ADBA parodų TOP10:

ADBA Weight Pull TOP:

 

Daugiau informacijos apie geriausius 2016 m. ADBA šunis - APBT Gazette

UKC parodų TOP10:

Pitbulterjerai:

Amerikos buliai:

Oficialios UKC lentelės: spausti čia

UKC Weight Pulling rezultatai: spausti čia

 

Gr. Ch. Jhns Ton80's

Oficialus UKC standartas, parengtas 1978 m., peržiūrėtas 2012 m. gruodžio 1.

Šio veislės standarto tikslai ir paskirtis įtraukia: pateikti gaires veisėjams, norintiems išlaikyti ir pagerinti veislės kokybę; panašiai tobulinti šią veislę visame pasaulyje; veikti kaip pagalbinė priemonė parodų teisėjams.
Veisėjai ir teisėjai privalo vengti bet kokių perdėtų savybių, kurios kenkia veislės sveikatai, gerovei, esmei ir pagrįstumui ir turi atsakingai pastebėti nepageidautinas savybes.
Amerikiečių pitbultejeras turi ilgą istoriją ir yra fiziškai aktyvi, raumeninga, labai judri veislė, tipą išlaikiusi daugiau kaip 150 metų. Bet koks nukrypimas nuo šių savybių turi būti vertinamas kaip trūkumas, o tai vertinama atžvengiant į jo laipsnį ir poveikį šuns sveikatai, gerovei bei gebėjimui atlikti tradicinius darbus. Kokybė niekada negali būti aukojama dėl dydžio. Labai aiškiai parodoma, kad kryžminimas su kitomis veislėmis negali būti toleruojamas. UKC negali toleruoti perspaustų egzempliorių šios veislės veisimo programoje, ir turi išsaugoti sveikatą ir gyvybingumą, įpareigojant teisėjus skirti pergales tai reprezentuojantiems atstovams.
ISTORIJA
Kažkada XIX amžiuje Anglijoje, Airijoje ir Škotijoje bandant išveisti šunis, kurie iš buldogų paveldėtų atletiškumą ir jėgą, o iš terjerų - geimą, pradėta poruoti buldogus su terjerais. To rezultatas - šuo, turintis visas didžiam kariui reikalingas savybes: stiprumą, nesutramdoma drąsą ir švelnumą su artimaisiais. Imigrantai pasiėmė šiuos buldogų ir terjerų mišrūnus į JAV. Amerikiečių pitbulterjerų talentai neliko nepastebėti fermerių ir rančų savininkų, kurie naudojo šiuo šunis pusiau laukinių galvijų ir meitėlių gaudymui, medžioklei, galvijų varymui ir, žinoma, kaip šeimos kompanionus. Šiomis dienomis amerikiečių pitbulterjerai toliau demonstruoja savo universalumą, sėkmingai konkuruodami paklusnumo, paieškos, vikrumo, svorio tempimo, grožio varžybose.
UKC yra pirmasis klubas, užregistravęs ir pripažinęs amerikiečių pitbulterjerus. UKC įkūrėjas C.Z. Bennett 1898 metais pirmuoju numeriu klube įrašė savo šunį Bennett`s Ring.
BENDRAS APRAŠYMAS
Amerikiečių pitbulterjeras yra vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo, trumpaplaukis šuo lygiais, gerai apibrėžtais raumenimis. Ši veislė yra galinga ir atletiška. Kūnas truputį ilgesnis už aukštį, kalės gali būti šiek tiek ilgesnės už šunis. Priekinių kojų ilgis (nuo alkūnės iki pagrindo) maždaug lygus pusei šuns ūgio tie ketera.
Galva vidutinio dydžio, su plačia, plokščia kaukole ir plačiu, giliu snukiu. Ausys nuo mažo iki vidutinio dydžio, aukštai įsodintos, natūralios formos arba kirptos.
Gana trumpa uodega išaugusi žemai, prie pagrindo stora, į galą plonėja.
Amerikiečių pitbulterjerai gali būti visų spalvų ir spalvų schemų, išskyrus marmurinę.
Šioje veislėje atletiškumas susivienija su grakštumu bei judrumu ir niekada neturėtų leist atsirasti griozdiškiems, pernelyg raumeningiems ar smulkiakauliams gyvūnams.
Svarbiausia, amerikiečių pitbulterjeras privalo turėti funkcinį pajėgumą būti sugriebimo šunimi, gebėti laikyti, galynėtis (stumti ir traukti) ir atliekant tokius darbus lengvai kvėpuoti. Svarbiausia šioje veislėje - balansas ir harmonija.
Eliminuotino trūkumai: bet koks neproporcingumas, perdėtos savybės (trumpos kojos, dideli kaulai, masyvi galva ar kūnas), kurie galėtų daryti įtaką darbinėms veislės savybėms.
Diskvalifikacija: vienpusis ar dvipusis kriptorchizmas. Dvarfizmas.
SAVYBĖS
Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. Kadangi dauguma pitbulterjerų turi didesnį ar mažesnį agresijos, nukreiptos į šunis, lygį, dėl įspūdingų augintinio fizinių savybių savininkas privalo jį rūpestingai socializuoti bei mokinti paklusnumo. Natūralus pitbulterjero judrumas daro jį vienu geriausių alpinistų šunų tarpe, todėl šiam šuniui būtina gera tvora. Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. Ši veislė labai gerai dresuojama dėl savo aukšto intelekto ir noro dirbti.
Diskvalifikacija: agresyvumas ar ekstremalus bailumas.
GALVA
Pitbulterjero galva yra unikalus ir svarbus veislės išvaizdos elementas. Ji didelė, plati, sudaro didelės jėgos įspūdį, bet nėra neproporcinga lyginant su kūnu. Žiūrint iš priekio, galva plataus, buko pleišto formos. Kai žiūrima iš šono, kaukolė ir snukis lygiagretūs vienas kitam, pakaktys gerai apibrėžtas, vidutiniškai gilus. Antakių lankai gerai apibrėžti, bet neryškūs. Galva geros formos, joje susipynę jėga, elegancija ir charakteris.
Labai rimtas trūkumas: per didelė, sunki galva.
KAUKOLĖ didelė, plokščia ar truputėlį apvali, gili ir plati tarp ausų. Žiūrint iš viršaus, kaukolė lengvai smailėja pakakčio kryptimi. Yra gili vidurinė vaga, kurios gylis mažėja nuo pakakčio į pakaušį. Skruostų raumenys ryškūs, bet ne raukšlėti. Kai šuo susikoncentravęs, ant kaktos susidaro raukšlės, pitbulterjerui suteikiančios unikalią išraišką.
SNUKIS platus ir gilus, labai nežymiai siaurėja nuo pakakčio į nosį. Snukio ilgis trumpesnis negu kaukolės, jų santykis 2:3. Viršutinė linija tiesi. Apatinis žandikaulis gerai išvystytas, platus, gilus. Lūpos švarios, prigludusios.
Trūkumai: dėl silpno apaitnio žandikaulio pernelyg „aštrus“ ar „suspaustas“ snukis; atvėpusios lūpos; silpnas apatinis žandikaulis.
Labai rimti trūkumai: per trumpas snukis, kuris neleidžia optimaliai kvėpuoti.
DANTYS. Amerikiečių pitbulterjeras turi komplektą tolygiai atskirtų, baltų dantų, sankanda žirklių principo.
Trūkumas: tiesi (replių) sankanda.
Rimti trūkumai: nesankanda arba perkandimas; kreiva burna; dantų trūkumas (netaikoma išmuštiems ar veterinaro pašalintiems dantims).
NOSIS. Didelė, su plačiomis, atviromis šnervėmis. Gali būti bet kokios spalvos.
AKYS vidutinio dydžio, apvalios, įstatytos toli viena nuo kitos, žemai. Visos spalvos priimtinos, išskyrus mėlyną, kuri yra rimtas trūkumas. Trečiasis vokas neturi būti matomas
Rimti trūkumai: išsprogusios akys; nevienodų spalvų akys; mėlynos akys.
AUSYS išaugusios aukštai, natūralios ar kirptos, nė vienoms nesuteikiama pirmenybė. Stačios ar plačios, nukabusios nepageidaujamos.
Diskvalifikacija: vienpusis ar dvipusis kurtumas.
KAKLAS
Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas. Į keteros pusę matoma nedidelė arka. Kaklas palaipsniui platėja nuo tos vietos, kur jungiasi prie kaukolės, pečių link. Kaklo oda aptempta, be pagurklio.
Trūkumai: per plonas ar silpnas kaklas; „avies kaklas“; pagurklis.
Labai rimti trūkumai: trumpas, storas kaklas, kuris gali daryti įtaką šuns funkciniams gebėjimams.
PRIEKINĖS GALŪNĖS
PEČIAI ilgi, platūs, raumeningi, gerai atitraukti atgal. Petikaulis maždaug lygus mentikaulio ilgiui ir jungiasi prie to tinkamu kampu. Priekinės kojos stiprios ir raumeningos. Alkūnės priglaustos prie kūno. Žiūrint iš priekio, priekinės kojos pastatytos vidutiniškai plačiai, statmenos į pagrindą. Plaštakos trumpos, galingos, tiesios, lanksčios. Žiūrint iš šono, plaštakos beveik stačios.
Trūkumai: vertikalūs ar pernelyg masyvūs pečiai; alkūnės pasuktos į vidų ar išorę; silpnos plaštakos; priekinės kojos išlinkusios; kojų pirštai pasukti į vidų ar išorę.
Labai rimti trūkumai: priekinės kojos (matuojant nuo alkūnės iki pagrindo) trumpesnės negu pusė ūgio ties ketera. Priekinės kojos taip išlenktos, kad neįmanomas normalus judėjimas.
KŪNAS
Krūtinė gili, gerai užpildyta, vidutinio pločio, dėl ko yra daug vietos širdžiai ir plaučiams, bet ji niekada negali būti platesnė už gylį. Priekinė krūtinės dalis nesitęsia toliau kaip už peties taško. Šonkauliai tęsiasi atgal ir yra gerai prisitvirtinę prie stuburo, formuodami stiprų kūną, besitęsiantį iki alkūnių. Nugara stipri ir tvirta. Viršutinė linija labai lengvai leidžiasi nuo keteros plačios, tvirtos, raumeningos nugaros. Juosmuo trumpas, raumeningas, šiek tiek išlenktas į viršų ties strėnomis, bet siauresnis už krūtinės ląstą ir su vidutiniu pilvu. Strėnos truputį pasvirusios žemyn.
Labai rimti trūkumai: pernelyg masyvus kūnas trukdo darbingumui.
Eliminuotini trūkumai: krūtinė tokia plati, kad trukdo normaliam judėjimui.
UŽPAKALINĖS GALŪNĖS
Užpakalinės galūnės stiprios, raumeningos, saikingai plačios. Pasturgalis gerai užpildo kiekvieną uodegos pusę ir yra gilus nuo dubens iki tarpukojo. Užpakalinių galūnių kaulai, kampai ir raumenynas proporcingi priekinėms galūnėms. Šlaunys gerai išvystytos, su storais, lengvai atskiriamais raumenimis. Žiūrint iš šono, kulnų sąnariai gerai pasvirę, o slėsnos į pagrindą nuleistos statmenai. Žiūrint iš užpakalio, slėsnos tiesios ir lygiagrečios viena su kita.
Trūkumai: siaura užpakalinė dalis; užpakalinė dalis negili nuo dubens į tarpkojį; nepakankamai išvystytas raumenynas; tiesūs ar pernelyg kampuoti kelio sąnariai; karvės kulkšnys („cow hocks”); pjautuvo formos („sickle”) kulkšnys; išlenktos kojos.
PĖDOS
Apvalios, proporcingos šuns dydžiui, gerai išlenktos. Padai kieti, tvirti, su gerai amortizuojančiomis pagalvėlėmis. Pridėtiniai pirštai pašalinti.
Trūkumas: išskėstos pėdos.
UODEGA
Išaugusi kaip natūralus viršutinės linijos tęsinys, plonėja į galą. Kai šuo ramus, uodega laikoma nuleista maždaug iki kulno. Kai šuo juda, uodega laikoma nugaros lygyje. Kai šuo susijaudinęs, uodega gali būti pakelta, vertikalioj pozicijoj („iššūkio poza”), bet niekada negali būti riesta ant nugaros („linksma uodega”).
Trūkumai: ilga uodega (galiukas eina toliau kulnies). Rimtas trūkumas: riesta uodega („linksma uodega”) - nepainioti su iššūkio uodega; laužta uodega. Eliminuotina klaida: trumpinta uodega.
Diskvalifikacija: susukta uodega.
KAILIS
Kailis blizgantis, lygus, prigludęs, saikingai kietas liečiant.
Trūkumai: garbanotas, banguotas, retas kailis.
Diskvalifikacija: ilgas kailis.
SPALVA
Bet kokia spalva ir spalvinės kombinacijos priimtinos, išskyrus marmurinę.
Diskvalifikacija: albinizmas. Marmurinė spalva.
ŪGIS IR SVORIS
Amerikiečių pitbulterjeras turi būti galingas ir judrus; bendras balansas ir teisingos ūgio/svorio proporcijos svarbiau negu faktinis ūgis ir svoris.
Pageidautinas subrendusių geros būklės patinų svoris 35 - 60 svarų (16 - 27 kg), kalių 30 - 50 svarų (13,6 – 22,7 kg).
Naudojami kaip bendra taisyklė ir gairės, pageidautinas aukščio diapazonas subrendusiems patinams yra nuo 18 iki 21 colio (45,7 - 53,3 cm) ties ketera, kalėms - 17 - 20 colių (43,2 – 5038 cm).
Svarbu pažymėti, kad šunys, didesni ar mažesni negu nurodytos svorio ar ūgio ribos, neturėtų būti baudžiami, jeigu nėra neproporcingai dideli ar raumeningi. Labai rimtas trūkumas: Pernelyg dideli ar pernelyg masyvūs šunys ir šunys, kurių ūgis ir/ar svoris yra labai toli nuo to, kas norima siekiant pageidautinos sveikatos, struktūros, judesių ir fizinių gebėjimų.
JUDESIAI
Amerikiečių pitbulterjeras juda smagiai, pasitiki savimi, perteikia įspūdį, kad jis tikisi kiekvieną akimirką pamatyti kažką naujo ir įdomaus. Risnojant eisena lengva, švelni, galinga ir gerai koordinuota, rodo gerą priekį ir varantįjį galą. Judant nugaros linija šiek tiek lankstosi, kas rodo elastingumą. Žiūrint iš bet kurios padėties, kojos nesukamos nei vidun, nei išorėn, pėdos nesikerta ir netrukdo viena kitai. Greičiui didėjant, kojos linkusius nueiti į centrinę balanso liniją.
Trūkumai: kojos nejuda toje pačioje plokštumoje; kojos kertasi per daug priekyje ar gale; galinės kojos juda per arti ar liečiasi; svyruojanti eisena; eidinė; kojų metimas į šonus ("irkluojamieji judesiai"); galinių kojų trukdymas priekinėms, dėl ko šuo verčiamas judėti kampu, o ne tiesia linija; Hackney judesiai (kaip pinčerių, aukštas kojų kėlimas); priekyje trumpesnis žingsnis, dėl ko priekinė galūnė į pagrindą remiasi anksčiau negu galinė.
ELIMINUOTINI TRŪKUMAI
Visi eliminuotini trūkumai yra pakankamai rimti, kad šuo dėl jų negautų jokių apdovanojimų parodoje.
Bet kokia neproporcinga perspausta savybė (trumpos kojos, dideli kaulai, masyvi galva ar masyvus kūnas), kuri trukdo fiziniam aktyvumui ir darbui.
Snukis toks trumpas ir bukas, kad trukdo normaliai kvėpuoti.
Priekinės kojos (matuojant nuo alkūnės iki žemės) trumpesnės negu bendras aukštis ties ketera.
Priekinės kojos taip išlenktos, kad trukdo normaliai judėti.
Krūtinė tokia plati, kad trukdo normaliai judėti.
Nukirpta uodega.
DISKVALIFIKACIJA
Šunys su diskvalifikuotinais trūkumais negali dalyvauti parodose, apie juos turi būti pranešta UKC.
Vienpusis arba dvipusis kriptorchizmas.
Agresyvumas, ekstremalus bailumas.
Albinizmas.
Marmurinė spalva.
Vienpusis ar abipusis kurtumas.
Ilgas kailis.
Dvarfizmas (nykštukizmas).
Susukta uodega.
Pastaba: nors tam tikras agresijos kitiems šunims laipsnis yra būdingas veislei, hendleriai privalo laikytis UKC politikos dėl šunų temperamento UKC renginiuose.
JAV ausų ir uodegos trumpinimas yra teisėtas ir laikomas asmeniniu pasirinkimu. Tačiau kaip tarptautinis registras UKC žino, kad tai draudžiama kai kuriose šalyse. Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, UKC mano, kad nė vienas šuo UKC renginiuose neturėtų būti baudžiamas už pilną uodegą ar natūralias ausis.

JAV „pit bull“ reiškia ne veislę, o tipą. Tam tipui priklauso amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai, Stafordšyro bulterjerai, priklausomai nuo valstijos veislių gama gali skirtis, o kartais šuniui užtenka turėti kokį nors panašų bruožą ir jis jau bus pitbulių tipo atstovas – kas domisi, žino, kad toji masė (kartais daugybė skirtingų veislių) statistikoje paprasčiausiai vadinami pitbulterjerais… Taigi, jei į visus tuos šunis žiūrėsime kaip į tą pačią veislę, tik skirtingas jos atmainas (yra ir tokių požiūrių), skirtumų ieškoti neverta. Aš pati, žinoma, juos visus skirstau į atskiras veisles, vien dėl to, kad patys pitai ir stafai atsiskyrė daugiau kaip prieš 70 metų.

Šunų veislių sąvoką plačiai naudoti imta 1800ųjų pabaigoje, kai pradėta organizuoti jų parodas. Iš pradžių šunys skirstyti į tipus – retriveriai, pointeriai, spanieliai, greihaundai, aviganiai, gyvulių šunys, skalikai, mastifai ir buldogai, taip pat keletas „žaislinių“ ar „pet“ tipo šunų… Kai parodos išpopuliarėjo, šunis ėmė veisti taip, kad jie atitiktų griežtus raštu parengtus standartus, kuriuose aprašyta žmonių nuomonė apie tai, kaip jie turi atrodyti. Galų gale šunų tipus pradėjo skirstyti į veisles. Nustojus veisti dėl darbinių savybių ir persiorientavus į išvaizdą, daug veislių kaip darbinės tapo visiškai nebefunkcionalios. Dauguma bull tipo terjerų augintojų savo šunis stengėsi nuo tokių parodų laikyti kuo toliau ir ilgą laiką jiems neblogai sekėsi. Ir dabar daugelio tikrai darbui auginamų šunų savininkai sako, kad grožio parodos pridaro problemų veislei, tad jie arba visai atsiriboja nuo visokių FCI, arba apsilanko tik tiek, kad surinktų veisimui būtinus minimalius įvertinimus.

1936 metais AKC pitbulterjerus pripažino – pavadino juos Stafordšyro terjerais ir perspėjo, kad apie bet kokias pjautynes teks pamiršti (dėl to ir pavadinimą pitbulterjeras, labai jau akivaizdžiai susijusį su kovomis, teko pakeisti). Veislės standartas sudarytas remiantis grynaveislio pitbulterjero Colby`s Primo aprašu.

1972, kad būtų išvengta painiavos su angliškaisiais sfatbuliais, veislė pervadinta amerikiečių Stafordšyro terjerų vardu.

AKC užregistruotus pitbulterjerus, tapusius Stafordšyro terjerais, imti veisti ir auginti ne kovoms ar sportui, o parodoms ir kaip numylėtinius. Parodiniai gyvūnai veisiami, kad atitiktų išvaizdos standartus (tad būna vienodesnės išvaizdos), o darbinės savybės paprastai visai paliekamos užmarštyje. Dalis tų šunų iš seno įpratimo buvo registruojami ir kaip stafai, ir kaip pitai (pvz., UKC), dalis pitbulterjerų augintojų ranka numojo į parodas ir toliau šunis augino kovoms, sportui ir pan. Susidarė labai įdomi padėtis, kadangi UKC tik visai neseniai uždraudė "maišyti" linijas.

Galima sakyti, kad ta pati veislė – pitbulterjeras – 1930 metais buvo padalinta į dvi dalis, kurias daugiau kaip 70 metų veisė skirtingiems tikslams. Va čia ir kyla klausimas, ar tos dvi „dalys“ – tik du tos pačios veislės tipai, ar jau dvi atskiros veislės. Žvelgiant į AKC/FCI stafą ir ADBA/AADR pitbulterjerą, aiškiai matyti, kad juos galima vadinti skirtingomis veislėmis, nes skirtumai gana akivaizdūs.

Dalis UKC pitbulterjerų yra savotiški tarpiniai variantai dėl to, kad jie būna arba pitai, arba stafai, arba stafų/pitų mišrūnai. Tačiau šioje vietoje žibalo į ugnį gali įpilti kai kurių kitų veislių pavyzdžiai. Egzistuoja didelis skirtumas tarp gyvūnų, kurie net tam pačiam kinologų klube registruoti tuo pačiu pavadinimu, tačiau vieni veisiami darbui, kiti - parodoms.

Ar geriau veislinis parodinis šuo, ar ne - pasirinkimo reikalas. Daugeliui žmonių žymiai geriau ir patogiau auginti parodinį ar pet gyvūną – darbiniai šunys standartiniam vartotojui su vidutiniais reikalavimais gali pridaryti pernelyg daug problemų.

Gerai, jei turime grynaveislius amstaffą ir pitą – tada galime juos sugretinti ir drąsiai lyginti tuos skirtumus. Aišku, lyginant didelį kiekį tokių šunų, atsiras neatitikimų. Pvz., gali pasitaikyti red nose stafas (taip, tikimybė visada yra) ar pitas stafiškesne galva. Bet vis viena – mes turėsime kokį nors kilmės įrodymą ir žinosime, apie ką kalbama. Blogiau, jei šuo neturi kilmę įrodančių dokumentų ar išvis nežinome, kas šuns tėvai – tada, norint bent dalinai nuspėti, kas ten per padaras, reikia ieškoti požymių ir veislę spėti iš tų požymių gausos (taip sakant, „dėlioti pliusiukus“), yra šiokia tokia rizika nepataikyti. Net ekspertai žiūrėdami į šunį ne visada gali atskirti, ar tai pitbulterjeras, ar stafas – kartais žiūri į šunį, matai, kad jis lyg ir pitas, bet regi jame ir kažkokių stafiškų bruožų.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į veislių standartus:

Lygindami standartus, patys galite rasti neatitikimų ir panašumų. Aš paminėsiu kai kuriuos bendresnius ir dažniau pasitaikančius skirtumus (bet kuriuo atveju jie nieko 100 proc. negarantuoja).

Amerikiečių stafordšyro terjeras: JCh Moonlight Budulis S Almaznogo Ostrova (Moony)

Stafas kaulingesnis, tvirtesnio sudėjimo, kresnesnis, stambesnis, sunkesnis, turi labiau išreikštą priekinę kūno dalį, pabrėžtas priekines kojas, platesnę ir gilesnę krūtinę, negu pitbulterjeras (nors pitų standartas ir reikalauja pakankamai užpildytos krūtinės, nemažai jų vis viena yra siaurokos arba nepakankamai gilios). Daug dešimtmečių Stafordšyro terjerai veisti „ringo judėsenai“ – kad vizualiai šuo idealiai judėtų, todėl ir turime tuos, lyginant su pitbulterjeru, „perdėtus“ pečius ir galvą. Pitbulterjeras lengvesnis, liesesnis, jo raumenynas ne toks masyvus, labiau pabrėžtos užpakalinės kojos. Virš juosmens pitas turi nedidelę arką, kuri jam suteikia tam tikrą energingesnį, smarkesnio tipo šuns, įvaizdį. AKC standarte minimas stafo kryžiaus nuolydis neturėtų būti painiojamas su ta „pitbuliška“ arka. Pitbulterjerų tarpe didesnė išvaizdos tipų bei spalvų įvairovė.

Amerikiečių pitbultejeras

Pitbulterjeras gali sverti 13 (dažniau nuo 18) – 27 kg, stafas - 20 – 35 kg. Negrynakraujai pitbulterjerai paprastai būna kiek didesni už tikruosius, „parėjusius“ iš kovinių linijų. Tie „ne tokie tikri“ pitai veisiami ne dėl kokių nors savybių, o tiesiog todėl, kad yra pitai. Paprastai daugiausia problemų ir sukelia tokie neaiškaus veisimo šunys, nors dauguma jų irgi būna pakankamai stabilūs ir mieli. Deja, nelabai kas su jais atsakingai dirba, sėdi prie jų veisimo ir panašiai. Šie gyvūnėliai dažnai (kaip ir negrynakraujai amstaffai) atsiduria prieglaudose.

Daugelis pitbulterjerus sieja su raudona nosim, taip pat marmurine (merle) spalva. Stafas negali būti ne tik red nose, bet ir juodos su įrudžiu, kepenų spalvos ar turėti daugiau kaip 80 proc. baltos – šių šunų išvaizdoje pigmentacijai skiriamas didesnis dėmesys, tad kaip vieną iš skirtumų galima paminėti ir akių apvadus – stafą tamsiai apvestomis akimis pamatysite žymiai dažniau, negu pitbulterjerą.

Stafo galva atrodo „stipresnė“, jo skruostų raumenys ryškesni. UKC pito galva mažesnė, labiau plytos formos, plokščia kaukole. Kai kur užsimenama ir apie antakių lankų, kaukolės kaktinės dalies formos skirtumus. Amerikiečių Stafordšyro terjerų akys apvalesnės, pitbulterjerų dažniau migdolo formos.

Amerikiečių Stafordšyro terjeras

Anksčiau parodiniai stafai dažnai turėdavo kirptas ausis – tai suteikdavo jų išvaizdai gražumo, gal dar elegancijos, tam tikrų bruožų pabrėžimo ir, aišku, piktesnę išvaizdą. Pitbulterjerams ausys taip pat dažnai karpomos, ypač jei jie UKC kilmės.  ADBA/AADR tipo pitams, darbiniams bei koviniams šunims ausys trumpinamos daug rečiau.

Daugeliui paprastų „vartotojų“ šunų būdų skirtumas nelabai aktualus. Dauguma pitų gali būti agresyvesni kitiems šunims. Pitui dažnai būdingas ir stipresnis geimas, nes ji ilgiau veistas dėl šios savybės – koviniai šunys buvo auginami jėgai, ištvermei, greičiui ir tam jau minėtam geimui. Stafai, veisiami vien parodoms, prarado daug ką, dėl ko buvo auginti pitbulterjerai – tačiau buvo stiprintos jų socialinės, nervų sistemos stabilumo savybės. Pitbulterjeras greitesnės reakcijos, jis labiau bekompromisis. Stafas kiek socialesnis, ne toks drovus. Palyginus su pitais, tarp stafų dažniau pasitaiko "nuobodžių" šunų - tai yra, nelabai besidominčių žaidimais ar kita aktyvia veikla. Veterinarų teigimu, pitbulterjerai rečiau patiria traumas aktyvios veiklos metu.

pagal "Fantasy and Reality" (Richard F.Stratton, vasario mėn. Sporting Dog Journal) 

Šiame pasaulyje daug vietos fantazijoms – juk istorijos be mažų pagražinimų būtų pernelyg nuobodžios. Policininkai televizijoje įdomesni už tikrus, kadangi vos viename epizode matome daug daugiau įvykių, negu iš tiesų patiria realus pareigūnas. Tas pats galioja seklių laidoms. Tai daugiau įrašų naršytojai ir asmenys, ieškantys informacijos kitaip negu rodoma filmuose.

Korėjos karo metu tarnaudamas 11-joje Airbone divizijoje (dabar neaktyvi) įgijau šiek tiek žvalgybinio darbo patirties. Tačiau šnipų šou man vis tiek smagu stebėti, net jei tai gryna fantazija.

Labai ciniškas HL Mencken kartą pastebėjo, jog reikia leisti žmogui fantazuoti apie tokius dalykus kaip kad antai jo žmona graži ar vaikai protingi. Sutinku su tuo, tačiau manau, kad dažnai svarbu ir orientuotis realybėje. Daug klaidų pastebime kalbant apie šunis ar mūsų veislę. Kaip daugybės knygų apie šią labai populiarią veislę rašytojas jaučiu tam tikrą poreikį papasakoti tiesą apie kai kuriuos dalykus.

Laikykitės atokiau nuo kovinių linijų

Neprieštarauju, kad kitos veislės būtų veisiamos dėl grožio, tačiau dėl to kyla problemų. Štai pažvelkit į Neapolio mastinus. Mačiau kaip jie pasikeitė per vieną – du dešimtmečius. Labai mažai domiuosi šia veisle, tad buvau tik atsitiktinis stebėtojas. Tačiau veislė pasidarė kraupi. Turiu pasakyti, kad tai dėsninga visiems „šou šunis“ - nenoriu, jog kas pagalvotų mane kalbant kokius nors negatyvius dalykus apie kitas veisles. Vienas iš tokio nuveisimo paaiškinimų – norint, jog veislės atstovai būtų geri sarginiai šunys, pageidaujama, kad jie ir atrodytų baisiai. Gal ir taip, tačiau įtariu, kad tokią išvaizdą lydi gausybė sveikatos problemų. Šie šunys palyginti neseniai atrodė visiškai kitaip, nors ir teigiama, kad tai sena veislė.

Kažkada mastinai taip pat naudoti kovoms. Žinoma, šiuo klausimu jie niekad nepriartėjo prie amerikiečių pitbulterjerų, tačiau tikrai atrodė geriau, kai buvo veisiami darbui. Tačiau grįžkime atgal į mūsų veisles.

Amerikiečių Stafodšyro terjerai

Savo knygose rašiau, kad tai iš esmės kita veislė. Vis dar manau, kad ši mano pozicija galioja - selektyvus veisimas metams bėgant sukūrė didelį skirtumą. Situacija gan sudėtinga, kadangi kai kurie veisėjai tuos pačius šunis registruoja ir AKC, ir kitose organizacijose, dėl ko kai kurie šunys techniškai būna stafai. Corvino buvo vienas iš tokių selekcininkų pavyzdžių - jo šunys būdavo su dvigubomis registracijomis. Štai 8xw 1xl Going Light Barney's tėvas Booger buvo registruotas kaip stafas, tačiau buvo grynas Corvino šuo.

Stafai kilę iš tų pačių kraujo linijų kaip ir mūsų šunys. Atrankinės selekcijos procesas kisti ėmė apie 1936 m., kai veislę oficialiai pripažino AKC. Tarp parodų šunų liaudies egzistuoja savita politika, kurion net buvo įtrauktas veislės pavadinimas. Bulterjeras AKC jau buvo registruotas, šie šunys žinoti kaip baltieji kavalieriai ar šunys gladiatoriai. Ne visi buvo patenkinti šia registracija. UKC ir ADBA mūsų veislė buvo žinoma amerikiečių pitbulterjerų vardu.

Įdomu tai, kad XX a. pradžioje keli veislės atstovai AKC buvo registruoti kaip pitbultejerai, o ne amerikiečių Stafodšyro terjerai. Aš nežinojau apie šį faktą, tačiau Louis B. Colby man pasakė, kad jo tėvas ir keli kiti mylėtojai registravo šunis tokiu pavadinimu.

Kai parodinė anglų veislės versija – Stafordšyro bulterjerai – 1971 m. buvo priimti į AKC, stafų žmonės galėjo rinktis originalų pavadinimą – amerikiečių pitbultejeras – tačiau galimybe nepasinaudojo. Matyt priprato prie kažkada priverstinai pasiūlyto varianto.

Buldogai

Skaitę mano knygas greičiausiai pamena, kad spėju mūsų veislę esant tipiškiausiu senojo buldogo pavyzdžiu. Tai įrodymų, kurių nesivarginsiu čia kartoti, turinti teorija. Tačiau štai klausimas: kaip atsirado parodiniai buldogai? Kartais mūsų veislės mylėtojai parodinius buldogus vadina anglų buldogais, o ne tiesiog buldogais, taip atskirdami juos nuo mūsų veislės, kuri tarp mūsiškių visada vadinta buldogų vardu. Kada tarp šių dviejų veislių atsirado toks stulbinantis skirtumas? Norėčiau pasakyti, kad šiuo atveju įrodoma selektyvaus veisimo galia. Jau daugiau kaip šimtmetį parodų buldogai veisiami dėl keistos į žmones panašios išvaizdos - ir štai turime rezultatą.

Tai gan painu, kadangi bet kokiu atveju turime du buldogus. Abu naudojami kuriant kitas veisles. "Įstumta" nosis ar brachicefalinė išvaizda lengvai pasiekiamos selektyvaus veisimo pagalba, tad nereikia spėlioti, kas panaudota kuriant mopsus ar kitas panašias veisles (ne tokias senas kaip buldogai). Viskas ko reikia - tik tam tikro bruožo pasirinkimas, o transformacija trunka vos kelias kartas.

Kadangi šou buldogai atrodo baisiai, gyvena trumpai ir paprastai sunkiai šuniuojasi, kai kurie žmonės nori uždrausti juos veisti. Nesiruošiu būti  advokatu. Tačiau tų buldogų žmonės kažkodėl trokšta kalbėti apie jų ryžtą ir drąsą, kas akivaizdžiai nukelia į laikus kai tie šunys buvo arčiau mūsų veislės.

Bulterjerai

Mintis, kad ši veislė buvo plačiai naudojama kovoms, turi gan tvirtą fantazijų pagrindą. Anksčiau, kol dar nebuvau paslėpęs savo telefono numerio, sulaukdavau gausybės skambučių iš įvairiausių žmonių. Vienas bulterjerų augintojas man įsiminė. Tas vyrukas teigė, kad bulterjerai - vis dar gladiatorių karaliai ir kad kovinių šunų augintojai sėkmingai juos laikė. Kai pasakiau savo mokslinę nuomonę, bulterjeristas beveik užspringo savo paties juoku. Fantazija nėra blogai, jei tik nepamirštat, kad tai viso labo fantazija. Deja, tie užmaršumo atvejai pernelyg dažni.

Turiu tam tikrą palankumą „baltiesiems kavalieriams“, tačiau jie neįeina į mano mėgstamiausių veislių dešimtuką. Manau, bulterjerų augintojai padarė klaidą įlieję šiems šunims spalvų - balti jie atrodė geriau.

Kad galėjau išsamiai tyrinėti XIX a. literatūrą apie šunis – daugiausia pulkininko Wilbur Barnes nuopelnas. Jis turėjo didelę kolekciją ir leido man ją žiūrinėti. Keletą kartų mes įdomiai kalbėjomės aiškindamiesi įvairiausius aspektus, nors abu sutarėm, kad visa tai įtartina.

Pitbulterjerai

Prieš keletą dešimtmečių Dog Fancy užsakė mano straipsnį apie įvairias pitbulterjerų veisles. Tame straipsnyje paaiškinau, kad terminas „pitbulis“ apima kelias veisles, įskaitant bulterjerus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pranešama apie tiek daug pitbulterjerų užpuolimų. Kita priežastis ta, kad bet kuri ataka tapdavo labiau probleminė ten įsimaišius pitbuliui.

Nors nenorėjau straipsnyje naudoti termino „pitbulis“, turiu prisipažinti, kad mes jį vis dar vartojame kalbėdami apie šiuos šunis su kitais žmonėmis. Tie „kiti žmonės“ nenaudoja mūsų taikomos sąvokos „buldogas“, o „amerikiečių pitbulterjerą“ ilgai trunka ištarti. Žmonės gan dažnai sako „pitbulis“ kalbėdami apie mūsų veislę, tačiau jie vis dar susipainioję, tad pitbulio vardas plačiai taikomas ir kitoms veislėms, įskaitant bulterjerus.


Mėlyni šunys ir bully

Manęs teiravosi, kodėl tiek daug žmonių mėlynus pitbulterjerus smerkia kaip pradedančiųjų kaprizą. Iš esmės taip ir yra. Šiandieniniai mėlyni šunys dažnai turi polinkį į agresiją žmonėms, ko mes tikrai nenorime. Viena iš šitos bėdos priežasčių – naujokai, galvojantys, kad šie šunys turi būti agresyvūs ar tiesiog kietai atrodyti.

Kalbant visiškai sąžiningai, turiu pasakyti, kad mėlynų šunų garbinimas turi mažą pagrindą. Kaip kažkada susiformavo Old Family Red Nose linija, taip vienu metu būta ir mėlynų geromis savybėmis pasižymėjusių šunų. Tačiau jie buvo labiau atsitiktiniai atvejai ir nevirto atskira linija, kurios pakankamai šunų augintų įtakingi veisėjai kaip kad atsitiko su OFRN. Jokia mėlynųjų linija nesusiformavo ir nesulaukė šių dienų. Beje, Howard Heinzl man buvo paminėjęs, jog sutiko žmogų, auginusių gerų mėlynų šunų. Viena iš priežasčių kodėl jis man tai papasakojo ta, kad to žmogaus pavardė buvo Stratton.

Bully taip pat atskirti nuo daugybės geimui veisiamų šunų, kadangi jie keliauja panašia kryptimi kaip Neapolio mastinai – labai stipriai keičiasi jų išvaizda. Atrodo, dauguma jų turi labai prastą ištvermę. Labai nerimauju, kad jie nebūtų maišomi su kovoms veisiamomis linijomis.

Išvada

Fantazijoms pasauly yra pakankamai vietos. Tai puikūs pasakojimai ir daugeliu atvejų smagūs, tačiau kyla pavojus, kad dėl jų prarasime ryšį su realybe. Privalome visas atžvilgiais (mokslo, užsienio politikos ir vidaus politikos, jau nekalbant apie asmeninius santykius) orientuotis realybėje.

Visada ieškome tikro amerikiečių pitbulterjero. Mano nuomone, geriausią iš visų galimų šunų gausime, jei įsigysime kovoms veistą pitbulterjerą. Tokiu būdu turėsime protingiausią, sveikiausią ir universaliausią šunį – galbūt geresnį už bet kurią kitą veislę (žinoma, esu šališkas). Mes gauname realius dalykus, o ne fantazijas.