „kramtukai“ dažniau pasižymi nedideli šuneliai, kadangi jų šeimininkai nejaučia poreikio ypatingai jų auklėti. Vyrauja nuomonė, kad mažas šuo daug žalos padaryti negali, tačiau tokie atvejai, kaip vaiką papjovęs jorkšyro terjeras, turėtų ją paneigti.