Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Žinome, kad 15 – 40 proc. displazijos atvejų paveldėti. Genai tikrai svarbūs, tačiau ar jie specifiniai veislėms, ar susiję su tam tikru vystymosi aspektu? O gal su kūno tvirtumu? Kartais sunku suprasti „mechanizmą“ - šunys su gerais klubais gamina palikuonis su blogais klubais ir atvirkščiai.  Arba kas atsitiks, jei visus keturkojus su pažeistais klubais šalinsime iš veisimo kai veislė jau pavojingoje įvaisos rizikoje? O ar galima veisti šunį, kurio tik vienas klubas blogas? Kaip elgtis, jei šuns klubai blogi, bet kiti iš tos pačios vados neturi jokių bėdų? Galų gale egzistuoja ir tam tikri aplinkos veiksniai, kurie taip pat turi savą indėlį šioje problemoje. Gal displazijos adatos ieškome net ne toje šieno kupetoje?.. Taip toliau ir panašiai – gausybė klausimų, kurių dauguma neturi teisingų ar vienareikšmiškų atsakymų.

Kol kas žinome tai, kad efektyviausias sprendimas yra veisėjo rankose – jis gali veisimui atrinkti tinkamus tėvus bei nuo pat šuniuko vaikystės koreguoti negenetinius faktorius, galinčius lemti displazijos atsiradimą ar jos laipsnio pablogėjimą.

Kas ta displazija?

Paprastai displazija minima kaip liga, kurią šuo arba turi, arba ne. Tačiau medicinoje šis bendras terminas susijęs su formos ar vystymosi anomalijomis. Displazija – tai sudedamųjų sąnario dalių pakitimas, galintis atsirasti dėl įvairiausių priežasčių. Galų gale net displazijos „buvimo“ atveju ji gali būti įvairių laipsnių ir dažnai nekelti jokių problemų. Dėl to šunų klubo sąnario displaziją galima vadinti susirgimų kompleksu, dėl kurių klubų sąnaryje atsiranda kaulų ir sąnarių paviršių defektai. Tai lemia šlaunikaulio galvutės išstūmimą iš klubo gūžduobės. Laikui bėgant sąnarys darosi vis nestabilesnis, vystosi jo išnirimas, artroziniai pakitimai. Kuo displazijos laipsnis didesnis, tuo aktyviau traumuojama sąnarį gaubianti kapsulė, kuri gali net deformuotis. Uždegimas paveikia visą sąnarį, pradeda nykti jo kremzlės. Liūdniausia, kad šie procesai negrįžtami. Šuns išgydyti neįmanoma – galima tik palengvinti jo kančias.

4 – 10  mėn. amžiaus šuniukai auga itin sparčiai, tada ir atsiranda pirmieji sąnarių pakitimai. Kartais, itin sunkiais atvejais, problema išlenda dar anksčiau. Paveikti šuniukai sunkiai keliasi, stengiasi nelakstyti ristele, guldami griūva. Pasyviai judinant sąnarį matyti, kad gyvūnui skauda.

Skausmas sergant displazija labai įvairus. Klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi, gausiai inervuoti yra sąnario kapsulė ir antkaulis, tad skausmai pasireiškia priklausomai nuo pakitimų pobūdžio.  Lengvomis formomis sergančių šunų kūnai taip prisitaiko, kad displazija gali būti visai nepastebėta.  Vidutinio sunkumo displazijos formomis sergantiems šunims reikia daugiau dėmesio, tačiau jie gali be problemų  nugyventi laimingą namų augintinio gyvenimą. Deja, sunkiais atvejais slauga ir priežiūra neefektyvios, o ligos eiga sunkiai prognozuojama.

 Displazija ir genetika

Tikrai žinome, kad displazija susijusi su genetika. Įdomu tai, kad du šunys, turintys puikius klubus, gali susilaukti kelių paveiktų palikuonių. Net šunys, kurių tėvai ir protėviai oficialiai yra „švarūs“, gali susilaukti palikuonių su sunkiais displazijos laipsniais. O štai veisiant „netobulus“ šunis (su mažu displazijos laipsniu), dauguma palikuonių gali gimti sveiki.

Displazija siejama su tam tikru kūno dydžiu, tipu, raumenynu, judesių ir augimo modeliu, temperamentu ir tt. - tarp panašaus tipo šunų, nors ir skirtingų veislių, ji paplitusi gan panašiai, nors tarp tų veislių genų srauto nėra. Kai kuriose veislėse lyginant su kitomis displazija paplitusi labiau, dažnai ji populiaresnė net tam tikrose linijose. Tai leidžia manyti, kad sutrikimas turi genetinį komponentą, tačiau jis vis dar nerastas. Tiesa, aptikti kai kurioms veislėms specifiniai su displazija siejami genai.

Greičiausiai tikimybė, kad mokslininkai aptiks paprastą genetinį sprendimą labai maža. Displazija – sudėtingas poligeninis bruožas, kuriam įtaką daro ir genai, ir aplinka: už ligos pasireiškimą atsako ne vienas genas, o jų kombinacija.

Genetika šiuo atveju nulemia tai, kad jei polinkio dipslazijai nėra, šuo gali kad ir špagatus ant slidaus pagrindo daryti ar kaip pasiutęs lakstyti nuo mažų dienų – jis bėdų neturės. Jei polinkis displazijai yra, tinkama šuniuko priežiūra gali nulemti jos laipsnį. Gali būti, kad tokiu atveju pakitimų išvengti nepavyks, tačiau jie bus ne tokie ryškūs.

Pagal OFA duomenis, amerikiečių Stafordšyro terjerai nepatenka į dažniausiai nuo displazijos kenčiančių veislių dvidešimtuką. Jie yra 24 vietoje, pitbultejerai - 28-oje, stafbuliai - 55-oje, bultejerai - 128-oje. Pitbulterjerų atsotvų polinkis į displaziją greičiausiai priklauso nuo tipo - pvz., UKC atstovai stambesni, daug jų turi stafų kraujo, tad jų ir polinkis į displaziją didesnis negu liesų, mažų AADR ar ADBA atstovų.

Šuniukų dydis ir klubo sąnario displazija

Didelių veislių šuniukai augti gali iki 18 mėn., kai mažesniųjų atstovai suaugusiųjų dydį pasiekia sulaukę 6 – 8 mėn. amžiaus. Pastebėta tokia tendencija – kuo šuo sunkesnis, tuo klubo sąnario displazijos rizika didesnė. Tie šuniukai, kurie gimę sveria daugiau ir auga aktyviau (anksčiau tampa sunkesni) dažniau kenčia nuo degeneracinių klubų sąnarių pokyčių.

Pastebėta, kad mažesnėse vadose gimę šuniukai būna sunkesni, o sulaukę 8 mėnesių amžiaus  dažniau kenčia nuo klubų anomalijų. Kuo daugiau gimimo metu šuniukas sveria, tuo didesnė šlaunikaulio pakitimų rizika. Gali būti, kad sunkesnių šuniukų nesubrendęs jungiamasis audinys ir minkštutis skeletas pernelyg apkraunami, kas nulemia tam tikrą šlaunikaulio galvos silpnumą.

Gausesnių vadų šuniukai gimimo metu sveria mažiau. Paprastai jie auga kiek sparčiau negu mažesnių vadų atstovai, ir, nors spartus augimas siejamas su displazijos rizika, atrodo, šiuo atveju svarbiau gimimo svoris.

Šuns tipas, dydis ir klubo sąnario anomalijų rizika

Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Dabar pamąstykime apie tokį įdomų dalyką. Žinome, kad tiek klubo, tiek alkūnės sąnario displaziją sukelia krūva genų, kurių kol kas nepavyko nustatyti. Genai taip pat lemia ir tai, kokio sudėjimo šuo bus. Net veislės viduje galimos variacijos tarp individų. Yra teorija, svarstanti variantą, jog galbūt šunų atrinkimas pagal displazijos laipsnius su klubais išties turi mažiau bendrumų, negu kad turėtų atrinkimas pagal šuns sudėjimą. Tai yra, galbūt tai biomechaninė problema, susijusi su šuns sudėjimu, o ne kažkoks specifinis genų rinkinys.

Veislės, tarp kurių displazija pastebima rečiausiai, yra nedidelės, lieknos, lengvų kaulų, gerai išvystytais raiščiais, gerais dubens ir šlaunų raumenimis, ilgomis bei siauromis galvomis, mažu riebalų kiekiu (oda ir poodiniai audiniai retai turi daugiau negu 1 – 2 proc. riebalinės masės), plona oda, kuri glaudžiai aptempia audinius. Tokie šunys greitakojai, gerai koordinuotais judesiais.

Veislių, tarp kurių displazija dažna, atstovai pasižymi kresnais ir apvaliais  kūnais, stambiais kaulais, didelėmis kojomis išskėstais pirštais, didelėmis bei plačiomis galvomis, raukšlėta kaklo bei galvos oda, stora oda (odoje ir paodyje daug riebalų,  pasturgalyje jie sudaro 5 – 10 proc. minkštųjų audinių svorio, be to, riebalai infiltruoti net į sausgysles ir raiščius). Šių šunų raumenys išsivystę prasčiau, eisena lėtesnė, ne tokia grakšti.

Dėl dirbtinės atrankos laikui bėgant tam tikros stambių veislių savybės dar labiau eina į kraštutinumus – jie stambėja, sunkūs kaulai dar labiau masyvėja, plečiasi galvos. Įspūdingai atrodantys čempionai susilaukia daugiau įspūdingų palikuonių, kurie kartu su „wow“ išvaizda atsigabena ir struktūrinį silpnumą. Tikėtina, kad kai kurių didelių veislių atranka pati savaime skatina šunų su polinkiu į displazija gausėjimą.

Augimo spartumas ir displazija

Skirtingų veislių augimo modeliai nevienodi (beje, kalytės auga lėčiau už patinus).  Pvz.,  Labradoro retriveriai auga greičiau už niūfaundlendus, o vienos stambesnių veislių  airių vilkogaudžiai ar leonbergeriai nebūtinai augs labai sparčiai. Veislių, tarp kurių klubo sąnario displazija dažna, šuniukai auga ir bręsta greičiau. Jie labai  ėdrūs, linkę persiryti.  Dėl pernelyg greito augimo nuo mažens šuniuko kūne susikaupia per daug riebalų, jis per daug sveria. Tai blogina klubo sąnario dinamiką ir biomechaninį efektyvumą. Jaunas antsvorio turintis šuo rizikuoja susižaloti minkštuosius audinius, kas gali nulemti displazijos išsivystymą nulemiančių pokyčių atsiradimą – juk kaulai ir raumenys tarpusavyje neatskiriami.

Šlubi apsirijėliai

Maisto kiekis, kurį gauna mažas šuniukas, gali lemti tai, kaip jis jausis pasenęs. 2006 metais paskelbtas daug diskusijų sukėlęs tyrimas. Jame teigiama, kad Labarado retriverių šuniukams klubų sąnarių displazijos tikimybę sumažinti pavyko jiems sušeriant ketvirtadaliu mažiau įprasto dienos davinio (praėjus 6 metams, displazija kamavo tik 10 proc. tų alkį kentusių šunyčių, kai tuo tarpu ji pričiupo pusę normaliai šertų kontrolinės grupės atstovų). Iš esmės tai labai paprastas ir ekonomiškas būdas sumažinti displazijos laipsnį ar padėti jau kenčiančiam šuniui, tačiau kaip sunkiai jis įgyvendinamas! Juk nėra nieko žavesnio už riebų šunelį su žaviomis raukšlytėmis ir kitais mielumėliais  - jis praktiškai ištirpdo širdį ir norisi jam pasiūlyti dar vieną sausainiuką, nors tas papildomas gramas vis labiau apkraus jo dar jautrias alkūnes ir pažeidžiamus klubus.

Žinoma, besiformuojančiam organizmui reikia pakankamai maisto kad jis teisingai vystytųsi, tačiau racionas neturi būti labai kaloringas (toks skatina neproporcingą kaukų augimą). Be to, per daug šeriami ar papildais farširuojami šuniukai gauna ir pernelyg daug specifinių maisto medžiagų (ypač šiuo atveju pavojingas kalcis), kurios jauną organizmą labiau žaloja, negu suteikia jam kokį nors „pranašumą ateičiai“. Nėra jokių įrodymų, kad papildomi baltymai ar vitaminai sumažintų klubo sąnario displazijos riziką – geriau tą laiką, kurį praleistumėte uždirbdamas pinigus brangiems šuns papildams, skirtumėte smagiai veiklai su juo.

Kokios pagrindinės rekomendacijos šėrimui? Atsiminkite, kad jauni vilkiūkščiai neėda nei labai sočiai, nei labai kaloringai – dažnai jie suryja likučius ir laksto nuolat išalkę, tad ir šeriant RAW/BARF taip pat vertėtų vengti labai kaloringų mėsų. Na o pasirinkus sausus ėdalus, didelių veislių šuniukus nuo 4 mėnesių galima pradėti šerti suaugusiesiems skirtomis formulėmis.

Krūvio negali būt nei per daug, nei per mažai

Svarbiausias laikotarpis klubų augimui ir vystymuisi yra pirmosios 87 šuniuko gyvenimo savaitės. Fizinė veikla stiprina kojų ir dubens raumenis, didina klubų sąnarių stabilumą. Tačiau  ne visa veikla yra naudinga. Jei šuniukas turi genetinį polinkį displazijos atsiradimui ir bėginėja slidžiais paviršiais bei būdamas jaunesnis kaip 3 mėn. amžiaus laipioja laiptais, ta tikimybė dar labiau išaugs. Beje, atsargiai ir su kamuoliukų ar lazdų mėtymais – gerai pavaikius net vyresnį šunytį, jam gali atsirasti nepageidaujamų pakitimų.

Naudinga mankšta – pasivaikščiojimai ant minkšto, nelygaus paviršiaus (pvz., pievelė). Vasarą gimusius šunis displazija kankina rečiau – jie daugiau laiko praleidžia lauke patirdami teisingą, jų amžių atitinkantį krūvį.

Minkštieji audiniai svarbesni negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio

Ką tik gimusių šuniukų klubai būna normalūs (idealūs). Gimimo metu nebūna jokių displazijos požymių ar kaulų bei kremzlių sutrikimų, kurie galėtų įspėti, kad va šitam tai jau išsivystys displazija, o tam - ne. Tačiau kartais nuo gimimo iki kol šuniukams sukanka 4 savaitės atsiranda su klubo sąnario audiniais  susijusių pakitimų, galinčių nulemti, kaip šlaunikaulio galvutė tilps gūžduobėje. Tai - bendrasis sąnarių palaidumo vystymasis,  būtina sąlyga procesams, dėl kurių įvyksta klubo deformacijos. Deja, nežinoma, kaip  sąnarių palaidumui būtų galima užkirsti kelią, ir ar tai genetikos, aplinkos ar abiejų jų sąveikos problema.

Rentgeno „šviesoje“ tik gimęs šunytis atrodo visai neturįs sąnarių, dauguma jo kaulų vis dar minkšti. Jam augant tam tikrose kaulų vietose patiriamos jėgos skatina „kamuolio“ ir „lizdo“ susiformavimą sąnaryje. Jei dėl kokios nors priežasties šlaunikaulio galvutė nebus tvirtai prilaikoma klubo gūžduobėje, visas vystymasis susijauks. To rezultatas – netinkamai susiformavęs klubo sąnarys. Žinome, kad šlaunikaulio  „nenormalumui“ ima ryškėti stresui  veikiant „sudedamuosius komponentus“. Pirmiausia tos jėgos pasidaro pakankamai didelės kai mažylis patenka į žindymo poziciją.

Nepriklausomai nuo gyvūno rūšies, displaziniai kaulų sistemos pakitimai gali atsirasti dėl to, kad minkštieji audiniai nėra pakankamai stiprūs, kad išlaikytų šlaunikaulio galvutę gūžduobėje. Šiuo atveju apkalbami minkštieji audiniai yra raumenys, raiščiai ir sausgyslės. Jų silpnumas ar nenormalių jėgų poveikis gali lemti klubo sąnario displazijos išsivystymą.

Jei sąnarys „laisvesnis“, šuniui judant ar stovint šlaunikaulio galvutę veikia nenormalios jėgos, vedančios į degeneracinius pokyčius. Nesuformavusių audinių traumos išlaisvina biocheminius ir uždegiminius procesus, kurie dar labiau blogina sąnarių būklę. Šuniukams su tvirtesniais klubais displazija neišsivysto. Tačiau, nors taip būtų galima tikėtis, ji neatsiranda visiems be išimties šuniukams su laisvesniais klubais.

Tokių nuo klubo sąnario displazijos retai kenčiančių veislių kaip greihaundai klubus prilaikantys raumenys labai gerai išvystyti. Net dienos amžiaus kurto klubo stabilumas akivaizdus – jis atrodo kaip nindzė palyginus su tokio paties amžiaus Berno zenenhundo šuniuku. Nustatyta, kad mažesnė dubens raumenų masė susijusi su padidėjusia displazijos rizika. Pvz., vokiečių aviganiai, kurių dubens raumenys geriau išsivystę, turi sveikesnius klubus. Deja, daugybė veislių, kitaip negu kurtai, neturi išskirtinių dubens raumenų. Kurtams šiuos raumenis suformavo atranka, orientuota į kuo greitesnius šunis. O va tokie šunys kaip zenenhundai  turėjo būti dideli ir tempti vežimėlius. Kaip šiame straipsnyje minėta anksčiau, iš anatominių skirtumų tarp veislių lengva aptikti polinkį į degeneracines klubo ligas.

Klubo sąnario displazijos diagnozavimas

Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Daugumai grynaveislių šunų, kurie bus veisiami, paprastai atliekama oficiali ekspertizė (HIP - klubo sąnarių ir ED - alkūnės sąnarių).  Šunų, kuriems būtina ši ekspertizė, veislių sąrašą nustato LKD veisimo nuostatai, tačiau keturkojį ištirti galima ir savo noru (pvz., jei šis ruošiamas sportui). Daugeliui šunų ekspertizę galima atlikti nuo 12 mėn. amžiaus, tačiau itin didelių veislių atstovams ji atliekama nuo 18 mėn. amžiaus. Norint atlikti ekspertizę į pagalbą tenka pasitelkti rentgeno apartą. Tyrimas atliekamas anestezuotam šuniui.

HIP (klubo sąnarių) displazijos vertinimas:

A – Klubo sąnarių displazijos nėra

B – Beveik normalūs klubo sąnariai

C – Lengva klubo sąnarių displazija

D – Vidutinė klubo sąnarių displazija

E – Sunki klubo sąnarių displazija

Deja, net rentgenograma ne visada būna tiksli – vieno tyrimo duomenimis, 80 proc. šunų, kurie ištyrus tradiciniais metodais laikomi normaliais, išties gali būti rizikos grupėje, kuriai gresia displazijos bei osteoartrito išsivystymas. Gali būti, kad dėl to net selektyviai veisiant tik puikiai įvertintus šunis, veislės vis viena nėra visiškai išvaduotos nuo šios problemos.

Kai padėti kenčiančiam šuniui?

Kadangi klubo sąnario displazija nepagydoma ir sukelia negrįžtamus pakitimus, šuniui padėti galima malšinant simptomus ir kuo ilgesniam laikui pratęsiant kuo normalesnį jo gyvenimą. Nuskausminamųjų vaistų geriau vengti kiek įmanoma – skausmo nejausdamas gyvūnas judės aktyviau ir gali dar labiau pabloginti savo būklę.

Pažeisto sąnario funkcijas galima atstatyti chirurginiu būdu – iš dalies ar visiškai protezuojant klubo sąnarį.

Geriausia, jei susiimama kai šuo dar jaunas. Displazijos paveiktam keturkojui negalima sportuoti ar pervargti, tačiau jis turi judėti pakankamai, kad minkštieji audiniai palaikytų sąnarį stabilų. Be to, pasyvaus judėjimo metu kremzlės maitinasi ir atsinaujina – tad šuniu naudingi ilgi, lėti pasivaikščiojimai, plaukimas (o, ypač plaukimas – jei šuo plaukia taisyklingai, judesio metu sąnariai „maitinasi“, tačiau nėra apkrauti). Keturkojį patartina saugoti nuo traumų, peršalimo.

Neretai šeimininkai išbando ir alternatyvias priemones, kurios kartais padeda. Viena jų – taškinis masažas, arba akupresūra. Spaudžiami trys akupresūros taškai, supantys dubenkaulį: BL54, GB29 ir GB30. Alternatyvios veterinarinės medicinos atstovai teigia, kad jų stimuliavimas malšina skausmą. Apie minutę šie taškai spaudžiami trimis pirštais: vienos rankos rodomuoju, kitos – rodomuoju ir nykščiu.

Kasdienis masažas gali atpalaiduoti įsitempusius raumenis ir pagerinti kraujo apytaką, tokiu būdu taip pat sumažindamas skausmą. Masažą rekomenduojama pradėti lėtais judesiais – tai sušildys raumenis. Kaulų nespauskite – trinkite tik raumenis. Apie tai, kaip teisingai atlikti masažą ir rasti akupresūros taškus, galite pažiūrėti šiuose vaizdo įrašuose:

https://youtu.be/ZCvYiPHqltg

https://youtu.be/YRPuvCUqycQ

Skaudantiems sąnariams gali padėti šildymas. Šiluma gerina kraujotaką ir sumažina skausmą. Tereikia karšto vandens pripilti į šildymo pūslę ar paprasčiausią butelį, apvynioti jį rankšluosčiu ir 10 min. laikyti prie skaudančio sąnario. Procedūrą taikyti 1 – 2 kartus dienoje.

Kadangi dėl displazijos sąnariai patiria netolygias apkrovas, jie gali greičiau susidėvėti, kas veda prie skausmingo artrito. Kremzlei atkurti paprastai naudojami papildai su gliukozaminu (iki 23 kg sveriantiems šunims dienai jo reikia 250 mg, didesniems 500 mg) arba gliukozamino ir chondroitino mišinys.

Dažnai skausmą sukelia uždegimas apie sąnarį. Jį, kaip ir kremzlių patiriamos žalos laipsnį, sumažinti gali vitaminai E ir C. Šunims, sveriantiems iki 7 kg, kasdien rekomenduojama duoti 10 TV vitamino E, sveriantiems 7 – 23 kg – iki 320 TV, didesniems – 30 TV. Vitaminą C rekomenduojama duoti miltelių pavidalu – taip jis lengviau virškinamas. Daugiau kaip 23 kg sveriantiems šunims rekomenduojama kasdien duoti ketvirtį arbatinio šaukštelio (1000 mg), 7 – 23 kg – aštuntadalį, mažesniems – nedidelį žiupsnelį vitamino C. Tik atsiminkite, kad jis gali sukelti viduriavimą.

Kalbant apie vaistažoles, viena populiariausių – boslevija (Boswellia serrata). Dėl tikslios dozes vertėtų pasitrati su veterinaru, bet paprastai rekomenduojama 150 – 200 mg dienai. Taip pat daug teigiamų atsiliepimų galima išgirsti apie vadinamąjį „velnio leteną“ (šliaužiantįjį inkaruotį). Šio metu rinkoje yra gausybė šunų sąnariams skirtų papildų, tad tinkamą preparatą išsirinkti neturėtų būti sunku.

Prevencija

Nors dar nežinoma, kaip užkirsti kelią sąnarių palaidumo vystymuisi, galima įvardinti kai kuriuos veiksnius, kuriuos įmanoma kontroliuoti. Pirmiausia, ko privalo imtis veisėjas – tai atrankinis šunų veisimas mažinant klubo sąnario ligos paplitimą (kas yra kiek pavojinga, kadangi taip prastėja veislės genofondas). Toliau seka aplinkos veiksnių kontrolė, kuri gal ir nepadės išvengti displazijos, tačiau sumažins jos laipsnį.

Veisėjas privalo informuoti šuniuko savininkus apie tai, kaip reikia elgtis su nauju keturkoju ir perspėti, kad per daug meilės gali jį stipriai sužaloti. Peršėrimas, raciono pakitimai (skanus šlamštas nuo stalo, sausainiukai), per daug fizinės veiklos gali nebaisų klubo „palaidumą“ paversti skausminga displazija.

Šuniukai atrodo tvirti ir elastingi, tačiau jų skeletas nesubrendęs ir suaugusio šuns dydį pasieks tik 5 – 6 mėn. amžiaus, o kaulėti baigs 12 – 24 mėn. Gal tie Youtube vaizdeliai apie nuo laiptų besiverčiančius šuniukus ir atrodo labai žavingi bei linksmi, tačiau išties juose nėra nieko smagaus.

Žinoma, vengiant displazijos išsivystymo negalima šunyčio uždaryti visai dienai į narvelį - tam tikras fizinis krūvis jam naudingas, jo dėka tvirtėja klubų srities raumenynas, geriau prilaikomos sąnarių sudedamosios dalys. Gera minkštųjų audinių būklė – svarbi sąlyga displazijos prevencijai.

Gan neseniai mokslininkai pristatė dar vieną prevencinę programą - Juvenile Pubic Symphysidesis (JPS), kurios metu mažiems šuniukams šildomos sritys netoli dubens centro. Taip žudomos už kaulų vystymąsi atsakingos ląstelės, ko dėka veterinarai gali „liepti“ kaulams augti skirtingais tempais ir formuoti pageidaujamus klubų sąnarių kampus. Ši procedūra rekomenduojama 16 – 20 sav. amžiaus šuniukams.

Svarbiausi aplinkos veiksniai, kurių privalu vengti (ypač auginant „rizikos grupės“ šuniuką):

  • netinkamas fizinis krūvis;
  • peršėrimas;
  • per daug maisto medžiagų, vitaminų, skatinančių greitą augimą.

Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina... ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama.

Simptomai

Panosteitas pasireiškia kaip ūmus staigus traumos nesukeltas šlubavimas. Gali paveikti vieną ar daugiau galūnių. Kartais pasitaiko apetito praradimas, mieguistumas, karščiavimas, tonzilitas. Šuo gali nenorėti vaikščioti ar mankštintis. Dažniausiai paveikiami ilgieji kaulai, diagnozuojama juos palapuojant (paspaudus kaulą šuo reaguoja skausmingai), padarius rentgeno nuotraukas.

Skausmas gal trukti iki kelių mėnesių. Panosteito epizodai trunka iki 2 – 3 sav. ir kartojasi, kol praeina savaime. Šlubavimas gali peršokti iš vienos kojos į kitą.

Paveiktieji

Panosteitas pasireiškia 5 – 18 mėn. šuniukams. Patinai paveikiami dažniau negu kalės. Į problemą labiau linkę vidutinių ir didelių veislių šunys – vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, basetai, dobermanai, labradoro retriveriai, rotveileriai, dogai... Galima teigti, kad didžiausia tikimybė susirgti gresia 6 – 18 mėn. amžiaus didelės veislės patinui.

Priežastys

Priežastys nežinomos, teorijų iškelta daugybė. Dažniausiai įvardijama genetika, stresas, infekcijos, metabolizmas, autoimuniniai komponentai, greitas augimas, per daug baltymų...

Iš pradžių įtarta, kad ligą sukelia bakterinė infekcija. Tačiau nepavyko aptikti sukėlėjų, be to, sergantiems antibiotikai nelabai padeda.

Sergančių šunų kraujo čiulpus persodinus sveikiems, šie taip pat suserga. Dėl to įtarta, kad ligą sukelia virusas. Didelis karščiavimas, tonzilitas ir kraujyje padaugėję leukocitų šiai teorijai pritartų.

Yra panosteitą siejančių su vakcinomis nuo maro. Teigiama, kad problema išryškėjo kaip tik tuo metu, kai vakcina tapo plačiai prieinama rinkoje.

Tikėtina ir tai, kad panosteitas gali turėti genetinę priežastį. Jis dažnesnis tarp tam tikrų veislių ar linijų. Dažniau panosteitas pasitaiko tarp didelių veislių stambesnių individų (dėl to ir liga dažnesnė tarp patinų - jie stambesni).

Įtakos gali turėti ir mityba – ypač riebus, baltymingas maistas. Pastebėta, kad daugeliu atvejų panosteitas pasireiškia naminį, nesubalansuotą ėdalą gaunantiems šunims. Iš prigimties stambų šunytį pašėrus baltymingais, vitaminingais, greitai svorį auginančiais pašarais, raumenynas susiformuoja ir užauga greičiau, nei kaulai ir sąnariai, tad tie "nebelaiko".

Greičiausiai tai daugiaveiksnė liga, turinti keletą priežasčių, kuriomis būti gali ir virusai, ir genetika, ir – galbūt - mityba.

Gydymas

Nėra jokio specifinio gydymo. Kadangi liga dažnai būna skausminga, duodama priešuždegiminių skausmą malšinančių vaistų (Rimadyl). Daugeliu atvejų užtenka riboti fizinę veiklą. Tarp šlubavimo epizodų galimas lengvas ar vidutinis krūvis. Paprastai liga praeina savaime ir be gydymo, turi labai nedaug pašalinių poveikių.

Patartina šunį šerti prastesniu pašaru, su mažiau baltymų ir kalorijų, kad būtų pristabdytas raumenų masės augimas. Tiesa, kai kurie šunys su panosteitu praranda apetitą, tada reikia itin gerai subalansuoto raciono. Kai kas papildomai duoda omega-3 riebiųjų rūgščių, antioksidantų kaip vitaminas C.

Prevencija

Kol kas nežinoma jokio būdo panosteitui išvengti. Galima vertinti veisiamus šunis, ar jie turi polinkį į šią problemą, ir neperšerti šuniukų, ypač jeigu tie priklauso stambesnėms veislėms.

Pseudonėštumas, tariamas nėštumas, netikras nėštumas – iš esmės normali kiaušidžių ciklo dalis, hormoninis disbalansas, atsiradęs kalės kūne po rujos.

Lyginant su kitomis rūšimis, šunų rujos cikle vadinamoji geltonkūnio fazė yra ilga. Tai ir lemia pieno atsiradimą porujo metu. Šiame periode krenta progesterono kiekis, tačiau gausėja prolaktino – to rezultatas ir yra pokyčiai, vadinami pseudonėštumu. Taip pavadinti jie todėl, kad tas pats pastebima ir šuningumo pradžioje – lyg ir nėštumas, bet netikras.

Beje, kalėms, kenčiančioms nuo hipotirozės, taip pat galimi pokyčiai, stimuliuojantys prolaktino gamybą, irgi galintys sukelti netikro nėštumo simptomus.

Manoma, kad pseudonėštumai gali kankinti 50 – 75 proc. kalių. Tam įtakos turi amžius, aplinkos faktoriai, netgi veislė. Netikras nėštumas nesikerta su kalės vaisingumu ar galimybe susilaukti palikuonių.

Kokia pseudonėštumo nauda?

Šunų pasaulyje pseudonėštumas – įprastas dalykas. Šiuos gyvūnus bei jų protėvius tokia „būklė“ lydėjo daugybę evoliucijos metų. Laukinėje gamtoje visos vilkės rujoja panašiu metu. Tačiau, kaip žinia, paprastai vados susilaukia tik viena – svarbiausia – gaujos narė. Iš pradžių jauniklius ji laiko atskirai nuo kitų gentainių, tačiau vėliau jai prireikia pagalbos rūpinantis neklaužadomis. Kitos vilkės tuo metu gamina pieną ir jos (ar kuri nors viena „išrinktoji“) padeda rūpintis vilkiukais. Tokia papildomų žindyvių praktika padidina atžalų galimybes išgyventi.

Požymiai

Pseudonėštumas būdingesnis jautraus charakterio kalėms ir gai būti susijęs su jų nervų sistemos ypatumais. Vienas iš pseudonėštumo požymių – elgesio pakitimai: neramumas, apetito praradimas ar – atvirkščiai – jis kaip tik padidėja, guolio, „gūžtelės“ sukimas, agresijos kitiems šunims, motiniškų instinktų sustiprėjimas.

Kalė gali priaugti svorio, jai atsiranda pieno (ar bent padidėja pieno liaukos). Tai gali lydėti ir komplikacijos kaip mastitas, pieno dermatitas, tačiau jos nėra dažnos.

Pseudonėštumo požymiai prarastai išnyksta per kelias savaites, tačiau gali kartotis po kiekvienos rujos (kartais netgi po kiekvienos rujos vis stipriau). Pirmą kartą rujojančioms kalėms pieno liaukų pabrinkimas paprastai trunka ilgiau.

Gydymas

Pseudonėštumo požymiai savaime praeina per 2 – 4 savaites. Tuo metu patariama sumažinti maisto kiekį – tai sumažins ir pieno gamybą. Atrodo, porai dienų leidus šuniui visiškai pabadauti, pseudonėštumas praeina dar greičiau. Fizinis krūvis taip pat greičiau sutvarko šias problemas.

Kai kas sumažina šuniui priėjimą prie skysčių (vandens)– tačiau, atrodo, dažniau tai ne padeda, o tik padidina mastito atsiradimo tikimybę.

Jokiu būdu nelieskite kalės spenelių – tai tik paskatins pieno gamybą. Jei augintinė juos pradėjo laižyti, neleiskite jai to daryti (galbūt net teks uždėti specialią po operacijų naudojamą apykaklę).

Kartais naudojami kompresai – pvz., per pusę vandeniu skiestas obuolių actas, nors jų poveikis nėra vienareikšmiškas.

Esant poreikiui (pvz., gresiant mastitui ar artėjant svarbiai parodai) pasitelkiami ir vaistai, slopinantys pieno gamybą inicijuojančio hormono sintezę smegenyse. Kai kuriais sunkiais atvejais kalei duodama raminamųjų. Vaistus gyvūnui gali skirti tik veterinarijos gydytojas,.

Jei kalė nėra planuojama veisti, geriausiai būtų ją sterilizuoti. Taip visam laikui išvengiama „hormonų audrų“ ir po jų atsirandančio tariamo nėštumo. Ramiau tampa ir kalei, ir šeimininkui.

Šunų herpes virusas CHV-1 priklauso Herpesviridae šeimai ir gali būti mirtinas šuniukams. Jis paplitęs visame pasaulyje, jo „veikla“ itin pastebima JAV, Kanadoje, Australijoje, Japonijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Primą kartą kaip mirtina šuniukų liga jis užfiksuotas 1960 m. Pasak tyrimų, virusu apsikrėtę (yra nešiotojai) 40 – 93 proc. pasaulio šunų.

Liga, požymiai

Inkubacinis periodas (laikotarpis nuo užsikrėtimo iki požymių atsiradimo) 6 – 10 dienų. Susirgę šunyčiai cypia, būna silpni, vangūs, jiems būdingos išskyros iš nosies, minkštos, geltonos išmatos, prarastas čiulpimo refleksas. Taip pat galimas nekrozinis vaskulitas (kraujagyslių uždegimas), pilvo kraujosruvos, akių pakitimai (keratitas, uveitas, regos nervo uždegimas, tinklainės uždegimas, tinklainės displazija).

Jei kalė užsikrėtė nėštumo pabaigoje ir kraujyje neturi pakankamai antikūnų, visi arba didžioji dalis naujagimių žus pirmosiomis gyvenimo savaitėmis. Taip gali nutikti tiek kalei užsikrėtus pirmąjį kartą, tiek ir įvykus ligos recidyvui. Dažniausiai šuniukai užsikrečia gimdymo metu arba tuoj po jo. Galima ir intrauterininė infekcija, kuomet šuniukai pažeidžiami dar gimdoje. Tokiu atveju gali įvykti abortas arba vaisių rezorbcija. Dažniau tai įvyksta pirmą kartą užsikrėtusioms jaunoms kalėms.

Šuniukai, kurių motinos turi pakankamai antikūnų, gana lengvai išgyvena pavojingą laikotarpį. Neatsparūs šuniukai paprastai žūva per pirmąsias 3 gyvenimo savaites, o 80 proc. jaunesnių kaip savaitės amžiaus šuniukų užgęsta per 1 – 2 dienas. Jaunesni nei 3-4 savaičių amžiaus šuniukai neturi termoreguliacijos mechanizmo ir jų imuninė sistema nėra pakankamai susiformavusi, tad jų kūneliuose virusas lengvai dauginasi.

Suaugusiems šunims ir vyresniems nei 3-4 savaičių šuniukams šis virusas sukelia lengvą kvėpavimo takų katarą, kuris paprastai praeina savaime arba išvis be pastebimų simptomų. Vyresnių šuniukų simptomai švelnesni, kadangi jie jau sugeba palaikyti kūno temperatūrą – jiems padeda karščiavimo atsakas. Persirgę šunys visam gyvenimui tampa viruso nešiotojais (virusas nepasišalina iš organizmo, o lieka kai kuriuose nerviniuose ganglijuose), jiems gali išsivystyti slapta, latentinė infekcija, atsirasti neurologinių problemų (apsunkintas vaikščiojimas, aklumas). Latentinės infekcijos atsinaujinimą gali iššaukti stresas arba imuninę sistemą slopinantys vaistai.

CHV-1 buvimas organizme diagnozuojamas iš kraujyje esančių antikūnų titro. Norint išsiaiškinti, ar naujagimiai šuniukai žuvo nuo herpes viruso, lavonėlius reikia siųsti į veterinarinę laboratoriją.

Kaip užsikrečiama

Šunys užsikrečia tiesioginio kontakto būdu – uostydami ir įkvėpdami kitų šunų išskyras iš nosies, snukio, lytinių organų ir pan. Šuniukams virusas perduodamas gimdymo kanalais ar susilietus su užsikrėtusiųjų burnos ir nosies išskyromis.

Tarp suaugusių šunų tai lytiškai plintanti liga: šuo gali užkrėsti kalę per spermą, o kalė šunį – per makšties išskyras. Aktyvų virusą pernešantys gyvūnai atrodo sveiki. Taip pat galima apsikrėsti iš dubenėlio geriant užterštą vandenį.

Sergančio šuns priežiūra

Suaugusiems šunims gydymo nereikia, jie patys lengvai pasveiksta. Jaunesniems nei 3 sav. šuniukams galima taikyti simptominį gydymą, laikyti juos šiltai, tačiau paprastai tai nebūna efektyvu. Kadangi virusas aktyvus tik vėsioje aplinkoje, reiktų užtikrinti, kad šuniukų guolio temperatūra būtų apie +36° C.

Prevencija

Laikantis sanitarijos, teisingos mitybos, vengiant dažnų tiesioginių kergimų, šunis tiriant arba skiepijant šios ligos rizikos galima išvengti arba bent minimaliai sumažinti jos tikimybę.

Geriausias būdas apsaugoti šuniukus nuo CHV - palaikyti jų motinos psichinę ir fizinę sveikatą. Naudinga nuo antrojo nėštumo mėnesio šuningą kalę izoliuoti nuo kitų šunų, taip pat motiną su šuniukais iki 3 savaičių po gimdymo.

Virusas neišgyvena ne kūne, dauguma ploviklių, dezinfekcinių medžiagų jį lengvai sunaikina. Šunų herpes virusas nėra atsparus aplinkos poveikiui, jį greitai nužudo net tiesioginiai saulės spinduliai.

Susibūrimuose, kur sutinkama daug šunų (parodose), reiktų vengti tiesioginių kontaktų su jais. Patartina neleisti augintiniui ėsti ar lakti iš kitų šunų indų.

JAV vakcinos nuo herpes nėra. Europoje nuo 2003 m. naudojama Eurican Herpes 205. Kalės skiepijamos du kartus per rują ar ankstyvu nėštumo laikotarpiu. Paprastai pirmasis skiepas daromas likus maždaug savaitei iki kergimo, kergimo metu arba po kergimo praėjus savaitei, antrasis likus 1 - 2 savaitėms iki vaikavimosi. Tai daroma siekiant padidinti antikūnų kiekį kalės kraujo serume. Kales vakcinuoti reikia kiekvieno kergimo metu, kadangi imuninis atsakas po vakcinacijos būna trumpalaikis. Vakciną užsisakyti paprastai tenka iš anksto, tad perspėkit apie tai veterinarą.

Paprastai korekciniai antkakliai dresūroje naudojami norint, kad šuo sustabdytų kokį nors veiksmą ir darytų ką nors kita. Dažniausiai jie pasirenkami šunį mokant netempti pavadžio - gyvūnas pradeda tempti, gauna „pakirtimą“ ir gerai jaučiasi tik nustojęs tampytis. Yra šunų, kuriems tokių priemonių niekada neprireikia, yra ir tokių, kuriems jas tenka išbandyti. Bet kokiu atveju dresuojant šunį pirmiausia reikia suteikti galimybę dirbti be koreguojančių priemonių, o rimtesnes pasilikti sunkesniems atvejams. Jei šuniui aiškiai parodomi pasirinkimai, jis bus laimingas ir norės dirbti.

Smaugiamasis antkaklis

Smaugiamasis antkaklis – viena iš dresūros priemonių, kuria reikia mokėti naudotis. Jį rinktis patartina tada, kai kiti metodai išties nepadeda.

Šį antkaklį reikia mokėti tinkamai uždėti. Grandinėlė turi būti aukštai ant šuns kaklo, o ne kabėti „kažkur apačioje“. Ji negali būti nei per ilga (nebus greito, stipraus pasipriešinimo truktelint), nei per trumpa (antkaklis susitrauks per greitai). Paprastai pirmiausia (ir dažnai pakanka vien to) grandinėlė naudojama segant prie abiejų žiedų – pervėrimas pasirenkamas „sunkesniems atvejams“ (siekiant didesnio efektyvumo ar kai šuo labai nejautrus). Žiedas, kuris tvirtinasi prie pavadėlio, turi eiti šuns kaklo viršuje, ne po juo. Grandinėlė turi formuoti P raidę, kurios „uodega“ būna toj pačioj pusėj kaip ir žmogus.

Kai šuo pradeda tempti, grandinėlė trumpai ir staiga truktelima („pakirtimas“). Jokiu būdu negalima tolygiai šuns tempti pas save ar leisti jam tempti jam pačiam, tikintis, kad jis ir taip „pasimokys“ – grandinėlė skirta pakirtimui. Ji netinka ilgiems, kasdieniams pasivaikščiojimams – tai dresūros, ne vedžiojimo priemonė. Netinkamai su ja elgiantis, ji gali sukelti traumas. Jei vedžiojimo metu šuniui leidžiama tolygiai tempti pavadį, jis tiesiog išmoksta tempti nepaisydamas grandinės. Taip ji pasidaro neefektyvi ir nujautrina šuns gebėjimą reaguoti į mokymą. Tada išauga sužalojimų rizika. Verta atsiminti ir tai, kad kai kuriais atvejais šuo į smaugtuką, kaip ir spygliuotą antkaklį, gali nereaguoti (tam tikromis aplinkybėmis tai netgi gali sustiprinti susijaudinimą).

Smaugiamosios grandinėlės negalima dėti kelių mėnesių amžiaus šuniukui, ligotam, senyvam šuniui, ja negalima rišti šuns (šuns niekad negalima palikti su grandinėle – jis netyčia gali pasismaugti).

Naudojant smaugiamuosius antkaklius, yra rizika sužaloti šuns minkštuosius audinius, trachėją, patempti kaklą, paralyžiuoti gerklų nervus. Kai kuriais atvejais galimas akių pažeidimas (sprogusios kraujagyslės), alpimas, koordinacijos sutrikimas. Yra nuomonių, kad smaugiamas antkaklis gali sužaloti ir trapią skydliaukę, seilių liaukas bei limfmazgius apie ausų apačias. Tinkamai naudojant tokį antkaklį žalos tikimybė minimali, tačiau vis tiek egzistuoja. Itin smaugiamųjų antkaklių reikėtų vengti auginantiems šunis trumpais snukiais, iššokusiomis akimis ir mažomis trachėjomis (pvz., mopsus ar buldogus).

Griežtas antkaklis

Nors atrodo it puikiausias kankinimo įrankis iš slaptos sadisto svajonės, šis antkaklis ne toks žalingas kaip „smaugtukas“. Jis sukelia mažesnį spaudimą lyginant su grandinėle smaugiamojoje pozicijoje - jo paviršiaus plotas didesnis. Be to, grandinėlėje apkrova veikia netolygiai ir korekcija ne tokia efektyvi. Dirbant su spygliuotu antkakliu nereikia naudoti tiek daug jėgos. Toks antkaklis itin tinka stipriam, užsispyrusiam šuniui.

Renkantis griežtą antkaklį, svarbu jo kokybė – negalima gailėti pinigų, būtina įsigyti gerą gaminį. Pigūs antkakliai su aštriais spygliais, taip pat netinkamai parinkti antkakliai gali sužaloti odą. Kokybiškų antkaklių dygliai užapvalinti ir pasiskirstę taip, kad jėga tolygiai pasiskirsto per juos visus.

Spygliuotas antkaklis dedamas ant šuns kaklo po ausimis – jautriausioje vietoje. Jis neturi kabėti kažkur apačioje ir nėra maunamas per galvą. Liežuvėliai negali būti pasukti išorėn.

Net šį antkaklį naudojant tinkamai slypi keletas pavojų. Pvz., šuo su „griežtu“ tiesiog mokomas nereaguoti į kitus šunis ir truktelėjimas seka tik tada, kai jis pamato kitą šunį - su laiku kito šuns pasirodymą pradeda sieti su nemaloniu jausmu. Be to, tokio antkaklio negalima naudoti supykus – dresūra skirta ne smurto poreikio realizacijai, tai smagus užsiėmimas. Šį antkaklį gali naudoti tik ramus, „objektyvus“ žmogus.

Daug kas spygliuotus antkaklius naudoja neteisingai – panašiai kaip ir grandinėles. Savininkas energingam, mėgstančiam tempti pavadį šuniui uždeda tokį antkaklį ir vedžioja su juo kasdien. Šuo greičiausiai tempia kiek mažiau, tačiau kadangi antkaklis paprastai dedamas netinkamoje vietoje ir naudojamas ne taip kaip reikėtų, jo poveikis minimalus, o kaklo sužalojimo tikimybė išauga. Su laiku šuo prie tokio vežiojimo pripranta ir vėl pradeda tempti pavadį (tada sakoma „šuo priprato prie giežto antkaklio“). Kai kas griežtus mėgsta dėti vien dėl to, kad šuo dėl to atrodo kietai. Išties galima pamatyti daug šunų, vedžiojamų su tokiais antkakliais vietoj įprastinių – tai blogas ir netikęs pasirinkimas.

Verta atsiminti ir tai, kad negalima šuns paleisti lakstyti ir žaisti su kitais gentainiais uždėjus griežtą antkaklį – kitas šuo į jį gali rimtai susižaloti.

Apynasriai

Daug kas nepasitikėdami korekciniais antkakliais renkasi specialius apynasrius – „halterius““. Jie veikia it galvos petnešos ir naudojami šunį mokant eiti greta. Šuniui tempiant, apynasris pasuka jo galvą. Nors atrodo saugiai, čia irgi slypi keletas pavojų – šuo gali įsikąsti liežuvį, apynasris gali nutrinti snukį, parinkus netinkamą dydį pažeisti akis, galų gale staigiai truktelint galima rimtai sužaloti gyvūno kaklą.

Specialistai dresūros metodus taiko atsižvelgdami į konkretų šunį, tad profesionalų rankose šie įrankiai tampa visai kitokiais nei pas nepatyrusius šeimininkus. Vien uždėjus antkaklį, kad ir patį „stebuklingiausią“, problemos jis neišspręs. Norint šunį išmokyti netempti pavadžio, reikia žinoti kaip tai daryti. Šitie antkakliai skirti dresūrai, o ne kasdieniams pasivaikščiojimams.

Naujausiais duomenimis, seniausias pasaulyje vėžys yra 11 000 metų senumo – ir jis užkrečiamas. Sticker’s sarcoma, Canine Transmissible Venereal Tumour, arba šunų užkrečiamasis venerinis vėžys ŠUVV, yra šunų ir jų giminaičių liga, daugiausia paveikianti išorinę genitalijų sritį. Navikas perduodamas lytinio akto metu, taip pat laižant, kramtant ar uostant pažeistas vietas. Eksperimentiškai jis būti sukeltas transplantuojant gyvas auglio ląsteles. Šia liga serga Japonijos, JAV, Europos, Kinijos, Tolimųjų Rytų, Vidurio Rytų ir kai kurių Afrikos dalių šunys.

Šis vėžys panašus į taip pat užkrečiamą Tasmanijos velnių vėžį, lemiantį šių gyvūnų nykimą Australijoje. Gyvūnai užsikrečia kai kandžiojasi. Šie gyviai yra itin audringo temperamento ir mėgsta pjautis dėl grobio, tad įkandimai pasitaiko dažnai. Infekuotiems gyviams ant snukio auga groteskiški navikai, kurie trukdo maitintis ir velniai gaišta iš bado. To rezultatas – itin sparčiai mažėjantis Tasmanijos velnių skaičius.

Labai senas... ir užkrečiamas

Pirmasis 1876 m. šį naviką aprašė Rusijos veterinaras Novinskis, pastebėjęs, kad juo šunys užsikrečia vienas nuo kito. Nuo tada jis aktyviai aptarinėjamas. Rimčiau idėja, kad tas vėžys gali būti užkrečiamas, puoselėta jau prieš kokius 30 metų, tačiau trūko faktinių įrodymų. Galvota, kad jį sukelia virusai (kaip žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį), tačiau paaiškėjo, kad perduodamos pačios vėžio ląstelės.

Įdomu tai, kad visi ŠUVV navikai kilę iš to paties auglio. Ankstyvosios raidos metu tas vėžys išsiskyrė į dvi atskiras linijas, kurių kiekviena dabar turi platų geografinį diapazoną. Nors šio vėžio genomas kilęs iš šunų, dabar iš esmės jis gyvena kaip vienaląstis askesuliai besidauginantis (tačiau seksualiniu būdu perduodamas) patogenas. Vėžio ląstelės beveik identiškos ir nepanašios į kitas šuns ląsteles.

Genomo sekos analizė rodė šį vėžį nuo šunų atsiskyrus prieš 6000 metų, o gal ir anksčiau. 2006 m. filogenetinių tyrimų metu nustatyta, kad jis greičiausiai kilo iš vilkų ar Rytų Azijos špicų grupės atstovų prieš 200 – 2500 metų. Dabar manoma, kad jis gyvena jau apie 11 000 metų. Dauguma navikų genome turi apie 5000 mutacijų, tačiau šis turėjo 1.9 mln. Tarp šių mutacijų buvo viena tolygiai mutuojanti, tad mokslininkai naudojo ją kaip „molekulinį laikrodį“ ir sužinojo, kad vėžio tikrasis amžius  11 368 m.

Vėžio genome taip pat yra ir šuns, kuriame jis „apsigyveno“, genų. Pirmoji auka gyveno izoluotoje teritorijoje, turėjo trumpą, tamsų kailį ir išvaizda priminė šiandieninius špicų tipo šunis. Gali būti, kad liga praeityje buvo agresyvesnė. Nustačius priežastis, dėl kurių ši vėžys tapo mažiau mirtinas, galbūt būtų lengviau ieškoti vėžinių susirgimų gydymo būdų.

Vėžys „vagia“ genus

Visai neseniai pranešta, kad ŠUVV pateikė dar vieną staigmeną – atrodo, jis gali koreguoti savo genetines mutacijas, perimdamas gyvūno - „šeimininko“ - genus. Mitochondrijų perdavimas tarp genetiškai skirtingų ląstelių laboratorijose pastebėtas ir anksčiau, tačiau šuio taveju pirmą kartą įrodyta, jog tai vyksta ir natūraliai. ŠUVV išgyvena „vogdamas“ DNR turinčias mitochondrijas iš infekuoto gyvūno ir paversdamas jas savomis. Tai patebėta tiriant, kaip skirtingose pasaulio dalyse aptikti ŠUVV susiję vienas su kitu. DNR mėginių analizė parodė, kad mitochondrijų genų modelis gali būti kitoks, negu branduolio DNR. Vadinasi, vėžys kartais įgyja šeimininko mitochondrijų, tačiau jis negrobia visų iš eilės - tai lyg koks atsitiktinis remontas.

Ligos eiga ir gydymas

Kai šiuolaikinis ŠUVV užkrečia šunį, jis išskiria cheminį junginį, slopinantį imuninę sistemą - todėl šeimininko organizmas neatpažįsta jo kaip svetimkūnio ir nekovoja. Vis dėlto po 3 - 9 mėnesių imuninė sistema įsibrovėlį paprastai sugeba sunaikinti. Tai gan protingas „sprendimas“ - kaip lytiškai plintanti liga, ŠUVV nebūtų galėjęs kolonizuoti visų pasaulio šunų, jei būtų per greit juos nužudęs – šuo turi pakankamai ilgai išgyventi, kad naviką galėtų perduoti. Vėžys pasistengė, kad plistų nenužudydamas nešiotojo.

ŠUVV ciklas nenuspėjamas - skiriamos pradinė augimo (4 – 6 mėn.), stabili ir regresijos fazės, nors regresija ne visada pasitebima. Navikas metastazuoja nedažnai (5 proc. atvejų), išskyrus šuniukus ir šunis sutrikusiu imunitetu. Metastazės daugiausiai aptikamos limfmazgiuose, kartais odoje, smegenyse, akyse, kepenyse, blužnyje, sėklidėse, raumenyse ir t.t.

Patinams vėžys paveikia varpą ar apyvarpę, kalėms – vaginą ar lytines lūpas. Pats navikas forma primena žiedinį kopūstą. Kartais jis gali užkimšti šlaplę. Retkarčiais pasitaiko „nosies“ forma – tada kraujuoja iš nosies, patinsta snukis, padidėja limfmazgiai.

Gydant didžiausia tikimybė pasveikti taikant chemoteripiją, vien chiruginis įsikišimas nepadeda, be to, dėl naviko įsikūrimo vietos oeracijos gan sudėtingos. Jei chemoterapija neveikia, veiksminga gali būti radioterapija.

Šunų boreliozę, arba Laimo ligą, sukelia erkių platinamos spiralės formos bakterijos B.burgdorferi sensu lato. Kad šunys gali sirgti Laimo liga, pirmą kartą pripažinta 1985 metais. Katės taip pat gali užsikrėsti borelioze, tačiau tai įvyksta retai. Nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad užsikrėtę šunys kelia pavojų žmonėms ar kitiems gyvūnams – išskyrus tai, kad jie gali padėti platinti ligą bakterijas perduodami neinfekuotoms erkėms.

Užsikrėtimas Laimo liga

Šunys ganėtinai dažnai būna užsikrėtę borelijomis (endeminėse teritorijose – iki 85 proc.), tačiau tik nedaugeliui jų (3 – 10 proc.) pasireiškia ligos požymiai.

Šveicarų mokslininkams ištyrus 160 Berno zenenhundų ir palyginus juos su 62 kitų didelių ilgaplaukių veislių atstovais, paaiškėjo, kad 15 proc. kontrolinės grupės ir 58 proc. Berno kalnų šunų turėjo antikūnių prieš B. burgdorferi (tai gali reikšti, kad liga jie greičiausiai buvo užsikrėtę, bet visiškai pasveiko ir nėra nešiotojai, arba kad jų organizme yra sukėlėjų, tačiau simptomai nepasireiškia). Tokie faktoriai kaip gyvenimas kaimo vietovėje ar kailio spalva (tamsiame sunkiau pastebėti erkes) negalėjo paaiškinti tokių rezultatų, tad mokslininkai mano, kad kai kurios veislės gali būti labiau linkusios į Laimo ligos infekciją. Berno zenenhundų atvejis ganėtinai unikalus, kadangi B. burdorferi infekcija dažniausiai jiems nesukelia ligos, kai užsikrėtę kitų veislių atstovai pasijunta blogai. Biologinės infekcijos priežastys ir galimi to padariniai Berno zenenhundams dar nežinomi.

Boreliozės simptomai šunims

Skirtingai nei žmonėms, gyvūnams besiplečiančios raudonos dėmės (eritema migrans) įkandimo vietoje nebūna. Dažniau serga jauni šunys. Ligos požymiai pasireiškia po infekuotos erkės įsisiurbimo praėjus 1 – 2, net iki 5 mėn.

Ūminei formai būdinga karščiavimas, apetito praradimas, šlubumas dėl sąnarių uždegimo, apatija, limfmazgių padidėjimas, bendras negalavimas. Šuo jautriai reaguoja į prisilietimą. Gali pasireikšti inkstų uždegimas, kartais – sunkus inkstų nepakankamumas. Inkstų pažeidimai dažniausiai pasitaiko Labradoro ir auksaspalviams retriveriams, Berno zenenhundams. Nuo inkstų nepakankamumo kenčiantys šunys vemia, viduriuoja, praranda apetitą, liesėja, dažnai šlapinasi, jaučia troškulį, jiems audiniuose kaupias skysčiai.

Daug Laimo liga sergančių šunų kenčia nuo pasikartojančio šlubavimo. Kitiems gali išsivystyti ūminis šlubumas, kuris trunka 3 – 4 dienas, tačiau kartojas kas kelias dienas ar savaites, šlubuojant ta pačia ar kitomis kojomis. Kai kuriems šunims gali išsivystyti širdies ar nervų sistemos ligos. Infekcija linkusi atsinaujinti (ypač jei šuo turi nusilpusį imunitetą ar kitų ligų). Kai kuriems šunims ilgalaikis sąnarių skausmas tęsiasi ne visiškai išnaikinus parazitus kraujyje.

Boreliozės gydymas

Šunys gydomi antibiotikais (tetraciklino ar penicilino grupės), kursas – bent 14 (geriausia – iki 30) dienų. Deja, net po 30 dienų trukmės antibiotikų terapijos dalis šunų išlieka infekuoti borelijoms, jiems gresia atkrytis. Kai kurie gyvūnai taip niekada ir neatsikrato borelijų.

Jei šuo kenčia nuo atrirto, jam duodama skausmą mažinančių vaistų. Steroidinių preparatų vartojimas sergant Laimo liga negalimas.

Profilaktika

Efektyviausia priemonė siekiant, kad šuo nesusirgtų Laimo liga – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti – ar neįsisiurbė jiems kokia erkė (verta atsiminti, kad boreliozė sukėlėjas į aukos kraują patenka erkei baigiantis maitintis, tai yra nuo įsisiurbimo praėjus 2 – 3 dienoms). Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai ar pudros.  JAV Laimo ligos profilaktikai naudojama vakcina, tačiau net ten ji dažnai kritikuojama kaip neveiksminga.

„Šuo ėda žolę, turbūt lis“ – taip byloja liaudies išmintis, nors neįrodyta, kad prieš lietų šunys tą žolę ėstų dažniau. Augalus mėgsta ir laukiniai mūsų augintinių giminaičiai – vilkai, kojotai, dingai... Augalų randama maždaug 6 proc. vilkų išmatų turinio pavyzdžiuose. Net plėšrūnės katės pagarsėjusios kaip didelės tam tikrų augalų rūšių mėgėjos. Žinoma, kad leopardai taip pat kartais smaguriauja augalais, 7 proc. jų neatsisako augalinio maisto, dažniausiai žolių tipo augalų.

Suprantama, dažnas susimąsto – na kodėl gi šunys ėda tą žolę, nors, atrodo, pievoje augalus rupšnojančios karvutės vaidmuo jiems neturėtų tikti? Vieningos nuomonės dėl šio elgesio nėra - šunys žolę ėsti gali dėl įvairių priežasčių.

Mėgstamiausi augalai

Žolės ėdimas laikomas normaliu ir bendru elgesiu visiems šunims. Šunys nelinkę žolę šniaukšti dideliais kiekiais, skanaudami jie ne iškart ryja, o kramsnoja, kurį laiką kramto. Žolė iš tiesų yra gana skani – dažniausiai saldoka, be to, jos tekstūra šunims taip pat gan patraukli. Dėl tai kai kurie augintiniai šiais augalais tiesiog mėgaujasi, o kartais ėda tiesiog iš nuobodulio.

Šunys ilgainiui jie išmoksta atpažinti mėgstamus augalus. Tai pastebėję botanikai, suteikė kai kuriems augalams pavadinimus, susietus su šuns vardu. Šunys labiausiai mėgsta varpines žoles:

   paprastąją šunažolę (Dactylis glomerata), turinčią nemažai naudingų medžiagų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Ją mėgsta ir katės (šio augalo, vadinamo „kačių žole“, galima įsigyti parduotuvėse). Gyvūnus šunažolė traukia maloniu saldoku skoniu. Šunims ji pagerina burnos  kvapą, katėms padeda iš žarnyno pašalinti plaukų kamuoliukus.
šuninį varputį (Elymus caninum) ir paprastąjį varputį (Elymus repens). Seniau žmonės varpučius naudodavo kaip vaistažolę.
pievinę miglę (Poa pratensis), kuri laikoma vertinga pievų bei ganyklų žole.
pašarinį motiejuką (Phleum pratense), svarbų daug ląstelienos turintį pašarinį augalą, auginamą šienui.
tikrąjį eraičiną (Festuca pratensis), dažną ganyklose.

Augalai padeda papildyti trūkstamų medžiagų atsargas

Šunys yra prisitaikantys (oportunistiniai) mėsėdžiai. Jie ėda viską, kas gali patenkinti jų pagrindinius mitybos reikalavimus. Augalus jie gali vartoti kaip alternatyvų maisto medžiagų šaltinį – jei nebus mėsos, šuo knaisios, kramsnos stiebelius ar ieškos vaisių. Plėšrūnai medžiotojai taip pat su maistu gauna šiek tiek augalų – paprastai kai, sugavę smulkesnį grobį, suryja šį su visais viduriais. Kartais vilkai po medžioklės ėda kruviną žolę.

Tai tik teorija, tačiau yra teigiančių, kad kai kurie šunys žole mėgaujasi, nes jų racione trūksta ląstelienos. Tokių šunų savininkams patariama augintinius šerti pašarais, skirtais nutukusiems ar senyviems šunims (juose daugiau ląstelienos) arba duoti šviežių daržovių (jas geriausia susmulkinti smulkintuve), galų gale į maistą įberti šiek tiek sėlenų. Vienas oficialus tyrimas praneša apie pudelį, kuris septynerius metus kasdien ėsdavo žolę ir vemdavo. Trys dienos po to, kai jam buvo pradėta duoti daugiau ląstelienos turinčio pašaro, šis liovėsi ėsti žolę.

Polinkiui ėsti žolę įtakos gali turėti ir šuns sotumas. Ištyrus 12 maždaug šešerių metų amžiaus mišrūnų, šeriamų maistiniu požiūriu subalansuotais pašarais, paaiškėjo, kad žoles jie dažniau ėsdavo iki šėrimo.

Žolės kaip vaistas

Net nemėgstantys žolės sunegalavę šunys vis viena jos ieško. Žolė gali būti natūralus vaistas, padedantis nuo vidurių pūtimo, padidėjusio skrandžio rūgštingumo, pykinimo ar virškinimo trakto veiklos sutrikimo. Šiukštus prarytos žolės paviršius dirgina gerklės ir skrandžio gleivinę, o tai sukelia vėmimą. Skrandžio gleivėmis apsivėlusią žolę šunys išvemia, tuo pačiu pašalindami ir susikaupusių sulčių perteklių.

Sunegalavęs šuo, bandantis sukelti vėmimą, žolę ėda kiek kitaip, negu smaguriautojas – tas, kuris augalėliais mėgaujasi „šiaip sau“, stengiasi juos kruopščiai sukramtyti. Pasiligoję gyvūnai skoniu nesimėgauja, jie stiebelius tiesiog skabo ir ryja, taigi šie labiau dirgina skandį.

Vėmimas priėdus žolės nėra itin dažnas reiškinys. Naujosios Anglijos Universiteto (Australija) tyrimo metu 12 mišrūnų šunų galėjo prie žolės prieiti nuolat. Viso eksperimento metu vėmė tik 3 gyvūnai – viso 5 kartus.

Atlikus apklausą, kurioje dalyvavo apie 3000 šunų savininkų, 68 proc. teigė, kad jų šunys kasdien ar bent kartą savaitėje ėda augalus (dažniausiai žoles), 8 proc. – kad prieš ėsdami augalus šunys negaluoja, 28 proc. – kad jų šunys po to vemia. Paaiškėjo, kad jauni šunys augalus ėda dažniau negu seni, o vemia rečiau. Labiau tikėtina, kad prieš ėdant žolę negalavę šunys apsivems. Išvadose teigiama, kad žolės ėdimas šunims – įprastas elgesys, o vėmimas nėra dažnas.

Šunys žolę gali ėsti ir kai turi kirminų. Gali būti, kad žolė gali padėti išvalyti žarnyno parazitus. Gal todėl jauni gyvūnai žolę ryja dažniau – jie juk aktyviai auga ir yra prasčiau apsaugoti nuo parazitų.

Ar ėsdamas žolę augintinis nesusirgs?

Šunys žolę ėda jau dešimtis tūkstančių metų, ir nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tai gali pakenkti. Taigi neverta sunerimti dėl to, kad pamatėte žolę ėdantį šunį. Tiesa, retais atvejais toks pomėgis gali būti kokios nors rimtesnės ligos požymis, kurią šuo bando gydyti savarankiškai. Jei žolės ėdimas ir vėmimas po to netapo įpročiu, neverta dėl to nervintis.

Susirūpinimą dėl šio elgesio gali kelti tik klausimas, ar žolė neužteršta chemikalais (herbicidais, trąšomis), kuriais augintinis gali apsinuodyti. Jei lauko žole nepasitikite, šuniui galite nupirkti naminių augalų (pvz., katėms skirtų žolių).

Kalytės rujoja maždaug kas pusmetį (išskyrus kai kuriuos vilkų ir šunų mišrūnus ar tokių veislių kaip čekoslovakų vilkšuniai atstovus, kurių kalės dažnai rujoja kartą metuose). Tuo metu gamtos šauksmas būna labai stiprus - šeimininkams pasivaikščiojimo metu tenka vaikyti įkyrius gerbėjus, o anksčiau buvusi paklusni augintinė stengiasi pasprukti ir skubiai susirasti „jaunikį“. Bandymas išvengti nepageidaujamo vaikingumo šeimininkui sukelia didelį stresą, tačiau galima pasirūpinti tinkama „apsauga“ ir nervintis teks mažiau.

Kas yra ta ruja?

Kalės lytiškai subręsta 6 – 18 mėn. amžiaus, mažų veislių greičiau, didelių - vėliau. Ruja gali trukti 5 – 21 dieną. Rujos etapai yra keli:

  • Priešrujo (proestrus) metu pabrinksta patelių lytinės lūpos, pasirodo kraujingos išskyros, kalytės dažnai laižosi „tą vietą“, kartais dažniau šlapinasi, aplink jas pradeda sukiotis „jaunikiai“. Išskyrų kiekis gali būti gana įvairus, kai kurios kalytės praktiškai viską susilaižo, kitoms šiuo metu geriau mūvėti specialias kelnaites. Vienos tampa agresyvesnės, kitos – neklusnios ar susijaudinusios. Priešrujis trunka apie 9 dienas (kartais 2-25 d.). Šiomis dienomis kalytė dar nevaisinga.
  • Tikroji ruja (oestrus) reiškia, kad kalė pasiruošusi kergtis. Paprastai šis etapas trunka 5 – 9 d. (kartais 1 – 20 d.). Išskyros tampa bespalvėmis ar rausvomis.  Kalytė prisileidžia patinus, jiems prisiartinus (ar padėjus ranką ant strėnų) stovi ramiai, uodegą suka šonan. Augintinė gali bandyti pabėgti nuo šeimininko. Šiame etape šunys gali būti itin išradingi, tad geriau kalytę itin atidžiai prižiūrėkite.
  • Porujis (diestrus) prasideda pasibaigus tikrajai rujai. Jo metu dingsta išskyros, prarandamas patinų susidomėjimas, kalytės jau negalima apvaisinti. Trunka 30 – 60 dienų.
  • Tarprujis (anestrus) – galutinis rujos etapas, jo metu augintinė būna „normali“. Trunka 7 – 10 mėn. Jam pasibaigus, rujos ciklas kartosis iš naujo.

Apsaugos priemonės

Augintinę laikykite uždarytą. Rujos metu pasistenkite, kad ji neturėtų galimybės pasprukti - jei kieme laikoma kalytė kartas nuo karto geba išsprūsti ir palakstyti gatvėje, rujos metu ji tikrai pasistengs tai padaryti. Jei „mergina“ gyvena aptvertame kieme ar voljere, nepasitikėkite tvora.  Faktas, kad Jūsų kalytė negali iššokti laukan, dar nereiškia, kad joks „princas“ nesugebės prasibrauti vidun. Kai kurių atkaklių „donžuanų“ niekas nesulaikys.

Jei namie auginate skirtingų lyčių šunis, rujos metu teks juos atskirti, arba galite viskam pasiruošti iš anksto ir bent vieną iš jų kastruoti.

Rujos slopinimui kartais naudojami hormoniniai preparatai, dažniausiai sukurti progestinų (hormonų, naudojamų kaip kontraceptikai) pagrindu. Prieš duodami jų savo numylėtinei būtinai pasitarkite su veterinarijos gydytoju, įvertinkite visus „už“ ir „prieš“ (juk jie gali padidinti gimdos uždegimų ar onkologinių ligų tikimybę). Tokių preparatų negalima skirti sergant gimdos, skydliaukės ligomis, cukriniu diabetu, esant pieno liaukų augliams.

Rujos metu augintinei galima duoti chlorofilo tablečių - jos neutralizuoja kalės kvapą rujos metu (taip pat ir šiaip nemalonų kvapą). Tik pasikonsultuokite su veterinarijos gydytoju, kuris nurodys tikslią dozę.

Kai kurie savininkai sritį apie pauodegį patepa mentoliu – tai gali slopinti rujos kvapą. Yra ir specialių komercinių preparatų, slopinančių kalės rujos kvapą.

Skirkite augintinei daugiau laiko, rujos metu jokiu būdu nepaleiskite jos lauke be pavadėlio. Gal įprastomis sąlygomis tai labai klusni ir protinga kalytė, tačiau hormonams susukus galvelę, ji gali neklausyti jūsų šūkavimų. Patinėlis, pajutęs veistis pasiruošusią kalę, taip pat gali tapti nekontroliuojamas, kai kuriais atvejais netgi kelti pavojų Jums. Beje, patinas rujojančią kalę gali užuosti poros kilometrų atstumu.

Kaip kalyčių apsaugos priemonė vis labiau populiarėja specialios kelnaitės, į kurias dedami įklotai, taip pat specialūs vienkartiniai vystyklai. Šios priemonės apsaugos ir Jūsų baldus bei grindis nuo dėmių – tai itin aktualu auginantiems tas kalytes, kurios, kurios prasčiau pasirūpina savo higiena. Svarbu, kad toji „apsauga“ būtų patogi, pritaikyta augintinės dydžiui, gerai sugertų skysčius. Tiesa, palaidos lakstyti su kelnaitėmis augintinės vis viena geriau neišleiskit – kai kurie patinai per daug nesismulkina ir tuos „skaistybės diržus“ lengvai nudrasko.

Jei gyvūno nesiruošiate veisti, labai gera išeitis -  chirurginė intervencija. Operacija nesudėtinga, jos metu patelėms pašalinamos gimda ir kiaušidės, patinams – sėklidės.  Kai kurie šaltiniai pataria kalę kastruoti iki pirmosios rujos. Tačiau reikia turėti omenyje, kad moteriški hormonai turi įtakos organizmo formoms ir iškastravus iki pirmosios rujos (subrendimo) kalytę gali likti vaikiška paauglė, ilgakojė manekenė. Dėl to kai kurie veterinarai siūlo kalę kastruoti tuoj po pirmosios rujos, kai kalė truputį pastambėja, paapvalėja, įgauna „suaugusios moteriškės“ formas.

Jei planuojate kalytę poruoti, atsiminkite, kad kergimas nėra skirtas tam, kad suteiktų Jums kuo daugiau džiaugsmo ar malonumo. Norint veisti savo augintinį, būtina jam atlikti sveikatos tyrimus (bent jau privalomus), dalyvauti parodose ir gauti tinkamus įvertinimus. Jei tikite, kad poravimasis šunims yra labai malonus procesas, žinokite: šunys ne žmonės, veistis jie veržiasi vedami instinktų, o malonumo nejaučia. Vaikingumas yra sunkus išbandymas tiek kalytei, tiek jos šeimininkui, o kai kuriais atvejais gali baigtis sunkiomis komplikacijomis ar net gaišimu.

Kaip ir daugelis kitų mūsų šunų problemų, vidurių pūtimas dažniausiai pasireiškia kaip priežastinių veiksnių derinys. Jis gali atsirasti dėl alergijos maistui, pašarų netoleravimo, tačiau tų priežasčių gali būti ir daugiau. Tai gali būti:

Šuo ėda labai greitai ir priryja daug oro. Rijimo greitį galima sumažinti augintinį šeriant iš dubenėlio su specialiu dugnu, dėl kurio šuo negali ryti didesniais kąsniais. Tie indai vadinami „Brake Fast" arba “Slow Down” dubenėliais, jų galima rasti didesnėse naminių gyvūnėlių parduotuvėse ar įsigyti internetu. Specialūs šėrimo žaislai taip pat gera išeitis norint kovoti su rajūnų problema.

Žarnyno perkrova. Su šia problema kovoti galima šeriant dažniau ir mažesniais kiekiais. Nedideli ėdalo kiekiai žarnyne mažiau apkrauna ir gerina medžiagų pasisavinimą plonosiose žarnose, o tai reiškia, kad storąsias žarnas pasieks mažesnis likučių kiekis.

Net truputį per didelis pašaro kiekis gali sukelti bezdėjimą (ir skytas išmatas). Šiuo atveju gera išeitis gali būti atidžiai prižiūrėti, koks pašaro kiekis sušeriamas šuniui. Tam netgi galima naudoti virtuvines svarstykles – bus galima tiksliai pasverti davinį.

Šuniui duodant sausgyslinių ar odos kaulų, kiaulių ausų ir panašių skanėstų, jie gali sukelti vidurių pūtimą (taip pat blogą burnos kvapą ir dvokiančias išmatas). Šių skanėstų augintiniams duoda daugelis savininkų, kadangi juos dievina daugelis šunų. Vis dėlto jeigu Jūsų šunį kamuoja vidurių pūtimas, tokie skanėstai jam gali ir netikti. Jie gaminami iš sunkiai virškinamų baltymų ir, tyrimų duomenimis, gali būti laikomi daugelio šunų meteoriizmo atvejų kaltininkais. Taip pat šie skanėstai gali išprovokuoti maisto alergiją ar netoleravimą, laisvinti vidurius.

Šėrimas vaisiais ir daržovėmis. Šunys šiuos produktus virškina sunkiai (nebent jie virti ar trinti), tad jie taip pat gali sukelti vidurių pūtimą.

Šėrimas maistu nuo stalo bei skanėstais, kurių sudėtyje yra jautienos ar nenurodytos mėsos/grūdų produktų, taip pat gali sukelti meteorizmą. Jautiena ir kviečiai – du bene labiausiai paplitę maisto alergenai, kurių šuns organizmas gali netoleruoti.

Maisto alergija/netoleravimas. Jei visos aukščiau išvardintos priežastys gali būti atmestos, vertėtų apsvarstyti ir tai, jog problemą kelti gali viena ar daugiau raciono sudedamųjų dalių. Jeigu Jūsų šuo jau šeriamas kokybišku hipoalerginiu pašaru, viena iš alternatyvų galėtų būti Arden Grange Sensitive ėdalas. Jei Jūsų šuo šeriamas produktu, kuriame yra kviečių (arba avižų ir/arba miežių, rugių, kuriuose yra gliadino ir gliutenino baltymų, sudarančius daugelio vengiamą kviečių glitimą), jautienos, sojų ir/arba pieno produktų, pakeiskitejį į vieną iš Arden Grange pašarų suaugusiems šunims ar šuniukams (nė viename jų nebus šių išvardintų sudedamųjų dalių.