ADBA parodų TOP10:

ADBA Weight Pull TOP:

 

Daugiau informacijos apie geriausius 2016 m. ADBA šunis - APBT Gazette

UKC parodų TOP10:

Pitbulterjerai:

Amerikos buliai:

Oficialios UKC lentelės: spausti čia

UKC Weight Pulling rezultatai: spausti čia

 

Roges, vagonus, vežimėlius  su kroviniais ar žmonėmis šunys tempė šimtmečius. Mažų miestelių šunų savininkai greičiausiai girdavosi, kiek daug jų šunys geba pavilkti. Matyt nuo to svorio tempimas ir prasidėjo – besilažinant, kieno šuo daugiau patemps. Kažkas panašaus į šiandienines varžybas pirmiausia pasirodė Šiaurės Kanados ir Aliaskos aukso kasyklose. Oficialiai šis sportas vyksta nuo 1970 m.

Svorio tempimas – viena populiariausių šunų sporto šakų. Tokių varžybų žiūrėjimas – tikra intriga žiūrovams, tačiau tai ir sunkus, tikslingas šuns mokymas, darbas ieškant tinkamos apkrovos, mitybos derinimas ir t.t. Svarbu ne tik fizinė jėga - šuo turi būti kontroliuojamas ir socializuotas, gerai jaustis varžybų aplinkoje.

Negalima šuns priverti tempti. Tai - jo noras. Pavojingas, grubus elgesys su gyvūnu, dalyviais ar organizatoriais varžybose gresia diskvalifikacija. Bet kuris į pjautynes įsivėlęs šuo diskvalifikuojamas – nesvarbu, kas dėl to kaltas. Diskvalifikacijos priežastimi gali tapti netgi šunų įžeidinėjimas.

Svarbiausia svorio tempimo taisyklė – jis turi būti įdomus ir šuniui, ir šeimininkui. Pagrindinis  tikslas –  ne laimėti ar pavilkti kuo diodesnį krovinį, o smagiai praleisti laiką su augintiniu.

Trumpai apie rungtį

Tempimo rūšių yra įvairių, kai kurie šeimininkai šunis moko dirbti su visomis, tačiau paprastai kuriai nors teikia pirmenybę. Šuo kinkomas į roges ar vežimėlį, prižiūrėtojas (savininkas ar treneris) duoda komandą (paprastai šalia šuns būna tik vienas žmogus). Krovinys 60 s velkamas 1,5 – 6 m (dažniausiai – 5 m). Šuns tuo metu liesti negalima, hendleris privalo laikytis tam tikro atstumo. Daugelyje varžybų jaukas (maistas, skanėstai, žaislai) nenaudojamas, o šiurkštus elgesys su gyvūnu griežtai draudžiamas. Kai kuriose varžybose netgi neleidžiama šalia būti šeimos nariams, giminaičiams ar draugams. Taip pat draudžiama viskas, kas šuniui gali kelti grėsmę. Gera šuns priežiūra ir pagarba – būtina tempimo varžybų sąlyga.

Jei tampa aišku, kad šuniui parinktas svoris per sunkus, jam padedama. Jis neturi žinoti pralaimėjimo jausmo.

Kas gali tempti svorius

Varžybose dalyvauti gali grynaveisliai šunys ir mišrūnai, nesvarbu kokio jie dydžio ir lyties – tik turi būti sveiki, neagresyvūs bei atitikti amžiaus reikalavimus. Vienos organizacijos leidžia varžytis bet kokių veislių šunims ir mišrūnams, kitose reikalaujama, kad mišrūnai būtų kastruoti, dar kitos leidžiasi dalyvauti tik jose registruotiems tam tikrų veislių šunims.  Rujojančios kalės dalyvauti negali, kadangi blaško kitus šunis. Agresyvūs šunys diskvalifikuojami.

Dažnai skiriamos 6 skirtingos svorio klasės, kurių atstovų svoris skiriasi nuo 15 iki 55 (ar daugiau) kg. Pasvėrus šunį, jei kažkiek yra „po kablelio“, visada rašoma mažesnėn pusėn (jei šuo sveria 30,9 kg – jo svoris žymimas kaip 30 kg).

Šiam sportui tinka ne tik dideli ir galingi šunys. Dalyvauti gali ir mažųjų veislių šuneliai. JAV dažniausiai varžosi malamutai, haskiai, rotveileriai ir pitbulterjerai, rečiau pasitaiko biglių, kokerspanielių ir mastifų, kartais varžybose „sušmėžuoja“ ir koks nors itin „dekoratyvus“ ar netikėtas šunelis (kaip pvz. Kinų plikasis, seteris, buldogas...). Mažesni šunys lyginant su jų mase patempia didesnį svorį negu didieji (dėl to kai kur skirstant į kategorijas priklausomai nuo šuns dydžio skiraisi ir tam tikram titului būtinas koeficientas), o terjerai tai daro itin gerai. Pagal ABWPA (American Bulldog Weight Pulling Association) normatyvus, kad gautų I laipsnio diplomą, amerikiečių buldogas turi patraukti 12 kartų sunkesnį už jį patį svorį, II laipsnio - 18 kartų, III laipsnio –23 kartus.

Nauda

Nuo pat šio sporto atsiradimo būta nemažai prieštaravimų. Kai kurie žmonės mano, kad šunys verčiami tempti, kad ši veikla – kankinimas ir gyvūno žalojimas. Iš tiesų kovojama su bet kokiomis piktnaudžiavimo užuomazgomis šiame sporte. Be to, šunys nedaro to, ko nenori.

Nuolat su svoriais dirbantiems šunims susiformuoja gražus raumenų reljefas, dėl to ši veikla itin tinka toms veislėms, kurių atstovams parodose pageidautina turėti gerai išvystytus raumenis. Be to, tempimo metu šuo gali tikslingai ir taikiai panaudoti susikaupusią energiją. Tempimas padeda vystyti jėgą, ištvermę, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, raiščius.

Gali pasirodyti, kad svorio tempimas apsiriboja tik fizinės jėgos demonstravimu, tačiau taip nėra. Šiam sportui reikia sukurti sąlygas protiniam šuns vystymuisi – šuo turi gebėti sutelkti dėmesį ir pabaigti pradėtą užduotį. Geriausi rezultatai pasiekiami su šunimis, kurių psichika stabili.

Įranga weight pulling`ui

Įranga gan paprasta – specialūs pakinktai ir svoris.  Pakinktai (petnešos) turi būti specialiai skirti sunkių svorių tempimui – jie saugo gyvūną nuo traumų ir leidžia greičiau „auginti“ rezultatą. Paprastam rogių tempimui skirtos petnešos netinka, kaip ir vedžiojimui skirtos „kasdienės“, kur sagtis būna nugaros viduryje. Netinkamas inventoriaus naudojimas veda į traumas – dažniausiai tada nukenčia šuns nugara, klubai ar kryžkaulio sritis. Pakinktai turi būti pasiūti būtent tam šuniui, kitaip jis negalės visiškai „atsiskleisti“. Jei šuo priprato prie vienų pakinktų, varžybose nepatartina naudoti kitų - jam bus sunkiau susidoroti su svoriu, reikės laiko, kad prisitaikytų prie apkrovų „iš naujo kampo“.

Varžybose šunys tempia roges, vagonus ant bėgių ar vežimėlį. Treniruočių metu dirbama ir su padangomis, grandinėmis ir t.t. Skiriasi ir paviršiai – gali būti natūralus (žolė, žemė), dirbtinis (kilimas ant betono). Tempimas niekad neatliekamas ant betono ar panašaus paviršiaus, nes tai žalinga šuns nagams ir pėdoms.

Šuniuko paruošimas

Neverta labai jaunų šunų versti tempti didelių svorių. Yra daugybė nuomonių dėl mokymo amžiaus – tačiau paprastai sutariama, jog iki 16 - 18 mėn. šunys tampyti gali tik lengvus svorius. Per pusę metų svoriai lengvai „užkeliami“, o  su 2 metų amžiaus pilnai fiziškai išsivysčiusiais gyvūnais dirbama rimčiau.

Dirbantieji su jaunesniais kaip 10 mėn. gyvūnėliais patenka į rimtų debatų grupę. Kai kurie savininkai mažylius pradeda mokinti jaunesnius kaip 6 – 8 savaičių amžiaus, tačiau dauguma išlaukia, kol sueina bent 4 – 6 mėnesiai. Treneriai dažniausiai rekomenduoja parengiamąsias treniruotes pradėti nuo 6 mėn.

Dėl amžiaus taip aktyviai diskutuojama todėl, kad pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių šuniukų kaulai dar lankstūs, sausgyslės tamprios, raumenys tik vystosi, o ir protelis dar nesubrendęs. Didžiausia rizika pažeisti sąnarius – iki 6 mėn. amžiaus. Stambesniems šunims reikia dar daugiau laiko, kol susiformuoja kaulai ir sąnariai.

Visa esmė – augimo plokštelėse (plotai abiejuose kaulo galuose, kur ląstelių dalijimosi dėka kaulai auga). Ten nėra kalcio, tad tos vietos minkštesnės, jautrios pažeidimams. Tokią vietą pažeidus, sutrinka viso kaulo augimas, ko pasekmė gali būti per trumpos (kaulas neauga) ar netinkamai išsivysčiusios galūnės. Net jei bus tik vienas incidentas, pažeidęs augimo plokštelę, pasikartojantys stresai šioje srityje lems ne visai normalų kaulų formavimąsi. Laikui bėgant tai sukels problemų ir su raiščiais, sausgyslėmis ir raumenimis. Augimo plokštelės visiškai sukietėja, kai šunelis sulaukia maždaug 18 mėn. amžiaus.

Daug nerimo kelia ir displazija. Šunų klubo sąnario displazija nėra paprastas genetinis susirgimas. Veisiant du neištirtus šunis rizikuojama jų palikuonis pasmerkti kančioms, tačiau yra ir kitų rizikos veiksnių. Labiausiai kritinis laikotarpis displazijai atsirasti yra nuo gimimo iki 60 dienų. Net polinkį displazijai turintis šuniukas gali išvengti šios bėdos, jei jo sąnariai pirmus gyvenimo mėnesius patirs kuo mažiau streso. Dar vienas iš klubo sąnario displaziją iššaukti galinčių aplinkos veiksnių – pernelyg daug fizinių pratimų etape, kai klubai sparčiai auga (ypač 4 – 6 mėn. amžiaus). Žinoma, vien pakinktų uždėjimas žalos nepadarys, tačiau didesnis svoris neturėtų būti skiriamas jaunesniam kaip 16 mėn. amžiaus gyvūnui. Pitbulterjerai veisti tam, kad darbą tęstų net jausdami skausmą, taigi net faktas, kad šuo neparodo diskomforto požymių, dar nereiškia, kad jam neskauda.

Beje, per mažai judantys šuniukai dažniau kenčia nuo nutukimo, taip pat turi problemų su raumenų išsivystymu. Jei šuniuko vaikystė prabėgo ribojant jo veiklas, suaugęs jis gali būti labiau linkęs į traumas. Verta paminėti, jog moksliniai tyrimai vis dar nesuteikia galutinio atsakymo apie fizinio krūvio normas šuniukams. Sutariama, kad kol griežtų taisyklių nėra, į viską verta žiūrėti sveiku protu ir būti atsargiems.

Supažindinimo su pakinktais amžiaus, kaip galima suprasti, įvarius – jis daugiausia priklauso nuo trenerio požiūrio. Pradiniu laikotarpiu gyvūnas susipažįsta su „inventoriumi“ ir mokomas reaguoti į komandą. Tempti nieko nereikia – tiesiog pavaikštoma su pakinktais, mokoma ramiai išlaukti, kol jie bus uždėti ir nuimti. Jei svoris ir dedamas, tai tik ypatingai lengvas, kad nebūtų jokio tempimo įsiręžus. Jauno šuns ruošimas – ne fizinis, o psichologinis.

Taigi, pirmomis dienomis šuniukui uždedami pakinktai ir su juo žaidžiama. Taip jis supras, kad petnešos lygu žaidimams ir smagybėms. Tokie „uždėjimo periodai“ turi tęstis po 15 – 30 min. Ši įžanginė dalis trunka 5 – 10 dienų. Nepatartina šuniuko palikti vieno su pakinktais – jus gali juos graužti.

Vedžiokite šunelį ramiose vietose ir girkite, kai jis juda pirmyn. Visada ėjimui pirmyn naudokite tą pačią komandą, judėkite šuniuko priekyje, o ne šone. Duokit komandą – jei šuo reaguoja, skatinkit. Leiskit jam nutolti, tada pakvieskit, vėl skatinkit. Komandos nekeiskite, kad šuo nepradėtų painiotis. Kai šuo pirmyn juda kartu, girkite jį ir kartokite komandą. Po kiekvieno sustojimo vėl galite pradėti judėti su komanda. Niekad neviliokite šuns maisto dubenėliu ar žaislu. Jūsų dėmesys – štai kas turi būti atlygis, o ne masalas.

Kai šuo į komandą reaguoja džiugiai ir entuziastingai, galite uždėti truputėlį svorio. Geras laikas tam – prieš šėrimą. Atminkit: maistas ne masalas, jis - atlygis.  Pirmasis svoris – ne per daug triukšmingas (vėliau teks parinkti ir kokį nors triukšmingesnį objektą, pvz., tuščią butelį su akmenukais ar raktų ryšulį – kiti išvis pradeda nuo jų). Šuo – su pavadėliu. Tiesiog vedžiokit jį ir leiskit priprast prie tempimo garsų. Jei šuo bijo butelio ar puola jį, mažinkite triukšmo šaltinį ir toliau judėkite. Nueikite 6 – 10 m, pagirkite. Niekad nepykite ant šuns.  Po treniruotės praėjus 15 min. augintinį pašerkite, tačiau nešerkite iškart po pratimų. Be pavadėlio tempti mokoma 10 – 20 dienų, taip pat tuo metu „įtvirtinama“ startinė pozicija.

Vėliau treniruojamasi 3 – 4 kartus savaitėje, tačiau vėl – tai „darbas su galva“, o ne fizinė veikla. Didelis svoris nenaudojamas. Jei šunelis nedrąsus, reikia visai lengvo objekto – pvz., šakelės, kad pasipriešinimas būtų vos vos sukuriamas.

Kai šuneliui sueina 6 – 8 mėn., pridedamos ištvermės treniruotės (lengvas svoris lygiu paviršiumi – nuo 800 m).

Suaugusio šuns treniruotės

Apie svorio tempimą dažnai galvojama, kad tai primityvus sportas, kuriam pakanka minimalaus mokymo, maksimalios jėgos ir šuns pagyrimo. Tikima, kad jei su šunimi bus daug vaikščiojama, jis gaus pakankamai fizinės veiklos, atrodys įspūdingai ir tuo pačiu patemps sunkią platformą. Deja, stiprus nemokytas šuo netemps net tuščio vežimėlio. Šia veikla reikia dirbti nuolat, tačiau nepersistengti – būtina sunkaus tempimo treniruotes derinti su aerobiniais  užsiėmimais bei poilsiu.

Prieš treniruotes įsitikinkite, kad šuo sveikas. Apsilankykite pas veterinarą, patikrinkite jo klubų ir alkūnių sąnarius bei širdies būklę.

Niekad neleiskite šuniui dirbti ant cemento, plytelių ar asfalto. Visada – žolė, purvas ar kilimas.

Dauguma linkę labai skubėti ir pradeda principu „daugiau yra geriau“ – apie tinkamą svorio parinkimą nebūna nė kalbos. Treniruočių metu velkamas svoris turi augti palaipsniui, šuns negalima versti dirbti su kroviniu, su kuriuo jis  negali susidoroti. Nedideli pakeitimai daromi tada, kai aiškiai matyti, jog svoris jau per mažas. Per daug „užkėlus“ svorį šuo atsisakys dirbti. Jei norėsite visko iškart ir greit, šunį tik sugadinsite ir niekada neturėsite gero tempėjo.

Pirmiausia viskas prasideda nuo petnešų uždėjimo. Jokio svorio – tik petnešos. Tada – plastikinis butelis. Po jo – automobilio padanga ar tuščios rogės.  Svarbu neskubėti, svoris didinamas lėtai, kai šuo labai gerai jaučiasi su esamu. Iš pradžių šuniui tenka priprasti vien prie fakto, kad jam judant kažkas šliaužia iš paskos ir skleidžia garsus.

Pirmiausia lengvą svorį suaugęs šuo turi tempti 30 – 40 žingsnių. Palaipsniui atstumas ilginamas. Kai šuo gali po 20 – 30 m dirbti su savo svoriu ir yra pakankamai fiziškai sutvirtėjęs, galima pradėti trumpesnius (6 – 9 m), bet sunkesnius pratimus.  Tada šuo darbuojasi su 1.5 savo svorio. Po to – dar rimtesni svoriai.

Jei svorio nepakanka, daugelis tai bando kompensuoti didindami atstumą, kas iš esmės irgi nėra gerai. Žinoma, ištvermė būtina, nes varžybų metu kartais tenka atlikti iki 15 bandymų, tačiau svorio tempimo treniruočių ištvermės darbas nepakeis (ištvermės darbui tempiamas svoris nesiekia šuns masės). Geriau padaryti 2 – 4 bandymus su ne tokiu dideliu svoriu, negu valandą vaikyti šunį. Aerobiniam ištvermės darbui geriausia bėgtakiai, plaukimas, flirtpole, bėgimas šalia dviračio.

Per savaitę rekomenduojamos 1 – 3 sunkių svorių tempimo treniruotės. Būna, kad seansui užtenka 15 – 20 min., tačiau kartais treniruotė užtrunka ir daugiau kaip valandą.

Sunkiausia dalis – pajudinti krovinį, po to atsiranda inercija ir viskas einasi lengviau. Kartais pasibaigus inercijai ir kroviniui sustojus, šuniui gali pritrūkti atkaklumo judėti priekin. Taip atsitinka, kai šuo mokomas su vežimėliu, kurį sunku pajudinti iš vietos ar su pernelyg lengvu ilgą atstumą tempiamu svoriu... priežastys įvairios. Kai šuo dirba su daiktais, kurie nejuda iš inercijos, jis pripranta nuolat įveikti proceso metu nemažėjantį pasipriešinimą, nuolatinė apkrova jaučiama nuo pradžios iki pabaigos. Su taip apmokytu šunimi lengviau dalyvauti varžybose.

Dieną po treniruotės geriausia šuniui leisti ilsėtis, kitaip lėtės pažanga ir augs traumų tikimybė. Be to, į savaitės „darbo planą“ įtraukite ir aerobines ištvermės treniruotes. Treniruotes rengti reikia pagal tam tikrą grafiką, jį susikurti teks patiems, atsižvelgiant į individualius šuns poreikius. Pirmiausia nustatomas maksimalus svoris, kurį šuo gali patempti, tada dirbama su kiek lengvesniais svoriais, keičiamais pagal tam tikrą sistemą. Po 3 sav. – 2 mėn. tikrinamas naujas maksimalus svoris.

Vienas iš savaitinio darbo pavyzdžių (nors dauguma po sunkaus weight pulling`o duoda poilsio dieną; tada sunkaus svorio treniruotės daromos 1 – 2 kartus, likęs „darbinis“ savaitės laikas skiriamas aerobinėms treniruotėms):

  1. areobinis darbas
  2. sunkus svoris
  3. aerobinis darbas
  4. sunkus svoris
  5. aerobinis darbas
  6. sunkus svoris
  7. poilsis

Ištvermės tempimas sudaro 1.5 – 3 km. Ištvermės pratimų metu velkamas svoris priklausomai nuo trenerių skiriasi, rekomenduojamas įvairus – nuo  25 iki 70 proc. šuns kūno masės.

Psichologija Weight Pulling`e

Sėkmė šiame sporte galima tik su tvirtais nervais – kai kurie šunys netgi bijo platformos. Pamokų metu šuo turi išmokti nereaguoti į trikdžius, triukšmą, taip pat reikalingas paklusnumas, geras kontaktas su šeimininku. Šuo turi išmokti mėgti svorio tempimą. Efektyviausia, jei jis svorį tempia po komandos („Pirmyn“, „Pull“ ir tt.t.). Jis turi būti ramus ir susitelkęs.

Šunį mokinti reikia apdovanojant pagyrimais ir dėmesiu. Pats tempimas, noras įtikti šeimininkui turi būti esminė varomoji jėga. Masalu viliojami (per grobio instinktą) gyvūnai per greit perdega, daug energijos „ištaško“ šokinėdami, lodami ir nervindamiesi, kai kurie pernelyg „užsidraivinę“ susijaudinę net grybšteli šeimininkams, pradeda reaguoti į teisėją ar žiūrovus. Pripratintas už skanėstus ar žaislus tempti šuo nedirbs, kai jų nematys. Daugelyje organizacijų varžybų metu draudžiama naudoti bet kokius žaislus ar skanėstus ir kitus jaudrinančius dalykus - šunys skatinami šauksmais, komandomis, dainomis, šokiais ir t.t.

Ilgai dirbant su šunimi, jį lengviau „jausti“ ir žinoti, kada, pvz., leisti jam praleisti vieną tempimą duodant pailsėti. Supratimas atsiranda kartu dirbant įvairiapusiškai, o ne tik pumpuojant raumenis. Geriausia, jei su šunimi dirbantis asmuo išmano šių gyvūnų psichologiją.

Svarbiausias dalykas treniruojant šunį – jo motyvacija. Šunį skatinti reikia ne atlikus darbą, o viso darbo metu. Teigiamas skatinimas visada turi laimėti prieš neigiamą poveikį. Šeimininko įsakymas turi būti svarbesnis negu kiti šuns norai – kitaip jis dirbs neilgai.  Kartais pavargęs šuo nebereaguoja į jokius įtikinėjimus, nors dar turi galimybę patempti svorį.

Beje, treniruočių metu šuo turi +- žinoti, kada bus finišas. Kitu atveju „nežinomybė“ sukels didelį psichologinį stresą.

Svarbiausia – mokinkite šunį smagiai ir niekad neleiskite jam žinoti, kad jis gali pralaimėti. Tai yra, niekad nedėkite tokio svorio, kokio jis negalėtų patempti. Jei šuniui pernelyg sunku – tegul kas nors svorį pastumia. Šuo niekada negali žinoti, kad gali pralaimėti. Niekada nepraraskite savitvardos, su šunimi būkite kantrūs ir sąžiningi.

Būna, kad šuo ruošiamas baimės pagalba. Yra šunį mokančių griežtu antkakliu ir pavadžiu. Duodama komanda, truktelima – ir šuo tempia. Jei šuo atsisako eiti – vėl truktelima. Šis treniruočių būdas nepopuliarus. Jei šuo visiškai nenori tempti svorio ir tas jam nepatinka, tiesiog užsimikite kita veikla.

Jei manote, kad šuo, keletą mėnesių kieme ar miškelyje patampęs svorį, tinka varžyboms – klystate. Prieš šimtus žmonių, šunų ir krūvą dirgiklių viskas eisis kitaip. Gera socializacija būtina – ypač jei šuo jaunas. Lankykitės parkuose, viešose vietose, pratinkit šunį prie įvairių paviršių, garsų.

Kalbant apie treniruotes viešoje vietoje, turite žinoti, kad su tokia veikla nesusidūrę žmonės greičiausiai manys, kad augintinį kankinate , o gal net bandys jį išgelbėti. Tie patys žmones, beje, dažnai būna už tai, kad šuns vieta – prie būdos. Turite būti kantrus ir nekreipti dėmesio į neigiamas reakcijas.

Mityba

Be treniruočių, šuniui reikia tinkamos, subalansuotos mitybos. Ką rinktis – sausą ėdalą ar mėsą (RAW/BARF), kiekvieno asmeninis reikalas. Kalbant apie papildus, dažniausiai naudojamos aminorūgštys, prieinamos bet kuriose sporto prekių parduotuvėje. Patartina racioną papildyti papildais sąnariams.