Pete Sparks gimė 1901 m. vasario 21 d., mirė 1994 m. birželio 17 d. Apie šį vyrą greičiausiai girdėjo nedaug kas – tačiau P. Sparks buvo aukščiausio lygio veisėjas, specializavęsis Colby linijose (gyvenimo pabaigoje – ir Lee Candyman veisimo šunyse). Be to, jis, turėdamas rašytojo gyslelę, leido vieną pirmųjų pogrindžio žurnalų apie šunų kovas. Šį šunininką apibūdindavo kaip labai skrupulingą, protingą bei, žinoma, savaip unikalų žmogų. Jis paliko didelį indėlį pitbulterjerų pasaulyje.

Garsiausias P. Sparks šuo - „Hunky“, 1956 metais po 2 valandų 17 minučių kovos nugalėjęs tuo metu garsų "Willie Lingo" iš Kubos. Dauguma P.Sparks šunų „sueina“ į Colby genealogijas, kadangi šiuo veisėju jis, atrodo, labiausiai pasitikėjo.

Pete Spraks augino ne tik pitbulterjerus. Kadangi šių šunų vagystės buvo gan populiarios, reikėdavo juos saugančių šunų. Tam pitbulterjerų savininkai rinkdavosi dideles, apsaugines veisles – rotveilerius, bandogus.

P.Sparks turėjo Swinfordo bandogą Toro, gautą tiesiai iš šios veislės kūrėjo. Swinfordo šunis kūrė keli „pitbulistai“ - Martin Lieberman, Jack Kelly ir John Swinford, kaip veisimo pagrindą naudodami dirbančius šunis (t.y. jiems nerūpėjo išvaizda). Kartais tuos bandogus taip pat naudodavo šunų kovoms. Šiomis dienomis kai kurie bandogų veisėjai naudoja tą pačią atrankos sistemą. Kaip ir daugumos kitų Swinfordo bandogų, Toro genetinį pagrindą sudarė anglų mastifai ir kovinių linijų pitbulterjerai. 1972 m. J.Kelly žurnale „Sporting Dog Journal“ parašė straipsnį apie šiuos bandogus, o vienas jų puikavosi viršelio nuotraukoje.

OLD PETE SPARKS SAYS...

Pitbultejeras visų pirma yra šuo ir, antra, jis - kovinis šuo. Laikyk jį riebų, sveiką ir duok jam skanukų kol jis sulauks 18 – 24 mėn. amžiaus. Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl kai kurie žmonės „pamiršta“ šunį kol tas suauga, o tada tikisi, kad tas taps pasaulinio lygio sportininku.

Ei Pete! Ką galite pasakyti asmeniui, kuris nori nusipirkti kovinį pitbulterjerą (gal net ypatingą „ace“ palikuonį)? Man nerūpi jo kaina, aš tiesiog nežinau koks tas pitbulterjerų pasaulis JAV.

Tai nėra lengva. Pirmiausia, aš nerekomenduočiau bėgti ir pirkti palikuonių tokio šuns, kuris laimėjo keletą kovų, tačiau neparodė meistriškumo darbuodamasis savo „daikčiuku“. Vienas iš sudėtingiausių dalykų pradedantiesiems yra išsiaiškinti, kad rungtynių laimėjimas neturi nieko bendro su gerų šunų gaminimu!

Aš tikrai nepradėsiu aiškinti, kad kaina nesvarbu. Galbūt perskaitėt krūvą žurnalų su ataskaitomis, tačiau, po velnių, aš mačiau teisėtus čempionus. Aš neveisiu „kojotų“. Kodėl? Todėl, kad jie užsiima pjautynėmis. Pavyzdžiui, atsimenu „čempioną“ (gana garsios vados šunį), parduotą žmogui kitoje šalies dalyje. Tie berniukai norėjo jį kergti. Jis turėjo gabumų ir gerą snukį, kai jį testavo su 4,5 kg sunkesniu šunimi. Jis gali įsikabinti 15kai minučių. Jis buvo „kovinis“ todėl, kad ėjo lengviausiu keliu ir nugalėjo kitus, prastesnius šunis, taip surinkdamas titulą. Tačiau toks šuo kergimui? Tik ne mano kieme! Grubus pjudymas vis tiek tėra pjudymas, tik kiek sunkesnis už geimo testą.

Niekada to nepamirškite. Rungtynių nugalėtoją ataskaitoje stengiasi aprašyti taip gerai, kaip tik įmanoma. Tada jo šuniukus galima parduoti brangiau.

Jūs galite atlikti „namų darbus“, kas reiškia mokslinius sąžiningų veisėjų tyrimus. Aš garantuoju, kad sukčiai tik ir laukia tokio vaikino kaip Jūs skambučio. Jeigu norite įsigyti geriausią kovinio šuns variantą, turite pirkti suaugusį išbandytą šunį, o tada naudoti jį veisimo programoje.

Ar galima jį palikti namuose 10-čiai valandų be priežiūros? Koks Jūsų nuomone geriausias būdas jį laikyti, ar tiesiog galėčiau jį paleisti bėgioti laisvai.

Galima palikti šunį vieną 10-čiai valandų, tačiau tik tada, jei jis gerai izoliuotas. Niekada nepaleiskite pitbulio be tinkamos priežiūros. Nebent jums tikrai patinka problemos. Dauguma bėdų tarp žmonių ir šunų atsitinka tada, kai šunys bėgioja neprižiūrimi. Visi šunys yra plėšrūnai ir gali patekti į bėdą, jei bus palikti likimo valiai.

Kitas klausimas gali iššaukti įdomią diskusiją. Kai ieškote gero patino veisimui, ar šuo, kuris kovojo, pralaimėjo, tačiau vis tiek ėjo į skrečą, bus patrauklesnis negu nugalėtojas.  Akivaizdu, kad varžybas laimėjęs šuo turėjo daugiau gebėjimų, tačiau jei pralošęs šuo neturėjo galimybės laimėti, bet vis tiek atsisakė liautis, tai gali rodyti, kad jo geimas geresnis negu priešininko ir jis geresnis kandidatas veisimui. Nesupraskite manęs neteisingai, aš nesu už pralaimėjusiųjų pasiteisinimus ir tai nereiškia, kad laimėjusysis turi prastesnį geimą, tačiau man tiesiog įdomu, ką žmonės galvoja šia tema.

Aš visada sakiau, kad mieliau veisiu gerą 3 valandas tempiantį nevykėlį, negu vieną iš tų neaiškių 30-ties minučių čempionų. Kodėl? Kadangi dauguma jų turi nesudėtingus ėjimus ir viską meta, kai pirmą kartą susiduria su tikru buldogu. Pjudymas yra pjudymas - ir nesvarbu, kaip sunkiai šuo kanda ar koks protingas ir talentingas jis yra. Jeigu jis neturi geimo – jis nebus naudojamas mano veisimo programoje.

Būtent geimas mūsų buldogus atskiria nuo visų kitų veislių. Turime veislių, kurių atstovai stipriau kanda, yra judresni ar greitesni, turi didesnius dantis, storesnį kailį ir t.t. Tačiau dėl nė vienos šių priežasčių jie nebus geresni už buldogą – tai buldogas turi geimą, ne jie. Kiti šunys gali kąsti labai stipriai ar sužaloti apgaulingais judesiais ir nagų greičiu, bet jis vis tiek eis. Kiti šunys gali jį aplenkti – tačiau jis vysis, kol juos sugaus. Taigi kas bus, jei mes visus veisim dėl stipraus sukandimo ir prarasim geimą? Kuo tada mūsų šunys bus geresni už rotveilerius ar Rodezijos ridžbekus?

Būtent Johno Swinfordo dėka atgimė primirštas, tačiau senas pavadinimas „bandogas“. Selektyviai griežtai atrinkdamas šunis, Swinfordas tikėjosi sukurti geriausią kada nors egzistavusį apsaugos šunį. Jis sukūrė kelias kartas, pripažintas įvairių knygų ir žurnalų.

Swinfordo tikslas buvo sukurti „supermastifus“. Fiziniai mastifų trūkumai ir „dvasios“ nebuvimas privertė jį pradėti savą veisimo programą. Jis teigė, kad dėl grožio parodų dalyvių tradicinių darbinių veislių atranka prastėja - kosmetinė išvaizda keliama aukščiau funkcinių savybių. Swinfordas norėjo pažadinti senuosius mastifus kaip senovėje, remdamasis funkciniais kriterijais. Jis norėjo, kad savoje aplinkoje šunys būtų saugūs, patikimi ir stabilūs, tačiau bebaimiai kilus grėsmei. Kovinius šunis veisimui jis pasirinko todėl, kad jie galėjo prikelti tokias darbinio mastifo funkcines savybes kaip ištvermė, atletizmas, draivai, patikimumas ir apskritai sveikata. Svarbiausias jo atrankos kriterijus buvo tinkamumas darbui, darbinių šunų galimybių gerinimas ir geros sveikatos palaikymas.
Swinfordas atrinkinėjo įvarius apsauginių mastifų tipų atstovus (pirmiausia anglų mastifus), ir poravo juos su darbiniais amerikiečių pitbulterjerais. Garsiausias Swinford`o bandogas Bantu buvo pirmosios kartos atstovas, gimęs apie 1960 metus.

Bantu aprašytas Semencic knygoje kaip kovinis šuo (minėta, jog gerai pasirodė kovoje su rotveileriu, tačiau ta kova iš dalies organizuota tenorint įrodyti, kad rotveileriai nėra kovinių „gladiatorių“ palikuonys). Bet kokiu atveju tokia kovo neįrodo, kad Bantu buvo kovinis šuo – jis buvo skirtas apsaugai ir nepasižymėjo geimu. „rimtos“ kovos jis niekada neturėjo.

2011 08 mėn. SDJ L.C./Jack Kelly str. „John Swinford & Swinford`s Bantu”:

Gavau nemažai laiškų apie Swinfordą ir jo bandogus. Na, turiu pasakyti, kad tikrai nebūsiu autoritetas šiuo klausimu, tačiau savo malonumui iškapsčiau šiek tiek informacijos apie tą žmogų ir jo šunis. Tikiuosi, Jums patiks...

John Baynard Swinford buvo turtingo teisininko sūnus, baigęs veterinariją ir įgijęs veterinarijos medicinos gydytojo laipsnį, tačiau niekada neužsiminėję praktika. Vis dėlto jis teikė paslaugas kelioms organizacijoms, įskaitant Bronkso zoologijos sodą, buvo Amerikos Ocelotų klubo veterinaras.

Kryžmindamas anglų mastifus su amerikiečių pitbulterjerais ,Swinfordas norėjo sukurti savo veislę. Ją pavadino bandogų vardu. Tuo metu Jack Kelly turėjo 2XW Bobtail Buddy. Ramybės metu jis svėrė 28 kg. Swinfordas Buddy sperma dirbtinai apvaisino mastifų kalę. Tai buvo pirmoji bandogų vada. 1972 metų liepos-rugpjūčio (SDJ) viršelyje puikavosi Bantu, kurį ponas Swinfordas augino kaip namų šunį.

Swinfordas turėjo kelias vadas ir dalyvaudavo visų veislių parodose, kartu pasiimdamas ir Bantu bei kelis naujausios vados šunyčius. Brangiai parduodamas šuniukus jis siekė sukurti naujos kartos šunis. Greičiausiai tai būtų pavykę, tačiau veisėjas dar būdamas gana jaunas 1971 metais mirė nuo retos ligos, o su jo mirtimi naujoji šunų veislė nustojo vystytis.